Lipidai(riebalai)

Riebalai

Riebalai

CH2 – OH
>———

|

CH – OH
>———

|

CH2 – OH
>———

TURINYS

1.Lipidai ir klasifikavimas

2.Riebalai ir vaškai

3. Fizikinės riebalų savybės

4. Cheminės riebalų savybės

Hidrolizė

Riebalų transacilinimas (peresterinimas)

Riebalų jungimosi reakcijos

Riebalų oksidavimo reakcijos

Riebalų polimerizacijos reakcijos

Vaškai

Sudėtiniai lipidai

Fosfolipidai

Sfingolipidai

Glikolipidai

Steroidai

Riebaluose tirpūs vitaminai

Vitaminai

Vitaminai A

Vitaminai E

Vitaminai K

Vitaminai Q (ubichinonai)

Prostaglandina

LIPIDAI

Lipidai (graik. lipos – riebalai) – tai iš
gyvulinių, augalinių ir mikrobiologinių objektų
išskirtas įvairių organinių medžiagų,
vienijančių bendra savybe – netirpumu vandenyje ir geru
tirpumu organiniuose tirpikliuose, mišinys.

Klasifikavimas

s_87216fd46020f809_html_3e01b1ed.gif

Paprastieji lipidai hidrolizės metu sudaro du
komponentus: alkoholius ir karboksirūgštis.

Sudėtiniai lipidai hidrolizės metu sudaro dar
ir kitų komponentų, dažniausiai fosforo rūgštį,
aminoalkoholius ar angliavandenius.

Riebalai ir vaškai

Gamtiniai gyvuliniai ir augaliniai riebalai (aliejai)
yra triacilgliceroliai, t.y. glicerolio ir rieebalų rūgščių
esteriai. Jų bendroji formulė:

s_87216fd46020f809_html_m3502100.gif

Kadangi visų gamtinių riebalų sudėtyje
alkoholis yra vienas ir tas pats, glicerolis, tai iš esmės
jie skiriasi riebalų rūgščių struktūra.

Gamtinių
riebalų rūgščių sudėtyje yra C4-C22,
tačiau dažniausiai pasitaikoC15-C18.
Dažniausiai pasitaikančios sočiosios riebalų
rūgštys yra stearino (C17H35COOH)
ir palmitino (C15H31COOH)
rūgštys, o nesočiosios – oleino (C17H33COOH),
linolio (C17H31COOH)
ir linoleno (C17H29COOH)
rūgštys.

Gyvūnų
triacilgliceroliuose paprastai vyrauja sočiosios riebalų
rūgštys – stearino ir palmitino. Todėl gyvūnų
riebalai paprastai yra kieti. Žmogaus riebaluose (lyd. t. 15OC,
organizme jie yra skysti) vyrauja nesočiosios riebalų
rūgštys. Jų santykis su sočiosiomis rūgštimis
– 3:2 (palmitino 25,
stearino 8,
oleino 50,
linolio 10).
Organų riebalai (pvz., kepenų) nesočiųjų
riebalų rūgščių turii daugiau, negu depų
riebalai (poodinis riebalų sluoksnis, taukinė).

Augalų riebalai (aliejai) dažniausiai sudaryti
iš nesočiųjų riebalų rūgščių.

Triacilgliceroliai gali turėti vieną, du arba
tris skirtingus acillikučius:

s_87216fd46020f809_html_m611e07b.gif

Acilo liekanos daugelyje
riebalų pasiskirstę pagal “tolygaus pasiskirstymo”
principą. Pvz., kakao aliejuje esančios maždaug
vienodo kiekio palmitino, stearino ir oleino rūgščių
liekanos didžiausiu laips

sniu (~55)
aptinkamos oleoilpalmitoilstearoilglicerolio pavidale, o
tripalmitoil-, tristearoil- ir trioleoilglicerolių yra nežymūs
kiekiai. Gamtiniuose riebaluose 2-oji glicerolio padėtis
paprastai yra užimta nesočiosios rūgšties
liekana.

Fizikinės riebalų savybės

Gyvūnų riebalai dažniausiai yra kieti (jų
sudėtyje yra daug sočiųjų riebalų rūgščių),
o augalų riebalai – skysti (jų sudėtyje yra daug
nesočiųjų riebalų rūgščių).
Daugeliui kietų riebalų būdingos dvi lydymosi
temperatūros: šildomi jie išsilydo, toliau šildomi
sukietėja, o paskui išsilydo antrąkart (poliforminės
kristalinės formos).

Pagrindiniuose riebalų molekulių
struktūriniuose fragmentuose vyrauja nepoliniai (C-C, C-H)
ryšiai. Dėl to riebalų molekulėms būdingos
hidrofobinės (lipofilinės) savybės. Riebalai gerai
tirpsta organiniuose tirpikliuose: benzine, eteryje, chloroforme, o
aliejai naudojami parfumerijoje kvapniosioms medžiagoms
tirpinti. Dėl vyraujančių nepolinių ryšių
molekulųse riebalai yra mažai laidūs elektrai ir
šilumai (saugo nuo šalčio ir šilumos).

Riebalai praktiškai netirpsta vandenyje, tačiau
gali sudaryti emulsijas, stabilizuojamas emulgatorių (tulžies
rūgščių, baltymų, muilų ir kt.
medžiagų). Riebalų emulsijų susidarymas yra
reikšmingas gyvybiniams organizmo procesams. Virškinami
riebalai iš pradžių emulgguojami, o paskui
hidrolizuojami. Gamtinės, stabilizuotos baltymų, riebalų
emulsijos pavyzdys – pienas. Pieno riebalai yra lengvai virškinami,
kadangi yra emulguoti.

Riebalams oksiduojantis organizme iš 1 g riebalų
išsiskiria 39 KJ šilumos. Tai 2 kartus daugiau, negu
oksiduojantis angliavandeniams ar baltymams. Paprastai riebalai
sudaro 20% žmogaus masės ir yra jo energijos resursas. Kita
svarbi riebalų oksidavimo savybė yra ta, kad 1 g riebalų
yra 1,4 g taip vadinamo endogeninio vandens šaltinis.
Endogeninis vanduo yra reikšminga bendrojo organizmo vandens
balanso sudedamoji dalis.

Cheminės riebalų savybės


Hidrolizė

Hidrolizuojant riebalus
vandeniu, dalyvaujant mineralinėms rūgštims ar
šarminių metalų hidroksidams, gaunami glicerolis ir
riebalų rūgštys ar riebalų rūgščių
druskos (muilai).

s_87216fd46020f809_html_m2ac2463.gif

Riebalų hidrolizė –

1; pirmoji riebalų
metabolizmo organizme cheminė stadija. Riebalų hidrolizę
organizme katalizuoja kasos fermentai lipazės.


Riebalų
transacilinimas (peresterinimas)

s_87216fd46020f809_html_m3c5c75e1.gif

Tarpmolekulinis ir vidinis molekulinis transacilinimas
keičia riebalų ir aliejų savybes. Ši reakcija
taikoma maisto pramonėje gaminant maistinius riebalus su
užsibrėžtomis savybėmis.


Riebalų
jungimosi reakcijos

Skystieji riebalai, turintys nesočiųjų
rūgščių liekanų, lengvai prisijungia
halogenus, vandenį ir amoniaką.

Jodo skaičius rodo riebalų nesotumo laipsnį,
t.y. dvigubųjų ryšių skaičių riebalų
molekulėse. Jodo kiekis gramais, kurį prisijungia 100 g
tiriamųjų riebalų, vadinamas jodo skaičiumi. Kuo
didesnis jodo skaičius, tuo skystesni riebalai.

Riebalai
pramonėje hidrinami dideliame slėgyje, 160-200OC
temperatūroje, naudojant katalizatorius.

s_87216fd46020f809_html_1f978c5b.gif

trilinoloilglicerolis (skysta medžiaga)

tristearoilglicerolis (kieta medžiaga)

Hidrinimo metu skysti riebalai virsta kietais.
Sukietinti riebalai vartojami margarinui, geros kokybės muilams
bei tepalams gaminti.


Riebalų
oksidavimo reakcijos

Daugelis riebalų, laikomi šviesoje ir ore,
apkarsta; atsiranda nemalonus jų skonis ir kvapas. Viena jų
gedimo priežasčių – oksidavimasis oro deguonimi, kuris
suskaido anglies atomų grandinę, dėl to susidaro
mažmolekuliai aldehidai, ketonai arba karboksirūgštys,
suteikiantys riebalams nemalonų kvapą bei skonį.

s_87216fd46020f809_html_11bd6533.gif

s_87216fd46020f809_html_4ce8746a.gif

s_87216fd46020f809_html_m53d4ecad.gif

Radikalinės oksidacijos procesų pažeisti
lipidai, esantys ląstelės membranose, padaro jose skyles.
Ląstelės tampa laidžios įvairioms medžiagoms
ir žūva. Tai viena iš spindulinės ligos
požymių.

Riebalų
oksidavimą lėtina antioksidatoriai: įvairūs
alkilpakeisti fenoliai arba hidrochinonai, kurie būdami
reduktoriais sujungia aktyviųjų deguonies formų
radikalus (pvz., HO-).


Riebalų
polimerizacijos reakcijos

Riebalų autooksidacijos metu vykstant aliejų
polimerizacijai jie kietėja – džiūsta (naudojami
apsauginėms plėvelėms gauti). Pagal šį
požymį augaliniai aliejai skirstomi į tris
kategorijas: džiūstančiuosius, pusiaudžiūstančiuosius
ir nedžiūstančiuosius.

Džiūstančiųjų riebalų
nesočiųjų rūgščių liekanų
metileno grupės, esančios tarp dvigubųjų ryšių,
yra labai aktyvios. Reaguojant su oro deguonimi, šiose vietose
pirmiausiai susidaro hidroperoksidai, o toliau – “susiūti”
peroksidai:

s_87216fd46020f809_html_161a5c35.gif

Užtepant ploną tokių aliejų
sluoksnį, jų paviršiuje s

susidaro elastinė,
blizganti, patvari plėvelė.

Vaškai

Vaškai
– tai sočiųjų arba nesočiųjų riebalų
monokarboksirūgščių ir didelės molekulinės
masės linijinės struktūros pirminių
monohidroksilių alkoholių esterių mišinys.
Vaškus sudarančios rūgštys ir alkoholiai
dažniausiai turi lyginį C atomų skaičių
(C16-C36).
Be to, jų sudėtyje yra laisvųjų riebalų
rūgščių, alkoholių bei didesnės
molekulinės masės angliavandenilių.

Vaškai
tirpsta organiniuose tirpikliuose, netirpsta H2O.
Daugelis vaškų lydosi 40-90OC
temperatūroje.

Vaškai hidrolizuojasi sunkiau nei riebalai.

Vaškai skirstomi į augalų ir gyvūnų.
Augaluose vaškai sudaro apie 80% visų lipidų kiekio.
Augalų vaškų sudėtyje yra daug alkanų.
Augalų vaškai sudaro lapų, sėklų, vaisių
ir uogų apsaugines plėveles, kurios augalus saugo nuo
kenkėjų, ligų, o taip pat ir nuo bereikalingo vandens
praradimo. Augaliniai vaškai taikomi farmakologijoje ir
kosmetikoje.

Bičių
vašką išskiria bičių vaško
liaukos. Jame yra 70-74% miricilpalmitato C15H31COOC30H61,
10-14% laisvos cerotino rūgšties C25H51COOH
ir 12-17% sočiųjų angliavandenilių.

Iš jūrų žinduolio kašaloto
galvos išskirtas kietas vaškas spermacetas ir skystas
vaškas – spermaceto aliejus. Spermacete daugiausia yra
cetilpalmitato:

s_87216fd46020f809_html_73623096.gif

Gyvūnų vaškai naudojami medicinoje ir
parfumerijoje įvairiems tepalams ir kremams gaminti.

Sudėtiniai lipidai

Dalyvaujančių
hidrolizės reakcijose sudėtinių lipidų molekulės
skiriasi nuo riebalų molekulių tuo, kad turi pakankamai
galingą hidrofilinį (polinį) fragmentą, kurį
sudaro glicerolis, fosforo rūgšties dariniai arba
sacharidas, ir du lipofilinius (nepolinius) fragmentus –
angliavandenilių radikalus. Jie yra efektyvios paviršiaus
aktyvios medžiagos, galinčios sąveikauti su riebalais
ir su vandeniu. Šie junginiai yra biologinių membranų
struktūriniai komponentai. Juos žymi

s_87216fd46020f809_html_59ea4c26.gif


Fosfolipidai

Gamtiniai fosfolipidai yra L-fosfatido rūgšties
dariniai:

s_87216fd46020f809_html_19e0409.gif

A – Fosfatidiletanolaminai (kefalinai, graik. kephale –
galva) išskirti iš galvos smegenų audinių.

B – Fosfatidilcholinai (lecitinai) išskirti iš
kiaušinio trynio (graik. lekithos – trynys).

C – Fosfatidilserinai išskirti iš širdies
raumenų, smegenų ir kepenų.

D – Fosfati

idilinozitai išskirti iš širdies
ir kepenų ląstelių.

Fosfolipidai – ląstelių membranų (vidinių
pertvarų) sudėtinė dalis.


Sfingolipidai

Sfingolipidai – fosfolipidų struktūriniai
analogai, kuriuose vietoje glicerolio yra sfingozino.

s_87216fd46020f809_html_756e3a4e.gif

Labiausiai paplitę sfingolipidai yra ceramidai ir
sfingomielinai.

s_87216fd46020f809_html_33ef96c0.gif

s_87216fd46020f809_html_m1249ddce.gif

Sfingolipidai yra taip pat biomembranų komponentai.
Jie sunkiau oksiduojasi už fosfolipidus, netirpūs eteryje (
pasinaudojus šia savybe jie atskiriami nuo fosfolipidų).


Glikolipidai

s_87216fd46020f809_html_21fc0248.gif

Glikolipidai įeina į nervinio audinio sudėtį,
reguliuoja ląstelės augimą.

Mažmolekuliai bioreguliatoriai

Steroidai

Steroidai – gausi gamtinių junginių klasė,
kurių struktūros pagrindą sudaro keturių
kondensuotų žiedų angliavandenilio sterano
(ciklopentanperhidrofenantreno) struktūra:

s_87216fd46020f809_html_m14f6e3c3.gif

Gamtiniuose
steroiduose C10
ir C13
atomai yra susijungę su CH3
grupe, C17
– su alkilo (R)
grupe, o C3-padėtyje
dažniausiai yra deguoniniai pakaitai (OH, OR ar =O).

Steroidai priklauso izoprenoidų grupei. Juos
sintetina augalai. Gyvūnai steroidus pasisavina su augaliniu
maistu ir pieno produktais.

Policiklinei sistemai
nebūdingi konformaciniai virsmai. -Padėtis
– pakaitai po žiedo plokštuma, -padėtis
– pakaitai virš žiedo plokštumos.

Tarp steroidinių hormonų labiausiai paplitęs
yra cholesterolis. Jam būdingos alkeno ir antrinio alkoholio
savybės.

s_87216fd46020f809_html_7242c6a5.gif

Organizme 30% cholesterolio yra laisvo, 70% – esterių
su riebalų rūgštimis pavidale. Bendras cholesterolio
kiekis organizme – 210-250 g. Daugiausiai jo yra galvos ir stuburo
smegenyse, o taip pat ir ląstelių membranose. Cholesterolį
transportuoja lipoproteinai. Didelio tankio lipoproteinuose
cholesterolis acilinasi riebalų rūgštimis. Nusėdęs
ant kraujagyslių sienelių cholesterolis sukelia
aterosklerozę, o tulžyse – akmenligę. Organizme iš
cholesterolio sintetinasi daugelis biologiškai aktyvių
medžiagų. Kepenyse iš jo susidaro maisto virškinimui
būtinos tulžies rūgštys, iš kurių
svarbiausia – cholio rūgštis.

s_87216fd46020f809_html_7c1050ba.gif

Pastarosios
karboksigrupė reaguoja su aminorūgščių
glicino H2NCH2COOH
arba taurino H2N(CH2)2SO3H
amino grupėmis ir susidaro amidai – glikocholio bei taurocholio
rūgštys (reakciją katalizuoja CoA ir ATP). Visose
tulžies rūgštyse polinės grupės išsidėsto
vienoje žiedo plokštumoje, paversdamos ją
hidrofiline, o priešingą pusę – lipofiline. Todėl
tulžies rūgščių anijonai yra efektyvios
PAM. Su riebalais jos sudaro organizmo lengvai pasisavinamas ir
virškinamas emulsijas. Be to, tulžies rūgštys
tirpina cholesterolį ir trukdo jam nusėsti tulžyje
(gydo nuo akmenligės).

Cholesterolis steroidinių hormonų pirmtakas.
Jiems priklauso vyriškieji lytiniai hormonai (androgenai) bei
kortikosteroidai (antinksčių žievės hormonai).

Pagrindiniai vyriškieji lytiniai hormonai yra
androsteronas ir už jį aktyvesnis testosteronas.

s_87216fd46020f809_html_m7a21acaf.gif

Pastarasis
be poveikio lytinei sistemai dar pasižymi anaboliniu efektu,
apsprendžiančiu būdingą vyriškąją
muskulatūrą. Panašios struktūros preparatus,
pvz., 19-nortestosteroną (nor -reiškia, kad C19
neturi CH3
grupės) vartoja sunkiaatlečiai ir kultūristai norėdami
greitai užsiauginti raumenų masę, kadangi jie skatina
baltymų sintezę. Tačiau reikia turėti galvoje ir
neigiamą jų poveikį, pasireiškiantį
spermos susidarymo slopinimu.

Moterų lytinę sistemą reguliuoja du
hormonai: estradiolis (kontroliuoja menstruacinį ciklą) ir
progesteronas (kontroliuoja nėštumo procesus).
Moteriškieji peroraliniai kontraceptikai, trukdantys
ovuliacijai, pvz., mestranolis, yra panašios į
moteriškuosius hormonus struktūros.

s_87216fd46020f809_html_2239a527.gif

Kortikosteroidai (jų yra apie 40) susidaro
antinksčių žievinėje dalyje. Jie reguliuoja
sacharidų ir

mineralinių medžiagų apykaitą
organizme.

s_87216fd46020f809_html_407370ba.gif

Kortikosteronas – insulino antagonistas, didinantis
cukraus kiekį kraujuje.

Prednizolonas – sintetinis kortikosteroidas, aktyvesnis
už gamtinius analogus. Jis vartojamas reumato, bronchinės
astmos, alerginėms bei kitoms ligoms gydyti.

Riebaluose tirpūs vitaminai

Vitaminais vadinamos mažos molekulinės masės
organinės medžiagos, kurių nedideli kiekiai būtini
pilnavertei žmogaus ir gyvūnų organizmų veiklai.
Jie yra daugelio fermentų, o kartais ir hormonų, sudėtinė
dalis.

Vitaminai skirstomi į dvi grupes: vandenyje tirpius
ir riebaluose tirpius. Pastarųjų apžvalgą
pradėsime D grupės vitaminais, susidarančiais iš
steroidų.

Vitaminai

Vitaminai
D susidaro odoje, veikiant UV spinduliams (fotocheminė
reakcija), iš ergosterolio ir cholesterolio, kuriuose skyla B
žiedo C9-C10

ryšys.
Labiausiai paplitę ergokalciferolis (vitaminas D2)
ir cholekalciferolis (vitaminas D3):

s_87216fd46020f809_html_m6c8759d5.gif

Jie yra nestabilūs: šviesos, oksidatorių
ar mineralinių rūgščių poveikyje greit
skyla. Vitaminai D labai svarbūs skydliaukės veiklai, Ca ir
P apykaitai bei kitiems fiziologiniams procesams. Negaunant
pakankamai vitamino D, susergama rachitu ir kitomis kaulų
audinių ligomis.

Vitamino D daug yra žuvų taukuose, žuvų
(ypač jūrinių) kepenyse, ikruose; kiek mažiau jų
randama svieste, piene, grietinėje bei kiaušinių
trynyje.

Vitaminai
A

Vitaminai A vadinami augimo faktoriumi. Trūkstant
vitamino A silpnėja regėjimas, lėtėja augimas,
vyksta bendras organizmo nusilpimas ir mažėja atsparumas
infekcijoms. Labiausiai paplitęs vitaminas A, kuris dar
vadinamas retinoliu.

s_87216fd46020f809_html_729e5c99.gif

s_87216fd46020f809_html_7a3b313e.gif

Vitamino
A1
žmogus gauna su gyvuliniais, o provitamino -karotino
– su augaliniais maisto produktais. Šio vitamino daugiausiai
yra kepenyse, žuvų taukuose, svieste. -Karotino
daugiausia randama morkose, pomidoruose, kopūstuose bei
pipiruose.

Vitaminas
A1
ir -karotinas
yra izoprenoidai.

Vitaminai A gerai tirpsta lipofilinėje audinių
dalyje. Dėl konjuguotų dvigubųjų ryšių
jie pasižymi reduktorių savybėmis ir reiškiasi
kaip antioksidatoriai, ribodami laisvaradikalinį oksidavimą
audiniuose ir saugodami pastaruosius nuo degeneracinių procesų.


Vitaminai E

Taip
vadinami -,
-
ir -tokoferoliai
– hidrochinono polialkilinti dariniai. Dėka alkilgrupių
vitaminai E tirpsta riebaluose, o dėka hidrochinono fragmento
jie yra reduktoriai. Tai vieni stipriausių gamtinių
oksidatorių. Reaguodami su aktyviomis deguonies formomis, jie
oksiduojasi į chinonus ir nutraukia oksidacijos grandinę.

s_87216fd46020f809_html_70f218cb.gif

Trūkstant vitamino E sutrinka vaisiaus vystymasis
motinos organizme, vystosi raumenų distrofija, stuburo smegenų
degeneracija, galūnių paralyžius.

Kaip struktūriniai biomembranų komponentai,
vitaminai E jas stabilizuoja ir apsaugo nuo oksidavimo.

Vitaminų E daugiausiai randama aliejuose, salotose,
kopūstuose ir grūdų produktuose.

Taigi, vitaminai A ir E kaip reduktoriai saugo
lipofilinius audinių fragmentus nuo aktyviųjų
deguonies formų ir laisvųjų radikalų.


Vitaminai K

Vitaminai K yra 2-metil-1,4-naftochinono dariniai.

s_87216fd46020f809_html_m78e398f0.gif

Vitaminas
K1
(augalų): R = sotusis, nedaug išsišakojęs
radikalas, turintis C20
atomų.

Vitaminas
K2
(gyvūnų ir bakterijų): ): R = nesotusis (nuo 6 iki 9
dvigubųjų ryšių), nedaug išsišakojęs
radikalas, turintis C30-C45
atomų.

Vitaminai K yra švelnūs biosubstratų
oksidatoriai, gebantys sujungti ląstelėje atsiradusius
laisvuosius radikalus.

s_87216fd46020f809_html_m61aaa7f6.gif

Vitaminai K reguliuoja normalų kraujo krešėjimą.
Gydymui vartojami sintetiniai analogai menadionas ir vikasolis.

s_87216fd46020f809_html_4344e8ea.gif


Vitaminai Q
(ubichinonai)

Pagal struktūrą vitaminai Q artimi vitaminams
K. Jie yra 2-metilbenzochinono dariniai.

Ubichinonai organizme gali oksiduoti ir redukuoti
biosubstratus, o taip pat surišti atsiradusius ląstelėse
laisvuosius radikalus.

s_87216fd46020f809_html_m32cb713f.gif

R
= nesotusis (nuo 6 iki 10 dvigubųjų ryšių),
nedaug išsišakojęs radikalas, turintis C30-C50
atomų.

Prostaglandinai

Pavadinimą gavo kaip priešinės liaukos
– prostatos produktai. Prostaglandinai organizme susidaro švelniomis
sąlygomis oksiduojantis eikozano arba kitoms polieninėms
riebalų rūgštims.

s_87216fd46020f809_html_624328e2.gif

Šiuo
metu žinoma apie 30 prostaglandinų, panašių į
prostaglandiną E2,
kurių molekulėse yra įvairių deguonies funkcinių
grupių. Prostaglandinų koncentracija audiniuose yra labai
maža (10-910-6
mol/l). Jie yra labai nestabilūs.

Prostaglandinai pasižymi įvairiapusišku
biologiniu aktyvumu. Jie praplečia kraujagysles, inhibuoja
kraujo krešėjimą, skatina žarnyno, bronchų,
plaučių veiklą, reguliuoja ovuliacinius procesus ir
gimdos lygiųjų raumenų veiklą. Prostaglandinai
turi įtakos skausmui, karščiavimui. Todėl
aspirinas, inhibuojantis fermento prostaglandinsintetazės
veikimą, slopina šiuos reiškinius.

Naudota
literatūra:

Chemija
ir pasaulis 1992

Chemijos
vadovėlis 12 klasei

Tarybų
sąjungos enciklopedija

Leave a Comment