Vinco Mykolaičio-Putino ištraukos iš “Altorių šešėly” interpretacijaVincas Mykolaitis-Putinas – XX a. pab. – XX a. pr. krypties, kur didelis dėmesys skiriamas jausmui, įsivyrauja paslaptingumas, simboliai. Žymiausi simbolistai: M.K.Čiurlionis, B.Sruoga, J.Baltrušaitis. Esminė V.Mykolaičio-Putino kūrybos problema – dvasinio meno ieškojimas, laisvės, kūrybingumo siekimas. Realistinis romanas “Altorių šešėly” yra io ankstyvojo kūrybos laikotarpio. Tai pirmasis psichologinis intelektualinis romanas lietuvių literatūros istorijoje. Pagrindinė jo problema – žmogaus pašaukimo konfliktas, kunigystės pareiga ir laisvo kūrybingumo, neatskiriamo ir nuo meilės.Romaną sudaro trys dalys: pagrindinio veikėjo Liudo Vasario studijos seminarijoje (“Bandymo dienos”), kunigystės metai kalnynuose (“Eina gyvenimas”) ir kunigo pasaulietinis gyvenimas (“Išsivadavimas”). Nagrinėjama ištrauka yra pirmosios romano dalies, kai kūrinio herojus studijuoja Seinų kunigų seminarijoje, vasaros atostogas praleisdamas tëviškėje.Ištrauka pradedama gimtuoju vietos peisažu. Romano personažas stebi apylinkes nuo tėviškės kalnelio. Erdvė plati. Matyti tolimi miškai, tykūs saulëlydžiai (autoriaus įmantriai įvardinti “saulëleidžiais”). Tačiau Liudo Vasario nuotaika ir jausmai yra tarsi grandinėmis surakinti, “marinami seminaristo širdim” ir šis gamtos fonas nesukelia ypatingos ekspresyvios nuotaikos variacijų. Nepadeda nei lyriškas laikas – ankstyvas vakaras, kai saulė baigia savo kelionę.Pakitus laikui, “saulei nusileidus”, kinta ir erdvė. Ji neišsiplečia ir nesusiaurėja, tačiau tampa mistiška. Tik tamsa – paslaptingumo simbolis. Pievos, laukai, miškai atrodo tarsi didžiulis ežeras, “o tėviškės ir kaimyno tvoros ir medžiai kaip kokios salos”. Sukuriamas nykus peisažas. Vyrauja tamsios, pastelinės spalvos. Tai sustiprina ir vaizdingi būdvardžiai (balzgani), ramūs epitetai (kalneliai, giraitės).Aplinkos nykumas, paslaptingumas yra glaudžiai susiję su Liudo Vasario sielos gelmėmis. Jo dvasinis pasaulis daug kuo artimas Vinco Mykolaičio-Putino lyrikai. Ir vienur, ir kitur matoma dramatiškai sielvartaujanti asmenybė, dvasios ramybės ieškanti gamtoje. O šios gamtos dovanotą jausmą Liudas Vasaris stengiasi įprasminti savo ankstyvojoje kūryboje – pesimistiniuose eilëraščiuose, kurie buvo rašomi vėliais vakarais, įžiebus žvakę. Juose vaizduojamas panoraminis gamtos vaizdas: “raudonas saulėlydžio dangus, mėlynos sutemos, balzganos ūkanos, žvaigždėtas dangus, mėnesiena”. Eilëraščiuose atsispindi Liudo Vasario vidinė drama. Juose veikėjas vaizduoja savo sielos diegulius: liūdesį, ilgesį, laisvės troškimą, meilės trūkumą. Personažo minčių tolybes parodo jo kūrybos objekto platumas erdvėje. Liudas Vasaris žvelgia į tolimiausius ir didingiausius, lengviausiai pastebimus dalykus. Tačiau neatkreipia dėmesio į pačią artimiausią aplinką, kad ir kalnelio. Tai priklauso nuo personažo emocinių gelmių – nesveiko svajingumo, melancholijos, pesimizmo, kuriuos išugdė gyvenimas. Liudo netraukia “mikropasaulio” atributai. Nei kukli ramunė, nei mėlyna rugiagėlė ar kvapus čiobrelis. Veikėjas stengiasi būti (bent jau norėjo) pilnaverčia “mikropasaulio” dalimi: išpildyti sielos troškimus ir atsikratyti pančių – kunigystės. Viliasi, jog jo dvasios harmonija galės prilygti toms platybėms.
Romano “Altorių šešėly” ištraukoje vaizduojamas pagrindinis veikėjo Liudo Vasario sąlytis su gamta. Gamtoje personažas stengiasi rasti dvasinę harmoniją. Jos peisažas, autoriaus kuriamas epitetų, vaizdingų palyginimų pagalba, yra pagrindinio veikėjo kūrybos šaltinis. Liudo Vasario eilėraščiai – tai tarsi jo vidinio skausmo apraiška.