Antanas Vaičiulaitis
(1906-1992)
Studijuodamas 1927-1933 m. Kauno universitete lietuvių ir prancūzų filologiją, redagavo katalikišką moksleivijos žurnalą „Ateitis”, vėliau dirbo „Eltos” redaktoriumi ir vertėju. 1936 m. Lietuvos katalikų MA buvo pasiųstas gilinti prancūzų kalbos studijų į Grenoblio ir Sorbonos universitetus. Žurnale „Židinys” pasireiškė kaip vienas subtiliausių literatūros vertintojų.
Visa A.Vaičiulaičio kūryba (kritika ir proza) rėmėsi spiritualistinės estetikos principais: dvasia nugali materiją; žmogaus gelmės ilgisi amžinybės; dieviškoji pasaulio harmonija neišardoma. Tik jis kategoriškai priešinosi „aukštų idėjų” telkiniams meniniame tekste. Tegul abstraktybes narplioja filosofai, o prozininkai privalo vaizduoti. Tačiau, jo akimis, prasmingas tik toks prozos tekstas, kuris pratęsia tikrovę už regimos būties ribų.
Novelių knygose „Vidudienis kaimo smuklėj” (1933), „Pelkių takas” (1939) gamta iškilo kaip didysis būties pastovumas, nesikeičiantis istorijos sūkuriuose, vienodas turtingam ir vargšui, lydintis kiekvieną žmogaus judesį ir išgyvenimą kaip begalybės kontrapunktas.
Romane „Valentina” (1936) pagrindinė herojė miršta, nepajėgusi suderinti meilės jausmo neturtingam literatui su pareiga tėviškei, kurią ji privalo gelbėti iš skolų, tekėdama už turtingo inžinieriaus. Tačiau konfliktas tarp vidinės laisvės potroškių ir socialinių aplinkybių prievartos yra daugiau lėtai judančios fabulos schema negu pagrindinė kūrinio ašis. Romano centre – meilės jausmo poezija, išgryninta ir suidealinta kaip vienintelė žmogiškos būties kulminacija. Antanas, drovus, nuolat dvejojantis ir svyruojantis literatas, pirmą kartą pamilo moterį. Jo psichika – tokia pat trapi ir elegiška, kaip J. Aisčio eilėraščio lyrinio subjekto – jautriai rezonuoja menkiausias nekaltų susitikimų ir pašnekesių smulkmenas. Skaistus Lietuvos vidurvasaris – pastovi kūrinio melodinė linija – atkartoja, išplečia ir supoetina kiekvieną meilės jausmo virptelėjimą: mylimosios veidas matomas pro lapus prasiskverbusiuose spinduliuose, kaip impresionistų paveiksle; laimingas vyras, grįždamas vakare į namus, nurenka nuo kelio pailsusias bites, kad jų nesumindžiotų genamos karvės; mylimiesiems išsiskyrus, dangus apsiniaukia, ir kyla audra. Susiliedama su gamtos pavidalais, meilė tampa tiesiog begalinio grožio apraiška. Reflektuojančiam jaunam literatui ji yra ne tiek erotinis, kiek estetinis išgyvenimas. Grožio jutimas – pagrindinė prizmė, per kurią žmogus stebi pasaulį ir suvokia pats save. Lietuvių romano raidoje tai buvo naujas regėjimo taškas. „Valentina” – perdėm lietuviškas meilės romanas, išreiškiantis suidealintos meilės ilgesį, jos dvasinį grožį ir poeziją.
A.Vaičiulaitis kūrė poetinį romaną, kuriame žmogus matomas ne iš išorės, kiek iš vidaus, kur jo esmė tik nujaučiama, bet nepaaiškinama išorinių aplinkybių, kur svarbu ne tiek perteikti įvykių eigą, kiek estetiškai išgyventi kiekvieną detalę. „Valentinos” pasakojimas beveik be fabulos. Poetišku gamtos stebėjimu – savotiška uvertiūra – prasideda beveik visi romano skyriai. Gamtos vaizdu užsklendžiama kiekviena psichologinio vyksmo atkarpa įgauna poetinio simboliškumo. Pagrindinis kūrinio herojus – poetas įeina į gamtą kaip į pasaulio visumą, ir gamtos išgyvenimas jam yra egzistenciškai svarbus, net dominuojantis.
Impresionizmo metodika prigijo „Valentinoje” kaip pasakojimo struktūralizavimo principas. Intymus ir detalus gamtos išgyvenimo piešinys, tarytum kūrinys būtų rašomas gamtoje. Viskas teka ir juda, viskas vyksta šią akimirką – „Valentinos” herojai neturi jokios praeities. Romano pasakojimas nesusitelkia į kylančią įtampą, į vieną strateginį smūgį, o yra panašus į vargonavimą: „Štai garsai pasikeitė, neramūs ir greiti krito iš viršaus kaip kruša, krito ne lygiomis čiurkšlėmis, bet atskirais ir greitais klodais.”
Gyvenęs prancūzų meninės kultūros atmosferoje, A.Vaičiulaitis persiėmė subtiliu estetiniu skoniu, sakinio paprastumu ir skaidrumu.
Liaudiško pasakojimo stichija – autentiški vietovardžiai, tikri atsitikimai, spalvingi frazeologizmai, smagūs anekdotai – atgijo A.Vaičiulaičio novelių knygoje „Kur bakūžė samanota” (1947), parašytoje JAV, kur jis atvyko 1940 m. pabaigoje, baigęs vos pusmetį trukusią diplomatinę tarnybą Romoje. Pasakų ir padavimų knygose „Auksinė kurpelė” (1957), „Gluosnių daina” (1966), novelių rinkinyje „Vidurnaktis prie Šeimenos” (1986) išlaikytas poetinis pasakojimo skaidrumas, švelni tradicinių fabulų psichologizacija ir impresionistinis kompozicijos judrumas – gražiausios A.Vaičiulaičio stilistinės kultūros ypatybės