Oskaras Vaildas IŠTIKIMAS DRAUGAS

Pradinių klasių skaitymo pamokų pagrindinė funkcija – kalbinės komunikacijos ugdymas. Literatūriniu tekstu įvairiais aspektais ugdoma kalbinė komunikacija: vaikas mokosi skaityti, lavina skaitymo įgūdžius, mokosi suvokti tekstą, ugdomas skaitytojas. Taip pat per literatūros tekstą vaikas įgyja elementarius kalbos pažinimo įgūdžius. Skaitydami tekstą ir stebėdami veikėjų dialogus, o vėliau aptardami tekstą vaikai mokosi išklausyti vieni kitus, reikšti savo nuomonę, išsakyti mintis, tokiu būdu formuojami bendravimo įgūdžiai.
Literatūrinis tekstas yra pagrindinė lavinimo ašis. Per literatūrinį tekstą įgyvendinami ir auklėjamieji tikslai: mokoma gerumo, draugiškumo, dabštumo ir kiitų gerųjų savybių. Būtent to ir moko O.Vaildo pasaka ,,Ištikimas draugas”. Šiuo literatūriniu tekstu vaikas lavinamas visapusiškai: ugdomi jo gebėjimai, moralinės vertybės, estetinis suvokimas.
Prozos tekstai (kaip ir minėtoji pasaka) pradinių klasių vaikams lengviau suvokiami, nes juose yra siužetas, veiksmas, atsitikimo slinktis, jie yra dinamiški. Be to, ryškūs veikėjų charakteriai, aiškūs jų poelgiai. Yra įtampa ir laukiama atomazgos – o kaip gi bus toliau, kuo visa tai baigsis?
Tekstai, kuriuose kalbama apie vaikus, tiesiogine ar perkeltine prasme gvildenamos vaikų problemos, yra artimi irr suprantami pradinių klasių amžiaus vaikams. Pasaka ,,Ištikimas draugas” yra meniška, lavina estetinius jausmus ir moralines vertybes. Imliems tokio amžiaus vaikams, kai tobulėja jų mąstymas, vaizduotė, valia, toks tekstas yra labai tinkamas.
Kūrinys skaitymui ir nagrinėjimui pasirenkamas atsižvelgiant į turinį ir meniškumą. O.

. Vaildo pasaka ,,Ištikimas draugas” atitinka ketvirtokų amžių ir suvokimo lygį. Kūrinėlis nėra per daug sudėtingas, todėl neatbaidys mažojo skaitytojo nuo knygos. Jame yra prasminga potekstė, tai privers vaikus pamąstyti, lavins jų kritinį vertinimą, todėl leis vaikui augti kaip skaitytojui.
Kūrinio skaitymas galimas įvairiomis plotmėmis. Bet visų pirma bet koks tekstas pradinukui yra skaitymo įgūdžių tobulinimo medžiaga. Nagrinėjamas tekstas ketvirtokui nebus sunkiai skaitomas, žodžiai aiškūs, bet bus ir naujų, dar negirdėtų žodžių, kurie praplės vaiko žodyną. Skaitymą pagyvina ir dialogai.
Per literatūrinį tekstą ugdoma vaiko asmenybė. Tekstas padeda suvokti pasaulį, plėsti akiratį. Tekstas yra vaiko kalbos ugdymo(si) šaltinis, per tekstą vaikas suvokia kalbos sandarą, lavina ir turtina žodyną, kalbos vaizdumą. Skaitydamas vaikas pajaučia žodžių stilistinį atspalvį, sinonimiką (pvz. supranta, kad žmogus nee tik eina, bet ir pėdina, kūprina, žingsniuoja ir pan.). Svarbūs ir literatūrinio teksto ryšiai su kitais mokomaisiais dalykais. Pasakoje ,,Ištikimas draugas” peizažas, aplinkos aprašymas sietinas su daile, augalų rūšių vardinimas ir apibūdinimas siejamas su pasaulio pažinimu.
Pradinukams lengvai suvokiamas pasakų pasaulis, ypač jei pasakų veikėjai yra vaikai. Mokiniai suvokia pasakos atsitikimo slinktį. Jie greitina (kaip bus ir šioje pasakoje) arba lėtina laiką, negali įvertinti tiksliai gyvenimo reiškinių. Bet tame amžiuje vyksta intensyvus pasaulio pažinimas. Skaitydami šią pasaką vaikai ne tik su
usidurs ir įvertins krititiškai teigiamas ir neigiamas žmogaus savybes, išmoks jas įvardinti, bet ir susipažins su augalų pavadinimais, žmonių darbais vasarą, rudenį, pavasarį.
Pradinių klasių amžiaus tarpsnyje vaikai mąsto vaizdiniais, kurie kyla iš vaiko pojūčių. Vaikui labai svarbus emocinis kūrinio suvokimas. O.Vaildo pasaka sukelia daug emocijų: nuo užuojautos, gailesčio iki neapykantos. Atsižvelgiant į tokio amžiaus vaikus šiame kūrinyje yra greita emocijų kaita. Pradinukui būdingas ir elementarus filosofavimas, todėl perskaitę šį kūrinį jie galės daryti filosofinius apibendinimus, išvadas. Vaikui būdingos suaugusiųjų mąstymo užuomazgos.
Vaikas ketvirtoje klasėje jau turi suprasti kūrinio turinį, temą, pagrindinę mintį. Susipažinęs su šia pasaka, ketvirtokas nesunkiai supras ir gebės papasakoti turinį, nusakyti apie ką yra kūrinys, ką norėjo tuo pasakyti autorius.
Skaitomu tekstu laikomasi didaktinių nuostatų – formuoti sąmoningus skaitymo įgūdžius. Kūrinį pateikti kaip vaiko kūrybos šaltinį.
Pradinukai geba skaityti literatūrą ir bando vertinti skaitomą tekstą, tai kartu yra ir estetinės nuovokos pradmenys. 4-okai jau gali nuosekliai perskaityti knygą, suprasti jos vertę. Todėl ši pasaka nebus vaikams per ilga, sudomins problemos aktualumu, paskatins kritiškai vertinti veikėjų poelgius.
Rašytojo sukurtas tekstas negyvas tol, kol jo nesuvokia skaitytojas. Šiuo atveju skaitytojas yra vaikas, todėl svarbios visos trys suvokimo pakopos: parengiamoji, teksto skaitymas suvokiant jo prasmę, teksto apmąstymas vertinant.
Pradedant nagrinėti naują tekstą keliamas tikslas – padėti atgaivinti tai, ko va
aikai mokėsi iki šiol ir sužadinti smalsumą naujais dalykais. Būtina laikytis didaktinių principų: eiti nuo žinomo prie nežinomo, atsižvelgti į amžiaus tarpsnio ypatumus.
Prieš pradedant skaityti šį tekstą mokiniams primenama, kad knygos skyriuje ,,Kišenėje žodžio neieško” jau buvo skaitytos dvi pasakos apie išmintingus žmones, žodžiais sugebėjusius įveikti nelabai gerus žmones. Vaikai patys prisimena tuos veikėjus – gudri merga ir grioviakasys. Primenama, koks svarbus yra žodis, kaip kartais būtina ne tik gražiai perskaityti žodį, bet ir suprasti jį, suvokti, kas po tuo žodžiu slepiasi.
Laikantis didaktikos principų, pirmiausiai turi būti sužadintos emocijos, mokiniai turi nusiteikti mokymuisi. Todėl mokytojas pasidalija savo emocijomis perskaičius kūrinį: pasaka įdomi, ne tokia kaip visos, atskleidžianti begalinį žmogaus gerumą ir dosnumą. Ir joje taip pat labai svarbus yra veikėjo pasakytas žodis, bet dar svarbiau bus suvokti, kas po tuo žodžiu slypi, ką iš tiesų norėjo pasakyti autorius. O autorius yra Oskaras Vaildas – anglų rašytojas, kurio kūriniai žinomi visame pasaulyje, pagal juos kuriami animaciniai filmai. Tai rašytojas, kuris visada žavėjosi gerais darbais ir gražiais poelgiais. Jo pasakoms kai kas randa tik vieną priekaištą – jos yra per daug tobulai parašytos. Žinomos tokios pasakos kaip ,,Laimingasis princas”, ,,Lakštingala ir rožė” bei kitos, kurias galima rasti knygoje ,,Laimingasis princas ir kitos pasakos”. Mokiniams parodoma knyga, trumpai pr
ristatoma, kokios dar yra pasakos, pavartomos iliustracijos. Paraginama knygą pasiimti bibliotekoje ir laisvalaikiu paskaityti daugiau įdomių O.Vaildo pasakų.
Perskaičius pavadinimą, mokiniai raginami paspėlioti, apie ką bus pasaka. Ką reiškia žodis ištikimas ir kas yra draugas? Mokiniai turi prisiminti, kad ištikimas yra būdvardis, o draugas – daiktavardis. Prieš pradedant skaityti svarbu susieti vaiko asmeninę patirtį su tekstu. Vaikai išprovokuojami trumpai diskusijai apie draugystę. Ketvirtokai jau turi šiokios tokios patirties ir gali išsakyti savo nuomonę apie tai, koks turi būti tikras draugas, ką gali draugas padaryti dėl draugo ir kaip neturėtų elgtis tikri draugai. Apibendrinant vėl sugrįžtama prie pavadinimo. Parengiamieji darbai netrunka ilgai, jie efektyvūs, kai yra minimalūs (10min), įvairūs nemonotoniški, įtaigūs ir glaudžiai susieti su skaitomu kūriniu. Šiuo atveju būtent pokalbis apie draugystę nuteiks emociškai vaikus skaitymui. Svarbu, kad iš ugdymo būtų pereita prie ugdymosi, t.y. kad vaikas pats norėtų skaityti.
Pereinant prie antrosios skaitymo ir teksto suvokimo pakopos, reikia atsižvelgti į teksto apimtį ir žodyną. Ketvirtokai jau gali skaityti patys, bet šis tekstas yra didelės apimties ir jame gausu naujų, mokiniams dar negirdėtų žodžių, todėl pirminį teksto skaitymą turėtų atlikti mokytojas. Skaitymas turi turėti tikslą. Prieš skaitymą iškeliamas klausimas padės vaikams susikoncentruoti, išlaikyti dėmesį, suintriguos siekiant atrasti atsakymą. Toks klausimas galėtų būti: ar iš tiesų Hju yra tikras draugas? Arba: kokie poelgiai rodo, kad Hansas yra geros širdies? Tokiu būdu skaitymas bus pagrįstas mąstymo ir emociniu aspektais.
Mokymo standartai reikalauja, kad baigę 4-ą klasę vaikai suprastų turinį, mokėtų nusakyti temą, pagrindinę mintį, įvykius, veiksmo vietą, laiką, veikėjus. Taip pat ketvirtokai jau turi suprasti kūrinio dvasines vertybes bei kalbos grožį. Todėl svarbu, kad atsakydami į klausimus jie remtųsi tekstu, gebėtų daryti savo išvadas ir apibendrinimus. Mokytojas neturi moralizuoti teksto, kiekvienas apie jį susidarys savo nuomonę.
Skaitydami O.Vaildo pasaką vaikai suvokia įvykius, pastebi, kad pasakojama III asmeniu (pasakotojas yra stebėtojas), įvardija veikėjus ir gali juos apibūdinti.
Pasaka ,,Ištikimas draugas” atsiveria kaip vaizdų ir figūrų struktūra. Laikas ir erdvė keičiasi nežymiai. Veiksmas vyksta viename neįvardintame (kaip dažnai būna pasakose) kaime ir sukasi apie pagrindinio veikėjo, doro vaikino Hanso lūšnelę ir daržą. Tačiau jau pirmoje pastraipoje rašytojas gražiai pristato vargšo Hanso aplinką: ,,toli aplinkui nebuvo tokio puikaus daržo kaip jo.” Toje aplinkoje gausu įvairiaspalvių gėlių. Būtina atkreipti skaitytojo dėmesį į spalvas: violetinė, auksinė, purpurinė. Tai gali būti sietina su daile, gal net skiriama užduotis – nupiešti įvairiaspalvį Hanso darželį. Vietos aprašyme svarbu ir augalų gausa, kai kurie jų vaikams dar nepažįstami (leukonijos, sinavadai, kurpelės, krokai), todėl reikėtų juos pristatyti, galbūt siejant su pasaulio pažinimo pamokomis parodyti jų iliustracijas.
Laiką ketvirtokai puikiai suvokia, šioje pasakoje jis pagrįstas metų laikų kaita. Bet reikia pabrėžti, kad čia laikas skyla į dvi plotmes: pirmoji – pavasaris, vasara ir ruoduo. Tada Hansas jaučiasi laimingas, nes gali plušėti savo darže ir iš to pragyventi. Be to, tada jį dažnai aplanko ,,gerasis” draugas malūnininkas Hju, kuriam Hansas jaučiasi reikalingas. Antroji laiko plotmė – žiema. Žiemą Hansui blogai: jis nebegali nunešti gėlių į turgų, todėl nebeturi ką valgyti, jis kenčia alkį ir šaltį. Ir svarbiausia – tada jo neaplanko draugas Hju, kuris tuo tarpu gyvena šiltai ir gardžiai valgo. Bet pavasarį gamta atgyja, ir Hansas vėl pralinksmėja, nes vėl gali rūpintis savo gėlėmis. Taigi, pasikartojus metų ciklui, viskas atsistoja į savo vietas. Pagal tokio amžiaus vaikų laiko suvokimą kūrinio laiko kaita yra ryški, cikliška, bet nekonkreti, pradinukui nesvarbu, kiek laiko tęsiasi dviejų draugų bendravimas.
Prozos kūrinyje, taigi ir šioje pasakoje, tema laikoma centrinės temos motyvų derinimas. Yra kalbama apie pagrindinę ir šalutines temas. Pagrindinę temą nesunkiai nusako vaikai – tai tikroji ar tariama draugystė. Ji išryškėja jau pavadinime, kuriame atsiskleidžia viso teksto vieningumas. Pavadinime nusakomas objektas, apie kurį bus kalbama – ištikimas draugas. Todėl ties pavadinimu būtina stabtelėti. Vaikai turėtų pakomentuoti, kaip jie supranta žodžio ištikimas reikšmę. Pagrindinė tema tikslinama skaitant kūrinį, atsižvelgiant į įvykius. Tokiu būdu išaiškėja, kad pavadinimas turi perkeltinę reikšmę: vadinamasis draugas nėra ištikimas, jis apskritai negali būti vadinamas draugu. Vaikai turi argumentuoti remdamiesi tekstu, kodėl Hju nėra tikras draugas: jis nepadeda Hansui, kai jam yra blogai žiemą, nepasiūlo valgyti, jis tik naudojasi berniuko gerumu, ima iš jo gėles ir aplankyti ateina tik tada, kai jam tai yra naudinga. Padarius tokius apibendrinimus išryškėja ir kelios šalutinės temos: kalbama apie dosnumą ir savanaudiškumą, apie darbštumą ir tinginystę. O užbėgant įvykiams už akių ir sąmoningai suintriguojant bei nuteikiant vaikus II dalies skaitymui, galima paminėti ir dar vieną temą – pasiaukojimas ir didvyriškumas – tokia tema išryškės skaitant pasakos tęsinį (gal tai bus užduotis namų darbui). Temų šioje pasakoje nėra daug ir visos jos tik pagilina pagrindinės temos suvokimą.
Sunkiausi mokiniams esti nusakyti pagrindinę mintį. Pagrindinė mintis suprantama akcentuojantis į skaitytoją, kas jam svarbiausia ir kuriais teksto žodžiais tai pasakoma. Vaikas turi suvokti, kad pagrindinė mintis yra svarbiausia kūrinyje, jiems reikia kelti klausimą, ką šiuo kūriniu norėjo pasakyti autorius. O.Vaildo pasaka daugiasluoksnė, joje yra potekstė ir gelmė. Vaikai raginami suprasti pasakos potekstę: ne tas yra tikras draugas, kuris tik kalba apie draugystę, o tas, kuris poelgiais ir veiksmais parodo ištikimybę. Žodžiais deklaruojantis draugystę malūninkas Hju yra tik apsimetėlis ir savanaudis. Autorius norėjo parodyti, koks turi būti tikras draugas. O neigiamas pavyzdys tik dar labiau padeda pradinukui suvokti tikrosios draugystės sampratą. Po tokių išvadų, siekiant užakcentuoti pagrindinę mintį, galima pasinaudoti vadovėlyje esančia užduotimi: kuri patarlė tiktų nusakyti svarbiausiai minčiai (psl.18).
Pradinukų skaitiniuose veikėjai būna įvairūs, ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, daiktai, augalai, mitinės būtybės. Dažnai negyviems daiktams suteikiamos žmogiškos ypatybės. O.Vaildo pasakos veikėjai paprasti, vaikams artimi ir sąlyginai pažįstami: Hansas – toks pat berniukas kaip ir jie, tik gyvenantis kitoje vietoje ir kitu laiku, Hju – suaugęs dėdė, nelabai geras, kokių kiekvienas vaikas galbūt yra sutikęs. Bet kartu tai spalvingos asmenybės. Veikėjų išvaizdos aprašymo tekste nėra, žinoma tik, kad Hansas yra mažas berniukas, neturtingas, gyvenantis lūšnelėje, o Hju yra malūnininkas, turtingas. Tačiau išorinę veikėjų charakteristiką puikiai iliustruoja vadovėlyje esantys piešiniai. Juos pažiūrėję mokiniai gali pakomentuoti, kaip atrodo pagrindiniai veikėjai. Kur kas svarbesnė veikėjų vidinė charakteristika, bet ji taip pat autoriaus nėra pateikiama aprašymo principu. Apie veikėjų charakterio bruožus sprendžaima iš jų poelgių ir dialogų. Todėl vaikai galėtų vaidmenimis perskaityti kai kurias ištraukas ir daryti išvadas, ką reiškia tokie veikėjo žodžiai, kas po jais slypi? Pavyzdžiui 16 psl. Hanso ir Hju dialogas, kuriame svarbūs žodžiai ,,Mes žiemą dažnai pakalbėdavome apie tave, Hansai.” Ar užtenka tik pakalbėti apie draugą, ar nereikėjo jo aplankyti, paklausti, kaip jaučiasi? Ar taip turi elgtis tikras draugas? Arba atiduoda seną sulūžusį karutį, atimdamas taip reikalingą Hansui lentą ir dar gėlių pilną krepšį. Ar neprasilenkia su tikrove tokie Hju žodžiai: ,,dosnumas sudaro draugystės esmę” arba ,,tikrai draugystei svetimas bet koks savanaudiškumas”? Vaikai nesunkiai suvoks, kad malūnininkas kalba viena, o elgiasi visai priešingai. Malūnininko paveikslą dar labiau paryškina jo pokalbis su žmona, kuri vis pritaria jo mąstymui ir net didžiuojasi juo. Vadinasi, ir ji tokia pat šykšti ir savanaudė. Pagrindinių veikėjų charakteriai kuriami kontrasto principu: geras-blogas, dosnus-savanaudis, darbštus-tinginys ir pan. Toks vaizdavimo būdas padeda vaikams greičiau suvokti, kas yra teigiamas, o kas neigiamas herojus, kokie poelgiai geri, o kokie blogi.
4-oje klasėje teksto suvokimas akcentuojamas ne tiek į pačius veikėjus, bet į tai, kas jiems nutinka. Per įvykį vaikai greičiau suvokia ir pačių veikėjų charakterio savybes. Šioje pasakoje įvykių nėra daug, veiksmas labai koncentruotas, pasakojimas neskubus. Veiksmo užuomazga galima laikyti pagrindinių veikėjų pristatymą: kas jie, kur ir kaip gyvena, kuo užsiima. Veiksmo raida nėra dinamiška ar labai ryški – tai tiesiog pokalbis Hju šeimoje, Hju ir Hanso pokalbis. Bet tuose dialoguose autorius sutelkia dėmesį į psichologinę charakteristiką, leidžia pasireikšti vaiko jutiminiam pasauliui. I dalies veiksmo kulminacija taip pat nėra ryški. Skaitydami II dalį vaikai pajus tikrąją kulminaciją, kai Hansas, norėdamas padėti draugui, išeina per audrą pakviesti daktaro sergančiam malūnininko vaikui, o šis net nedavė savo žibinto. I dalyje kulminacija galima laikyti paskutinius malūnininko žodžius: ,,Kadangi aš dovanojau tau karutį, tai nemanau, kad būtų per daug prašyti iš tavęs trupučio gėlių. Tikrai draugystei svetimas bet koks savanaudiškumas”. Po jų einantys Hanso žodžiai ,,Visos mano sodo gėlės yra tavo” ir jo poelgis (išskynė visas puikiąsias raktažoles) laikytini veiksmo atomazga.
Pasakos veiksmo laikas ir erdvė pradinukui lengvai suvokiamas ir paprastas. Tai nėra istorinis, mitinis laikas ar erdvė. Ir ketvirtokams nesudėtinga bus patiems apibrėžti tiek laiką, tiek erdvę. Laikas neištęstas ir per daug nekonkretizuotas. Jis yra ciklinis, pagrįstas metų laikų kaita. Pagrindinio įvykio laikas – pavasaris, kai pražydo pirmosios gėlės. Veikėjai pristatomi neapibrėžtu, apibendrintu laiku: vasarą, rudenį Hansas gyvena gerai, o žiemą jam blogai. Erdvė yra tikroviška, buitiška: reali aplinka, kaimas, daržas.veiksmas neperkeliamas toliau už namų tvoros. Tik vienu sakiniu paminėta kita, tolimesnė erdvė – Hansas neša gėles į turgų. Bet ir tai mes nematome herojaus toje erdvėje, tik žinome, kad jis ten būna. Gyvenimas už tvoros lyg apriboja herojų pasaulį. Gal todėl Hansas ir nesuvokia, kad Hju nėra tikras draugas, nes jis įpratęs bendrauti tik per tvorą, berniukas nežino, koks malūnininkas būna kitoje erdvėje. Į uždarą erdvę veiksmas perkeliamas tik vieną kartą. Ta erdvė – malūnininko namai. Autorius nepateikia detalaus namų aplinkos aprašymo, bet ketvirtokus galima paakinti iš užuominų sumodeliuoti namų aplinką (žmona sėdi patogiame fotelyje priešais židinį). Atvirai erdvei skiramas didesnis dėmesys, detaliai aprašoma, kokie augalai auga Hanso darže.
Visiškam teksto suvokimui būtina refleksija. Todėl vaikams reikia skirti laiko apmąstyti apie tai, ką jie skaitė. Teksto apmąstymui svarbūs tinkamai parinkti klausimai. Todėl galima skirti namuose pagalvoti, kaip atsakytų į kokį nors probleminį klausimą, pasiruoštų diskusijai, pvz.: Ar iš tiesų visada reikia būti dosniam? Kaip įžvelgti draugo apgaulę? Po II dalies skaitymo būtų galima daryti apibendrinimo diskusiją. Svarbu, kad kūrinys įstrigtų pradinuko atmintin ir sužadintų norą skaityti kitas šio rašytojo (ir ne tik) pasakas. Mokytojas turi auginti skaitytoją, suprantantį prozos kūrinį ir jaučiantį malonumą skaityti.

Leave a Comment