Antanas Vaičiulaitis
(1906-1992)
Studijuodamas 1927-1933 m. Kauno universitete lietuvių ir prancūzų filologiją, redagavo katalikišką moksleivijos žurnalą „Ateitis”, vėliau dirbo „Eltos” redaktoriumi ir vertėju. 1936 m. Lietuvos katalikų MA buvo pasiųstas gilinti prancūzų kalbos studijų į Grenoblio ir Sorbonos universitetus. Žurnale „Židinys” pasireiškė kaip vienas subtiliausių literatūros vertintojų.
Visa A.Vaičiulaičio kūryba (kritika ir proza) rėmėsi spiritualistinės estetikos principais: dvasia nugali materiją; žmogaus gelmės ilgisi amžinybės; dieviškoji pasaulio harmonija neišardoma. Tik jis kategoriškai priešinosi „aukštų idėjų” telkiniams meniniame tekste. Tegul abstraktybes narplioja filosofai, o prozininkai privalo vaizduoti. Tačiau, jo akimis, prasmingas tik toks prozos tekstas, kuris pratęsia tikrovę už regimos būties ribų.
Novelių knygose „Vidudienis kaimo smuklėj” (1933), „Pelkių takas” (1939) gamta iškilo kaip didysis būties pastovumas, nesikeičiantis istorijos sūkuriuose, vienodas turtingam ir vargšui, lydintis kiekvieną žmogaus judesį ir išgyvenimą kaip begalybės kontrapunktas.
Romane „Valentina” (1936) pagrindinė herojė miršta, nepajėgusi suderinti meilės jausmo neturtingam literatui su pareiga tėviškei, kurią ji privalo gelbėti iš skolų, tekėdama už turtingo inžinieriaus. Tačiau konfliktas tarp vidinės laisvės potroškių ir socialinių aplinkybių prievartos yra daugiau lėtai judančios fabulos schema negu pagrindinė kūrinio ašis. Romano centre – meilės jausmo poezija, išgryninta ir suidealinta kaip vienintelė žmogiškos būties kulminacija. Antanas, drovus, nuolat dvejojantis ir svyruojantis literatas, pirmą kartą pamilo moterį. Jo psichika – tokia pat trapi ir elegiška, kaip J. Aisčio eilėraščio lyrinio subjekto – jautriai rezonuoja menkiausias nekaltų susitikimų ir pašnekesių smulkmenas. Skaistus Lietuvos vidurvasaris – pastovi kūrinio melodinė linija – atkartoja, išplečia ir supoetina kiekvieną meilės jausmo virptelėjimą: mylimosios veidas matomas pro lapus prasiskverbusiuose spinduliuose, kaip impresionistų paveiksle; laimingas vyras, grįždamas vakare į namus, nurenka nuo kelio pailsusias bites, kad jų nesumindžiotų genamos karvės; mylimiesiems išsiskyrus, dangus apsiniaukia, ir kyla audra. Susiliedama su gamtos pavidalais, meilė tampa tiesiog begalinio grožio apraiška.