Partizaninis judėjimas Lietuvoje (1945-1953)

Partizanų kovos yra unikalus reiškinys naujausių laikų Lietuvos istorijoje. Savo apimtimi ir trukme, kovojusių ir zuvusiųjų skaičiumi partizanų kovos gerokai skyrėsi nuo kovų dėl nepriklausomybės. Savo poveikiu tautos samonei partizanų kovos nustelbia net Antrajį pasaulinį kara. O tie du karai buvo kiti bene reikšmingiausi šio šimtmečio įvykiai Lietuvos istorijoje. Net ir platesniu, ne vien tik Lietuvos mastu šios kovos kelia nuostaba, jei ne dėl kitų priezasčių, tai dėl to, kad šitokia nelygi kova ir jau pavergtos tautos, ir dar tokiomis neepalankiomis salygomis, taip ilgai truko.

Lietuvos partizanų kovos vyko apie aštuonerius metus, nuo 1945 iki 1952 pabaigos. Tai ilgas,labai ilgas ir skausmingas laikotarpis.

Pagrindinės priezastus lėmusios lietuvių nuterima stoti partizanus buvo: (1) ankstesnės sovietinės okupacijos patirtis parodė, kad su sovietine valdzia neįmanoma sugyventi tiems, kurie siekė savo tautai neprklausomybės, gerovės, bent šiek tiek sazinės laisvės; (2) vokiečių okupacijos metais visame krašte išsiplėtęs pasipriešinimo sajudis skatino panašia veikla tęsti prieš komunistus; (3) Lietuvoje vyravo įsitikinimas, išrryškėjęs dar vokiečių okupacijos metais ir pogrindzio spaudos palaikomas, kad antroji bolševikų okupacija illgai netruks, nes vakarai ilgainiui įvykdys Atlanto chartos pazadus sugrazinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims; (4) dėl raudonosos armijos ir sovietinio saugumo siautėjimoatsirado reikalas apginti gyventojus nuo plėšikavimo ir prievartavimo; (5) daugelis vyr pasitraukė į miška, norėdami išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę ka

ariuomenę. Vienos tų priezasčių buvo svarbesnės vieniems, kitos kitiems, tačiau visos jos skatino trauktis į miškus masiškai ir virsti partizanais

Partizanų kovos nebuvo vienalytis reiškinys. Nors galutinis partizanų tikslas formaliai nekito, jų taktika, veikimo budai, net šalutiniai siekiai keisdavosi pagal laiko ir salygų reikalavimus. Pasikeitimai buvo įvairus. Vieni labaiu priklausė nuo metų laiko, o kitiatspindėdavo gilesnes permainas partizanų veikime. Bene kiekviena ziema partizanų veikimas atslugdavo, išskyrus prieš rinkimus, kai jie uzsiimdavo priešrinkimine veikla ir kitaip stengėsi suzlugdyti rinkimus. Pavasarį jie darydavosi aktyvesni, iš bunkerių ir kitų slėptuvių persikeldavo gyventi stovyklose miške. Veikla ypačsustiprėdavo spalio ir lapkričio mėnesiais, kaibuvo rengiamasi ziemai ir dazniau vykdavo karo lauko teismai.

Ne visi pakeitimai buvo sezoniniai. Vyko ir ilgalaikės permainos, partizanams stengiantis prisitaikytis prie kintančių salygų. Savaime aišku, šiie pasikeitimai nevyko tuo pačiu laiku visose partizanų apygardose, iš dalies dėl to, kad partizanų karinis pajėgumas ir jų ryšiaisu vadovaujančiaisorganias nebuvo tie patys, iš dalies ėl to, kad valdzios kontpriemonės taip pat skyrėsi. Vis dėlto, kad partizanų pasipriešinima galima suskirstyti i tris pagrindinius tarpsnius, atsizvelgians iį kasdieninės partizanų veiklos pobudį. Butų galima vartoti ir kitus klasifikavimo kriterijus, pavyzdziui, kiek pasiekta sukuriant vieninga vadovybę. Tačiau svarbu nepaišyti skirtingų kriterijų, ypačjei kriterijai taikomi skirtingiems partizanų sluoksniams. Susivienijimu rupinosi rinktinių ir apygardų va
adai, ir nors ilgainiui susivienijimas paveikė ir mazesnių daliniųveikima, eilinis partizanas mazai zinojo apie savo vadų planus, kurie neturėjodidesnio vaidmens jo kasdieninėje veikloje.

Partizanų pasipriešinimas perėjo tris tarpsnius: pirmasis, trukęs maziau negu dvejus metus, tęsėsi nuo 1944 m. rudens iki 1946 m. pavasario, antrasis nuo 1946 m. vasaros iki 1948 m. pabaigos, o trečiasis laikotarpis baigėsi su ginkluoto pasipriešinimo faktiniu nutraukimu 1952 m. gale.

Įvairiais atzvilgiais pirmasis laiotarpis buvo sudėtingiausias , kupinas piešingybių, gana nepastovus. Bene visose Lietuvos dalyse stichiškai stengėsi kovos buriai, tačiau Lietuvos laisves armija (LLA), tebeveikė ir mėgino suvienyti pasipriešinima. Vieni partizanai pirmosiomis antrosios okupacijos dienomis išėjo į miška, kiti, tarp jų nemaza busimų vadų, mėgino gyventi legaliai, nors daznai tokioje vietoje, kur buvo nepazįstami. Poveikį turėjo ir karo pabaiga. Tada kai kurie partizanų buriai, pasinaudoję valdzios amnestija, legalizavosi. Kitiems karo galas buvo paskata stoto į partizanus. Šis laikotarpis yra ypatingas ir tuo, kad šiuo metu buvo susitelkę itin dideli kovotojų buriai, kartais net daugiau uz penki šimtus vyrų, kurie įsitvirtindavo kuriame nors miške, drasiai zygiuodami per kaimus, nebijodavo susirėmimų net su didesniais kariuomenes daliniais. Partizanai daznai uzpuldinedavo ir uzimdavo miestelius, įspėdavo ar snaikindavo vietos komunistus. Kovai su partizanais iš Sovietų Sajungos buvo atsiųsta nemaza NKVD divizijų, buvo plačiai vartojami kariuomenės daliniai ir garnizonai. Paaiškėjus, kad ar
rtimiausiu laiku Vakarati ultimatyviai nereikalaus, kad Sovietų sajunga pasitrauktų iš uzimtų teritorijų rytų Europoje ir kad šitoks drasus ir atviras stojimas į kova su gausesniu priešu labai brangiai kainuoja kovotojų gyvybėms, 1946 m. pavasarį partizanų vadai nutarė pakeisti savo taktika ir vengti nereikalingų mušių.

Nuo 1946 m. pavasario iki 1948 m. pabaigos partizanų veikimas pasikeitė. Kovos buriai veikė atsargiau, nepuldavo NKVD dalinių ar miestų. Jie taupė jėgas, kurias laikė reikalingomis Nepriklausomos Lietuvos atkurimaui. Partizanai toliau veikė, bet daugiau dėmesio skyrė vietos valdziosrėmėjų drausminimui, sieke stabdyti kai kuriuos komunistų organizuojamus pertvarkymus, mėgino tautoje išlaikyti gyva laisves viltį. Partizanai gerokai pagerino tarpusavio ryšius. Jų kovinis pajėgumas dar buvo didelis: reikalui esant, jie galėdavo sutelkti daugiau kovotojų ir pulti stambesnius objektus. Šiame laikotarpyje partizanų sajudis tebebuvo stiprus.

1949 m. partizanųjėgos pradėjo išsekti. Pvargo ir visa tauta po beveik dešimtmečio neramumų ir labai nenormalių salygų. Vis dėlto partizanai išlaikė, nors gerokai sumazėjusius, kovos branduolius. Tarpusavio ryšiai neiširo. 1950 m. partizanai smarkiai sumazino represijas, taikomas valdzios pareigunams ir įtariems išdavikams. Vis daugiau dalinių buvo sunaikinta daugiausia dėl to, kad vis daugiau šnipų ir provokatorių įsibrovė į partizanų gretas. 1953 m. pradzioje partizanų mazai bebuvo, nors atskiri daliniai Zemaitijoje ir kitur dar slapstėsi miškuose.

Pabrėztina, kad nėra tiek pat pasklebtos medziagos apie visus partizanų kovų tarpsnius. Daugiausiai yr
ra parašyta apie 1946-1947 m. Komunistai itin daug pasklebė apie 1944-1946 metų įykius ir apie paskuines partizanų veikimo dienas. Vargu ar tai atsitiktinumas. Skelbiami duomenys apie pirmuosius pasipriešinimo metus, norint pabrėzti desantininkų ir LLA vaidmenį partizanu organizavime ir tuo budu paneigti partizanų kurimosi stichiškuma. Daugiau rašoma ir apie paskutinius partizanus, nes jų veikimas buvo lyg vieniši vilkai, slankiojantys po miškus, ieškodami aukų, kovodami dėl visai nerealaus tikslo.

Išvados. Rezistencijos Sajudzio Lietuvoje metu ( 1944-1953) Lietuvos partizaninio judėjimo priezastys buvo pirmosios bolševikų ir vokiečių okupacijos 1941-1944 m. patirtisč nezabotas sovietinis teroras pirmaisiais pokario metias ir Vakarų šalių pagalbos viltis, bei begalinis patriotizmas. Pagrindiniai tikslai buvo atkurti nepriklausoma Lietuvos valstybę, pašalinti SSRS primesta Lietuvai administracija, paralyziuoti jos veikla, sukliudyti mobilizacija i SSRS kariuomenę, ukininkų išbuozinima, masinius areštus ir deportacijas, rusakalbių kolonistų kurdinima, bei kovoti su sovietų plėšikavimu, lietuvių demoralizavimu. Vadovai: Jonas Zemaitis (“Vytautas”), Vytautas Ramanauskas (“Vanagas”), Juozas Lukša (“Daumantas”) ir Juozas Vitkus (“Kazimieraitis”). Kovos budai: Aktyvios ginkluotos kovos 3 laikotarpiai: (1)1944 m.pab-1946 m. pab- partizanai veikė drasiai, gana spontaniškai; (2) 1946 m. pab- 1948 m. pab- jungėsi buriai, vyko vadų susirinkimai; (3)1949- 1953 m.- kovos silpnėjimas. Taip pat kovota pasitelkus pilieinį nepaklusnuma spaudos, ypač partizaninės, leidima, atsisakymu eiti į kariuomenę, tautinių ir religinių švenčių šventimu, pagarba partizanams, rinkimų boikotais ir baznyčios lankymu.

Naudota literatura:

1) K.K. Grinius PARTIZANŲ KOVOS LIETUVOJE 1990
2) J. Daumantas PARTIZANAI 1990
3) Nijolė Gaškaitienė- Zemaitienė ZUVUSIŲJŲ PREZIDNETAS 1998
4) I. Meškauskas KRAUPUS ZODZIAI 1d. 1987

Leave a Comment