Tokia jau žmogaus prigimtis – jis nuolat priešinasi nepalankiems aplinkos veiksniams. Ne tik priešinasi, bet ir nugali, jei ne dabar, tai rytoj, jei ne aš, tai kiti. Žmogus unikalus tuo, kad šios kovos ir laimėjimai akivaizdūs, tik deja, ne visi juos sugeba pastebėti ir įvertinti.Visa tai V. M. Putinas įkūnijo savo stambiausiame kūrinyje „Altorių šešėly“. Tai pirmasis lietuvių literatūroje meniškai brandus psichologinis romanas. Jo pagrindas – nuosekli pagrindinio herojaus Liudo Vasario vidinio pasaulio analizė, kurią įtakoja veikėjo susidūrimas su nepriimtinais, sielą varžančiais aplinkos veiksniais. Nors skaitytojas suvokia romano autoriaus poziciją, tačiau kūrinyje išvengta kategoriškumo. Žmogaus vidinio gyvenimo problemos pateikiamos meniniai vaizdais, skatinančiais mąstyti, abejoti, spėlioti. Smulkiai analizuodamas sapnus, prisiminimus, nuojautas ir kitus pasąmonės reiškinius V. M. Putinas žengė platų – žingsnį dar nevaikščiotais lietuvių prozos takais.Visas kūrinys padalintas į tris dalis, nuosekliai atskleidžiančias Liudo Vasario dvasinę kovą su jį supančia aplinka ir pačiu savimi.Jau pirmojoje dalyje užsimezga pagrindinis romano konfliktas: tarp dvasininko ir poeto. Meniškai ir įtikinamai autorius atskleidžia priežastis, nulėmusias Liudo gyvenimo kelio pasirinkimą. Bene svarbiausią žmogaus gyvenime sprendimą nulėmė tėvai, norėję matyti sūnų „kunigėliu“, ir jis pats, susižavėjęs kunigo- patrioto idėja. (Vasaris troško būti panašus į Maironį, didžiausią ano meto autoritetą.) Deja, vos peržengęs seminarijos slenkstį jaunuolis pradėjo abejoti savo sprendimu: jis nejautė pašaukimo Dievo tarnystei. Herojus stengiasi save nuraminti, „suimti į nagą“, manydamas, kad religinis jausmas ateis vėliau, tik reikia labai stengtis ir sąžiningai vykdyti visus seminarijos reikalavimus. Tačiau viskas dar labiau susikomplikuoja, kai klierikas pajunta bundantį savyje poetą. Jis įsitikina, kad šaltis ir niūrios seminarijos sienos riboja jo, kaip kūrėjo, laisvę. Jis sutrinka, stengiasi kaip begalėdamas slopinti poetą. Dar didesnę sumaištį į Liudo gyvenimą įneša Liucė. Ši linksma, šauni mergina pažadina jame meilę – visų poetų kūrybos šaltinį.
Antrojoje dalyje „Eina gyvenimas“ akcentuojamas herojaus egzistencijos pilkumas, beviltiškumas. Visos žydrosios Vasario svajonės apie kunigo profesijos prasmingumą susiduria su rūsčia provincijos tikrove. Patekęs į Kalnynus jaunasis kunigas raminamas: pabūsi, apsiprasi, ir išdulkės iš galvos visokios eilės- imsi ūkininkauti ar kokį kooperatyvą įsteigsi. Liudas su siaubu pripažįsta, kokie tolimi nuo idealo jo naujieji „kolegos“. Vienintelis panašumas, siejantis Platūną, Stripaitį ir Vasarį, yra tas, kad jie visi savaip nutolę nuo Dievo. Pirmieji du buvo įsigilinę į savo pomėgius, vienas kitam netrukdė ir buvo labai patenkinti. O Liudas?.. „Aš dabar įsitikinau, kad, kas bebūčiau, abejojimų, vidaus kovų ir kentėjimų vis tiek neišvengsiu. <…> Be jų nėra kūrybos. Tik nuolat degdamas ir atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti“. Taigi Liudas Vasaris pagaliau drąsiai prisipažįsta jau seniai sąmonėje slypinčią karčią tiesą: jame glūdi dvi esybės, poetas ir dvasiškis, ir abi turi vienodas teises, yra lygios.Trečioji dalis „Išsivadavimas“ – tai galutinis veikėjo pasirinkimas. Čia susiduria pagrindinės jėgos, lemiančios svarbiausią gyvenimo sprendimą. Vienoje barikadų pusėje- tėvai, kurių Liudas labai gaili, visuomenės nuomonė, kuri, be abejo, daug reiškia. Kitoje- žemiška laimė, meilė Auksei, maištas prieš sukurtą tradicijų sistemą ir svarbiausia- dvasinė laisvė. Po daugelio metų abejonių Vasaris pagaliau ryžtasi nusivilkti kunigo sutaną. Taigi dvasiškis pralaimi poetui, ir Liudas pagaliau pasiekia vidinę harmoniją.Antano Vaičiulaičio romano „Valentina“ pagrindinė veikėja taip pat stengiasi pasirinkti teisingą sprendimą, nekenkdama kitiems, o taip pat ir sau. Kūrinio konfliktas etinis, amžinas – laimės, meilės ir pareigos susidūrimas. Valentina pamilsta studentą Antaną, tačiau jau yra įsipareigojusi tekėti už turtingo inžinieriaus Modesto, remiančio jos tėvų ūkį. Ji atsiduria sudėtingoje apsisprendimo situacijoje, iš kurios neranda išeities. Valentinos dvasinis sąmyšis ir tragedija motyvuojama viso komplekso individualių psichologinių priežasčių, bendruomenės, religijos suformuotų elgesio normų ir rašytojo kūrybinio sumanymo. Bet įspūdingiausia yra pačios Valentinos pirmapradė, natūrali, ne išmokta, o prigimtinė laikysena. Ir nujausdama mirtį, ir ilgėdamasi amžinybės, ji iki paskutinės akimirkos gal net nesąmoningai ieško išeities, nori gyventi, mylėti, laikyti ant rankų savo vaikelį. Siužetiniame plane Valentinos mirtis gali atrodyti atsitiktinių aplinkybių, keistos lemties šiurpi išdaiga. Ir tik idealioj erdvėj, kur individualius siekius pakeičia absoliučios vertybės, išgrynintos idėjos, tą mirtį suvokiame kaip laisvą pasirinkimą. Bet kuriai mąstančiai, jautriai asmenybei gyvenime tenka spręsti panašias dvasines problemas, su kuriomis susiduria minėti herojai. Tačiau tik nedaugeliui pavyksta jas išspręsti išliekant savimi ir nepasiduodant spaudimui.