„Metų“ finalas

K. Donelaitis, „Metai“, ištrauka iš „Žiemos rūpesčių“

K. Donelaičio „Metai“ – riba, žyminti grožinės (pasaulietinės) lietuvių literatūros pradžią. Tai sudėtingas, nevienalytis kūrinys, savotiškas žemdirbių „epas“, kur savo vietą randa du gyvenimo poliai: buitis ir dar svarbesnė būtis. Būro būtis grindžiama tam tikra donelaitiška filosofija, ryškiausiai atsiskleidžiančia šioje „Žiemos rūpesčių“ ištraukoje – „Metų“ finale.
Aptariami klausimai yra bendri visiems „Metams“: žmogaus ir Dievo santykis, moralinės normos. Trumpai peržvelgiamas praėjęs metų, darbų ir švenčių ciklas, dar kartą palyginama žmogaus ir gamtos egzistencija. Būro buitis, nors ir skkurdi, ir vargana („daug prakaito <.> nušluostėm“), ir, atrodytų, siaura (ponas, baudžiava, kaimynai), visgi yra nušviesta tikėjimo. Neabejojama tokio gyvenimo vertingumu, nes jį davė Dievas – vienintelis bešališkas teisėjas ir lėmėjas. Aukščiausiojo nustatyta tvarka yra gera, nes ji visiems teikia tai, ko reikia. K. Donelaičio poemos pasaulis paremtas kontraktu tarp Dievo ir žmogaus, Dievo ir viso to, kas gyva: paukščiams pažadėta „be rūpesčio [juos] išlaikyti“ (pagal Bibliją, paukščiai nei sėja, nei pjauna), o žmogui skirtas darbas ir vargas. Tai nėra pažeminimas, taai – gyvenimo būtinybė. Dirbdamas (pildydamas Dievo valią) žmogus lieka doras, darbas – moralumo garantas. Būrą bei gamtą būtent ir sieja tas dieviškų sumanymų vykdymas, gyvenimas tame pačiame pasaulyje. Žmogus negali suvokti aukštesniųjų tiesų („Mes glūpi daiktai n`išmanom tavo davadą“), bet tiki jo

omis ir vykdo neklausinėdamas.
Nors poetui rūpi filosofiniai klausimai, bet svarbi ir kasdienė buitis. Būras pirmiausia rūpinasi savo įprastais darbais, savo pareigomis ir jo interesų ratas yra šis pasaulis. Neminima jokia anapusinio gyvenimo viltis, reikia dorai gyventi bei triūsti čia ir dabar. Per daug nesižvalgoma nei į praeitį, nei į ateitį: buvo ir bus, kaip Dievas duos. Nors žmogus ir suvokia laimės, džiaugsmo trumpumą („niekingi jūs džiaugsmai vasarėlės“), būties vargingumą („Mes griešni siratos, mes nabagėliai“), tačiau pasakomos mintys nėra pesimistiškos, jos dvelkia šviesa, paprastumu ir viltimi. Yra juk ir gerų dalykų: kaimynų susirinkimai, rudens gėrybės, gamtos grožio ir darnos pajauta.
K. Donelaitis atskleidžia savitą būro bendravimą su Dievu. Nors Aukščiausiasis galingas, teisingas, o žmogus menkas ir ydingas, tačiau nejaučiama jokio rūstumo ar šaltumo. Su Diievu kalbamasi nuoširdžiai ir atvirai, kreipiamasi „dangiškasis mūsų tėtuti“. Tai kartu ir pagarba, ir meilė. Dievas baudėjas neegzistuoja, pirmiausia jis – tėvas ir rūpintojas.
„Metų“ laikas nestabdomas ir neturi nei pradžios, nei pabaigos. Pasibaigė vienas ciklas, prasidės kitas, „vėl jau vasara rasis“, žmogaus gyvenimas iš esmės nepasikeis, „vėlei <.> vargsim“. Būrai įgijo tam tikros patirties, tačiau gyvenimas klostosi pagal tuos pačius, universalius Dievo dėsnius, kurie irgi statiški.
Ypatingas šios ištraukos tonas: beveik nebelieka didaktikos, pamokslo. Tiesiog žmogaus susimąstymas. Būras myli savąjį pasaulį, gamtą, ja
aučiasi jai artimas: meiliai skamba mažybinės formos („alasėliai“, „paukšteliai“, „nabagėliai“). Pasakotojas stebi būro gyvenimą ir stengiasi padaryti tam tikrus filosofinius apibendrinimus („mes“). Jis aiškiai jaučia gamtos gyvybę, kalbėdamas ją sužmogina, personifikuoja: „saulelė <.> pusnynus pradeda gandint“. Su viltimi žvelgiama į gyvenimą ir skelbiama giliai suvokta tiesa: žmogaus būties esmė – vargas, darbas, kurį palaimina Dievo „žegnojanti rankelė“. Tokiu akordu ir baigiama visa poema.
K. Donelaičio „Metai“ įkūnija žemiškąją lietuvio valstiečio išmintį. Juose nėra herojiškos kovos, nepaprastų įvykių, tai – tiesiog gyvenimas. „Metų“ finale pakiliai, neskubriai ir atvirai nusakoma donelaitiškoji žmogaus ir pasaulio suvokimo idėja, kuri ryškia šviesa nušviečia visą kūrinį.

Leave a Comment