Putino “Margi sakalai” analiz4

Vincas Mykolaitis – Putinas – poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, vertėjas, universiteto profesorius. Jo simbolistinių eilėraščių rinkinys ,,Tarp dviejų aušrų“ – tai viena jo kūrybos laikotarpio knygų, raginanti įsiklausyti į žmogaus vidinį pasaulį ir išgirsti ne tik širdies, bet ir proto balsą. ,,Margi sakalai“ – tai V. Mykolaičio – Putino kūrybos simbolistinis eilėraštis.

Putino eilėraštyje ,,Margi sakalai“ į žemę yra žvelgiama iš aukštai, tai yra iš dangaus. Sakalai paliko žemę, nes jiems atsibodo laukti, kada gi ji ir vėl bus tokia pat graži ir šviesi. Jiems atrodo, kaad žemė yra paskendusi tamsoje, aptemusi : ,,Kol josios kalnai ir pakalnės aptemę.“. Taip pat sakalai paliko žemę dėl to, kad norėjo gyventi geriau, jie skrido savo svajonės link. Jie svajojo apie šviesesnę žemę : ,,Ir miegančios žemės laukus ir uolynus/Paversim į žėrinčius saulės gėlynus“.

Eilėraščio ,,Margi sakalai“ laikas palaipsniui keičiasi iš būtojo į busimąjį. Pasakotojas iš pradžių pasakoja kada sakalai pakilo į dangų : ,,Lydėdami gęstančia žarą, vėlai“, o paskui paaiškina kodėl jie išskrido ir paliko žemę : ,,Iš josios vainiko nuskinsim leliją“ , ,,Paversim į žėrinčius saulės gėlynus“. Saakalai pakilo į dangų saulei besileidžiant, o kai išaušo nauja diena jie nebegrįžo atgal į žemę.

Iš pirmųjų keturių eilėraščio eilučių susidaro vaizdas, kad sakalai yra ryžtingi, nes jie nusprendė palikti žemę. Sakalai siekė savo svajonės, jie norėjo, kad žemė būti šviesi, graži, ji

ie siekė įgyvendinti savo svajonę, ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Jie skrido tolyn ir aukštyn, sakalai jautėsi laisvi, jiems buvo gera, bet kai jie pasiekė savo tikslą, svajonę, kai užgimė pranašauta diena, jie : ,,Negrįžo į žemę margi sakalai“.

Eilėraštis yra suskirstytas į dvi dalis, du posmus. Pirmojo posmo nuotaika yra pakili, iškilminga, o antrojo – liūdna, gedinti negrįžusių sakalų. Nors Vincas Mykolaitis – Putinas ir nepaaiškina priežasties, kodėl negrįžo sakalai, bet poetas slėpdamas savo tikrus jausmus mus taip paveikia, jog mes tikime kažin ką žuvus, kas niekada nesugrįš, bet paliks tylų ilgesį

Leave a Comment