infliacija

ĮVADAS

TURINYS

TURINYS 2

ĮVADAS 3

1.

INFLIACIJA 4

1.1.

Infliacijos formos 4

1.2.

Infliacijos priežastys 5

1.3.

Infliacijos pasekmės 5

2.

INFLIACIJA LIETUVOJE 1990-2003 METAIS 7

1

grafikas. Infliacija Lietuvoje 1990-2003 metais. 8

3.

MAKROEKONOMINIAI RODIKLIAI LIETUVOJE, LATVIJOJE IR ESTIJOJE 2004

METAIS 9

3.1.

Infliacijos tempai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 2004 metais 9

2

grafikas. Vartotojų kainų pokyčiai 2004 m. (palyginti

su praėjusių metų atitinkamu mėnesiu, proc.) 9

3

grafikas. Vartotojų kainų pokyčiai 2004 m. (palyginti

su praėjusiu mėnesiu, proc.) 10

3.2.

Nedarbo lygis Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 2004 metais 11

4

grafikas. Nedarbo lygis Lietuvoje 2004 m. Registruotų bedarbių

ir darbingo amžiaus gyventojų santykis mėnesio

pabaigoje, proc. 11

3.3.

Naftos kainų įtaka infliacijos tempams 12

5

grafikas. Istorinės naftos kainos pasaulyje. (Neįvertinus

ir įvertinus infliaciją, USD už barelį.) 12

6

grafikas. Naftos kaina pasaulyje 2004 metais, USD už barelį. 12

3.4.

Valiutų kursų svyravimo įttaka infliacijai 2004

metais 13

7

grafikas. JAV dolerio ir lito santykis 2004 metais. 13

3.5.

Išvados dėl 2004 metų infliacinės situacijos

Pabaltijo respublikose 14

4.

ATEITIES PERSPEKTYVOS IR PROGNOZĖS, EURO ĮVEDIMAS 15

4.1.

Euro įvedimo Lietuvoje privalumai ir grėsmės 15

5.2.

Mastrichto sutartyje nustatyto infliacijos kriterijaus vykdymo

perspektyvos 15

IŠVADOS 17

Literatūra 18

ĮVADAS

Ekonomika yra labai platus mokslas,
apibūdinant kurį daugelis mokslininkų parinkdavo savo,
vis naujus žodžius. Mes priminsime tik tiek, kad
ekonomikoje galima išskirti du skyrius – mikro- ir
makroekonomika. Mus, žinoma, dabar domina tik antrasis.
Makroekonomika – tai mokslas, tiriantis šalies
ekonomikos funkcionavimą, tokius reiškinius, kaip
nedarbas, BVP, BNP, infliacija, agreguota pasiūla ir paklausa.

Šiame referate
mes nagrinėsime infliaciją Pabaltijo respublikose 2004 m.
Infliacija vadinamas bendrojo kaainų lygio kilimas, dėl
kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai
matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso
padidėjimu per metus.

Išsamiau su teorija galėsite susipažinti tam
skirtame skyriuje, o dabar leiskite trumpai pristatyti jums šito
referato turinį:

Pirmoje, teorinėje dalyje, išsamiai
apžvelgiami bendrieji ekonomikos, makroekonomikos, bei
infliacijos re

eiškiniai. Šiai daliai parengi buvo
naudotasi įvairiais informacijos šaltiniais:
makroekonomikos paskaitų medžiaga, mokslinė literatūra
ir internetas.

Antroje dalyje susipažinsite su 1990-2003 m.
infliacija Lietuvoje, jos priežastimis ir pasekmėmis. Kiek
prisimenate, Lietuva 1990 m. išstojo iš TSRS ir jai tai
buvo sunkūs laikai. Susidurta su didžiule infliacija, dingo
pasitikėjimas piniginiu vienetu ir pan. Toliau kiekvienais
metais situacija šalies viduje gerėjo, infliacijos lygis
nukrito iki priimtino.

Trečioje, palyginamojoje dalyje, nagrinėjame jau ne tik
Lietuvą, bet ir kitas Baltijos regiono šalis –
Latviją ir Estiją. Tačiau čia analizė
koncentruosis tik apie 2004 metus. Palyginsime šių trijų
šalių praeitų metų ekonominę padėtį,
sužinosime, kaip ekonominis gyvenimas Lietuvoje skiriasi (ir į
kurią pusę) nuo kitų mūsų regiono šalių.

Paskutinėje dalyje apžvelgsime 2005 m. I
pusmečio šalies ekonomikos vystymąsi bei ateities
prognozes. Ateities numatyme didžiausias dėmesys bus
skiriamas Lietuvos galimybėms atitikti Mastrichto sutartyje
numatytą infliacijos kriterijų. Tai būtina sąlyga
norint artimiausiu laiku šalyje įvvesti bendrą
Europos valiutą – eurą.

1.
INFLIACIJA

Infliacija – (lot.
„inflatio“) –
išsipūtimas. Ekonomikoje šis
terminas reiškia pinigų nuvertėjimą, kuris
pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu.
Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir
paslaugų kainų lygis. Tai ne vienkartinis kainų
pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis
gana ilgai. Bet infliacija nėra bet koks kainų kilimas, tai
nėra tam tikrų prekių arba jų grupių kainų
didėjimas. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos
sąlygomis gali išlikti nepakitusios arba sumažėti.

Toks reiškinys kaip infliacija atsirado XIX a. antroje
pusėje. Jos bruožai ėmė ryškėti
atsiradus piniginiams ženklams. Manoma, kad infliacijos te

erminas
pirmą kartą pavartotas JAV pilietinio karo metais
(1861-1865 m.), kai į apyvartą buvo išleista labai
daug popierinių pinigų.

Kainų kilimas žmonėms pažįstamas jau nuo
seniausių laikų, tačiau iki XX a. prekių kainos
padvigubėdavo per 70-100 m., todėl viena žmonių
karta beveik nepajusdavo turimų pinigų nuvertėjimo. XX
a. pradžioje vidutinis visų prekių kainų lygis
tai pakildavo, tai nukrisdavo. Senais laikais infliacija dažniausiai
būdavo siejama su įvairiomis negandomis: karais,
revoliucijomis ir kitokiomis politinėmis nesėkmėmis.
Dažnai ir epidemijos turėdavo didelę įtaką.

Šiais laikais infliacija įgavo visuotinį pobūdį,
tapo įprastu reiškiniu ir viena iš opiausių
socialinių ekonominių problemų.

Nagrinėjant infliaciją, būtina
paminėti ir apie pastaraisiais metais vis dažniau minimą
infliacijos priešingybę – defliaciją
(lot.“deflatio“).

Defliacija, verčiant iš lotynų
kalbos, reiškia “nupūsti”.
Ekonominis terminas apibūdina bendrąjį visų
prekių ir paslaugų kainų lygio smukimą. Ji gali
būti dviejų dalių:

Tikroji, technologinė;

„Piktoji“, monetarinė.

1.1.
Infliacijos formos

Infliacija gali būti
įvairių rūšių. Ją galima skirstyti
pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo
priežastis, mastą ir pan.

Pagal vietą:

Lokalinė- pasireiškianti atskirose

šalyse;

Pasaulinė – apimanti visas šalis arba šalių

grupes.

Anksčiau infliacija būdavo vietinė
ir trukdavo neilgai. Ji pasibaigdavo pinigų reformomis. Dabar
infliacija – pasaulinė.

Pagal reiškimosi pobūdį:

Atvira – pasireiškia kainų

kilimu ir „matoma“ išorėje.

Paslėpta – atsiranda tada, kai

bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą

ir susidaro prekių stygius. Kainos gali formaliai išlikti

nepakitusios arba didėti ne taip sparčiai, kaip esant

atvirai infliacijai.

Paslėpta infliacija buvo būdinga socialistinėms
šalims. Ten infliacija buvo tramdoma administraciniais būdais,
dėl ko dažniausiai didėja deficito mastai. Taip pat
paslėpta infliacija pasireiškia tada, kai kainų
kilimas dirbtiniai stabdomas, nustatant viršutines jų
kilimo ri

ibas.

Pagal infliacijos mastą arba intensyvumą:

Šliaužiančioji infliacija –

tai infliacija,kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Tai

slenkančioji lėtoji, saikinga infliacija. Ji trunka ilgai,

tačiau jos tempai nėra dideli. Ekonomistų nuomone, ši

infliacija gali siekti 3-7% per metus.

Šuoliuojančioji infliacija –

tai infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai

ir turi tendenciją didėti. Ekonomiškai stipriose

šalyse kanų kilimas tada gali siekti 25-30%. Ūkinės

sutartys tuomet sudaromos, įvertinus infliacijos lygį,

arba siejamos su tvirta valiuta.

Hiperinfliacija – infliacija, pasižyminti

ypač dideliais tempais. Remiantis ekonomisto Filipo Keigeno

apibūdinimu, hiperinfliacija yra tuomet, kai kanų kilimo

tempai viršija 50% per mėnesį. Tai nėra dažnas

reiškinys: per visą pasaulio istoriją iki XX a.

pab. žinoma tik penkiolika jos atvejų. Įdomiausia yra

tai, kad visi tie penkiolika istorijoje žinomų infliacijos

atvejų pasireiškė būtent XX a.

1.2.
Infliacijos priežastys

Infliacijos priežasčių nustatymas
ne visada yra labai lengvas ir paprastas dalykas. Tai yra sudėtinga
ir diskutuotina problema. Infliacija –
visos ekonomikos funkcionavimo atspindys. Ekonomistai ją kartasi
lygina su temperatūra, kuri gali būti įvairių
ligų požymis. Kaip ir temperatūra, infliacija yra
įvairių veiksnių pasekmė.

Naudojant svarbiausią makroekonominį
modelį, t.y. bendrosios paklausos – bendrosios pasiūlos
sąveikos modelį, išskiriamos dvi infliaciją
sukeliančių veiksnių grupės:

Bendrosios paklausos pokyčių sukelta

infliacija, vadinama paklausos, arba vartotojų, infliacija.

Bendrosios pasiūlos pokyčių

skatinama infliacija, vadinama kaštų infliacija.

Infliaciją sukelia bendrosios paklausos
padidėjimas ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas.

1.3.
Infliacijos pasekmės

Infliacija kartais vertinama kaip socialinė
nelaimė ir laikoma tokia pat opia problema kaip ir nedarbas. O
kartais ekonomistai tvirtina, kad
infliacijos padaryta žala yra minimali. Kai kurių
ekonomistų nu

uomone, nedideli infliacijos tempai (2-3% per metus)
yra netgi naudingi.

Egzistuojant infliacijai, aiškiai matomi
du dalykai – pinigų perkamoji galia smunka, o prekių
ir paslaugų kainos kyla. Dėl to pardavėjai laimi, o
pirkėjai pralaimi. Kitos infliacijos pasekmės nėra
tokios aiškios ir išoriška matomos.

Infliacijos socialinės ir ekonominės pasekmės
priklauso nuo jos tempų, jų kitimo ir nuo to, ar ji laukta,
numatyta, ar netikėta.

2.
INFLIACIJA LIETUVOJE 1990-2003 METAIS

1990 metų kovo 11 dieną Lietuva atkūrė
nepriklausomybę. Tačiau nedaug kam žinoma, jog
Lietuvos bankas buvo įkurtas 10 dienų anksčiau –
1990 metų kovo 1-ąją. Dėl šių
priežasčių kalbėti apie infliaciją galima
pradėti tik nuo 1990-ųjų. Iki tol šalis gyveno
planinės ekonomikos sąlygomis, taigi infliacijos kaip
reiškinio, susijusio su kainų didėjimu, nebuvo
apskritai. Tačiau buvo juntama vadinamoji paslėpta
infliacija, pasireiškianti prekių trūkumu –
deficitu.

Pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės
atkūrimo infliacija šalyje siekė apie 9%. Tiksliai
įvardyti kainų pokyčio 1990-aisiais negalima dėl
paprastos priežasties – šalyje, krečiamoje
permainų, nebuvo nei institucijos, nei parengtos metodologijos,
kaip jį apskaičiuoti.

Todėl išsamesnė ir labiau pagrįsta infliacijos
analizė galima tik nuo vėlesnių metų.

1991-aisias metais Lietuva išgyveno tai, ką
paprastai tenka išgyventi visoms santvarką keičiančioms
valstybėms. Metinis infliacijos lygis pasiekė neregėtą
lygį – 383%. Siekiant užtikrinti gyventojams bent tam
tikrą perkamąją galią, 1991-ųjų vasarą
Lietuvos bankas į apyvartą išleido bendruosius
talonus, kurie buvo naudojami kartu su rubliais įsigyjant
didelės paklausos pramonines prekes. Jų nereikėtų
painioti su rublių pakaitalais, laikinais pinigais –
talonais, kurie į apyvartą išleisti 1992-ųjų
gegužės 1-ąją. Iš pradžių
pastarieji cirkuliavo kartu su rubliais, o nuo 1992-ųjų
spalio 1 d. tapo vienintele teisėta mokėjimo priemone.

1992 metai tapo rekordiniais infliacijos tempų prasme. Kainos
Lietuvoje per metus padidėjo 12,5 karto. Tokios hiperinfliacijos
pagrindinė priežastis – per didelis pinigų
kiekis šalyje, kurioje realaus produkto buvo sukuriama keletą
kartų mažiau, nei prieš metus-dvejus, tuo tarpu
pinigų kiekis liko nepakitęs.

1993 metų birželio 14 d. Lito komitetas nusprendė
birželio 25 d. į apyvartą išleisti nacionalinę
valiutą – litą. Įvedus litą jau liepą
mėnesinis infliacijos lygis smuko iki 0,7%, tuo tarpu balandį
jis buvo 25%. Tačiau toks kainų lygio stabilizavimasis
antroje metų pusėje neišgelbėjo metinio
infliacijos lygio rodiklio, kuris gruodžio mėnesį
siekė 189%.

Tolimesni metai, nuo 1994 iki 1999, nuteikė optimistiškai.
Kainų lygio augimas sparčiai mažėjo ir 1999
tesudarė 0,3%.

2000-ieji ir 2001-ieji metai infliacijos tempų prasme atitiko
tam tikrą teorinį etaloną, kuomet kainos kasmet
vidutiniškai augo atitinkamai 1,4% ir 2%.

Tačiau sekantys, 2002-ieji ir 2003-ieji atnešė tokių
naujovių, kokių Lietuva apskritai nebuvo mačiusi per
visą nepriklausomybės laikotarpį. Kainos šiais
metais sumažėjo atitinkamai 1,2% ir 1,3%.

Defliacija buvo signalas, rodantis, kad smarkiai augant bendrajam
vidaus produktui (6,8% 2002 metais ir 10,5% 2003 metais) rinkoje
nebeužtenka pinigų, kurie užtikrina normalų mainų
prekėmis procesą.

Kita vertus, negalima ignoruoti konkurencijos. XXI amžiaus
pradžia Lietuvos gamintojams nebuvo itin palankus metas.
Išaugusi kova dėl pirkėjo, ypač vartojimo
prekių rinkose, vertė įmones mažinti kainas,
atsisakyti viršpelnių, būdingų pirmąjį
nepriklausomos, tačiau dar nenusistovėjusios, ekonomikos
dešimtmetį.

Tokie infliacijos tempai lydėjo Lietuvos ekonomiką
1990-2003 metais. Pergyvenusi hiperinfliaciją, taip pat
defliacijos tarpsnį, ekonomika įžengė į
naują, su Europos ekonomika glaudžiai susijusį
laikotarpį. 4-ajame darbo skyriuje bus išsamiai
nagrinėjami kainų indekso pokyčiai Lietuvoje 2004
metais.

1s_b0cdff36dcd57a37_html_m5a826f37.gif
grafikas. Infliacija Lietuvoje 1990-2003 metais.

Šaltinis: Lietuvos statistikos
departamentas, http://www.std.lt;
Lietuvos bankas, http://www.lb.lt

3.
MAKROEKONOMINIAI RODIKLIAI LIETUVOJE, LATVIJOJE IR ESTIJOJE 2004
METAIS

2004 metai šių trijų pabaltijo
respublikų istorijoje tapo bene svarbiausiais po
nepriklausomybės atkūrimo. 2004 metų gegužės
pirmąją jos įstojo į Europos Sąjungą.
Politinis šio žingsnio aspektas
toli gražu nėra vienintelis. Ekonominiu požiūriu
šalys taip pat įžengė į kokybiškai
naują etapą. Toliau nagrinėsime makroekonominius
rodiklius 2004 metais visose trijose šalyse, ieškosime
jų priežasčių bei bandysime pateikti vertinimus.

3.1.
Infliacijos tempai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 2004 metais

Į 2004 metus Lietuva įžengė daugiau nei 1%
sumažėjusiomis kainomis, palyginus su 2003 metų sausio
mėnesiu. Turint omenyje, kad 2003 metais Lietuvoje buvo
užfiksuota 1,3% metinė defliacija, tokia naujų metų
pradžia neatrodė netikėta, tačiau tuo pačiu
vertė sunerimti ir ieškoti situacijos priežasčių.

2s_b0cdff36dcd57a37_html_m6927d39c.gif
grafikas.
Vartotojų kainų pokyčiai 2004 m.
(palyginti su praėjusių metų atitinkamu mėnesiu,
proc.)

Šaltinis: Lietuvos Respublikos vyriausybė,
http://www.lrv.lt

Statistikos departamento duomenimis, pagrindinė defliacijos
priežastis buvo net 12,2% atpigusios ryšių grupės
paslaugos, 3,8% atpigusi medicininė priežiūra , taip
pat 3,6% atpigę būsto apstatymo ir namų apyvokos
prekės. Šių prekių, ypatingai ryšių
grupės paslaugų kainų kritimą, be abejo, sąlygojo
įtempta konkurencinė situacija rinkoje.

Defliacinė situacija šalyje laikėsi iki pat
balandžio mėnesio.

Latvija, 2003 metus pabaigusi su 3,6% infliacija,
naujuosius pasitiko stabiliai augančiomis kainomis, kurios iki
balandžio mėnesio didėjo gan tolygiu, tačiau
nerimą keliančiu, apie 1% per mėnesį, tempu.

Estijoje 2003 buvo užfiksuota 1.1% infliacija, kuri pirmą
2004 metų ketvirtį palaipsniui mažėjo iki 0.4%
balandį.

Taigi, „Baltijos tigrų“
infliacijos tempai pirmus keturis mėnesius tam tikra prasme
atkartojo 2003 metų tendencijas: Lietuvoje vyravo defliacija,
Estijos vartotojų kainos praktiškai nekito, Latvija
stebėjo stabiliai kylančias
kainas.

3
grafikas. Vartotojų kainų pokyčiai 2004 m.
(palyginti su praėjusiu mėnesiu, proc.)

s_b0cdff36dcd57a37_html_m659c7217.gif

Šaltinis: Lietuvos
Respublikos vyriausybė, http://www.lrv.lt

Tačiau šią gan ramią situaciją sujaukė
paskelbtas gegužės mėnesio metinės infliacijos
rodiklis.

Lietuva gegužės mėnesį ištrūko iš
defliacijos gniaužtų su 1% metinės infliacijos
rodikliu.

Estijoje kainų šuolis gegužę
buvo didžiausias ir siekė 3,3 procentinio punkto. Metinė
infliacija gegužę Estijoje – 3,7%.

Latvijoje, nors kainų šuolis taip pat
buvo stebimas, visgi buvo amortizuotas iš anksčiau
sukilusio kainų lygio ir buvo mažiausias tarp kaimynių
– 1,2%.

Ieškoti šio kainų padidėjimo
priežasčių toli nereikia. Tai – įstojimo į
Europos Sąjungą rezultatas. Tačiau svarbu pastebėti,
kad kainų augimą būtent gegužės mėnesį
didele dalimi lėmė psichologiniai, emociniai, o ne
racionalūs, veiksniai.

Žiniasklaidoje plačiai nuskambėjo
gyventojų elgesys artėjant gegužės pirmajai,
kuomet nuo parduotuvių lentynų buvo šluote šluojama
druska ir kiti ilgai negendantys produktai.

Neprieštaraudama ekonomikos dėsniams,
situacija po kainų šuolio gegužės mėnesį,
tolesniais mėnesiais koregavosi ir
rugpjūčio mėnesį visose trijose šalyse
užfiksuota 0,1-0,4% defliacija.

2004 metus Lietuva baigė su su 2,9% metine infliacija, Latvija –
7,3%, Estija – 5%. Taigi, situacija per metus pasikeitė
taisyklingai ir labai proporcingai: Lietuvoje defliaciją pakeitė
nedidelė infliacija, Estijoje praktiškai nulinę
infliaciją – kiek didesnis kainų padidėjimas,
tuo tarpu Latvija susidūrė su gana rimtomis kainų
lygio augimo problemomis.

Lietuvoje, kaip bebūtų keista,
2004-aisiais labiausiai brango sveikatos priežiūros
paslaugos (11,1%), kurios 2003-aisiais netgi
pigo, taip pat transporto paslaugos (7,7%) bei visi transporto
kainoms jautrūs produktai: maisto prekės ir nealkoholiniai
gėrimai (4,8%).

Latvijoje situacija analogiška proporcijų
atžvilgiu, tačiau infliacija joje buvo gerokai didesnė:
14,4% pabrango sveikatos priežiūra, 11% transporto
išlaidos, 10% maistas bei gėrimai.

Estijoje situacija šiek tiek kitokia: ten
labiausiai brango transporto paslaugos (12,2%), tuo tarpu
informacijos apie išskirtinę sveikatos priežiūros
prekių kainų pokyčio įtaką infliacijai nėra.

Norint išsiaiškinti, kodėl
visose nagrinėjamose šalyse 2004
metais infliacija padidėjo 2-4 procentiniais punktais, nepakanka
priežasčių priskirti žmogiškajam faktoriui
ir ne visuomet racionaliam elgesiui. Būtina apžvelgti kitus
makroekonominius rodiklius, kurie, galbūt, atskleis kainų
augimo priežastis.

3.2.
Nedarbo lygis Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 2004 metais

Situacija Pabaltijo respublikose neprieštarauja Olbano Filipso
teorijai, teigiančiai, kad nedarbo lygio mažėjimas ir
infliacijos nebuvimas yra nesuderinami dalykai.

Per 3 mėnesius prieš didįjį gegužės
kainų padidėjimą, nedarbo lygis Lietuvoje, Latvijoje
ir Estijoje sumažėjo atitinkamai 0,9, 0,5 ir 0,4
procentinio punkto.

4s_b0cdff36dcd57a37_html_22f0af13.gif
grafikas.
Nedarbo lygis Lietuvoje 2004 m.
Registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų
santykis mėnesio pabaigoje, proc.

Šaltinis: Lietuvos Respublikos vyriausybė,
http://www.lrv.lt

Kita vertus, būtų trumparegiška teigti, kad tikroji
priežastis jau išsiaiškinta. Mat nuo 2004 sausio
pirmos iki gegužės pirmos iš Lietuvos išvyko
virš 5 tūkstančių gyventojų, o per visus
2004 metus – net 15 tūkstančių.

Todėl šiuo atveju Olbano Filipso
teoriją reikia taikyti atsargiai, mat nedarbo lygio mažėjimas
gali būti susijęs su darbo jėgos
emigracija, o ne papildomų darbo vietų atsiradimu šalies
viduje.

3.3.
Naftos
kainų įtaka infliacijos tempams

Pasaulyje senkant naftos ištekliams, tačiau tuo pat
metu augant jos vartojimui, ypač dėl tolimųjų
rytų augančios ekonomikos, neišvengiamai kyla jos
kainos.

2004 metais žalios naftos kainos pasiekė 55 JAV dolerius
už barelį. Tai didžiausia kada nors buvusi naftos
kaina neįvertinus infliacijos poveikio, ir vos 10 JAV dolerių
mažesnė už absoliutų naftos kainos rekordą
1979-1983 metų naftos krizės metu įvertinus
infliaciją.

5
grafikas.
Istorinės naftos kainos pasaulyje.
(Neįvertinus ir įvertinus infliaciją, USD už
barelį.)

s_b0cdff36dcd57a37_html_503e2ac7.jpg

Šaltinis:
http://www.inflationdata.com

6s_b0cdff36dcd57a37_html_9eea283.gif
grafikas. Naftos kaina pasaulyje 2004 metais, USD už barelį.

Šaltinis: http://finance.yahoo.com

Lietuva, Latvija ir Estija, būdamos kryžkelėje tarp
rytų ir vakarų Europos, yra labai priklausomos nuo kuro,
taigi, ir naftos, kainų.

Būtent kuro bei transportavimo kaštų augimas didele
dalimi lėmė infliacijos atsiradimą ar augimą
pabaltijo respublikose 2004 metais.

3.4.
Valiutų
kursų svyravimo įtaka infliacijai 2004 metais

2002 metų vasario 2 dieną litas buvo susietas su euru
fiksuotu kursu (3,4528 lito už 1 eurą). Tai didelei daliai
rinkos subjektų eliminavo valiutos kursų svyravimo riziką,
todėl mikroekonominiu lygiu tapo paprasčiau planuoti
biudžetus, taip pat sumažėjo atiskaitymo su Europos
valstybėmis kaštai.

Tačiau už pagrindinius energetinius išteklius –
naftą ir dujas – dažniausiai yra atiskaitoma JAV
doleriais.

Nepaisant ilgalaikės JAV dolerio pigimo euro
(taigi, ir lito) atžvilgiu tendencijos, 2004 metų vasario –
gegužės mėnesiais JAV dolerio kursas koregavosi nuo
2,68 lito už 1 JAV dolerį iki 2,93 lito.

Toks šios valiutos brangimas dar padidino energetinių
išteklių kainą, kurią už juos moka euro
zonos arba su euru susietas valiutas turinčios šalys.

Tai, manome, buvo ketvirtasis faktorius, lėmęs gegužės
mėnesio kainų kilimą.

Pastebėtina, jog nuo 2004 rugsėjo JAV doleris vėl ėmė
užleisti pozicijas eurui, todėl jo kursas lito atžvilgiu
nukrito nuo 2,87 lito už vieną JAV dolerį iki 2,53
lito. Tai, be abejo, šiek tiek amortizavo rudeninį naftos
kainų kilimą, tačiau to nepakako, kad jį
eliminuoti.

7
grafikas. JAV dolerio ir lito santykis 2004 metais.

s_b0cdff36dcd57a37_html_36786aa3.gif

Šaltinis: Lietuvos bankas. http://www.lb.lt

3.5.
Išvados
dėl 2004 metų infliacinės situacijos Pabaltijo
respublikose

Apibendrinant 2004 metų infliacijos tempų
palyginimą pabaltijo šalyse, galima teigti, kad buvo bent
keturios pagrindinės priežastys,
kurios lėmė infliacijos atsiradimą bei stiprėjimą.

Visų pirma, tai visuminės paklausos
padidėjimas, atsiradęs dėl geresnių kredito
gavimo galimybių, o taip pat sąlygotas neracionalių
vartotojų veiksmų, kurie patys, stengdamiesi išvengti
kainų kilimo, jį tik paskatino. Tai akivaizdžiai
parodo, kad racionalių lūkesčių teorija veiktų
tik esant tobulam informuotumui, tuo tarpu realioje aplinkoje tai
praktiškai neįmanoma.

Antra, visų šalių BVP augant 5-8%
per metus, natūralu, kad kuriamos naujos darbo vietos, kurios,
pagal Olbano Filipso teoriją, prisideda prie infliacijos augimo.
Be abejo, čia lieka neaišku, kiek dėl nedarbo
sumažėjimo prisidėjo emigracija.

Trečia, augant energetikos išteklių
kainoms, o jos sudaro didelę dalį prekių gamybos
kaštų, augo ir vartojimo prekių kainos. Teorinėje
plotmėje tai vadinama visuminės pasiūlos (kaštų)
sukelta infliacija.

Ketvirta priežastis glaudžiai susijusi su trečiąja
– JAV dolerio brangimas ir taip įtemptu šaliai
laikotarpiu buvo papildomas katalizatorius atsirasti bei sustiprėti
infliacijai.

2004 metų infliacijos tempų palyginamoji
analizė – tai vienas pagrindinių šio darbo
tikslų, tačiau reikia žvelgti
į ateitį bei panagrinėti infliacijos tendencijas 2005
ir pabandyti prognozuoti 2006-aisias. Būtent nuo infliacijos
tempų priklausys, ar Lietuva bei kitos pabaltijo šalys
galės įsivesti Eurą 2007 metais. Tam skirti tolimesni
referato skyriai.

4. ATEITIES
PERSPEKTYVOS IR PROGNOZĖS, EURO ĮVEDIMAS

4.1. Euro įvedimo Lietuvoje
privalumai ir grėsmės

Euro įvedimo tikslai
yra sukurti bendrą
rinką ir
pinigų
sąjungą,
turinčią
harmoningą,
neinfliacinį
ekonomikos augimą.

Taip pat išnaudoti
vienos valiutos naudojimo teikiamus privalumus, leidžiančius
pasiekti aukštesnį ekonominės integracijos ir
konvergencijos lygį.

Euro įvedimo pagrindinis
privalumas yra stipresnė ir labiau atspari sukrėtimams
finansinė sistema – šalies makroekonominio
stabilumo ir ilgalaikio augimo pagrindas. Taip pat valiutos kurso
rizikos panaikinimas – nebeliktų šios rizikos
priedo, įskaityto palūkanų normose, todėl nebūtų
poreikio draustis nuo šios rizikos.

EK vertinimu, dėl valiutos keitimo kaštų
panaikinimo, realus BVP gali padidėti 0,25-0,5%. Lietuvoje vien
euro pirkimo-pardavimo maržos panaikinimas leistų sutaupyti
apie 29 mln. Lt. Tai sudarytų 0,05% BVP. Vyktų paprastesni,
greitesni ir pigesni atsiskaitymai su euro zonos šalimis.

Įsivedus eurą, Lietuvos finansų rinka būtų
integruota į globalią euro rinką. Vietos bankai įgytų
galimybę tiesiogiai dalyvauti euro sistemos refinansavimo
operacijose, jiems atsirastų pigesnių kredito išteklių
alternatyva.

Infliaciniai procesai nėra tiesiogiai susiję
su euro įvedimu. Tačiau dėl
išliekančių didelių kainų skirtumų,
šiek tiek didesnė infliacija naujai įstojusiose
šalyse yra neišvengiama vidutiniu ar ilgu laikotarpiu,
nepriklausomai nuo to, ar bus įvestas euras.

Grynoji euro įvedimo įtaka infliacijai kitose šalyse
buvo nedidelė. Ji svyravo tarp 0,1 ir 0,3 procentinio punkto.

Tačiau, nors ir euro įsivedimo pasekmės
būtų juntamos Lietuvos gyventojams, jos butų žymiai
didesnės, jei Lietuva delstų įsivesti eurą. Visų
pirma padidėtų palūkanų
normos, padidėtų esamos privataus
ir valdžios sektorių skolos aptarnavimo kaštai,
pabrangtų skolinimasis, sulėtėtų investicijos,
taigi, sulėtėtų ir bendras šalies ekonomikos
augimas.

Neįsivedus euro numatytu laiku gali vykti
savaiminis euro “įsivedimas”. Žmonės gali
pradėti keisti litus į eurus jau vien dėl to, kad taip
buvo numatyta. O viso to pasekmės galėtų būti:
euro “įsivedimas” didesniais kaštais,
mažėtų litų apyvartoje
kiekis ir užsienio atsargos, būtų prarastos senjoražo
pajamos, atsirastų spaudimas didesniam biudžeto deficitui,
galėtų formuotis rinkos dalyvių abejonės dėl
dabartinio lito ir euro kurso priimtinumo vidutiniu ir ilgu
laikotarpiu.

5.2. Mastrichto sutartyje
nustatyto infliacijos kriterijaus vykdymo perspektyvos

Makroekonomikos
specialistams įvertinus infliacijos prognozių perspektyvą,
2005 metų
pirmojo pusmečio vartotojų kainų indekso (VKI)
infliacijos faktinių duomenų analizė rodo, kad 2005
metų VKI infliacija bus mažesnė nei prognozuojama.
Finansų ministerijos makroekonomikos specialistai teigia, kad
antroje 2005 metų pusėje bus tokių mėnesių,
kuomet infliacija bus mažesnė negu 2%, palyginus su
atitinkamais 2004 metų mėnesiais. Jeigu išliks žemos
infliacijos tendencijos bei lūkesčiai, 2006 metų
birželio mėnesio vidutinė metinė infliacija bus
mažesnė nei 2 procentai ir tenkins Mastrichto kriterijų.

Kainų stabilumo kriterijaus kontrolinis dydis apskaičiuojamas
kaip trijų šalių, kuriuose yra mažiausia
infliacija, vidutinės metinės infliacijos nesvertinis
aritmetinis vidurkis plius 1,5 procentinio punkto. Birželio
mėnesį vidutinė dvylikos mėnesių infliacija
Lietuvoje buvo 2,7 procento, o galimas Mastrichto sutartyje nustatyto
infliacijos kriterijaus kontrolinis dydis – 2,3 procento.

2006 m. viduryje bus vertinama, ar Lietuva atitinka ekonominio
suartėjimo kriterijus. Jei būtų vertinama 2006 m.
birželio mėn., tai metinės infliacijos duomenys, pagal
kuriuos būtų suformuluojama išvada, ar Lietuva
atitinka kainų stabilumo kriterijų, apimtų 2005 m.
gegužės – 2006 m. birželio mėn. infliacijos
duomenis. Todėl, norint įvertinti šio kriterijaus
vykdymo perspektyvas, reikėtų stebėti metines
infliacijos tendencijas šiuo laikotarpiu.

2005 m. gegužės – rugpjūčio mėn.
vidutinė metinė infliacija Lietuvoje buvo 2 %. Iš
visų ES valstybių šis rodiklis mažiausias buvo
Švedijoje (0,7%), Suomijoje (0,9%) ir Čekijoje (1,2%).
Taigi, besiformuojantis 2006 m. balandžio mėn. Mastrichto
sutartyje nustatyto infliacijos kriterijaus kontrolinis dydis,
apskaičiuotas pagal trijų mėnesių duomenis, būtų
2,4 procento ((0,7+0,9+1,2):3+1,5). Darant prielaidą, kad šiuo
laikotarpiu Lietuvos vartotojų kainų kaitos tendencijos
liks vidutiniškai tokios pat kaip per pastaruosius dvylika
mėnesių, 2006 m. balandžio mėn. vidutinė
dvylikos mėnesių infliacija bus 2%. Tačiau tai nėra
labiausiai tikėtina prielaida. Infliacijos augimo riziką
didina tai, kad ir toliau gali kilti naftos kaina ir gali brangti JAV
doleris euro atžvilgiu. Taip pat reiktų atkreipti dėmesį
į galimą administracinių sprendimų įtaką
infliacijai. Dėl rugpjūčio mėn. padidintų
keleivinio transporto paslaugų kainų Vilniuje, infliacija
didėjo iki dabar ir turėtų didėti ir 2006 m.
pirmoje pusėje. Nuo liepos 1 d. Įsigaliojęs minimalios
mėnesio algos padidinimas nuo 500 iki 550 litų taip pat
turės įtakos kai kurių gamintojų sąnaudoms.

Be kainų raidos Lietuvoje, svarbu ir tai, kokia galima paties
kainų stabilumo kriterijaus kontrolinio dydžio raida.
Remiantis Europos Komisijos 2005. kovo mėn. paskelbtomis
prognozėmis, vidutinė metinė infliacija Suomijoje ir
Danijoje 2005 m. turėtų padidėti atitinkamai iki 1,1
ir 1,4 procento, o 2006 m. – atitinkamai iki 1,4 ir 1,7
procento. Švedijoje 2005 m. numatoma, kad vidutinė metinė
infliacija sumažės iki 0,4 procento, tačiau 2006 m.
šis rodiklis gali padidėti iki 1,4 procento.

Europos Komisija prognozuoja, kad Lietuvoje vidutinė metinė
infliacija 2005 m. bus 2,9 procento, tai yra didesnė, negu
numatomas 2005 m. Mastrichto sutartyje nustatyto infliacijos
kriterijaus kontrolinis dydis (2,4%). Tačiau 2006 m. sumažėjus
vidutinei prognozuojamai metiniai infliacijai iki 2,6 procento ir
prognozuojamam kontroliniam dydžiui padidėjus iki 2,8
procento, tikėtina, kad Lietuva vykdys kainų stabilumo
kriterijų.

IŠVADOS

Atliekant šį darbą mūsų
grupei teko gerokai praplėsti akiratį. Informacijos
šaltiniais tapo kone visos įmanomos žinių bazės
Lietuvoje – ar tai būtų internetas, ar periodinis
leidinys, ar knygos. Be abejo, nemažą dalis informacijos
gauta makroekonomikos paskaitose.

Pirmoje dalyje – teorijoje – buvo daugiausiai panaudotos
žinios, gautos paskaitose. Taip pat nemažai informacijos
radome makroekonomikos vadovėlyje bei ekonomikos interneto
svetainėse. Šioje dalyje buvo pateiktos visos žinios,
kuriomis vadovaujantis buvo rašomos sekančios dalys.

Antras skyrius, kaip antras įvadas mūsų darbe, pateikė
duomenų iš Lietuvos ekonominės istorijos. Buvo
paminėti visi esminiai įvykiai Lietuvoje 1990-2003 m.
laikotarpiu, turėję įtakos Lietuvos ekonomikai ir ypač
infliacijai.

Trečioje, palyginamojoje, dalyje turėjome labai nemažai
skaičių, grafikų, vaizdžiai atskleidžiančių
skirtumą tarp Baltijos regiono šalių. Šitoje
dalyje taip pat buvo išvardinti visi pagrindiniai faktoriai,
lėmę infliacijos svyravimą, kaip įstojimas į
Europos Sąjungą, JAV dolerio kurso kitimas bei naftos kainų
lygis.

Paskutinėje, ketvirtoje dalyje trumpai apžvelgėme 2005
m. pirmą pusmetį. Pamatėme, kokias pasekmes mūsų
gyvenimui bei bendrajai Lietuvos ekonomikai turėjo įstojimas
į ES. Taip pat sužinojome, kaip toliau tokie reiškiniai,
kaip naftos kainos augimas, įtakojo šalių
infliaciją.

Informacijos šaltiniais šioje dalyje daugiausia tapo
periodiniai leidiniai, tokie, kaip „Verslo žinios“
ir interneto naujienų svetainė www.delfi.lt. Tai buvo
sąlygota to, kad viskas, kas galėtų paveikti
infliacijos lygį artimiausiu laiku, įvyko šiais
metais.

Literatūra

Reikalavimai

bakalauro rašto darbų bendrajam formatui. Kaunas: ISM,

2004.

Snieška

V. ir kt. Makroekonomika. Technologija, 2003.

Lietuvos

statistikos departamentas. Prieiga per internetą:

http://www.std.lt.

Lietuvos

Respublikos vyriausybė. Prieiga per internetą:

http://www.lrv.lt.

Lietuvos

Respublikos ūkio ministerija. Prieiga per internetą:

http://www.ekm.lt.

Interneto

naujienų portalas „Delfi“. Prieiga per internetą:

http://www.delfi.lt.

Laisvoji

interneto enciklopedija Wikipedia. Prieiga per internetą:

http://www.wikipedia.org.

Dienraštis

„Verslo žinios“. Prieiga per internetą:

http://www.vz.lt.

Dienraštis

„Lietuvos rytas“. Prieiga per internetą:

http://www.lrytas.lt.

Lietuvos

bankas. Prieiga per internetą: http://www.lb.lt.

Leave a Comment