Jonas Strielkūnas PRAMANIŪGAS

Pradinukų skaitiniuose yra pakankamai lyrinių eilėraščių, žadinančių vaiko teigiamas emocijas, jausmus, padedančių suvokti aplinką, supantį pasaulį. Tačiau vaikai dažnai dar gyvena fantazijų pasaulyje, ne mažiau reikšmingi jiems yra ir epiniai eiliuoti pasakojimai apie nesamus dalykus, pasakas. Todėl Jono Strielkūno eilėraštis ,,Pramaniūgas” trečiokams labai patinka. Jis lavina vaizduotę ir fantaziją, skatina kurti rišlų, nuoseklų pasakojimą.
,,Pramaniūgas” – tai epinis humoristinis eilėraštis, kuriame ryškūs fantastiniai vaizdai. Eilėraštis nuteikia linksmai, priverčia nusišypsoti.
Sunku piešti tokio eilėraščio vaizdą, nes tai veiksmo eilėraštis. Vaizdas čia labai neapibrėžtas, neerealus, sunku jam parinkti spalvas. Bet aišku, kad jis piešiamas šviesiomis spalvomis, nes kalbama apie malonius, linksmus dalykus. Tik viename epizode – susidūrime su milžinais – įsivaizduojama bauginanti, tamsi aplinka.
Nuotaika kintanti. Eilėraštis suskyla į dvi dalis: pradžioje nuotaika džiugi, linksma, šmaikšti. Aišku, kad įvykiai išgalvoti, jie pasakojami su lengva ironija. Tačiau antras vaizdelis priverčia suklusti – kuriama bauginanti nuotaika, jaučiamas nerimas, nes kalbama apie susidūrimą su milžinais, slibinais, tigru, ragana.
Eilėraštis neilgas, bet jame daug vaizdų: kiekvienas posmas – vis naujas vaizdas, o paskutiniame posmelyje jųų net du. Pirmame posme kuriamas vaizdas aprėpia plačią erdvę – iki žvaigždynų, nors vaiko akis pasiekia tik vaizdą virš beržyno. Pabrėžtinis skardžiųjų priebalsių ž, g, b ir ilgųjų skiemenų vartojimas (tai taip būdinga vaikų kalbai) paryškina kuriamo vaizdo įtaigumą, pabrėžia Pramaniūgo pa

astangas įtikinti klausytoją. O antrajame posme atvirkščiai, duslieji priebalsiai sukuria švelnumo, minkštumo pojūtį – norima įtikinti, kad ,,šimtalangė, šimtaratė” mašina buvusi tikrai gera. Trečias vaizdas perkelia į platų lauką, kuriame žaidžia aitvarai. Šauktukas sakinio gale suteikia vaizdui judrumo, dinamiškumo. Ketvirtasis ir penktasis posmai visai kitokie. Čia atsiranda bauginantys vaizdai. Nors šiaip pasakose milžinai nėra baisūs ar pikti, tačiau čia žodis plačiagerkliai sukuria kitokį jų įvaizdį, tuo labiau, kad jie mėgsta slibinus patroškintus. Vadinasi, milžinai baisesni už slibinus, kurie spjaudosi ugnimi ir naikina viską, kas pasipainioja jų kelyje. Tačiau gerą veikėją – Pramaniūgą – milžinai palieka ramybėje. Penktajame vaizdelyje, kuris perkelia skaitytoją į Afriką, Pramaniūgas iškelia savo drąsą – jis nepabūgo tigro ir net gaudė jį. Ir pabaigoje dar vienas pasakų vaizdelis ir personažas – ragana. Pabrėžiama, kad jii tikra. Vaizdai, atrodo, padriki, nesusiję tarpusavyje, pasakojimas šokinėja po beribes neapibrėžtas erdves: dangus, laukas, Afrika, pasakų pasaulis. Tačiau juos jungia tas pats veikėjas – Pramaniūgas, kuris tariamai lankosi visose vietose, susiduria su minimais personažais.
Eilėraščio įvykiai pasakojami pirmuoju asmeniu. Lyrinis herojus yra aktyvus visų įvykių dalyvis. Visiems aišku, kad herojaus papasakoti įvykiai išgalvoti, nerealūs, todėl ir pats veikėjas iškart pasirodo kaip didžiulis melagis. Tačiau vaikams jo melagystės priimtinos, į mažąjį melagėlį žiūrima atlaidžiai ir su ironija. Jau pats eilėraščio pavadinimas įvardija herojų ir
r jo savybę – Pramaniūgas, t.y. melagis. Vadinasi nuteikiama ir į jo pasakojimą nežiūrėti rimtai. Savo pasakojimu Pramaniūgas tiesiog nori sudominti skaitytoją, leisti jam pasinerti į fantazijų pasaulį, ką vaikai iš tiesų ir mėgsta daryti. Tokiu pasakojimu siekiama lavinti vaiko vaizduotę, fantaziją, leisti jam pasvajoti apie mielus dalykus, kurių nėra realiame gyvenime.
Eilėraštis epinis, jo pagrindas – pasakojimas apie išgalvotą vaiko kelionę po nerealius pasaulius. Jame yra siužeto užuomazgos, bet visi įvykiai labai trumpi, nusakomi vienu sakiniu, todėl įvykiai nespėja išsivystyti į nuosekų siužetą. Bet tai padeda išlaikyti skaitytojų (vaikų) dėmesį, pasakojimas nespėja jiems atsibosti. Be to, tokiais trumpais įvykių pasakojimais paliekama vietos vaiko vaizduotei, leidžiama pačiam susikurti ir praplėsti Pramaniūgo pristatytų šalių ir veikėjų vaizdus, iliustruoti siužetinius elementus.
Eilėraščio veiksmo laikas nėra apibrėžtas ir jis neturi reikšmės: visa tai galėjo nutikti žiemą ar vasarą, ryte ar vakare, pagaliau naktį sapne. Reikšmingesni čia yra vietų įvardinimai. Tokiame trumpame pasakojime herojus sugeba nukeliauti ir pristatyti skaitytojams tolimas šalis, plačius horizontus, net pasakiškas vietas: I posme – žvaigždynas, II – dangus, III – laukai, VI – Afrika, o IV ir V – pasakų pasaulis.
Eilėraščio kompozicija glausta ir labai paprasta – 6 posmai po keturias eilutes, kiekviename posme vis naujas vaizdas. Aiškus rimavimas suteikia eilėraščiui skambumo, paprastumo, tai daro eilėraštį lengvai skaitomą ir suprantamą vaikui. Nesunku suprasti jo
o turinį, suplanuoti įvykius ir atpasakoti siužetą.
Ketureiliuose posmuose labai svarbios yra trumposios eilutės, jose sutelkta pagrindinė informacija. Vienu ar dviem trumpais žodžiais autorius tarsi užfiksuoja kiekvieno trumpučio įvykio kulminaciją, pabrėžia tai, kas svarbiausia tame posme: mašina vežė ,,ir nekratė”; aitvarai ,,vaikė kauką”; milžinai ,,plačiagerkliai”; matė raganą ,,tikrą”. Ritmingas ilgųjų (7 skiemenų) ir trumpųjų (4 skiemenų) eilučių išdėstymas suteikia eilėraščiui muzikalumo, skambumo, kas padeda vaikui nesunkiai perskaityti ir suprasti eilėraštį. Net keturi sakiniai tokiame trumpame eilėraštyje yra šaukiamieji. Tai daro pasakojimą dinamišką bei suteikia įtaigumo. Tokiu būdu vaikui (skaitytojui) lengviau įsivaizduoti gyvą, emocingą pasakotoją Pramaniūgą. Eilėraščio kalba lakoniška: sakinai trumpi, žodžiai paprasti, nesudėtingi, vaikui lengvai suprantami, vienintelis ilgas sunkai perskaitomas ,,plačiagerklis”, bet būtent jis pabrėžia nemalonų ir bauginantį milžių pasaulį.
Įdomus ir eilėraščio išdėstymas III klasės vadovėlyje: eilutės iškraipytos, išdėliotos netvarkingai, žodžiai tarsi išbarstyti. Toks išdėstymas neatsitiktinis – vizuali netvarka paryškina žodinę pasakojimo netvarką, kuria padriką vaizdą – tai daro herojų vaikams dar artimesnį. Iš tiesų tokiame trumpame eilėraštyje neįmanoma nuosekliai išdėstyti įvykių, aprėpti tokias plačias erdves.
Eilėraščiu ,,Pramaniūgas” pradedamas skyrius ,,Pramanyta – pasakyta”. Skaitydami to skyriaus tekstus trečiokai dar ne kartą susidurs su Pramaniūgu, todėl tuo eilėraščiu svarbu sukurti ryškų personažą, mielo melagėlio įvaizdį. Vaikai turi suprasti, kad Pramaniūgo papasakoti įvykai nėra negražus melas, tai ti
ik gero išdykėlio fantazija, o fantazuoti nėra blogai.

Leave a Comment