Prozininkas ir dramaturgas R. Granauskas autentiškai vaizduoja lietuvišką kaimą ir jo žmogų. Kaip ir J. Apučiui ,jam svarbūs senosios kartos dvasiniai rūpesčiai dėl agrarinės kultūros žlugimo. J. Apučio novelėse akcentuojamos amžinosios vertybės: žmogiškumas ir dvasingumas, kurias būtina perduoti ateities kartoms. R. Granausko pasaulis paveiktas istorinių sukrėtimų, šias vertybes jau negrįžtamai prarado. Apysakoje „ Gyvenimas po klevu“ autorius taip pat nepalieka jokių optimistinių atgimimo ženklų. Paskutinė vienišos moters Monikos Kairienės kelionė iš namų į gyvenvietę įprasmina visą jos gyvenimą. Tai didžiųjų praradimų kelias, kai iš žmogaus išplėšiama žemė, namai, nutraukiami ryšiai su protėviais.Nagrinėjamoje ištraukoje senoji Kairienė kaip niekad aiškiai pajaučia amžinybės dvelksmą- ji išgyvena sapną – regėjimą, kuris pranašauja artėjančią mirtį.Ištrauka pradedama įprasta buitine scena. Kairienė jau grįžusi iš svetimos nužmogintos erdvės (gyvenvietės) į saugią klevo zoną- namus. Nors moteris jau sena, jos neapleidžia šeimininkės, ūkininkės instinktas. Ji jaučia pareigą rūpintis tomis keliomis likusiomis sodyboje vištomis. Su pasitenkinimu stebi lesančius paukščius : „lesa, kur neles, kapojo pražiočiausiais snapais“. Ruošos darbus („norėjo viską sudėti į vietą“) nutraukia staiga ateinantis nuovargio jausmas. Jį galima sieti su varginančia, daug jėgų pareikalavusia kelione į gyvenvietę, nemaloniu susitikimu su marčia , barniu su anūkiene. Tai kur kas bendresnis jausmas, kylantis iš nelengvų viso gyvenimo patyrimų ir skundų. Net ir nusprendus pailsėti, jaudulys ir įtampa neatslūgsta: „ Užmerkė vokus, o tie užmerkti virpėjo“Antroji ištraukos pastraipa žymi sapno pradžią. Prieš akis skleidžiasi kaip neaiškus šviesos žaismas. Tačiau tie blyksniai nėra bereikšmiai . R. Granauskas kiekvienam iš jų suteikia simbolinę prasmę. „Kažkas mėlynas – tai bejausmės anūkienės striukė. Ši atšiauri, seno žmogaus begerbianti moteris Kairienei kelia neigiamas emocijas: ji nori, „kad tas mėlynumas prapultų“. „ Kažkas raudonas“ – Onelės proanūkio megztinėmis – pažadina, suteikiantis kur kas šiltesnius jausmus. Senoji Monika Kairienė mena savo proanūkį – protiškai atsilikusį Ignelį. Ji itin stipriai jaučia motinos instinktą, norą rūpintis likimo nuskriaustu vaiku, gailisi, kad apie jį nepaklausė.
Sapnas plėtojamas kaip asociacijos. Ligi pat stalo nutįsusi Ignelio seilė pažadina dar vieną praeitis vaizdą. Kairienės pasąmonėje iškyla sunkus uosinis stalas: „kur Dariui atidavė“. Pastaroji frazė įprasmina daikto svarbą senojoje agrarinėje pasaulėjautoje. Kairienei stalas tampa tarsi relikvija, kurią būtina perduoti ateinančioms kartoms. Įprastas baldas čia tarsi susakralinamas, ant jo negalima kortomis lošti, butelio išgerti. Užtiestas balta švaria staltiese, jis tampa savotiška šventove, traukos centru, kuris suburia visą šeimą. Supriešinama kasdienybė, kai dirbi, pluši, bėgi pustekinė per dieną, ir šventiška nuotaika, viltis, kad kas nors prie šito stalo „ susės, pradės negarsią, neskubią kalbą apie savo darbus, savo gyvenimą“. Deja, šią iliuziją tuoj pat išsklaido niūrus dabarties vaizdas. Kaip ir visos tradicinės vertybės, stalas paniekintas. Skaudžiausia Kairienei, kad nėra „ nė kokios staltiesės“Su nostalgija prisimenami šilti tėvų – vaikų tarpusavio santykiai. Iškyla velionis Kairienės vyras- pavyzdingas tėvas, jau nuo mažens ugdantis pagarbą viskam, kas gyva: „ Jei tu man arklį šėtonu vadinsi, aš tau pačiam tuos pavalkus užmausiu.“. Ištraukos veiksmas vis labiau tolsta nuo realybės, galima sakyti, primena poetinį vyksmą. Jei J. Apučio novelių žmogus jautė, „kaip eina laikas“, tai R. Granausko herojė laiką išvysta: jos sapne jis „panašus į nuskendusį jos žmogų –„ basomis pėdomis , vėjo judinamais marškiniais ir su plūgeliu ant peties“. Simbolinę prasmę čia įgyja debesis. „Debesio galva“ jau gaubia jų klevą, jų dirvą, jų lauką“, tačiau toks mistiškas reginys moters negąsdina. Debesis laiko „apglėbęs viską, kas tik gyva po juo“. Taigi pranašauja artėjančią mirtį, bet Kairienė šį suvokimą pasitinka kaip džiugią nuojautą. Mirtis Kairienei suteikia galimybę vėl būti su savo žmogumi. Pakili artumo akimirka tarsi sustabdoma, ištęsiama: „ sėdi tylėdami abudu po tuo didingu debesiu“.Paskutiniuose pastraipos sakiniuose abi figūros sustingsta, reginys primena paveikslą. Atrodytų, idilišką ekstazės būseną sugriauna pati Kairienė. Amžinybės vizija ima atrodyti apgaulinga, atsiranda abejonė: „Kodėl jos pačios veidas – jau debesio šešėly“, o jo – spindi ramia auksine šviesa?“. Galima suprasti, kad kol Kairienė gyva, jos žmogus taip pat bus gyvas, neužmirštas. Pačios moters likimas kur kas tragiškesnis susvetimėjusiame pasaulyje ji jau niekam nereikalinga.Ištraukos pabaiga nuskamba simboliškai . Į kiemą įparpiantis traktorius dar labiau sustiprina nuojautą, kad į Kairienės gyvenimą brutaliai veržiasi griaunamoji jėga.Ši ištrauka galutinai įtvirtina Kairienės, kaip paskutinės griūvančios kaimo atstovės, paskutinio mohikano, vaidmenį. Moteris desperatiškai mėgina ginti agrarinės kultūros vertybes, tačiau tampa naujojo pasaulio auka, kuriai lemta pasitraukti „į šešėlį“.