laisvosios ekonomines zonos

TURINYS

ĮVADAS............................3
1. TEISĖS AKTAI REGLAMENTUOJANTYS LEZ..........4
2. ES LAISVOSIOS EKONOMINĖS ZONOS...............5
2.1 PORTUGALIJA........................5
2.2 ITALIJA............................9
2.3 AIRIJA............................10
IŠVADOS..............................12
LITERATŪRA..............................13

Pagal Europos Bendrijos (Europos Sąjungos, toliau EB/ES) teisę, laisvosios ekonominės zonos yra tokios teritorijos, kuriose visiškai arba iš dalies netaikomos įprastinės EB/ES muitų taisyklės. EB/ES teisės aktuose tokios teritorijos apibudinamos terminais: laisvoji zona, laisvo sandėliavimo zona, laisvas uostas, o literatūroje dažniausiai vartojamas laisvosios prekybos zonos terminas.
Pagrindinis teisės aktas reglamentuojantis laisvas zonas yra 1988 metų Tarybos reglamentas (papildytas 1992 metais), kuriame pateikiamas toks laisvosios zonos ar laisvo sandėliavimo zonos apibrėžimas:
– “ laisvoji zona reiškia Bendrijos muitų taikymo teritorijos daalį, atskirą nuo visos teritorijos, kurioje esančios ne bendrijos prekės, muitų ir importo politikos požiūriu, traktuojamos kaip esančios ne Bendrijos muitų teritorijoje ir negali būti paleistos į apyvartą laisvai ar įvežtos pagal kitas muitų procedūras, negu nustatyta šiuo reglamentu“.
– “laisva sandėliavimo zona reiškia Bendrijos muitų taikymo teritorijoje esančias patalpas ( saugyklas), kuriose esančios prekės traktuojamos kaip esančios ne Bendrijos muitų taikymo teritorijoje“.

Pagrindinis dokumentas tai – teisės aktas, reglamentuojantis laisvas zonas – 1988 metų Tarybos reglamentas (papildytas 1992 metais).
Panagrinėkime teisės aktus reglamentuojančius laisvąją ekonominę zoną.
Detalus šio tarybos reglamnto įggyvendinimas nustatytas 1990 metų Komisijos reglamentu.
Iki 1988 metų Tarybos reglamento, laisvosios zonos buvo reglamentuojamos vien nacionaliniais teisės aktais. 1969 metais Europos Sąjungos Taryba priėmė direktyvą dėl valstybių – narių teisės aktų, susijusių su laisvosiomis zonomis, harmonizavimo. 1975 metais EB kaip blokas prisijungė prie 1973 metų tarptautinės Ki

ijoto konvencijos dėl muitų procedūrų supaprastinimo ir harmonizavimo.

Kai kurios laisvosiose ekonominėse zonose veikiančios lengvatinės taisyklės buvo įtvirtintos 1985 metais reglamente ir 1991 metais Komisijos reglamente dėl 1985 metų Tarybos reglamento įgyvendinimo. Taip pat laisvųjų zonų specifika numatyta 1992 metų priimtame Europos Sąjungos muitų kodekse. Pagal vieningą ES muitų kodeksą, kai kuriais atvejais atskiros taisyklės dar taikomos ES valstybių – narių užjūrio teritorijoms ( paprastai buvusioms kolonijoms).

Vieningoje Europos Sąjungos muitų erdvėje laisvosios zonos yra retas reiškinys. Visoje ES veikia tik 4 visus apibudinimus atitinkančios zonos : Portugalijos Madeiros ir Azorų salų zonos bei Ispanijos Kadiso ir Kanarų salų zonos. Tačiau ES yra keletas vadinamųjų laisvųjų uostų (Triestas, senasis Hamburgo uostas), kuriuose taikomos panašios taisyklės kaip ir zonose, tačiau jos veikia tik uosto teritorijoje.
Taip pat savotiška industrinė zona yra įsteigta Ittalijos Venecijos provincijoje, tačiau joje nėra numatyta muitų lengvatų o tik specifinis teritorijos administravimas ( sklypų nuoma, įmonių steigimo, kredito ir kitokios investicijų skatinimo paslaugos).
Laisvosios ekonominės zonos paparastai yra paplitusios ne industrinėse šalyse.Pastaruoju metu jos pradėtos steigti buvusiose komunistinėse Vidurio ir Rytų Europos valstybėse.
Portugalija.
Portugalijoje veikia 2 laisvos ekonomines zonos, abi autonominėse Madeiros ir Azorų salose. Madeiros zona susilaukė plataus tarptautinio dėmesio, tuo tarpu Azorų zona mažai žinoma.
Portugalijos Madeiros laisvoji prekybos zona. Madeira yra Portugalijos autonominė sritis, kurią sudaro vulkaninės kilmės salų grupė At

tlanto vandenyne, į šiaurę nuo Afrikos. Pavadinimas kilęs nuo didžiausios salos – Madeiros.
Laisvoji prekybos zona yra sudėtinė Madeiros Tarptautinio biznio centro dalis, kurį sudaro: industrinė laisvos prekybos zona, finansų centras, tarptautinis paslaugų centras ir tarptautinis laivų registras. Laisvos prekybos zoną sudaro vadinamas Industrijos parkas įsteigtas rytinėje Madeiros salos dalyje, 30 kilometrų nuo Madeiros archipelago sostinės Funchalio. Ji yra integrali (nors ir autonomiška) Portugalijos, taigi ir Europos Sąjungos teritorija, tačiau su laisvos prekybos zonos specifika, kuri suteikia galimybę gabenti į zoną tiek ES tiek ir kitų šalių kilmės prekes beveik be jokių apribojimų: be muitų, kvotų ir neribotam laikotarpiui. Visos prekės, nepaisant jų kilmės, kiekio , paskirties ar galutinio gavėjo adreso gali būti importuotos į zoną sandėliavimui, perdirbimui ar remontui. Įvežimo formalumai yra minimalūs, pagrindinis reikalavimas, kad prekės nekeltų grėsmės šalies ir visuomenės saugumui, sveikatai , bei gamtai.
Zonos teritorija nėra didelė – 138 ha. Bet kurios šalies investuotojai gali įsigyti licenciją ir steigti savo veiklą. Minimali licencijos trukmė – 5 metai.
Zonos plėtra ir infrastruktūra. Madeiros zona buvo išplėtota per tris etapus:
1980 metais pirmiausia buvo įsteigtas Madeiros Tarptautinis biznio centras, 1982 metais – industrinė laisvos prekybos zona, o vėliau ir kitos aptarnaujančios struktūros.

Industriniame parke kiekvienas komercinis sklypas turi pagrindinius infrastruktūros elementus: vandens ir elektros tiekimą bei kanalizaciją, ryšių tinklus. Taip pat zonoje investuotojų paslaugoms įsteigtas jūrų kr
rovos terminalas. Urmo prekių teritorija turi 2 vadinamas galerijas su pakrovimo ir iškrovimo įranga, pritaikyta įvairaus tipo kroviniams (skystiems, sausiems, biriems kroviniams ir konteineriams). Taip pat teritorijoje įsikūrusios įvairios paslaugų tarnybos (muitinė, terminalo personalas). Archipelago sostinė Funchalio uostas yra daugelio tarptautinių kruizinių linijų sustojimo vieta, taip pat reguliarus krovinių laivų, atplaukiančių iš Europos ir JAV, sustojimo uostas. Abejose salose – Madeiroje ir Porto Santo – yra oro uostai, geras kelių tinklas, telekomunikacijų ir pašto paslaugos.

Teisiniai zonos pagrindai. Madeiros laisvosios prekybos zonos teisines prielaidas sudaro Portugalijos konstitucija, kurioje įtvirtinta Madeiros autonomija. Laisvoji industrijos (kitaip vadinama prekybos) zona yra sudėtinė Madeiros Tarptautinio biznio centro dalis, kuriam be zonos dar priklauso finansų centras, tarptautinis paslaugų centras ir tarptautinis laivų registras. Viso tarptautinio biznio centro teisinis reguliavimas yra grindžiamas vieningu teisės aktų paketu, kurį pagal autonomijos susitarimą su centrine valdžia, sudaro vietos valdžios įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Paketas galioja iki 2011 metų. Atskirais aktais numatytas Tarptautinio biznio centro steigimas ( 1980 metų įstatymas DL no.500/80h), mokesčių ir finansinės lengvatos (1986 m. įstatymas DL no. 165/86 ir 1989 m. įstatymas DL no. 215/89), kompanijų steigimas, veikla ir registravimas (1988 m. įstatymas DL no. 234/88), tarptautinis laivų registras ( 2 įstatymai ir 3 poįstatyminiai aktai), taip pat panašiai reglamentuojama finansų centro bei tarptautinio paslaugų centro veikla.

Laisvos prekybos zonos veiklą reglamentuoja tik po
oįstatyminiai aktai – Portugalijos vyriausybės ir vietos valdžios nutarimai:
1. 1982 metų aktas (Regulatory Decree);
2. 1987 metų aktas (Regional Regulatory Decree).
1985 – 1986 metais Portugalija, stodama į Europos Bendriją ( dabartinę Europos Sąjungą), išsiderėjo specialias išimtis, kurios leidžia Madeiros laisvos ekonominės zonos veiklą. Madeiroje, kaip ir visoje Portugalijos teritorijoje galioja Europos sąjungos teisės aktai, išskyrus specialiai Madeirai numatytas išimtis. Detaliai šios išimtys iš naujo suformuluotos ES Tarybos reglamente, o jo įgyvendinimo tvarka Komisijos reglamente.

Madeira iki šiol yra atsilikusi provincija, kurios BVP vienam gyventojui sudaro tik 24% Europos Sąjungos vidurkio. Tokiu būdu Madeira atitinka ES regioninių – struktūrinių fondų paramos teikimo kriterijus ir gali gauti paramą.

Ekonominė veikla zonoje.
Įstatymai zonoje leidžia bet kokią pramoninę ar sandėliavimo veiklą, nekeliančią pavojaus visuomenės saugumui ir gamtai. Dėl supaprastintų muitų procedūrų zonoje yra sudarytos geros galimybės veiklai, susijusiai su akcizinėmis bei aukštu PVM mokesčiu apmokestinamomis prekėmis, kurias po to galima eksportuoti oru. Tačiau, ir kitos veiklos sritys nėra diskriminuojamos. Šiuo metu zonoje veikia kompiuterių dalių surinkimo, plastmasės perdirbimo, vaisių sulčių, maisto produktų perdirbimo, tabako, žuvies apdorojimo verslų įmonės. Veikiančių bendrovių geografija taip pat plati : Portugalija, Brazilija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Pietų Afrika.

Darbo santykių reguliavimas.
Zonoje dirbantiems darbuotojams taikomi tie patys darbo santykių įstatymai su kai kuriais papildymais.
Darbo savaitė – 40 valandų;
Privaloma išeiginė diena – sekmadienis;
Atostogos: 22 darbo dienos ir 14 išeiginių švenčių dienomis;
Pašalpos: Nedarbingumo ir motinystės;
Atlyginimas:
Žemiausias nekvalifikuotų darbininkų – 840.000 Portugalijos eskudų ( apie 4,5 tūkstančiai USD) per metus;
Kvalifikuotų darbuotojų – iki 1,7 milijonų Eskudų ( apie 8,9 tūkstančius USD) per metus;
Už viršvalandžius mokama : 150 % už pirmąją valandą ir po 175 % už likusias valandas; už darbą išeiginėmis dienomis – 200%

Darbo įstatymai leidžia priimti į darbą laikinam 6 mėnesių laikotarpiui, kaskart sutartį atnaujinant darbdavio sutikimu. Tačiau , toks sutarties pratęsimas leidžiamas ne ilgiau kaip 2 metus, o po to darbdavys turi apsispręsti: priimti darbuotoją nuolatinam darbui arba jį atleisti. Vis tik, paprastai darbo sąlygų ir atlyginimų klausimus sprendžia abiejų pusių – darbdavių ir darbuotojų atstovai. Streikai leidžiami įstatymais, tačiau Madeiros zonoje jų beveik nebūna.

Socialinės garantijos. Zonoje galioja tos pačios darbuotojų socialinės garantijos, nustatytos Europos Sąjungos teisės aktais, privalomais ir Portugalijai. Tačiau, šios garantijos taikomos tik Portugalijos ir Europos šalių piliečiams. Darbdaviai zonoje atleisti nuo socialinio draudimo mokesčių už darbuotojus, vyresnius negu 22 metų.

Zonos patrauklumas. Zonos veiklą reglamentuoja vieningas teisės aktų paketas, suteikiantis patrauklumą dėl mokesčių, muitų ir muitinės procedūrų lengvatų. Dėl to Madeira yra patraukli ne Europos kompanijoms, siekiančioms lengviau patekti į Europos Sąjungos rinką, o europos kompanijoms – dėl galimybės sumažinti gamybos kaštus ir efektyviau išnaudoti turimus financinius išteklius. Pagtindinės lengvatos :
1. Atleidimas nuo pelno mokesčio ir dividendų apmokęstinimo iki 2011 metų;
2. Narystė Europos Sąjungoje. Bet kuri ne Europos Sąjungos kompanija gali įvežti į Madeirą ( taigi į Europos Sąjungą) be muito mokesčio ne Europos Sąjungos kilmės žaliavas ar pusgaminius , kuriuos perdirbus, gatavus produktus galima parduoti Europos Sąjungos rinkoje. Tokiu atveju, galutinį produktą patiekiant Europos Sąjungos rinkai, muitas bus skaičiuojamas tik nuo Europos Sąjungos kilmės panaudotų žaliavų, o ne nuo viso produktų vertės.
3. Konkurentabilumą laiduojančios gamybos sanaudos.
Be to , investuotojams yra patrauklios ir tokios ypatybės kaip greitas ir patogus Amerikos, Aftikos ir Europos rinkų pasiekimas, politinis ir ekonominis stabilumas , modernios telekomunikacijos, puikus klimatas be didelių tempiaratūros svyravimo.
Licencijos .
Licencijų išdavimą veiklai Madeiros laisvos prekybos zonoje roguliuoja zonos teisės aktai. Norint gauti licenciją, reikia įteikti vietos valdžiai adresuotą paraišką. Tokias paraiškas priima visuomeniniu pagrindu valdoma asociacija – Madeiros plėtros korporacija, kuriai pavesta administruoti Madeiros Tatptautinį biznio centrą. Paraiškoje nurodoma:
• kompanijos pavadinimas ir adresas;
• veklos pobūdis, gamybos pobūdis, produktai kuriuos ruošiamasi gaminti zonoje;
• vietovė, kurioje kompanija ketina veikti, jos žemėlapis, numatomas patalpų išdėstymas ir panaši informacija;
• numatomi gamybos pajėgumai;
• sutrumpintas gamybos technologijos aprašymas ir gamybos įrenginių sąrašas;
• bendra numatomų investicijų vertė ir finansavimo šaltiniai;
• laikotarpis, per kurį numatoma pradėti gamybą;
• numatomų sukurti darbo vietų skaičius;
• nuotekų valymo ar panašių įrenginių bei technologijų charakteristiką.
Paraiška ir visa būtina informacija pateikiama išversta į portugalų kalbą ir patvirtinta teisiškai.
Zonoje veikiantys ūkio subjektai turi pildyti saskaitybos knygas ir kitokią dokumentaciją, nustatytą pagal tarptautinius standartus. Saskaitybos knygos ir kita dokumentaciją turi būti pildoma portugalų kalba, o finansai skaičiuojami Portugalijos eskundais.
Kartu su paraiškos įteikimu pareiškėjas turi sumokėti 750 USD mokestį. Jeigu paraiška patenkinama, pareiškėjas turi suteikti SDM įstaigai garantijas, kad įgyvendins savo ketinimus ir prisiimtus įsipareigojimus. Vietos valdžios įstaiga nustato sumos dydį kuris turi būti sumokėtas kaip įsipareigojimų vykdymo garantiją. Be to, zonoje veikiančios įmonės moka metinį mokestį, kuris apskaičiuojamas kas met ir daugiausia priklauso nuo užimamos teritorijos dydžio. Jeigu bendrovė nesugeba laikytis visų reikalavimų, jos licencija gali būti panaikinta.

1998 metų pabaigoje Tarptautiniame biznio centre buvo įregistruota 3357 kompanijos.

Analogišku pagrindu veikia ir Ispanijos Kanarų bei Kadiso zonos.

Italija
Italijoje veikia laisvasis Triesto uostas ir kiek kitokio pobūdžio Venecijos indrustinė zona.
Laisvasis Triesto uostas. Laisvojo uosto statusą Triestas įgijo 1719 metais, kuomet jam lineciją suteikė Austrijos imperatorius Karolis VI. Kartu uostas tapo ir komercinės veiklos centru. Kai kurios to meto taisyklės galioja iki šiol.

Teritorija. Viso laisvojo uosto teritorija užima 2 milijonus 304 tūkstančius kvadratinių metrų (23,04 ha). Iš jų 1.765.000 kv.m. (17,65 ha) skirta laisvosioms zonoms, o 925. 000 kv.m. (9,25 ha) sandėliavimui ir saugykloms. Iš jų :
• 500.000 kv.m. yra dengtos;
• 425.000 kv.m. atviros;
• 12 km krantinės;
• 47 vietos išmesti inkarą , kurių gylis iki 18 m.;
• vidaus geležinkelių tinklo ilgis – 70 kilometrų.
Laisvasis uostas suskirstytas į 5 atskiras laisvas zonas. Iš jų 3 skirtos prekybinei – komercinei veiklai ( senoji laisva zona, naujoji laisva zona ir medienos terminalas) , o kitos 2 pramoninei veiklai ( mineralinių medžiagų terminalas bei “ Canale di Zaule“ zona). Pramoninėje zonoje veikia trans–alpino naftotiekio terminalas, iš kurio nutiesti vamzdynai į Vokietiją, Austriją ir Čekiją.

Viso yra įrengta 20 įvairios paskirties terminalų iš kurių 19 privatūs ( visi išskyrus keleivių terminalą).

Lengvatos. Triestas negali būti vertinamas kaip laisvoji ekonominė zona nors turi specialų laisvojo uosto statusą, kuris suteikia tam tikrų privilegijų. Visos prekės, nepriklausomai nuo jų kilmės , pristatymo taško ar pobūdžio yra laisvai priimamos į tresto laisvojo uosto zoną (išskyrus keliančias grėsmę visuomenei ar gamtai).
Muitų mokesčiai pradedami taikyti tik nuo to momento, kai prekės ( ar perdirbti produktai) iš uosto teritorijos vežami į Europos Sąjungos rinką. Pagrindinės mokesčių lengvatos:
1. Visos prekės uostos teritorijoje neapmokestinamos jokiais muitais ar mokesčiais, išskyrus mokesčius už suteikiamas paslaugas.
2. Operatorius laisvai gali nuspręsti, kada jam deklaruoti prekes, gavėją, nepriklausomai nuo to ar prekės siunčiamos tranzitu į trečiąsias šalis ar skirtos Europos Sąjungos rinkai.
3. Sausumos keliai į uosto teritoriją iš Europos Sąjungos įvežtos prekės jau traktuojamos kaip eksportuotos iš ES, todėl gali būti toliau išgabenamos bet kuriuo metu be jokio atskiro leidimo; sausuma įvežtos ne Europos Sąjungos kilmės prekės traktuojamos kaip tranzitas, todėl į trečiąsias šalis taip pat išgabenamos laisvai ir bet kada.
4. Muito ir kiti mokesčiai prekėms, įvežamoms į Europos Sąjungos teritoriją per Triesto uostą, gali būti sumokami per ilgesnį laikotarpį (iki 6 mėnesių) ir su mažesniais delspinigiais nei įprastinio eksporto Europos Sąjungos atveju. Delspinigių dydį periodiškai nustato Italijos Finansų ministerija.
5. Prekės, sandėliuojamos ar saugomos Triesto uoste gali būti perdirbamos, pakuojamos ar kitaip apdorojamos be jokių mokesčių. Galimas ir pramoninis prekių apdirbimas tačiau tam reikia gauti Italijos muitinės ar Finansų ministerijos leidimą, kuris laisvai suteikiamas, jei perdirbamos prekės skiriamos ne Europos Sąjungos rinkai.
Pavojingoms prekėms ar kroviniams įvežti reikia gauti specialų leidimą, kuriam būtina sąlyga yra bankų garantijos dėl žalos atlyginimo.

Airija.
Beveik prieš keturis dešimtmečius 1959 metais Airijoje , Šerono oro uoste buvo įkurta laisvoji zona. Tai naujo tipo zona šiandien vadinama eksporto – gamybine zona.

Šerono uostas yra vienas seniausių tarptautinių oro uostų. Jis buvo įkurtas 1935 metais. Pagrindinis momentas buvo Airijos strateginė padėtis, skrendant per Atlantą iš Europos į Šiaurės Ameriką. 1945 metais buvo pradėti reguliarūs transatlantiniai reisai. 1948 metais Šerono oro uostas tapo pirmuoju pasaulyje laisvu muitų uostu, atidaryta pirmoji pasaulyje

“ duty free“ parduotuvė. Penktąjame ir šeštajame dešimtmečiais uostas klestėjo kaip neišvengiamas transatlantinių skrydžių nutūpimo ir užsipildymo degalais punktas. Tačiau padėtis pakrypo į blogąją pusę, kai šeštojo dešimtmečio pabaigoje aviacijos technologijoje
pasirodė reaktyviniai lėktuvai. Daugiau nebebuvo būtinybės nutūpti ir užsipilti kuru, ir oro uosto egzistencijai iškilo didelė grėsmė.

Airijos vyriausybė ėmėsi ryžtingų priemonių : pirmiausia nusprendė pagerinti fizinę oro uosto infrastruktūrą (naujus pakilimo – nusileidimo takus, pritaikytus reaktyviniams laineriams) ir antra, įsteigė Šerono vystymo kompaniją, vyriausybinę agentūrą atsakingą už Šerono regiono ekonomikos vystymą. Pastarajai buvo iškelta užduotis surasti priemones, kurios pritauktų lėktuvus nutūpti ir vystyti oro uosto ir viso regiono potencialą.

Taip 1959 metais oro uosto bazėje buvo įkurta pirma pasaulyje pramoninė laisvoji zona.
Šiuo metu Šerono laisvojoje zonoje dirba daugiau kaip 100 kompanijų su daugiau negu 5600 darbuotojų, eksportas iš zonos 1994 metų duomenimis viršijo 406 milijonus Airijos svarų sterlingų. Svarbi vieta zonos veikloje tenka ir keleiviniam bei krovininiam transportui. 1994 metais buvo pervežta augiau kaip 1,5 milijono keleivių ir beveik 30 tūkstančių tonų krovinių.Greta gamybos, transporto, paslaugų sferų, žymią vietą zonos veiklos programoje užima turizmas. 1994 metais regione apsilankė daugiau kaip 620 tūkstančių turistų.

Kaip rodo pasaulinės praktikos pavyzdžiai , laisvosios zonos gali gyvuoti labai skirtingą laiką. Štai Šerono zona Airijoje, įkurta 1959 metais sėkmingai gyvuoja jau bemaž keturis dešimtmečius, kitų LEZ gyvavimo trukmę riboja laikotarpis, kuriam jos ya steigiamos (paprastai nuo 10 iki 99 metų). Dar kitos nepateisina lūkesčių ir nunyksta taip kaip ir nepasiekusios žydėjimo fazės. Tačiau bendriausiu atveju zonos gyvavimo trukmę ir etapus apsprendžia tai kaip ji atitinka reikalavimus, ir tai, kokiu laipsniu jai pavyko pasiekti užsibrėžtų tikslų.
Autorių tyrinėjančių laisvąsias zonas, darbuose sutinkama nuomonė, kad LEZ yra tam tikras pereinamojo laikotarpio kompromisinis sprendimas ir, laikui bėgant, jos išnyks. Idealiomis sąlygomis visa šalis steigėja taptų tokia zona, arba kas šiuo metu įmanoma tik teoriškai, pasaulinė prekyba, laisvas gamybos veiksnių, įskaitant kapitalą, prekes ir paslaugas bei darbo jėgą, judėjimas būtų visiškai neribojamas, ir pasaulis pavirstų viena didele laisvąja zona.

LITERATŪRA

1. Čiarnienė R. Laisvosios ekonominės zonos. Kaunas, Technologija 1999.
2. Būda J., Jaskeliavičius K., Novickas J. Laisvosios ekonominės zonos: Pasaulio patirtis ir Lietuvos perspektyvos. – V. LIMTI. – 1989.
3. Miniotas V. Laisvosios ekonominės zonos // Liaudies ūkis. – 1991.- Nr.8 , 39 -40 psl.
4. Laisvosios ekonominės zonos Europos Sąjungos teritorijoje // Ekonominės informacijos apžvalga. 1999.- Nr.5-6, 7-11 psl.
5. Mikulskienė V. Užsienio investicijų apžvalga.// Laisvoji rinka. – 1996.-Nr.7, 9-12 psl.

Leave a Comment