Antanas Vaičiulaitis
(1906-1992)
Studijuodamas 1927-1933 m. Kauno universitete lietuvių ir prancūzų filologiją, redagavo katalikišką moksleivijos žurnalą „Ateitis”, vėliau dirbo „Eltos” redaktoriumi ir vertėju. 1936 m. Lietuvos katalikų MA buvo pasiųstas gilinti prancūzų kalbos studijų į Grenoblio ir Sorbonos universitetus. Žurnale „Židinys” pasireiškė kaip vienas subtiliausių literatūros vertintojų.
Visa A.Vaičiulaičio kūryba (kritika ir proza) rėmėsi spiritualistinės estetikos principais: dvasia nugali materiją; žmogaus gelmės ilgisi amžinybės; dieviškoji pasaulio harmonija neišardoma. Tik jis kategoriškai priešinosi „aukštų idėjų” telkiniams meniniame tekste. Tegul abstraktybes narplioja filosofai, o prozininkai privalo vaizduoti. Tačiau, joo akimis, prasmingas tik toks prozos tekstas, kuris pratęsia tikrovę už regimos būties ribų.
Novelių knygose „Vidudienis kaimo smuklėj” (1933), „Pelkių takas” (1939) gamta iškilo kaip didysis būties pastovumas, nesikeičiantis istorijos sūkuriuose, vienodas turtingam ir vargšui, lydintis kiekvieną žmogaus judesį ir išgyvenimą kaip begalybės kontrapunktas.
Romane „Valentina” (1936) pagrindinė herojė miršta, nepajėgusi suderinti meilės jausmo neturtingam literatui su pareiga tėviškei, kurią ji privalo gelbėti iš skolų, tekėdama už turtingo inžinieriaus. Tačiau konfliktas tarp vidinės laisvės potroškių ir socialinių aplinkybių prievartos yra daugiau lėtai judančios fabulos scchema negu pagrindinė kūrinio ašis. Romano centre – meilės jausmo poezija, išgryninta ir suidealinta kaip vienintelė žmogiškos būties kulminacija. Antanas, drovus, nuolat dvejojantis ir svyruojantis literatas, pirmą kartą pamilo moterį. Jo psichika – tokia pat trapi ir elegiška, kaip J. Aisčio eilėraščio ly
A.Vaičiulaitis kūrė poetinį romaną, kuriame žmogus matomas ne išš išorės, kiek iš vidaus, kur jo esmė tik nujaučiama, bet nepaaiškinama išorinių aplinkybių, kur svarbu ne tiek perteikti įvykių eigą, kiek estetiškai išgyventi kiekvieną detalę. „Valentinos” pasakojimas beveik be fabulos. Poetišku gamtos stebėjimu – savotiška uvertiūra – prasideda beveik visi romano skyriai. Gamtos vaizdu užsklendžiama kiekviena psichologinio vyksmo atkarpa įgauna poetinio simboliškumo. Pagrindinis kūrinio herojus – poetas įeina į gamtą kaip į pasaulio visumą, ir gamtos išgyvenimas jam yra egzistenciškai svarbus, net dominuojantis.
Impresionizmo metodika prigijo „Valentinoje” kaip pasakojimo struktūralizavimo principas. Intymus ir detalus gamtos iš
Gyvenęs prancūzų meninės kultūros atmosferoje, A.Vaičiulaitis persiėmė subtiliu estetiniu skoniu, sakinio paprastumu ir skaidrumu.
Liaudiško pasakojimo stichija – autentiški vietovardžiai, tikri atsitikimai, spalvingi frazeologizmai, smagūs anekdotai – atgijo A.Vaičiulaičio novelių knygoje „Kur bakūžė samanota” (1947), parašytoje JAV, kur jis atvyko 1940 m. pabaigoje, baigęs vos pusmetį trukusią diplomatinę tarnybą Romoje. Pasakų ir padavimų knygose „Auksinė kurpelė” (1957), „Gluosnių daina” (1966), novelių rinkinyje „Vidurnaktis prie Šeimenos” (1986) išlaikytas poetinis pasakojimo skaidrumas, švelni tradicinių fabulų psichologizacija ir impresionistinis kompozicijos judrumas – gražiausios A.Vaičiulaičio stilistinės kultūros ypatybės