Neverbalinės kalbos raiška pradinėje mokykloje

TURINYS

ĮVADAS 3
1. BENDRAVIMO IR BENDRADARBIAVIMO SAMPRATA. VERBALINIS IR NEVERBALINIS
BENDRAVIMAS 5
1.1 Verbalinė kalba mokytojo ir mokinių bendravime 9
1.2 Artistiškumas – kūno kalba 13
2. VERBALINĖS IR NEVERBALINĖS KALBOS SANTYKIS PRADINĖJE MOKYKLOJE 19
3. NEVERBALINĖS KALBOS RAIŠKOS MOKINIŲ BENDRAVIME TYRIMAS 25
2.1 Pedagogų apklausos duomenų analizė 26
2.2 4 klasės mokinių anketinės apklausos duomenų analizė 31
1.3 Mokinių stebėjimo duomenų aprašymas 36
IŠVADOS 39
NAUDOTA LITERATŪRA 41
SANTRAUKA 43
PRIEDAI 44ĮVADAS
Temos aktualumas: Lietuvių kalba – ryškiausias lietuvių tautos
nacionalumo požymis ir didžiausia vertybė. Mokykloje ja perteikiamos
dorovinės nuostatos, tautos atmintis. Ja kuriama dabarties kultūra.
Pradinėje mokykloje kalba yra prieinamiausias vaiko informacijos šaltinis
ir viena iš svarbiausių mookymosi priemonių. Kalbėdami žmonės bendrauja.

Bendravimas yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių. Be bendravimo
su žmonėmis negali būti normalaus psichinio žmogaus vystymosi. Negalime
žmogaus asmenybės raidos atsieti nuo socialinės aplinkos, nuo tradicijų.
Tai turi įtakos ir harmoningai asmenybės raidai, ir jo individualių galių
raiškai.

Bendravimas su kiekvienu asmeniu yra skirtingas. “Bendravimas – turėti
bendrų reikalų, santykių” [8, p. 78]. Mes bendraujame verbaliniu, ir
neverbaliniu būdu, taip pat kaip bendravimo forma yra naudojama rašytinė
kalba. Neverbalinis bendravimas -“nežodinių elementų (gestų, mimikų)
naudojamas bendraujant. Verbaliniai bendravimo elementai, t.y. tai ką
žmogus kalba, ir neverbaliniai eelementai, t.y. kaip žmogus kalba, gali
sutapti, papildyti vienas kitą, bet gali ir prieštarauti vieni kitiems”
[29, p. 188]. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ verbalinis bendravimas
apibūdinamas, kaip “žodis, žodžiu pareikštas”[8, p. 921].

Apie bendravimo svarbą, funkcijas bei raišką daug rašė D. Gailienė, L.
Bulotaitė, M. St

turlienė (20002), A. Gučas (1990), J. Laužikas (1997), A.
Pease (2003), J. Vabalas – Gudaitis (1983), R. Želvys (1995), V. Žemaitis
(1992) ir kt.

Šiuolaikiniame gyvenime Lietuvai integruojantis į Europos
Sąjungą vis dažniau susiduriama su kitų tautų atstovais, ir nemokant jų
kabos susikalbama kūno judesiais, ženklais – kūno kalba. Juo labiau
plečiasi ir intensyvėja žmonių bendravimas, tuo daugiau juntame ir
bendravimo kultūros stoką. Tai, matyt, galima paaiškinti ne vien tuo, kad
žmonių santykiai tampa sudėtingesni, bendravimas – intensyvesnis, bet ir
tuo, kad smarkiai kyla bendras žmogaus kultūros lygis, turtėja dvasinis
pasaulis, kad dabar jis daug reiklesnis sau ir kitiems, nepakantesnis
savanaudiškumui, šiurkštumui, bukumui, chamiškumui ir kitokiam blogiui
žmonių santykiuose.

Žmonės bendraudami ir bendradarbiaudami gali sėkmingiau tenkinti
daugelį svarbiausių savo poreikių. Visų pirma žmonės bendraudami ir
bendradarbiaudami keičiasi informacija. Antra, bendravimas ir
bendradarbiavimas suteikia mums galimybę geriau suprasti ir pažinti save
[2, p. 11]. Bendravimo ir bendradarbiavimo ugdymas prasideda ddar šeimoje,
atėjus vaikui į mokyklą tobulinamas.

Mokytojo ir mokinio, auklėtojo ir auklėtinio bendravimo ir
bendradarbiavimo būdo problema labai sena. Visais laikais ir visų tautų
pažangūs pedagogai jai skyrė didelį dėmesį. Antai jau žymus graikų
filosofas Platonas, kurdamas valstybės, kaip politinės ir dorovinės
organizacijos modelį, teigė, kad tik teisingas jauno žmogus auklėjimas ir
lavinimas pažadina geruosius žmogaus prigimties bruožus, o kas jau juos
turįs, tai tokio teisingo auklėjimo ir bendravimo atitikimo prigimčiai dėka
padaro tuos bruožus dar geresnius. [30, p. 140].

Pagrindinis bendravimo ir bendradarbiavimo mokytojas yra mokykla.
Kiekvienos tautos mokykloje vaikai i
išmoksta, kaip tinkamai reikšti savo
emocijas, jausmus, taisyklingai kalbėti. Auklėjimo, ugdymo procese
mokytojas su mokiniais nuolat bendrauja ir bendradarbiauja žodžių ir kūno
judesių pagalba.

TYRIMO OBJEKTAS: 1 ir 4 klasių mokinių neverbalinės kalbos raiška.

DARBO TIKSLAS: Atskleisti neverbalinės kalbos svarbą mokinių
bendravime.

DARBO UŽDAVINIAI:

1. Atlikti pedagoginės psichologinės literatūros analizę.

2. Išanalizuoti verbalinės ir neverbalinės kalbos santykį pradinėje

mokyk.loje teoriniu ir praktiniu aspektu.

3. Nustatyti mokinių neverbalinės kalbos raišką ir jos įtaką

bendravimui.

HIPOTEZĖ: Neverbalinė kalba bendravimą padaro išraiškingesnį.

TYRIMO METODAI: mokslinės literatūros analizė; stebėjimas;
anketavimas; interviu; tyrimo rezultatų statistinė ir grafinė analizė.

DARBO STRUKTŪRA IR APIMTIS: Darbą sudaro santrauka, įvadas, trys
skyriai, išvados, naudotos literatūros sąrašas ir priedai. 1. BENDRAVIMO IR BENDRADARBIAVIMO SAMPRATA. VERBALINIS IR NEVERBALINIS

BENDRAVIMAS
Norime ar nenorime, mokame ar nemokame, mes nuo pat ryto iki vakaro su
kuo nors bendraujame ir bendradarbiaujame. Vaikai bendrauja ir
bendradarbiauja su tėvais, studentai su dėstytojais, įstaigų darbuotojai su
savo vadovais, bendradarbiais, klientais. Netgi tada, kai šalia nėra nei
vieno žmogaus, jaučiame aplinkinių įtaką. „Pedagogikos terminų“ žodyne
bendravimas yra aiškinamas kaip „keitimasis informacija, patirtimi, jos
turtinimas naudojantis žodiniais ir nežodiniais ženklais.“ [15, p. 27].

Anot D. Gailienę, L. Bulotaitę, M. Sturlienę, bendravimas yra
daugialypis reiškinys. Bendravimu vadiname ir daugelį metų trunkančią
draugystę, ir susirašinėjimą elektroniniu paštu, ir aktoriaus pasirodymą
publikai. Todėl skiriamos įvairios bendravimo rūšys, sudėtinės dalys ir
aspektai. [11, p. 127].

Bendravimo formos yra žodinės, rašytinės ir nežodinės. Žodinis
bendravimas – dialogas ir monologas. Rašytinis – gebėjimas išreikšti ir
perduoti raštu m
mintis bei jausmus. Nežodinis bendravimas – emocijos,
įgyvenimai, žvilgsnis, gestai, mimika ir kt. Tai – bendravimas be žodžių.
Anot V. Žemaičio (1992), „šie neverbalinio bendravimo būdai sudaro savitą
komunikacinę ženklų sistemą, kuri papildo verbalinę komunikaciją, o kartais
net ją pakeičia”. [33, p .5].

Galima skirti bendravimą su savimi (jis dar vadinamas
intrapersonaliniu) ir bendravimą su kitais (tarpusavio, tarpasmeninis,
interpersonalinis). Puikios intrapersonalinio bendravimo iliustracijos –
posakiai „mane baigia užgraužti sąžinė”, „pasižiūrėk į save iš šalies” ir
pan. Tarpasmeninis bendravimas – toks, į kuri įsitraukia ne mažiau kaip du
žmonės. [2, p. 34].
[pic]

1 lentelė Svarbiausi tarpasmeninio bendravimo aspektai [2, p. 34].

Vos tik atsiranda koks nors ryšys tarp dviejų ar daugiau žmonių,
prasideda komunikacijos procesai. Bendravimas susideda iš jų lyg statinys
iš plytų. Komunikacija – tai keitimasis informacija, naudojant kokią nors
ženklų sistemą. Bendraudami žmonės dalijasi žiniomis, nuomonėmis, praneša
vieni kitiems apie savo jausmus. Šiai informacijai perduoti naudojami
įvairūs būdai: kalba (žodinis bendravimas), mimika, gestai, kai kada netgi
aprangos detalės ar aksesuarai (nežodinis bendravimas). Ar keitimasis
informacija vyksta sėkmingai, priklauso nuo to, kaip informacijos siuntėjas
ir gavėjas supranta tų pačių ženklų – žodžių, gestų ir kt. – prasmę. [10,
p. 310]. Mokykloje nuolat komunikuoja pedagogas su savo auklėtiniais. Kaip
pedagogas sugeba perteikti mokomąją medžiagą priklauso, kaip mokinys ją
perims, supras ir gebės įsisavinti.

Kitas svarbus bendravimo aspektas – tarpusavio sąveika. Tai
bendraujančių poveikis vienas kitam. Bendraudami žmonės daro vieni kitiems
tam tikrą įtaką: keičia jausmus, požiūrius ir elgesį. D

Dažnai, turėdami
įvairių tikslų, tarpusavyje bendrauja visai nepažįstami žmonės. [2, p.35].

Mokykloje tarpusavyje nuolat bendrauja mokytojas ir mokinys. Mokytojas
yra tarsi patarėjas, pagalbininkas. Pedagogas auklėtiniams turi didžiulę
įtaką. Vaikai stebi mokytojo kalbėseną, judesius, mimiką, veido išraišką ir
patys bando pamėgdžioti.

Pasak J. Vabalą – Gudaitį tarpusavio sąveiką turi sudaryti ne mažiau
kaip du nariai, be to jie turi vienas kitą veikti arba paeiliui arba net
vienu metu. [32, p.104]

Bendravimą galima apibūdinti, kaip:

2 lentelė Bendravimo apibūdinimas.

Turint galvoje svarbiausius čia paminėtus bendravimo aspektus, galima
sakyti, jog sąvoka bendravimas apima dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio
suvokimą keitimąsi informacija, sąveiką ir santykius.

Poreikis bendrauti – vienas pirmųjų vaiko socialinių poreikių. Jis
pasireiškia jau pirmojo gyvenimo mėnesio pabaigoje ir išlieka beveik visą
gyvenimą. Nuo šio poreikio tenkinimo, kaip parodė rusų p.sichologų L.
Vygotskio, A. Leontjevo, A. Lurimjos, D. Elkonino ir jų pasekėjų tyrimai,
priklauso vaiko psichinis vystymasis. Kontakto su artimais žmonėmis, t. y.
tėvais, mokytojais pobūdis, jų bendravimo su vaiku kultūra bei prigimtinių
poreikių tenkinimo esmės suvokimas – pagrindinės padedančios asmenybei
vystytis sąlygos [34, 216- 217].

Atėjus vaikui į mokyklą bendravimo poreikis nepakinta, tačiau
prasiplečia. Vaikai jau bendrauja ne tik su tėvais, broliais, seserimis,
bet ir su pedagogais, bendraamžiais. Mokykloje atsiranda poreikis
bendradarbiauti. „Dabartiniame Lietuvių kalbos žodyne“ žodis
„bendradarbiauti“ apibūdinamas, kaip kartu su kitais dirbti. [8, p. 91].

Pasak J. Vabalą – Gudaitį, pedagogas mokiniu turi rūpintis taip, kaip
rūpinasi juo mama. Skirtis turi tik sąmoningumas: „motina intuityviai ir
bemaž nesąmoningai užmezga stiprius santykius su savo kūdikiu, pedagogas
tuos santykius nustato sąmoningai, nors ir jam šiame darbe daugiausiai
padeda įgimti tėviškumo instinktai bei jautrumas vaikų bejėgiškumui.“ [32,
p. 108]. Pagal tai auklėtojų ir auklėtinių bendravimas yra daugiau
dalykinis, nors yra ir kitokio bendravimo išraiškų: mokytojas paguodžia
užsigavusį auklėtinį, paglosto, apkabina, meiliai šypsosi ir pan..

Mokytojo ir mokinių bendravime ir bendradarbiavime, anot J. Vabalo –
Gudaičio, pirmiausia svarbu – auklėtojo psichofizinės ypatybės, labiausiai
tos, kurios padidina jo kaip sąveikos nario reikšmę. Antrąją pedagogikos
dalį sudaro auklėtinio psichofizinės funkcijos, dalyvaujančios bendravimo
sąveikoje, ir jų klasifikacija pagal reikšmę konstrukcinei sąveikai. Pačią
svarbiausią pedagogikos dalį sudaro sąveikos abipusiški vyksmai ir
nustatymas sąlygų bei priemonių, kurios stiprina arba silpnina konstrukcinę
sąveiką. Pasak J. Vabalą – Gudaitį tarpusavio sąveikai priskiriami garsai,
o ypač žodžiai ir optiniai įspūdžiai veikia vaiko sielą. [32, p. 109-110].

Pedagogo ir mokinių bendravime ir bendradarbiavime labai svarbu ne
tik, kas pasakoma, t.y. žodžiai, bet ir tai kaip pasakoma. Negali būti
pilnavertis bendravimas, kai mokymo procese bendraujama tik žodžiais.
Vaikams mokantis svarbu ne tik išgirsti, bet ir pamatyti kaip yra pasakoma.
Vaikas taip geriau įsimena medžiagą, nes prisimena su kokia veido išraiška
mokytojas pasakojo,kokie buvo jo gestai, kokias emocijas perteikė.

Mokykloje tinkamą bendravimą ir bendradarbiavimą sąlygoja teigiami
tarpasmeniniai ir kolektyviniai santykiai, o tinkamas bendravimas ir
bendradarbiavimas – teigiamus santykius, kuriuos reguliuoja pedagoginė
etika, taktas, mokinio taisyklės, asmeninis patrauklumas, sąmoningas ir
nesąmoningas požiūris vienų į kitus, prieštaravimų sprendimas. Mokytojo
bendravimo kultūra ne tik sėkmingo ugdymo sąlyga, bet ir viso pedagoginio
proceso šerdis.

Bendravimo ir bendradarbiavimo, jo kultūros išmanymas žmogui toks
reikšmingas ir būtinas, kad be jo negalima įsivaizduoti ir paties žmogaus.
Bendravimo procese sukuriama individo socialinė esmė, susiformuoja visi jo
žmogiškieji bruožai – pažiūros ir įsitikinimai, jausmai ir emocijos,
vertinimai ir idealai, charakterio savybės ir elgesio įpročiai. Be
bendravimo neįmanoma žmonių gamybinė, kultūrinė bei visuomeninė veikla.
[32, p.113].

Pagaliau mokėjimas išlaikyti tinkamą bendravimo ir bendradarbiavimo
kultūros lygį – didelė savaiminė vertybė. Kiekvienam labai svarbu patirti
kito žmogaus artumą, jo palankumą, būti suprastam, dalintis mintimis ir
išgyvenimais.

Pasak J. Vabalą – Gudaitį (1983), auklėtojas klasėje turi sukurti
tokią bendravimo atmosferą, kurios narys jis pats būtų, jei pedagogas pats
nėra tos sąveikos narys, anot J. Vabalo – Gudaičio , tai nepavydėtinas
tokio mokytojo likimas. Jei mokytojas, kad ir ne visai sąmoningai sukuria
mokinių s.ąveiką, ir pats yra veiklus jos narys, tai tame bendravimo
sūkuryje jis turės energijos, smalsumo, nes vaikai „užkrės“ jį savo
įkarščiu bei troškimais vis naujų žinių. Toks mokytojas nuolat stiprins
bendravimą su savo mokiniais. [32, p.109-111].

L. Jovaiša (1993) teigia, kad bendravimu ir bendradarbiavimu pradedamas
ir baigiamas pedagoginis aktas pamokos metu ir tiek kitokių pedagoginių
susitikimų metu. Bendravimo ir bendradarbiavimo dėka organizuojama,
atliekama ir kontroliuojama veikla vadovaujantis konkrečiais mokymo ar
auklėjimo uždaviniais. Bendravimas ne tik sėkmingo ugdymo sąlyga, bet ir
viso pedagoginio proceso šerdis. [15, p. 27]

Galima teigti, kad bendravimas ir bendradarbiavimas reikalingas
kiekvienam žmogui, nes poreikis bendrauti jau pasireiškia pirmosiomis
kūdikio gyvenimo dienomis ir tęsiasi visą gyvenimą. Be bendravimo ir
bendradarbiavimo neįmanoma apsieiti mokykloje. Mokymo procese pedagogas
bendrauja ir bendradarbiauja su vaikais, o ir vaikai bendrauja ir
bendradarbiauja tarpusavyje. Pagrindinė bendravimo išraiška yra žodinis
bendravimas, tačiau neįmanoma apsieiti ir be nežodinio bendravimo, kuris
papildo žodinę išraišką.

1.1 VERBALINĖ KALBA MOKYTOJO IR MOKINIŲ BENDRAVIME

Kasdieniniame gyvenime minėdami bendravimą, turime galvoje visų pirma
bendravimą žodžiais. Jis mums geriausiai žinoma. Bendravimas perteikiant
informaciją žodžiu vadinamas kalbėjimu. Pasaulyje yra daugiau kaip trys
tūkstančiai kalbų. Todėl norint visaverčio bendravimo būtina mokėti kalbą,
kuria kalba pašnekovas.

Pasak B. Rosenberg Marchall (2000), kalba, žodžiai turi didžiulę
reikšmę visiems žmonėms. Kalbėdami mes labai priartėjame prie bendravimo
(kalbėjimo ir klausymo), skatinančio nuoširdžiai duoti, tiesiančio tiltus
ne tik į mus pačius, bet ir į kitus. [31 , p. 12]. Kalba pagrindinė mokymo
ir auklėjimo, bendravimo priemonė, kuria žodžiais keičiasi informacija,
pažintine, praktine, emocine patirtimi. Mokymo procese kalba plečiama ir
gilinama. [15, p. 92].

J. Pikūnas ir A. Palijauskienė (2001) teigia, kad mokytojų ir mokinių
tiesioginis bendravimas vyksta sistemoje „subjektas – subjektas”. Galimas
ir tarpinis vyksmas, kai įsiterpia mokomosios priemonės, knygos, tada
bendravimas tampa sistema „subjektas – objektas”. Tiesioginis bendravimas
kalba visada prasideda nuo kontakto ir santykių užmezgimo, susitikus ugdymo
proceso dalyviams: mokytojui ir mokiniui. Čia mokytojas vadovauja
bendravimui, kreipia jį kultūros vertybių įgijimo linkme. Keitimosi
patirtimi turinį sudaro ne tik žinios, bet ir mokėjimai, įgūdžiai, pažiūros
ir kitos objektyvios vertybės. Todėl verbalinis bendravimas yra vienas
esminių ugdymo komponentų. [25, p.64]

Anot R. Želvio (1995), kalbėjimas gali būti ne tik išorinis, bet ir
vidinis. Vadinasi, kalba skirta ne vien bendrauti su kitais žmonėmis:
galima kalbėti ir su pačiu savimi. [33, p. 65]. Šiame darbe bus aptariamas
bendravimas tarp mokytojų, mokinių ir bendravimas tarp mokinių.

Verbalinis bendravimas gali būti monologinis ir dialoginis Monologinis
kalbėjimas yra tada, kai šneka vienas žmogus, o kiti, būdami klausytojais,
tik priima žodinę informaciją. Dialoginio kalbėjimo metu bendravimo
partneriai vienas kitam perdavinėja pokalbio giją— ir patys kalba, ir kitų
klausosi. Dialogas sudėtingesnis už monologą: pašnekovams reikia labiau
taikytis vieniems prie kitų. Šis prisitaikymas yra įvairialypis —
pašnekovams tenka suderinti savo pokalbį taip, kad abu nenutiltų arba
nepradėtų šnekėti vienu metu. [33, p. 67-68].

Mokėjimas naudotis verbaliniais įgūdžiais – svarbiausias elementas
mokytojo darbe, kurį atspindi penkios mokytojo funkcijos, susijusios su
mokytojo ir mokinių verbaliniu bendravimu:

[pic]

3 lentelė Mokytojo ir. mokinių verbalinio bendravimo funkcijos

3 lentelėje pateikta mokytojo ir mokinių verbalinio bendravimo schema
kurią būtų galima paaiškinti taip: visų pirma mokytojai turi kalbėti
aiškiai, suprantamai, kad būtų išgirsti ar kad jų žodžiai turėtų poveikį.
Taip pat mokytojas turi suprasti, ką mokiniai jam nori pasakyti; mokytojų
vertinimo sistema – galima rasti daugybę pavyzdžių, kai mokinių kalbos
mokymasis nukentėjo dėl netinkamos ugdymo programos, nes buvo iki galo
neišsiaiškintos mokinių galimybės mokytis kalbos; mokytojų kompetencija
turi padėti vaikams suvokti, kad kalbos mokėjimas leidžia būti raštingu
visuomenės nariu; ir mokytojų dalyvavimas socializacijoje – turi padėti
mokiniams tapti pilnaverčiais visuomenės nariais.

R. Želvio (1995) teigimu pokalbio sėkmė labai priklauso nuo pašnekovų
asmeninių savybių: charakterių, pasaulėžiūros, temperamento ypatybių. Vieni
žmonės mėgsta lėtą, neskubią šneką su ilgomis pauzėmis, kiti greitai beria
žodžius, vos suspėję užbaigti sakinį, tuoj pradeda kitą ir nekreipia
dėmesio į pertraukimus. Jei šnekasi du skirtingo temperamento žmonės, jiems
gali būti sunku suderinti tokius nevienodus pokalbio stilius. Tačiau
dažniausiai sugebama prisiderinti vienas prie kito, ypač jei tenka
bendrauti ilgiau. [33, p. 69].

Paprastai, girdėdami ir suvokdami žodžius, mes kuriame vieningą
vaizdą, dažniausiai net neįsisąmonindami minėtų trijų komponentų
egzistavimo. [2, p. 87].

Labai svarbu mokytojo ir mokinių pokalbyje, kad būtų grįžtamasis
ryšys. Tai pastebima pokalbio metu, kai pašnekovas pritaria arba nepritaria
neverbaline kalba. Grįžtamasis ryšys būna efektyvus tik tada, kai mokama
klausytis.

Mokykloje šitoks ryšys yra pastebimas tada, kai mokytojas klausia
mokinių, o mokiniai jam atsako pritaria ar nepritaria mokytojo nuomonei.
Mokytis kalbos galima kalbant, bendraujant, t. y. būnant socialiai
aktyviam. Per pamoką kalbėjimą galima išprovokuoti nagrinėjant tekstą ar
lyginant keletą skirtingų tekstų, sudarius tam tikras situacijas.

Mokymo procese labai svarbu, kad mokiniai įdėmiai klausytų mokytojo,
nes nuo efektyvaus klausymosi priklauso mokomosios medžiagos įsiminimas.
Jau „bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose“ kalbama, kad
kalbinis bendravimas tai moksleivio gebėjimas bendrauti su bendraamžiais ir
savo aplinkos žmonėmis sakytine ir rašytine kalba. Gebėjimas klausytis ir
suprasti kitų žmonių kalbą, gebėjimas pačiam kalbėti, reikšti savo mintis
ir jausmus. [3, p.113]

Labai svarbu, kad mokiniai gebėtų išklausyti mokytojo pasakojimų. Nuo
to kaip mokiniai klausosi mokytojo priklauso tai kiek išgirsta, ir kiek
informacijos geba įsiminti.

Nemokėjimas klausyti – viena pagrindinių neefektyvaus bendravimo
priežasčių. Būtent tai veda į nesusipratimus, klaidas ir problemas, kurios
gali būti ne tik pavojingos, bet ir lemtingos. M. Burcley-Allen (1997)
teigimu, daugiausiai laiko bendravimo procese užima klausymasis. [2, p.89].

Dažniausiai nesiklausome dėl vidinių priežasčių, kurios yra gana
paprastos: [2, p.90].

• mums neįdomu,

• mes mąstome apie savo svarbesnes problemas

• mes pavargę

• mes susijaudinę

Kad klausymas būtų efektyvus būtinos kelios sąlygos: [2, p. 96].

4 lentelė Bwwnell efektyvaus klausymosi modelis (pagal J. Greenberg ir R.
A. Baran, 2000)

Geras klausytojas tiesiog tampa savotišku veidrodžiu: atspindi tai, ką
jaučia ar kalba pašnekovas ir niekada „neužkimba” ant pašnekovo „kabliuko”,
t. y. nesupyksta, neįsižeidžia, nedaro skubotų išvadų. Nereflektyviai
klausydamiesi, mes nesikišame į pašnekovo kalbą, tik dėmesingai tylime arba
įsiterpiame trumpomis replikomis. [2, p.97].

Piaget J. (2002) klausydamasis, kaip vaikai kalba, pastebėjo, kad
jaunesniojo mokyklinio amžia.us vaikai dažnai nesugeba išklausyti kito
kalbančiojo. Jis nustatė, kad beveik pusė 6- 7 metų amžiaus vaiko sakomų
sakinių yra egocentriški. Egocentrinė kalba reiškia kalbėjimą kito asmens
akivaizdoje, bet neperduodant kitam ir nesikeičiant tarpusavyje informacija
ar idėjomis. Vaikai, būdami kartu, dažnai kalba, tačiau kalba jie
dažniausiai reiškia tik savo mintis, nereaguodami į tai, ką sako kiti
vaikai. [24, p. 166 – 167]

Piaget pažymėjo, kad augančio vaiko socializuota kalba irgi tobulėja,
t. y. vaikas kartais stengiasi bendrauti su kitais savo bendraamžiais,
mėgina aktyviai keistis mintimis ir suprasti tai, ką sako kitas. Vaikas
pradeda aiškinti, ką norėjo pasakyti ir vengia vartoti žodžius ar vardus,
kurių klausytojas gali nežinoti. Nuo egocentrinės kalbos prie socializuotos
pereinama pamažu, ne staiga. Piaget pastebėjo, kad kartais ir vyresni
vaikai vartoja egocentrinę kalbą. [24, p. 178]

Remiantis turima pedagogine patirtimi, galima sakyti, kad mokiniai
dažnai nesiklauso pedagogo pasakojimų, aiškinimų. Tai galima pastebėti
mokinių žvilgsnyje, veido išraiškoje. Tada, kai mokiniai įdėmiai klausosi
pamokos eigos, galima pastebėti kintančią reakciją: veido išraiškos, kūno
padėties kaita.

Mokytojo asmenybė, jo bendravimo kultūros lygis – atlieka lemiamą
vaidmenį verbalinio bendravimo proceso su mokiniais metu. Nuo mokytojo
parinkto lingvistinio bendravimo metodo atitikties vaikų amžiui,
išsivystymo lygiui priklausys, kaip bus įsisavinti ir išlavinti kalbėjimo
įgūdžiai, sugebėjimas formuluoti aiškias mintis bei paties verbalinio
proceso esmės suvokimas ir vertinimas.

1.2 ARTISTIŠKUMAS – KŪNO KALBA

Neverbalinė kalba mūsų bendravime yra ne mažiau reikšmingesnė už
verbalinę: ji padeda geriau išreikšti norimas mintis. Anot L. Jovaišos
„bežodė komunikacija yra keitimasis daiktine, veiksmine informacija;
gestais mimika, pantomimika, jausmų išraiška ir t.t. Ugdymo procese šis
informacijos srautas labai reikšmingas asmenybei pažinti norint tinkamai su
ja bendrauti. Tačiau šią informaciją reikia mokėti teisingai šifruoti , kad
būtų išvengiama klaidų.“ [15, p.28].

Žodine kalba žmogus naudojasi norėdamas nuslėpti savo mintis. Tačiau
tai, ką jis nori nuslėpti kalbėdamas, pasako nežodine (neverbaline) arba
kūno kalba, nes kiekvieną pasakymą lydi nežodiniai signalai. Jie tiesiogiai
atspindi žmogaus fiziologines reakcijas, todėl yra greitesni už kalbą. Mes
kalbame balsu, tačiau bendraujame visu kūnu. [2, p. 105].

Nežodinis (neverbalinis) bendravimas – tai pats paprasčiausias būdas
perduoti pasitenkinimą, nepasitenkinimą, skausmą, simpatiją ar antipatiją
kitam žmogui. Dar kūdikystėje, prieš išmokdami kalbėti, vaikai puikiai
perduoda savo jausmus, emocijas neverbaline kalba (garsas, judesys,
žvilgsnis, šypsena). Anot A. Bierach (2000), „Žmogui kalba duota tam, kad
jis galėtų nuslėpti savo mintis”. Tačiau tai, ką jis nori nuslėpti
kalbėdamas, dažniausiai išduoda kūnu. [4, p. 12].

Kartais kūno kalba išduoda daugiau nei kalbantysis nori pasakyti. Jei
atidžiai įsižiūrėtume į pašnekovo atliekamus gestus ar judesius, galėtume
atskleisti netgi jo vidinę būseną ir tai, kaip jis pokalbio metu jaučiasi
emociškai. Tačiau E. Jensen (1999) teigia, kad iš kūno kalbos negalima
apibendrinamai spręsti apie žmogų. Pavyzdžiui, vien iš to, kad žmogus sėdi
sukryžiavęs kojas, negalima spręsti, kad jis yra užsidaręs ir „atsitvėręs”.
Gali būti, kad žmogus paprasčiausiai ilsisi užsikėlęs koją ant kojos. [14,
p. 116].

Norint suprasti žmogaus mintis, reikia gerai žinoti neverbalinio
bendravimo komponentus, tai yra mimiką, gestus, kūno laikyseną, veido
išraišką, kūno suėdjimą, fizinį patrauklumą, apsirengimo stilių. Sudėjus
visus šiuos komponentus matoma bendra žmogaus išvaizda, kuri .siunčia
vienokius ar kitokius signalus į aplinką.

5 lentelė Neverbalinio bendravimo elementai

Visi čia paminėti neverbalinio bendravimo komponentai naudojami
mokykloje mokytojo ir mokinių bendravime. Stebėdamas mokinių tarpusavio
bendravimą, iš kūno kalbos, mokytojas gali pasakyti ką mokinys masto,
kokias emocijas išgyvena.

Aiškiausiai emocijos matomos veido išraiškoje. Gebėjimas veidu
išreikšti stiprias emocijas pagyvina veidą, leidžia jam be žodžių išreikšti
mintį. Gražūs jausmai sutaurina veidą; nedraugiški ir paniurę veidai darosi
dar mažiau patrauklūs. Tiesa ir tai, kad veido išraiška greitai kinta, nes
kūno kalboje atsispindi emocijos, kurias žmogus jaučia konkrečios
situacijos metu. Jeigu gerai pažinsite veido išraišką, tai jos kitimas leis
suprasti, kaip keičiasi pašnekovo nuotaika bendravimo procese. Žmogaus
veide galima perskaityti džiaugsmą, nuostabą, baimę, liūdesį, pyktį,
bjaurėjimąsi, panieką. Kartais veide gali atsispindėti daugiau nei viena
emocija, tai yra mišrios emocijos, pasireiškiančios skirtingose veido
dalyse. Maloniai nustebinto žmogaus veidas gali išreikšti džiaugsmo ir
nustebimo emocijas atvira šypsena ir pakeltais antakiais. Vertinant veido
išraišką, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į bruožų visumą. Emocijų
išraiškoje dalyvauja visos veido dalys: kakta, antakiai, akys, akių vokai;
burna, lūpos bei raumenys, formuojantys raukšles nuo nosies iki lūpų
kampučių, nors kai kurios emocijos yra labiau susiję su tam tikromis veido
dalimis. [2, p. 106-108]. Mokymosi procese mokytojas stebėdamas mokinio
veido išraišką supranta, ar dėsto medžiaga įdomi, aiški, suprantamai.
Tokiu būdu pedagogas gali keisti situaciją, pateikti klausimus, kad
mokiniai išreikštų savo mintis, ir pareikštų, ką jau žino šiuo klausimu.
Tada mokymosi procesas tampa daug efektyvesnis.

Bendravimo procese mokytojas su mokiniu nuolat bendrauja žvilgsniu.
Psichologinėje literatūroje žvilgsnis yra įvardijamas kaip trumpalaikis ir
ilgalaikis. Su nepažįstamais žmonėmis pasikeičiame labai trumpais
žvilgsniais. Tačiau net ir trumpas akių kontaktas yra aiškus ketinimas
užmegzti su žmogumi ryšį. [2, p. 111].

Žvilgsnis parodo, kada žmogus vengia tam tikros pokalbio temos arba
bendravimo. Pokalbio metu pašnekovai vienas kitam į akis gali ir nežiūrėti,
bet visuomet pasižiūrima į kitą asmenį, kai baigiama sakyti sava mintis.
Tai parodo verbalinės ir neverbalinės kalbos tarpusavio ryšį. [1, p. 51].
Ugdymo procese žvelgiant į mokinio akis puikiai galima matyti, kuris
mokinys neišmokęs, kuris viską žino ir pan. Taip mokytojas gali numatyti,
kurį mokinį galima paklausti.

Kitas neverbalinio bendravimo būdas yra balsas: jo tonas, greitis,
aukštis, pauzių skaičius, trukmė, stiprumas ir pašaliniai garsai, t.y.
paralingvistiniai signalai, kurie sustiprina arba paneigia žodinį
pranešimą. Taigi keičiant intonaciją, galima suteikti tiema patiems
žodžiams visai kitą prasmę. Kai vokaliniai požymiai (balso tonas, stiprumas
ir pan.) prieštarauja žodžiams, jie nebetenka reikšmės, o interpretuojami
tik balso duomenys. Itin meiliai sakant neigiamą informaciją apie žmogų,
dėmesys kreipiamas į balso intonaciją, o ne į turinį. [1, 56].

Nematydami žmogaus, tik iš balso galime nusakyti jo amžių, užimamas
pareigas, intraversiją, socialumą, dominavimą, nustatyti emocijas (baimę,
nervingumą meilę, liūdesį, pasitenkinimą). Įdomu tai, kad net iš vieno
atskirai pasakyto žodžio, galima pasakyti kalbančiojo statusą. [1, p. 56].

Mokytojo balsas turi didžiulę poveikio jėgą mokiniams, nes mokiniai
išgirdę mokytojo balsą nurimsta, susikaupia darbui. Pagal balso skambesį
vaikai supranta mokytojo nusiteikimą, jo požiūrį į mokinius ir į dalyką,
apie kurį jis kalba.

Pasak K. Pukelio (1998), mokyto.jams būtina žinoti visas komunikacines
priemones, kurios gali būti naudingos perteikiant mokslo žinias,
organizuojant pažintinę veiklą ir mokant moksleivius dirbti savarankiškai.
Psichologai išskiria šiuos pedagogo profesijos komponentus susijusius su
neverbalinė kalba, padedančius pasirengti veiklai: [30, p. 114]
1. Atsisakymas monotoniškumo aiškinant mokymo medžiagą, nesuvaržytas

elgesys per pamoką,
2. Neverbalinių komunikacinių priemonių ir pauzių pasitelkimas (žvilgsnis,

mimika, gestai)
3. Mokinių dėmesio sukaupimas atsižvelgiant į išorinius jo elgesio

požymius.

Šie komponentai labai svarbūs profesinei pedagogo veiklai.

Kalbėdami žmonės daro daugybę kūno, ypač rankų judesių. Gestai yra
viso žmogaus kūno judėjimo dalis. Judėjimas yra gyvybės pagrindas, todėl
yra pirmesnis už kalbą. Judesys gali išreikšti jausmus, patirtį,
išgyvenimus, nes tai, kas vyksta kūne, yra emocijų šaltinis. Kūno judesiai
yra artimi psichikai: keičiantis judesiams, vyksta transformacijos
psichikoje. Dažniausiai gestikuliuojama kalbos pauzių metu ir tai skatina
manyti, kad gestai, išreikšdami bendrą kūno nusiteikimą, pasirodo pirmiau
nei mintis išreiškiama žodžiais. [2, p. 112].

Pasak J. Laužiko, judesys, motorinis aktyvumas dažnai sudaro
neatskiriamą veiklos dalį. Rami laikysena pasakojant, kalbant, stebint ar
veikiant rodo domėjimosi ar dėmesio stoką. Ir priešingai dėmesys ir
domėjimasis pasireiškia mimika ir motorika. „visuomeniškai išsilavinęs
žmogus“ rodo tam tikrą motorinį aktualumą, kuris priklauso nuo situacijos.
[18, p.177].

Psichologų pastebėta, kad kalbėtojai, norintys įtikinti klausytojus,
naudoja daug daugiau nežodinio bendravimo elementų, jų tarpe daugiau gestų
rankomis, galvos linktelėjimų, veido išraiškos aktyvumo. [2, p. 113].

Mokykloje mokiniai labai dažnai gestikuliuoja, kai nežino tikslaus
atsakymo. Taip pat mokiniams yra sunku išreikšti savo mintis tada, kai jie
mokosi mokykloje, kurioje kalbama ne gimtąja kalba. Tada yra labai skurdus
vaiko žodynas ir nežinodamas kaip išreikšti savo mintis, mokinys daugiau
gestikuliuoja. Pedagogai turi žinoti kokia yra gimtoji auklėtinių kalba.

Bendraujant žodžiais, taip pat pasireiškia ir poza kaip neverbalinio
bendravimo išraiška. Yra trys pagrindinės žmonėms būdingos pozos:
stovėjimas; sėdėjimas, tupėjimas ir klūpėjimas; gulėjimas. [2, p.113].

Poza papildo informacijos kanalus pranešimais apie tai, kaip kiti
jaučiasi. [1, p. 53]. Mokymo procese ir vaikų tarpusavio bendravime poza
turi didelę reikšmę. Vaikai dažnai bijodami būti pakviesti prie lentos
daugiau susigūžia, įsitempia, nesugeba atsipalaiduoti. Mokiniai, norintys,
kad juos pakviestų atsakinėti – būna pasitempę, išsitiesę, atsipalaidavę ir
savo sėdėjimo poza parodo, jog viską žino.

Kalbant apie kūno sudėjimą, svarbūs yra trys požymiai: ūgis, svoris ir
forma. Dažniausiai yra skiriami trys kūno formos tipai: endomorfa – stori,
apvalūs ir minkšti; ektomorfai – aukšti, ploni ir gležni; mezomorfai –
raumeningi, kaulėti ir atletiški [2, p. l16].

Anot W. H. Sheldon, C. V. Dupertuis ir E. McDermott, kiekvieno
individo kūno sudėjimas gali būti apibrėžtas pagal minėtus tipus. Buvo
nustatyta, kad mezomorfai yra agresyvesni ir dažniau linkę nusikalsti;
ektomorfai yra inteligentiški ir neramūs; endomorfai yra atsipalaidavę,
laimingi ir tingūs. Asmenys, linkę į depresiją, dažniausiai yra stori,
šizofrenikai – ploni (tai įtakoja jaunesnis amžius), tačiau ryšys tarp
asmenybės ir kūno sudėjimo, tyrinėtojų nuomone, yra silpnas. Kūno sudėjimas
yra svarbus bendros žmogaus išvaizdos elementas nes, kūno išvaizda yra
svarbi sąlyga, priimant į darbą; ji taip pat yra prielaida formuotis tam
tikram požiūriui į kitus panašaus kūno sudėjimo žmones, netgi priskiriant
jiems tam tikrus asmenybės br.uožus. [2, p.117-118].

Kalbėdamiesi su žmogumi mes emocijas dažnai išreiškiame ne tik
gestais, mimika, žvilgsniu, bet ir prisilietimu. Prisilietimas pati
primityviausia socialinio bendravimo forma. Prisilietimas, kaip nežodinio
bendravimo elementas, išreiškia šilumą ir dominavimą. Bet koks
prisilietimas yra asmeninės erdvės pažeidimas, nors kartais ir malonus, jo
socialinės normos yra gana griežtos. Prisilietimas socialiai yra priimtinas
tik prie tam tikrų kūno dalių: rankų, plaštakų ir pečių, bet ne prie kokių
nors intymių zonų. [2, p. l19-120].

Kalbant apie prisilietimus mokykloje galima pasakyti, kad ne
kiekvienam mokiniui patinka mokytojo prisilietimas. Vieni mokiniai labai
nori, kad juos liestų mokytojas – glostytų, apkabintų ir pan. Tačiau
kitiems mokiniams mokytojo prisilietimai yra atgrasūs, nemalonūs. Tokias
mokinių emocijas galima pamatyti, kai mokytojas prisiliečia (glosto,
apkabina ir pan.,) prie mokinio. Todėl, galima sakyti, kad mokytojas visų
pirma turi pažinti savo mokinius, išsiaiškinti jų baimes ir nerimą ir tik
tada, kai žino kuriam mokiniui patinka prisilietimai, juos liesti t. y.
Pažeisti asmeninę erdvę (glostyti galvą, pečius, patapšnoti per petį ir
pan.).

Asmeninė erdvė — tai tam tikra nematoma siena aplink mus, kurią
nuolatos, sąmoningai ar nesąmoningai, stengiamės išlaikyti. Ši erdvė
padidėja arba sumažėja priklausomai nuo to, kur ir su kuo mes esame. [33,
p. 27 – 28]. Mokytojas prieš klasę turi stovėti taip, kad vyktų nuolatinis
bendravimas tarp jo ir mokinių. Ir kad nebūtų pažeista asmeninė erdvė tų
mokinių, kuriems nepatinka mokytojo prisilietimai.

Bendraujant su žmonėmis laikomasi tam tikros asmeninės erdvės. Yra
nustatyti 4 nuotoliai, kuriuos naudojame kasdieniame gyvenime: intymus
nuotolis, asmeninis nuotolis, socialinis nuotolis, viešasis nuotolis.[1,
p.58].

Kai mūsų erdvė pažeidžiama, mes atsakome vadinamuoju užtvaros elgesiu.
Pažeidus kieno nors erdvę pirmiausia žmogus žengs atgal, galbūt net
nesuprasdamas, kas atsitiko. Tada ką nors tarp savęs ir pašnekovo pastatys
ar padės knygą, rankinuką ir pan. [1, p. 59]. Mokykloje tai pastebima per
rašto darbus. Mokiniai nenorėdami, kad suolo draugas matytų tai, kas yra
rašoma užsidengia ranka, knyga, pieštukine.

Pagal tai kokius daiktus turi ir kaip yra apsirengęs žmogus galima
pasakyti jo charakterio savybes ir numatyti koks bus pokalbis. Todėl
bendravimui taip pat labai svarbi apranga ir turimi daiktai. Drabužiai
nusako žmogaus socialinę padėtį, grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį,
lytinę orientaciją ir kt. Ypač daug ir labai aiškios informacijos apie
bendravimo pobūdį mums suteikia uniforma. Be abejo, apranga kartais
apgauna. Ne vienas esame girdėję arba skaitę pasakojimus apie skurdžiai
apsitaisiusius milijonierius arba elgetomis persirengusius princus. [33, p.
53 – 54]. Pagal tai, kaip mokinys yra apsirengęs (kokia jo uniforma) galima
pasakyti, kokios mokyklos mokinys jis yra.

Paslėptus veiksmus dažniausiai sunku pamatyti, bet jie perduoda
daugiau informacijos negu atviri, juos sunku kontroliuoti. Jie perduoda
tikslią informaciją, pavyzdžiui, veido raudonavimas, rankų drebėjimas,
rankų prakaitavimas. Dažnai veido išraiška pasako, ar žmogus yra malonus,
ar nemalonus, ar aktyvus, ar pasyvus, kontroliuojantis save, ar karštuolis.
[11, p. 131]. Pedagoginio darbo patirtimi, galima teigti, kad vaikai
jaudindamiesi atsakinėjimo metu pradeda mikčioti, raudonuoti, dreba rankos.

A. Pease (2003) žodžiais tariant: „dažniausiai mes girdime tik
pranešimą ar informaciją, kuriuos nesunku užrašyti popieriaus lape, ir
praleidžiame svarbiausius dalykus, nes pamirštame atkreipti dėmesį į
žodžius lydinčią kūno kalą. Juk kiekvieną žodinį sakinį lydi kūno kalba.
Kartais tik ji . atskleidžia pokalbio partnerio tikruosius norus ir
ketinimus. [23, p. 17].

Kūno kalbos suvokimą galima ugdyti stebint mokytojus, tėvus,
bendraamžius, taip formuojant stereotipiško mąstymo ir elgesio pagrindus.
Tiksliausią informaciją apie save, savo jausmus, nuostatas ir kitas vidines
reakcijas mes gauname iš savo kūno. Jis – puikiausias indikatorius, iškart
reaguojantis į bet kokius net ir sunkiai plika akimi pastebimus
pasikeitimus. Vaikų kūno kalbos išmanymas ir teisingas interpretavimas
mokytojui gali padėti daugiau sužinoti apie vaiką. Stebint kūno pokyčius,
pozą, judesius galima nuspėti stebimojo mintis, jausmus, slaptus ketinimus.

Nieko nėra kūne, ko nebuvo jausmuose ir mintyse, net ir
neįsisąmonintuose, pasakytų humanistas D. Whitemoras [25, p. 61- 80].
Žodžiais galime sakyti netiesą, tačiau kūnas niekada nemeluos. Asmenybės
vientisumo laikymosi principas – tai mokėjimas skaityti vaiko ir savo kūno
knygą bei sąžiningai šiuo atžvilgiu elgtis. Grynos tiesos apie kitą asmenį,
su kuriuo bendraujama, galima žinoti tik tiek, kiek matome jo kūne. Visa
kita yra vaizduotės reikalas. Dėl to, bendraujant su vaiku, mokytojui, ir
apskritai kiekvienam žmogui, reikia pripažinti, kad: “laiku įsisąmoninus
savo vidines reakcijas, nuolat kylančias konkrečiomis sąlygomis ir
bendravimo situacijomis, augantis žmogus vis dažniau remsis savo vertybėmis
ir doriau elgsis“ [6, p. 255].

Neverbalinio bendravimo elementai aktyviai reiškiasi mokymosi procese.
Per fizinį ryšį geriau pažįstami kiti žmonės ir objektai. Besiformuojančio
žmogaus kūnas su visais organais padeda priimti ir perduoti informaciją.
Tai žmogaus dvasios namai, kuriais reikia rūpintis, kaip ir įprastais.
Mokytojo pareiga padėti suvokti mokiniui, kad sveikas kūnas – tai fizinė
sveikata, atidumas ir meilė savo kūnui, priėmimas jo tokio, koks yra.
Ugdytojas turi įskiepyti savo ugdytiniui, kad gera kūno priežiūra, gera
minčių ir jausmų raiška balsu, gestais, veidu, judesiais ir kt., rankų
vikrumas, teigiamas požiūris į savo kūną, asmenybę menkinančių ir
žalojančių emocijų nebuvimas, sugebėjimas kūno judesiais ir poza reikšti
sąmoningus minčių, jausmų proveržius yra labai svarbi bendravimo kultūros,
santykių su kitais bei savimi tapimo dalis.

J. Pikūnas ir A. Palujauskienė (2001), kaip vieną neverbalinio
bendravimo komponentų, ypač jaunesniajame mokykliniame amžiuje, išskiria
girdėjimą. Girdėjimas – procesas, kai garsų bangos sukelia ausies būgnelio
virpėjimą, kuris perduodamas smegenims. Jose elektrocheminiai impulsai
virsta psichologiniais pojūčiais, o garsų reikšmė interpretuojama.
Klausymas nėra automatiškas procesas, nes dažniausiai girdima, bet
neklausoma, jei tai neįdomu arba neaktualu. Tikrasis klausymas apima
daugiau procesų už pasyvų girdėjimą. Menas klausytis nėra įgimtas.
Mokykloje klausymas yra labai svarbus, nuo to priklauso įsisąmoninamų žinių
kiekybė ir kokybė, deja, jam beveik neskiriama laiko. Tai ypač paradoksalu,
kai žinome, jog daugiau kaip 50% bendravimo laiko yra klausomasi [25, p. 61-

80].

Visi klausytojai skirtingai supranta pateikiamą informaciją. Girdimų
duomenų suvokimą veikia: fiziologiniai ir kultūriniai faktoriai,
socialiniai vaidmenys, asmeniniai interesai ir poreikiai, kurie taip pat
nulemia, kas gaunamoje informacijoje bus atsirinkta ar išskirta.

Anot J. Bikelienę (2000), mokytojo ir mokinių bendravime labai svarbus
emocionalus kalbėjimas. Emocionalus kalbėtojas savo kalboje ne tik išsako
mintis, bet ir išreiškia jausmus, jaus užkrečia klausytojus; verčia
žavėtis, gėrėtis ar piktintis, bjaurėtis. [5, p. 47]. Pedagogas turi
sugebėti taip sudominti mokinius savo emocionalia kalba, kad mokiniai
klausytųsi ir mokytųsi su didžiuliu noru.

Kuo toliau, tuo labiau ne . tik viešosios aplinkos srityse, bet ir
mokykloje be lingvistinės bendravimo dalies, dėmesys telkiamas ir gestų
kalbai, mimikos, intonacijos, kalbančiųjų pozos, kalbėjimo ritmo, greičio
ar kitų neverbalinių bendravimo niuansų. Toks susidomėjimas kūno kalbos
bendravimo būdu yra sveikintinas reiškinys, ir atsižvelgiant į jo
populiarėjimą, vartojimą mokinių bei mokytojų tarpe, o taip pat
literatūros šia tema gausėjimą, galime pastebėti, kad kūno kalbos vaidmuo
bendravimo procese, nenuvertinant lingvistinio bendravimo reikšmingumo,
pamažu tampa vis labiau ir labiau aktualūs. Nuo jo didžia dalimi priklauso
tiek jaunesniojo, tiek vyresniojo amžiaus vaikų sugebėjimas suvokti bei
teisingai interpretuoti bendravimo procese pateikiamą informaciją. 2. VERBALINĖS IR NEVERBALINĖS KALBOS SANTYKIS PRADINĖJE MOKYKLOJE
Dabartinėje bendrojo lavinimo sistemoje pradinis ugdymas yra tarpinė
grandis tarp ikimokyklinio ir pagrindinio ugdymo. Todėl kalbos ugdymo
pradinėje mokykloje paskirtis – toliau plėtoti priešmokykliniais metais
įgytą kalbinę kompetenciją, padėti mokiniams įgyti naujų, reikalingų
gebėjimų bei rengti mokinį perėjimui į aukštesnę ugdymo(si) pakopą. [3, p.
95].

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosiose programose (2003)
pradinėms klasėms numatytas svarbiausias gimtosios kalbos, kaip mokomojo
dalyko, tikslas – kalbinės vaiko kompetencijos ugdymas. Tai kalbinis
bendravimas, gebėjimas skaityti ir rašyti, pirmieji skaitytojo bruožai ir
elementarus visų kalbos lygmenų pažinimas. [3, p. 95].

Priešmokykliniame amžiuje žaidžiantis vaikas ugdomas suvokti
suaugusiųjų veiklą ir elgesį veiksmais, laikysena, mimika, gestais ir
kalba. [3, p. 30]. Pasak J. Bukantienę ir A. Jurkuvienę (2004), pradinėje
mokykloje nežodinės komunikacijos ugdymas lyg nebetenka prasmės. [26, p.
11]. Tačiau mokytojas pasakodamas, skaitydamas, mokydamas įjungia ir
nežodinį bendravimą. Vaikai stebėdami mokytoją patys mokosi jungti
verbalinį ir neverbalinį bendravimą, šioje situacijoje įsijungia vaiko
vaizduotė.

Anot D. Kalesinkienės (2003), vaizduotė suteikia savitos informacijos,
padeda įgyti turiningesnį ir visybiškesnį aptariamo dalyko vaizdą.
Susidaryti vaizdiniai savitai perteikiami žodžiais. Kad mokinių kabinė
raiška būtų originali, reikia neslopinti vaizduotę, o ją lavinti. Pasak N.
M. Grendstad, vaizduotėje patirti įspūdžiai veikia ugdytinius, jų kūno
reakcijas, mintis, jausmus beveik taip pat kaip patirti tikrovėje. [17, p.
3]. Stebint interpretuojančius vaikus, iš jų kūno judesių, galima daug ką
pasakyti: ar tuo metu jo vaizduotėje susikurti vaizdiniai linksmi, ar
liūdni, patinkantys, ar ne ir kt.

Žmonių bendravimui svarbią įtaką turi nežodinė komunikacija –
emocijos, išgyvenimai, žvilgsnis, gestai, mimika ir kt.. Dauguma
neverbalinio elgesio gestų yra įgyti, jų reikšmę apsprendžia kultūra.
Visame pasaulyje pagrindiniai komunikacijos gestai yra maždaug vienodi. Kai
žmonės laimingi – šypsosi, kai niršta – jų žvilgsnis piktas. Galvos
linkčiojimas beveik visame pasaulyje reiškia „taip”. Atrodo, kad tai
įgimtas gestas, nes jį naudoja ir kurti bei akli žmonės. [23, p. 14-18].

Neverbalinė komunikacija plačiai taikoma pradinėje mokykloje.
Mokytojai kūno kalba papildo pamokos aiškinimą, siunčia mokiniams įvairius
signalus (kontaktuoja, padrąsina rankų ženklais, pagiria šypsena, pasako
pastabą akimis ir pan.). Pedagogas papildo savo kalbą gestais skaitydamas
ir pasakodamas tekstą vaikams, kalbėjimas tampa išraiškingesnis,
emocingesnis, priimtinesnis. [27, p. 12].

Anot J. Bukantienės ir A. Jurkuvienės (2004), mokiniai neverbaliniu
būdu dažnai pasako mokytojui apie išmoktą ar neišmoktą pamoką (akių
žvilgsnis), blogą ar gerą nuotaiką (veido mimika). Vaikai vieni kitiems
rodo įvairius gestus (kartais jų reikšmę žino tik jie): iškelia rankas
aukštyn (pasidavimas, nusivylimas), susitikę apsikabina ar kt..[27, p. 12].

Neverbalinio bendravimo galimybės neaprėpiamos, daugumai jos dar
nežinomos ar žinomos nepakankamai. Šios kalbos vaikai išmoksta stebėdami
artimiausią aplinką. Tai komunikacijos rūšis, kurios reikėtų mokyti
pradinėje mokykloje. [27, p. 12].

Šiandien Lietuvos pradinėje mokykloje vaikai mokosi iš E.
Marcelionienės ir V. Plentaitės sudarytų lietuvių kalbos vadovėlių
„Šaltinėlis”, „Šaltinis“. Svarbiausias „Šaltinėlio” sudarymo principas –
kalbinio ir literatūrinio ugdymo integracija. Vadovėlio komplekte pateikta
visuminė kalbos samprata, nesuskaldyta į kalbos ugdymą bei literatūrinį
lavinimą. [26, p. 14].

Sakytinės kalbos ugdymas .yra labai svarbus mokytojų uždavinys.
Sakytinė kalba – garsinė kalba, pagrindinė kalbos kaip „ženklų sistemos
realizavimo forma, kuri skiriasi nuo rašomosios kalbos intonacija,
tiesioginiu ryšiu su situacija ir kt. ypatybėmis”. [19, p. 624].
Kalbininkai dažnai pažymi, kad sakytinę kalbą „dažnai lydi gestai, mimika.
Jai būdingas laisvesnis, palyginti su rašomąja kalba, bendrinės kalbos
normos traktavimas”. [16, p. 202]

Kiekvienos pamokos metu, ugdoma vaikų sakytinė kalba. Anot R.
Frumkinos (2003), „sakytinės kalbos ypatingumas susijęs visų pirma su tuo,
kad didžioji dalis perteikiamos informacijos slypi ne pasakytame tekste, o
bendravimo situacijoje” [25, p. 15]. Vaikas ne tik klausosi, ką jam sako
mokytojas, bet ir stebi mokytojo mimiką, gestus, judesius ir t.t. Pagal tai
vaikas susidaro įspūdingesnį pasakojimo vaizdą.

Anot V. Plentaitės ir E. Marcelionienės (2003), sakytinė kalba –
visada yra bendravimas su kitu žmogumi ar kitais žmonėmis. Tai
komunikacijos aktas. [26, p. 15]. Z. Nackūnaitė (2000) komunikaciją
apibūdina kaip keitimasis informaciniais ženklais (kalba, vaizdais,
gestais, mimika, judesiais, daiktais) arba kaip ko nors pranešimas,
paskelbimas, minčių bei idėjų perdavimas ir paskleidimas. [22, p. 19].
Bendraudamas sakytine kalba žmogus vartoja ne tik žodžius, kartu jam padeda
ir balso moduliacijos (intonacija, pauzės, loginiai kirčiai), kūno išraiška
(laikysena, gestai, mimika, žvilgsnis ir kt.). [22, p. 20]. Labai svarbu
ugdant vaiko sakytinę kalbą mokyti ne tik parinkti tinkamą žodį, sudaryti
sakinį, bet ir moduliuoti balsą, valdyti savo kūną. [26, p. 15].

Mokytojas skirtingose situacijose naudoja skirtingą kalbinę raišką,
t.y. kiekvienoje situacijoje jo jausmai yra skirtingi, todėl skirtingai
perteikiamos emocijos, ir pasakojimas, pokalbis (kad ir ta pačia tema) būna
skirtingas. Remiantis darbo praktika galima teigti, kad kiekvienoje klasėje
sėdi skirtingi mokiniai, jie skiriasi charakterio ypatybėmis, norais,
siekiais, todėl ir žodinės bei nežodinės kalbos santykis būna skirtingas.
Kai klasė emocingesnė, daugiau įjungiama kūno klaba. Tą patį galima
pasakyti ir kalbant apie mokytoją, kuo mokytojas emocingesnis, jautresnis,
tuo ryškesnė bus nežodinė kalba.

Sakytinei kalbai labai svarbu balso moduliacijos: intonacijos, pauzės,
loginiai kirčiai. Visa tai priklauso nuo adresato, situacijos, pokalbio
temos. Jau baigdami pirmą klasę vaikai turėtų suprasti, kad vienokiu balsu
kalbama su pašnekovais per Vėlines prie artimųjų kapų ir kitaip per Velykas
ridenant kiaušinius. Bendraujant reikšmingas ir pašnekovo bei kalbėtojo
balsas. Jo nepasirenkame, tačiau jis gali būti lavinamas: išgaunamos
įvairios intonacijos džiaugsmui, liūdesiui, nustebimui, pykčiui ir kt.
emocijoms reikšti. V. Plentaitės ir E. Marcelionienės teigimu, turi būti
atkreipiamas dėmesys į neverbalinės raiškos priemonės – kūno raišką:
laikyseną, gestus, mimiką, žvilgsnį, juoką, ašaras. [26, p.17].

Kiekvienas vaikas yra skirtingas, vieniems sekasi lengviau mokytis ir
išklausyti mokytoją, o kitiems – sunkiau. Todėl būtina jau pradinėse
klasėse mokyti vaikus girdėti ir išklausyti. Z. Nauckūnaitė teigia, kad
„girdėjimas yra pasyvus dalykas, klausymas – aktyvi veikla. Jo reikia
mokyti(s), nes menas klausyti nėra įgimtas. Priešingai – vaikų emocingumas
kaip tik ir pasireiškia nesugebėjimu išklausyti ir suprasti kitą”. [22,
p.24]. Kaip tik tada, kai vaikas nesugeba išklausyti mokytojo aiškinimo,
sukinėjasi, mosikuoja rankomis t.y. nesugeba nusėdėti vietoje. Šitoks vaikų
elgesys gali reikšti, kad vaikui yra nuobodu, jis nesugeba išlaikyti
dėmesio, pavargo. Tokiu atveju patartina pailsėti.

Ugdant vaikų verbalinę ir neverbalinę kalbą labai svarbus mokinių
individualumo išryškinimas. Kiekvienas vaik.as turi kalbėti „savo kalba”,
t.y. vartoti tik jam būdingas žodines ir nežodines raiškos priemones ir
atskleisti savo asmenybę – leisti klausytojui save pažinti. [22, p.22].
.Mokytojas turi diferencijuoti ir individualizuoti mokymo(si) programas
taip, kad kiekvienas vaikas galėtų atskleisti savo gebėjimus.

Pradinėje mokykloje ugdoma ne tik vaikų sakytinė, bet ir rašytinė
kalba kuri glaudžiai susijusi su skaitymo procesu. Mokant skaityti,
lavinama ir kalbinė vaiko klausa bei dedami taisyklingos rašybos pagrindai.
Skaitydamas mokinys mato, taria ir girdi. Rašydamas jis pratinasi garsą
žymėti raide arba įsimena visą žodžio vaizdą ir gali pats sukurti, t.y.
parašyti. [20, p. 36]. Skaitymas ir rašymas susijęs su žodiniu ir nežodiniu
bendravimu todėl, kad vaikas išmokęs taisyklingai, išraiškingai, su
intonacija skaityti, mokės taisyklingai rašyti. Anot A. Gučo (1990), žodžio
tarimas rašant leidžia vaikui patikslinti žodžio garsų sudėtį, raidžių ir
skiemenų tvarką žodyje. Visa tai padeda vaikui tiksliai atkartoti žodį
raštu. [12, p. 168].

Mokymo procese didžiulę reikšmę turi judesys. Judesys – gera vaizdumo
priemonė mokant rašybos, kai reikia įsiminti raides arba įsidėmėti rašybos
sunkumus. Pavyzdžiui, norint, kad būtų įsiminti žodžiai „daug“ ir „lauk“,
išsiaiškinti jų prasmei, ieškoma atitinkamų judesių. Kartu judėjimas, pasak

J. Laužiką, padeda naują medžiagą, sąvokų formavimą ir kalbos bei mąstymo
formų automatizavimą padaryti gyvą ir vaizdų. [18, p.225 – 227]. Mokinys
mokomąją medžiagą turi suvokti taip, kad paklausus bet kokio klausimo
sugebėtų į jį atsakyti.

Ugdymo procese judesio pagalba vaikai mokomi rašyti raides, žodžius.
Pirmoje klasėje mokiniai mokydamiesi rašyti raides iš pradžių jas išmoksta
parašyti ore, o tik paskui – sąsiuvinyje. Kai vaikai išmoksta rašyti
raides, jas jungia į žodžius, sakinius.

Kai vaikai išmoksta rašyti, kuria rašinėlius, atpasakojimus,
samprotavimus. Vaikas rašydamas rašinį turi remtis savo turima patirtimi ir
pirmiausia savo kalbine medžiaga. Žinoma, vaiko kalba yra ir gali būti
veikiama tokių veiksnių, kaip mokytojo ir kitų žmonių kalba, skaitomųjų
knygų kalba. Šie veiksniai reikalingi mokinio kalbai (jo žodynui, net
pasakojimams) iš dalies nesąmoningai, jam pačiam nejaučiant. Tai teigiamai
veikia vaiko kalbos formavimąsi. [27, p. 158]. E. Marcelionienės teigimu ,
„raštingumo lygis priklauso ir nuo sakytinės vaiko kalbos lygio bei
apsiskaitymo”. [13, p. 14].

Norint išplėsti vaikų žodyną galima panaudoti įvairius kalbos
žaidimus. J. Budzinskio (2000) teigimu, galima judesį susieti su garsu,
pvz.: „Kas girdėti važiuojant?” (nupiešti judančias susisiekimo priemones
ir pasakyti bei parašyti). [28, p. 166]. Taip pat galima imituoti gyvuliu,
paukščių, žvėrių balsus.

Rašytinė kalba formuojasi sakytinės kalbos pagrindu, šios dvi kalbos
rūšys turi daug bendra, tačiau nemažai ir skiriasi. Ugdant rašytinę mokinių
kalbą labai svarbūs ir skaitymas ir rašymas. Skaitydamas mokinys
intuityviai mokytojo ir draugų padedamas supranta rašytinės kalbos
ypatumus, juos perima ir taiko pats rašydamas. Žinoma rašytinės kalbos jis
mokomas ir specialiomis pratybomis, pateiktomis vadovėlyje, pratybų
sąsiuvinyje bei paties mokytojo pasirinktomis ir sukurtomis. Šiandieninėje
mokykloje, anot V. Plentaitės ir E. Marcelionienės, šioks toks pirmumas
taikomas skaitymui, nes kuo geriau vaikas skaitys, tuo lengviau jam bus
formuluoti ir užrašyti savo mintis. [26, p.25].

Ugdant vaikų skaitymą labai svarbu skatinti vaikų domėjimąsi skaitomu
kūriniu. Aktualu tai, kad skaitant kūrinį būtų aktyvi ne tik žodinė kalba,
bet ir kūno kalba (mimika, balso tembras ir pan.).

Skaitymo metodų yra įvairių, vienas tokių – tai teksto skaitymas
dalimis. Jo metu puikiai pasireiškia vaikų. neverbalinė kalba. V.
Gudzinskienės nuomone, taikant teksto skaitymo dalimis metodą, paprastai
stabtelima ties pačiomis įdomiausiomis vietomis. Perskaityta teksto atkarpa
interpretuojama atsakant į mokytojo pateiktus atviruosius klausimus. Į
pokalbį įsitraukia visi moksleiviai. Jie ne tik patys kalba, bet ir mokosi
išklausyti kitus. Vaikai išgirsta įvairių minčių, turtėja jų žodynas ir
patirtis. Mokytojui svarbu pabrėžti, kad visos išsakytos mintys yra
vertingos. Mokiniai, matydami mokytojo reakciją – džiaugsmą, nuostabą dėl
jų originalių minčių, – stengiasi pasakyti ką nors ypatingo. Prieš
pradėdamas skaityti kitą teksto atkarpą, mokytojas pateikia klausimą,
skatinantį numatyti, kas tekste bus toliau. Tai moksleiviai nupiešia arba
užrašo popieriaus lape. [13, p. 13].

Visuose mokslinės literatūros šaltiniuose minima, kad Lietuvos
pradinėse mokyklose mokiniai ugdomi kalbėti verbaline kalba, tačiau mažai
kalbama apie pradinių klasių mokinių nežodinės kalbos mokymą. Tačiau pasak
J. Bukantienę ir A. Jurkuvienę (2004), atliktų tyrimų duomenimis (75 proc.)
tyrime dalyvavusių mokytojų mano, kad jų darbo esmė yra bendravimas su
mokiniais ir tiek pat pedagogų pasisako, kad mokiniai turtų būti mokomi ir
neverbalinės kalbos. [20, p. 12].

Kad ir kaip ten būtų, tačiau vaiko kūno kalba turi būti ugdoma. V.
Daujotytės manymu, niekad negalima slopinti kalbančio vaiko kūno, „jo
ekspresyvumo”. Reikia suprasti šią pirminę kalbą, džiaugtis jos džiaugsmu.
Ji gali būti koreguojama, bet atsargiai. Slopinama kūno kalba slopina ir
žodžių kalbą, būdą, asmenybę. [9, p.15]

Verbalinio ir neverbalinio bendravimo įjungimas į mokymosi procesą
padaro mokinį ir mokytoją lygiais pašnekovais. [31, p. 110]

Anot J. Vabalą – Gudaitį (1983), mokytojo ir mokinių bendravime labai
svarbūs „pasikalbėjimai, net ginčai,“ taip pat svarbu parinkti minties
reikšimo formą, bei tikslius žodžius, tų žodžių gražumas ir suderinamumas,
net iškalbingumo ypatybės. [32, p.111]

Mokytojo ir mokinių prasmingam bendravimui labai svarbu ugdyti
jausmus, emocijas, bei jų išraiškas. Negalima slopinti mokinių jausmų
išraiškų – baimės, pykčio. Pedagogas turi gerai suprasti mokinių savivaldos
reikšmę socialinių jausmų ugdymui. [32, p.112]

Mokykloje bendrauja ne tik mokytojas su mokiniais, bet ir mokiniai
tarpusavyje. Bendraudami mokiniai tarpusavyje didžiausią dėmesį skiria ne
tam kokie žmonės jį supa, bet kaip jie atrodo (kokie rūbai, papuošalai ir
pan.). Pasak R. Žukauskienės (2001), vaiko išvaizda, jo drabužiai, kalba
kartais gali būti nepriimtini jo bendraamžiams, ir jis pasijunta atstumtas.
[35, p. 259]. Toks vaikas ir pamokų metu būna užsidaręs, mažiau kalba
neverbalinė kalba.

Taigi galima sakyti, kad mokymo procese negalima apsieiti be vienos
kurios nors bendravimo rūšies. Mokymo procese žodinė kalba yra papildoma
nežodime kalba, todėl mokymo procesas tampa įdomesnis, emocionalesnis,
išraiškingesnis ir, žinoma, mokiniams labiau suvokiamas. Negalima išskirti
verbalinio ar neverbalinio bendravimo kaip svarbiausia bendravimo išraiška,
nes šios bendravimo rūšys mokymo procese viena kitą papildo.. 3. NEVERBALINĖS KALBOS RAIŠKOS MOKINIŲ BENDRAVIME TYRIMAS
Tyrimo problema ir aktualumas: šios temos problematiškumą lemia,
tai, kad neverbalinis bendravimas yra ypač svarbus šiuolaikinėje
visuomenėje. Tema labai aktuali kiekvienoje švietimo įstaigoje, nes
pamokoje mokytojas siekdamas sėkmingo bendradarbiavimo, su mokiniais
bendrauja ne tik žodžiais, bet ir kūno kalba. Mokiniai stebėdami mokytoją
atkartoja jo judesius, emocijas, geriau įsimena mokomąją medžiagą. Juo
mokytojas turi didesnį autoritetą mokinių akyse, tuo geriau įsimenama
mokomoji medžiaga.

Tyrimui atlikti pasirinktos pirmos ir ketvirtos klasės todėl, kad
atėjusių į 1 klasę mokinių žodynas yra nedidelis, ir norint išreikšti
emocingesnę kalbą net nepastebint daugiau bendraujama kūno kalba.
Ketvirtoje klasėje mokinių žodynas yra pagausėjęs, todėl norint
vaizdingiau papasakoti dažniau vartojami ištiktukai, jaustukai. Taip pat
tyrimo metu buvo apklausti pedagogai, nes jie geriausiai pažįsta savo
mokinius, geriausiai žino kokius ženklus naudoja pamokų metu.

Tyrimui atlikti buvo imamas interviu, pateikiamos anketos ir atliktas
stebėjimas. Interviu metodu buvo apklausti 15 pradinių klasių pedagogų.
Anketavimo metodu buvo apklausti 79 ketvirtokai iš kurių 48 mergaitės ir 31
berniukai. Stebėjimo metodu buvo stebimi 1A, 1B, 1C, 1G klasių 98 mokiniai.

Tyrimo imtis iš viso 192 respondentai.

Tyrimo laikas ir vieta. Tyrimas atliktas 2005 m. vasario – balandžio
mėn. Klaipėdos Gedminių pagrindinėje mokykloje.

Tyrimo tikslas: atskleisti neverbalinės kalbos svarbą, bei nustatyti
jos raišką formalioje veikloje.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išsiaiškinti verbalinės ir neverbalinės kalbos santykį mokytojo

ir mokinių bendravimo procese.

2. Nustatyti, kaip mokiniai tarpusavyje bendrauja nežodime kalba.

3. Stebėti mokinių išraišką, emocijas kai mokytojas aiškina temą ir

atsakinėjimo metu.

Tyrimo tipas: kiekybinis ir kokybinis.

Duomenų rinkimo metodai: interviu, anketinė apklausa, stebėjimas.

2.1 PEDAGOGŲ APKLAUSOS DUOMENŲ ANALIZĖ

Iš pedagogų buvo imama interviu. Interviu metu buvo pateikt 9
klausimai. 1, 2, 3 interviu klausimais buvo norima išsiaiškinti, kokios yra
pedagogų teorinės žinios apie neverbalinę kalbą. 4, 5, 6, 7, 8 klausimais
buvo norima išsiaiškinti, kaip pamokų metu verbalinė kalba jungiama su
neverbaline kalba. 9 klausimu, siekiama išsiaiškinti, kaip mokytojas
stebėdamas auklėtinius geba suprasti neverbalinę kalbą. ( žr. 1 priedą)

[pic]

1 pav. Pedagogų nuomonė kas yra neverbalinė kalba

Interviu metu paaiškėjo, kad mokytojai neverbalinę kalbą supranta,
kaip mimiką, gestus, judesius, ženklus (tai matyti 1 pav.). Dauguma
mokytojų 98 % teigė, kad neverbalinė kalba yra gestų kalba – „kai kalbi, o
kad vaikams būtų aiškiau, parodai rankomis, galvos, kūno judesiais“.
Mokytojai turi suprasti kas yra neverbalinė kalba, kad sugebėtų
kontroliuoti savo emocijas ir derintų verbalinę kalbą su neverbaline.

[pic]

2 pav. Kam reikalinga neverbalinė kalba?

Atsakydami į klausimą „kam reikalinga kūno kalba“, pedagogai tvirtino,
kad kūno kalba reikalinga pagyvinti mokymo procesui. Kaip matyti 2
paveiksle 82 % apklaustųjų tvirtino, kad neverbalinė kalba reikalinga
reikšti nuomonei, o 74 % tvirtino, kad ji reikalinga reikšti emocijoms.
Mokytojai dažnai aiškindami temą norėdami išraiškingiau pavaizduoti
mokiniams pasakojimą reiškia įvairias emocijas – liūdesį, gailestį,
džiaugsmą, nerimą. Visas šias emocijas mokytojai parodo mimika, kūno
judesiais, rankų mostais ir pan.

Mokytojų nuomone neverbalinė kalba yra reikalinga bendravimui be
žodžių, nes tokiu būdu bendraujant lavėja mokinių vaizduotė, mąstymas,
kūrybiškumas. Neverb.alinės kalbos pagalba mokiniai geriau supranta
mokomąją medžiagą (45%). Yra žinoma, kad mokiniai mokosi ne tik iš to ką
girdi, bet ir iš to ką pamato, paliečia (įjungdami visas jusles). Tokiu
būdu vaikai geriau ir ilgesniam laikui įsimena mokomąją medžiagą.

[pic]

3 pav. Specifiniai neverbalinio bendravimo ženklai

Anot mokytojų, specifiniai neverbalinio bendravimo ženklai yra mimika,
rankų padėtis, kūno padėtis, galvos linktelėjimas, akių kontaktas. Kaip
matyti 3 pav. daugumos mokytojų nuomone, specifiniai neverbalinio
bendravimo ženklai yra mimika ir rankų padėtis, nes „šie ženklai yra
geriausiai matomi ir aiškiausiai suprantami aplinkinių žmonių“. 60 %
apklaustųjų mano, kad specifinis neverbalinio bendravimo ženklas yra kūno
padėtis, nes „pagal kūno padėtį galima pasakyti pašnekovo nuomonę apie
kalbantįjį“, „pagal kalbančiojo kūno padėtį galima nuspręsti kaip jis
nusiteikęs pokalbiui“, „kūno padėtis daug ką pasako apie vaikų norą
(nenorą) atsakinėti“. Daugiau nei 40% pedagogų mano, kad specifiniai
neverbalinio bendravimo ženklai yra galvos linktelėjimas arba akių
kontaktas. Galvos linktelėjimas bendraujant pasako pritarimą ar
nepritarimą. Akių kontaktas nežodiniame kalbėjime yra labai svarbus, nes
„akys išduoda mokinių emocijas“, „parodo mokinių norą (nenorą)
atsakinėti“, „susikaupimą“, „nusiteikimą klausytis“, „aktyvumą“.

[pic]

4 pav. Individualūs neverbalinio bendravimo ženklai

Kiekvienas mokytojas pamokų metu naudoja skirtingus ženklus, kurių
reikšmė įvairi. 80% pedagogų bendravimui su mokiniais turi rankos pakėlimo
ženklą. Vieniems mokytojams šis ženklas reiškia tylos, ramybės, kitiems –
darbas baigtas. 48 % pedagogų naudoj ženklą „pirštas prie lūpų.“ Šis
ženklas reiškia, kad „reikalaujama ramybės“, „tylos“. 20% pedagogų norėdami
paskatinti vaiką darbui – paglosto. Mūsų nuomone, glostyti vaiko negalima
bet kada. Visų pirma, reikia žinoti kuriam vaikui malonu mokytojo
prisilietimas. 5 % pedagogų patapšnoja vaikams per petį norėdami pagirti
mokinį. Apie 10 % pedagogų šypsosi norėdami pasidžiaugti mokinių darbu ir
tiek pat pedagogų pakelia pirštą norėdami nuraminti vaikus.

Ugdymo procese ženklai yra labai reikalingi, nes taip ugdomas vaikų
pastabumas, kruopštumas, darbštumas.

[pic]

5 pav. Ar reikia ugdyti mokinių neverbalinę kalbą?

Visi apklaustieji pedagogai tvirtino, kad mokinių neverbalinę kalbą
ugdyti būtina. Ugdyti reikia todėl, kad „ji veikia visą mokymo procesą“, be
nežodinės kalbos nebūtų vaizdingumo kuris taip reikalingas mokinių ugdyme.
Kadangi kiekvienas mokinys yra individualus, todėl jų įsiminimo lygis yra
skirtingas. Vieni mokiniai geriau įsimena žodinę informaciją, kiti
vaizdinį, o dar kiti negali įsiminti informacijos be žodinio ir vaizdinio
mokymo kartu.

[pic]

6 pav. Kokiais būdais ugdote mokinių neverbalinę kalbą?

Mokymo procese mokinių neverbalinė kalba yra ugdoma įvairiai.
Kiekvienas mokytojas tai daro skirtingai. Dauguma mokytojų vaikų
neverbalinę kalbą ugdo žaidžiant ir vaidinant, anot jų, taip geriausiai ir
daugiausiai galima į verbalinę kalbą įjungti ir neverbalinę. Žaisdami ir
vaidindami vaikai gali ne tik įsivaizduoti norimus objektus, bet ir juos
pavaizduoti savo kūnu, mimika, garsu – taip ugdoma ir vaizduotė, mąstymas.
41 % pedagogų teigia, kad norint išugdyti mokinių neverbalinę kalbą būtina
rodyti tinkamą pavyzdį. Vaikai stebėdami mokytojo neverbalinę kalbą
mėgdžioja ir bemėgdžiodami patys išmoksta bendrauti neverbaline kalba.

[pic]

7 pav. Ar pedagogai bendrauja neverbalinė kalba su vaikais ugdymo

procese?

Ugdymo procese 52 % pedagogų su mokiniais bendr.auja, o 34 % bendrauja
dažnai ir 10% bendrauja retai. Mokymo procese su mokiniais bendrauti
nežodime kalba yra ypač svarbu, nes taip vaikai geriau suvokia perteikiamą
medžiagą. Taip yra ugdoma mokinių atmintis bei vaizduotė.

[pic]

8 pav. Ar galima ugdyti vaiką bendraujant tik žodine kalba?

Ugdyti mokinius bendraujant tik žodine kalba neįmanoma – taip teigia
82 % respondentų. Vaikai negali pilnai įsiminti mokomosios medžiagos, nes
jiems reikalingas ir vaizdumas, nes taip ugdomas vaikų kūrybiškumas,
vaizduotė, mąstymas. Tokiose pamokose, kurių metu mokytojas bendrautų tik
žodine kalba su mokiniais, vaikams būtų neįdomu, nuobodu, ir greitai tokios
pamokos vargintų mokinius. Tokiu atveju vaikai ne tik nemėgtų to mokytojo,
bet ir neplėstų akiračio.

[pic]

9 pav. Kaip pedagogai supranta mokinių neverbalinę kalbą?

Visų žmonių neverbalinė kalba yra panaši, todėl ją suprasti nėra
sunku. Pedagogai, norėdami suprasti mokinių neverbalinę kalbą stebi mokinių
emocijų išraišką (tai daro 86% pedagogų). Pedagogai gali pasakyti, kada
vaikas linksmas, kad liūdnas ir pan. 74 % pedagogų norėdami geriau pažinti
mokinį stebi, kaip bendraujama su bendraamžiais neverbaline kalba. Tokiu
būdu pedagogai gali išsiaiškinti vaiko įpročius, norus, svajones. Šitaip
aiškintis mokinių neverbalinės kalbos išraiškas yra labai paprasta, tik
reikia atidžiai stebėti mokinių kūno kalbą.

2.2 4 KLASĖS MOKINIŲ ANKETINĖS APKLAUSOS DUOMENŲ ANALIZĖ

Ketvirtų klasių mokiniams buvo pateikta anketa, kuri buvo sudaryta iš
12 klausimų. (žr. 2 priedą). Du anketos klausimai atviri (8 ir 12 anketos
klausimai) ir dešimt pusiau uždari (1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 9, 10, 11 anketos
klausimai). Pirmu ir antru anketos klausimais buvo norima išsiaiškinti
kokia yra mokinių demografinė padėtis. 3 anketos klausimu, siekiama
išsiaiškinti koks yra tėvų išsilavinimas. 4 ir 5 anketos klausimai skirti
išsiaiškinti mokinių požiūrį į pamokų organizavimą. 6 klausimu siekiama
išsiaiškinti kokių pamokų metu dažniausiai bendraujama nežodime kalba. 7, 8
anketos klausimai skirti išsiaiškinti, kaip mokiniai supranta neverbalinės
kalbos svarbą pamokoje. 9, 10, 11, 12 anketos klausimai skirti išsiaiškinti
kaip mokiniai tarpusavyje bendrauja be žodžių. (žr. 2 priedą)

[pic]

10 pav. Kokia kalba bendraujama mokinių namuose

Atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad daugiau nei 80 procentų respondentų
tėvai kalba lietuviškai. Lietuvių kalba bendraujama ir su vaikais. Mažiau
nei 20 procentų apklaustųjų tėvai kalba rusų kalba. Tokiose šeimose su
vaikais bendraujama lietuvių ir rusų kalba. Tie vaikai, kurie yra atėję iš
šeimos, kurioje kalbama keliomis kalbomis, turi siauresnį lietuvių kalbos
žodyną. Kadangi yra skurdesnis žodynas, tai norėdami susikalbėti tokie
vaikai daugiau bendrauja kūno kalba (gestikuliuoja, rodo pirštais ir pan.).

[pic]

11 pav. Tėvų išsilavinimas?

Kaip matyti 11 paveiksle 70 procentų apklaustųjų tėvų išsilavinimas
yra aukštasis, 20 procentų respondentų tėvai yra su viduriniu išsilavinimu
ir 10 procentų su aukštesniuoju išsilavinimu. Pagal tai, koks yra tėvų
išsilavinimas galima numanyti, kaip geba bendrauti vaikai. Kai žmogus turi
aukštesnį išsilavinimą, jo žodynas gausesnis, todėl bendrauti yra daug
paprasčiau. Kai išsilavinimas žemesnis, žmonių žodynas yra skurdesnis:
kalba nevaizdinga, nėra perkeltinės prasmės žodžių, metaforų. Vaikai, kurių
tėvų išsilavinimas yra aukštasis, kalbėdami mažiau gestikuliuoja, moka
užslėpti emocijas.

[pic]

12 pav. Kada pamokoje mokiniams būna įdomu?

12 paveiksle matyti, kada mokiniams pamokoje būna įdomu. Dauguma
respondentų (45%) teigia, kad pamokoje bū.na įdomu tada, kai mokytoja
pasakoja išraiškingai, nuotaikingai, su intonacija. Visada pamokos metu
mokiniams yra įdomu, kai mokytojas savo pasakojimu ne tik sudomina vaikus,
bet ir sugeba savo kūnu perteikti visas emocijas, apie kurias kalba. Tada
kai mokytojas pasakoja įjungdamas neverbalinę kalbą, vaikai geriau įsimena
mokomąją medžiagą prisimindami, kaip ją perteikė mokytojas.

Apklausos metu paaiškėjo, kad vaikams nepatinka vien klausytis
mokytojo pasakojimų, jiems patinka išreikšti savo nuomonę (taip teigė 42%
respondentų). Kada vaikai pasakoja, atsakinėja į pateiktus klausimus, savo
emocijas, nuotaikas dažniausiai perteikia kūnu (mimika, gestais, žvilgsniu
ir t.t.). Vaikams pamokos metu įdomu būna ir tada, kai užduotys atliekamos
frontaliai (taip teigia 37% apklaustųjų). Kai užduotys atliekamos kartu
mokytojui vadovaujant vaikai gali reikšti savo mintis, atsakinėti verbalinę
kalbą jungdami su neverbaline kalba.

[pic]

13 pav. Kada pamokoje mokiniams būna neįdomu?

Labai dažnai pamokų metu vaikams būna neįdomu, tada jie pradeda
judėti, sukinėtis, kalbėtis. Tokių pamokų metu atsiranda triukšmas. Atlikto
tyrimo metu paaiškėjo, kad 44% mokinių pamoka būna neįdomi, kai negalima
išsakyti savo nuomonės. Argumentai: „tai ką aš žinau ar noriu pasakyti,
negali sužinoti kiti“, „negaliu žinoti ar teisingai galvoju“, „nepatinka,
kai mokytoja nemoka išklausyti“. Taip pat vaikams pamokoje būna neįdomu,
kai užduotis reikia atlikti savarankiškai (taip teigė 27% moksleivių).
Atsakydami į klausimą „kodėl“ vaikai teigė, „kad tada mokytoja neklausinėja
ir negali žinoti ko vaikai išmoko“, kiti teigė, kad užduotis atlikti
savarankiškai yra nuobodu, reikia labai daug galvoti“.

Tada, kai mokytojas aiškina monotoniškai 29,4 % apklaustųjų pamoka
būna neįdomi. Kai mokytojas kalba neišraiškingai, neįjungdamas kūno kalbos
vaikams yra neįdomu klausytis, ir tada mokiniai įsimena mažiau
informacijos. Taip yra todėl, kad vaikai išmoksta girdėdami, matydami,
liesdami. Aišku, mokiniams liesti mokytojo mokymo procese nereikia, tačiau
labai svarbu pamatyti mokytojo reiškiamas emocijas pasakojant.

[pic]

14 pav. Pamokos kurių metu dažniausiai bendraujama nežodime kalba

14 paveiksle pateikti duomenys rodo, kokių pamokų metu dažniausiai
bendraujama nežodime kalba. Remiantis tyrimo duomenimis, galima teigti, kad
dažniausiai vaikai kūno kalba bendrauja kūno kultūros pamokose (49%). Šių
pamokų metu vaikai daugiausiai juda, žaidžia, žaidimo metu judesiais
perteikia savo pasitenkinimus ir nepasitenkinimus. Čia mokiniams suteikiama
daugiau laisvės judėti, todėl daugiausiai bendraujama kūno kalba. 30%
moksleivių teigia, kad nežodime kalba bendraujama dailės ir technologijų
pamokose. Šių pamokų metu galima išreikšti savo žodžius piešiniu ir
piešinį galima skaityti. Taip pat mokiniams prieš piešiant dažniausiai
mokytojai leidžia suvaidinti piešiamą objektą, taip vaikai kūnu perteikia
savo mintis. Tokiam bendravimui nereikalingi žodžiai. Todėl galima teigti,
kad dailės darbelių pamokos intensyviai ugdo mokinių neverbalinę kalbą.

30% apklaustųjų teigimu dažniausiai neverbaline kalba bendraujama
lietuvių kalbos pamokose. Šių pamokų metu mokiniai neverbalinę kalbą gali
sujungti su žodine kalba. Tai puikiai galima pasiekti ne tik pasakojimo
procese, bet ir skaitant vaidmenimis, inscenizuojant tekstą. Tokių užduočių
kūrybingas mokytojas gali sugalvoti be galo daug ir taip ugdyti mokinių
nežodinę kalbą.

Neverbalinė kalba ugdoma visų pamokų metu, tačiau ne visada vienodai.

[pic]

15 pav. Ar įmanoma pamoka tik girdint mokytojo balsą (iš

garsajuostės)?

Anketavimo metu buvo pateiktas klausimas „Ar įmanoma pamoka tik
girdint m.okytojo balsą (iš garsajuostės)?“ į šį klausimą 80 % respondentų
atsakė neigiamai aiškindami tai tuo, kad „nebūtų galima paklausti mokytojo,
kai ko nesuprasi“, „mokytojas negalėtų dar kartą paaiškinti nesuprantamos
užduoties“, „nebūtų įmanoma pasitikrinti“, „nebūtų bendravimo tarp mokinių
ir mokytojų“, kai kurie vaikai teigė, kad „nepatinka mokytojo balsas,
geriau matyti, kai mokytojas pasakoja“. Galima sakyti, kad pamoka niekada
nebus efektyvi kai prieš mokinius nestovės mokytojas. Vaikams labai svarbu
ne tik išgirsti mokomąją medžiagą, bet ir pamatyti mokytojo veido išraišką,
kūno judesius, emocijas, kad būtų geriau įsimenama mokomoji medžiaga.

Vaikai, kurie teigė, kad pamoka gali vykti ir tada, kai nėra mokytojo,
tvirtino, jog „galima orientuotis ir iš garsajuostės“, jei ko nesuprasi,
galima garsajuostę pasukti atgal ir dar kartą išgirsti kas buvo sakoma“,
„jokio skirtumo, juk vis tiek kažkas aiškina“. Šitokius mokinių atsakymus
būtų galima paaiškinti tik tuo, kad tie vaikai tikriausiai yra gabesni arba
jų atmintis yra girdimoji.

[pic]

16 pav. Ar vaikai moka bendrauti be žodžių?

Kaip matyti 16 paveiksle, 42 % mokinių teigia, jog nežodine kalba moka
bendrauti mažai. Neverbaline kalba moka bendrauti visi žmonės – vaikai.
Atsakydami į šį klausimą mokiniai tikriausiai nepagalvojo, kad nežodime
kalba bendrauja kiekvieną minutę, arba manė, kad bendravimas turi būti tik
kūnu, t.y. savo mintį perteikiant judesiais, tačiau neverbalinis
bendravimas vyksta žvilgsniu, prisilietimu, mimika, galvos linktelėjimu ir
pan. Daugiau nei 20% moksleivių teigė, jog moka bendrauti kūno kalba, o 31
% respondentų mano, kad nemoka bendrauti nežodime kalba.

Atlikto tyrimo duomenimis galima tvirtinti, kad mokinių neverbalinė
kalba yra neišlavėjusi, todėl vaikai nemoka bendrauti kūno kalba.

[pic]

17 pav. Ar per pamoką mokiniai bendrauja nežodime kalba?

Kaip pateikta 17 pav., pamokos metu, kai mokytoja nemato, dauguma
(50%) mokinių bendrauja nežodine kalba. Mokytojui nematant mokiniai
susikalba ženklais, šnibždėdami vienas kitam. Taip mokiniams yra įdomiau
dirbti, nes mintimis gali pasidalinti su draugu. Kadangi apklaustieji
mokiniai – pradinių klasių moksleiviai, daugelis jų pamokų metu nebendrauja
su bendraamžiais, nes mokymosi motyvacija yra didelė ir noras išmokti
užslopina norą pamokos metu paplepėti su draugu. Todėl 22 % mokinių teigė,
kad pamokos metu su draugais nebendrauja ženklais. 28% respondentų teigė,
kad ženklų pagalba su draugais susikalba labai retai. Taip yra todėl, kad
mokiniai nori užduotis atlikti kuo kruopščiau ir geriau, kad gautų daugiau
mokytojo pagyrimų.

[pic]

18 pav. Kokius ženklus vieni kitiems rodo mokiniai?

Mokiniai kurie bendrauja su draugais pamokos metu nežodine kalba
dažniausiai vieni kitiems rodo pirštų ženklus. Šitokie ženklai dažniausiai
reiškia „ateik“, „paduok“, „netrukdyk“, „palauk“, „sutinku“. Galima
sakyti, kad pirštų ženklai vaikams yra reikalingi tam, kad įspėtų draugus,
jog netrukdytų dirbti, nes taip pirštų ženklus aiškino daugelis mokinių.
Mokiniai pamokų metu vienas kitam linkteli galvą (41%). Galvos
linktelėjimas reiškia, kad sutinka, nesutinka, džiaugiasi. Kadangi vaikų
neverbalinė kalba dar nėra gerai išsivysčiusi, tai mokiniai nežodiniame
bendravime neišnaudoja visų veido ženklų, tik 8 % moksleivių naudoja akies
mirktelėjimą. Šio ženklo mokiniai neaiškino, tik vienas mokinys teigė, kad
„tai paslaptis, kurios negalima išduoti“.

1.3 MOKINIŲ STEBĖJIMO DUOMENŲ APRAŠYMAS

Mokinių stebėjimas buvo vykdomas pamokų metu. Buvo stebėtos lietuvių
kalbos, matematikos, pasaulio pažinimo, muzikos pamokos. Stebėjimo tikslas
atskleisti neverbalinės kalbos s.varbą, bei nustatyti jos raišką formalioje
veikloje. Svarbiausia buvo pastebėti mokinių girdėjimą, klausymą, matymą,
judėjimą. Kiekvienas mokinys viską daro skirtingai, nes yra individualybė.

Tik prasidėjus pamokai mokiniai rodo vieni kitiems ženklus – mėgdžioja
gyvūnus, o kiti, turi pasakyti kas rodoma. Šis žaidimas vaikams labai
patinka, todėl mokytojai grįžus į klasę dar vaizduoja gyvūnus, įvairias
figūras.

Pastebėta, kad kai kurie mokinai labai blaškosi, nes klasėje yra
pašalinis asmuo, todėl sunkiai susikaupia ir neišgirsta mokytojo nurodymų.
Mokytojai aiškinant vieni mokiniai klausosi susikaupę, susidomėję, su
didžiuliu noru sužinoti kažką naujo. Besiklausančių mokinių žvilgsnis
gilus, laukiantis, stebintis mokytoją. Klausydami mokytojos aiškinimo vieni
mokiniai labai juda, linguoja pirmyn – atgal. Stebint tokių mokinių elgesį
galima pasakyti, kad jie yra labai aktyvūs, nenustygstantys vietoje, todėl
jiems sunku išlaikyti sukauptą dėmesį. Kiti mokiniai atvirkščiai klausosi
įdėmiai, susikaupę, net nekrutėdami.

Tada, kai mokytoja paklausia mokinių apie ką tik pasakotą istoriją,
tie mokiniai kurie įdėmiai klausėsi, girdėjo viską ir gali atsakyti į visus
mokytojos pateiktus klausimus. Tie mokiniai, kurie klausėsi judėdami,
neišgirdo viso pasakojimo ir negali atsakyti į kai kuriuos mokytojos
klausimus. Atsakinėdami mokiniai yra labai susikaupę, jų veidas rimtas,
patenkintas, su šypsena, naudoja daug gestų, stengiasi pavaizduoti daiktus,
apie kuriuos pasakoja. Atsakinėjimo metu linkčioja galvą, sukinėja rankas,
o suklydę nuleidžia galvą. Kai mokytoja paklausia klausimo ir mokiniai žino
atsakymą, jie nori, kad pakviestų juos, todėl visaip stengiasi, kad juos
pakviestų atsakinėti leisdami įvairius garsus „mmm.“, „eee.“ ir pan.

Mokiniai labai įdėmiai seka pasakojančios mokytojos judesius ir patys
atsakydami stengiasi pavaizduoti mokytojos emocijas. Kai mokytoja rašo
lentoje sakinius, mokiniai labai įdėmiai stebi jos judesius, rašydami
stengiasi juos atkartoti. Kiekvieno mokinio rašančio sąsiuvinyje emocijos
skirtingos: vieni mokiniai rašo labai susikaupę, jų veide daug išraiškos –
lūpa papūsta ar prikąsta, akys primerktos, žandai išpūsti ar sukąsti,
antakiai pakelti ar nuleisti. Kai mokiniai rašo, galima perskaityti jų
nuotaikas – mokiniams sekasi ar nesiseka. Tada, kai sekasi parašyti
teisingai, mokinių veido išraiška linksmesnė – antakiai pakelti, lūpos
prikąstos, su šypsena, taip pat pašnibždomis sako sau žodžius, kuriuos
reikia užrašyti. Kai mokiniams nesiseka, veide atsispindi neviltis,
nusivylimas. Kiti mokiniai rašydami labai daug juda: linguoja kojas, kraipo
galvą, sukinėja ranką. Šių vaikų veide emocijas pastebėti labai sunku,
pastebima tik tai, kad lėčiau dirba ir vis prašo mokytojos pagalbos.

Tie mokiniai, kurie dirba susikaupę, parašo viską greičiau ir tada
padeda tiems mokiniams, kuriems sekasi sunkiau. Draugams užduotis aiškina
labai išraiškingai (panašiai kaip mokytoja), o kai draugas nesupranta,
stengiasi pats už jį parašyti.

Mokytojai nematant daugelis mokinių užsiima pašaliniais veiksmais –
žaidžia su mašinėlėmis, rutuliukais, varto knygą, sukinėja rašiklį, supasi
ant kėdės. Žaisdami yra labai įsigilinę į savo darbą, negirdi ką pasakoja
mokytoja, nepastebi, kas vyksta klasėje.

Kadangi buvo stebėtos įvairių dalykų pamokos, galima sakyti, kad
verbalinis bendravimas su neverbaliniu yra jungiamas kiekvienos pamokos
metu.

Kadangi šio tyrimo tikslas yra atskleisti neverbalinės kalbos svarbą,
bei nustatyti jos raišką formalioje veikloje, tai galima teigti, kad
ateidami į mokyklą šešerių ar septynerių metų vaikai daugiausia atsineša
savo šeimos suaugusiųjų vertybes ir remiantis jomis bendrauja su
aplinkiniais tiek žodine, tiek nežodime kalba. Bebūdami mokykloj.e ir
susitikdami su kitais vaikais, veikiami savo fizinio brendimo, pasikeitimų
aplinkoje, tokie vaikai keičia savo bendravimą. Kai pirmoje klasėse
besimokantys mokiniai dar yra neramūs, neištvermingi, labai daug vartoja
kūno kalbos elementų, tai jau į ketvirtą klasę atėję mokiniai moka valdyti
savo emocijas ir stengiasi mažiau bendrauti neverbaline kalba. Taip pat
pedagoginio proceso sėkmingumas priklauso nuo mokytojo ir mokinio
tarpusavio santykių, kasdieninis glaudus bendradarbiavimas leidža
kūrybiškiau pažvelgti į pilietinį ir patriotinį ugdymą. Svarbu vaiką
išmokyti ne tik imti, bet ir duoti, kad jis galėtų gyventi visuomenėje,
gerbti kitus žmones ir pats būti jų gerbiamas. Be to, reikia padėti
suprasti, kad nėra vien tik gerų ar vien tik blogų žmonių, kad jie visi yra
skirtingi. Todėl mokytojas pamokoje turi keisti mokymo metodus, kad galėtų
patenkinti visų vaikų individualius poreikius.

Vaikų atsakymai į anketos klausimus, pedagogų interviu atsakymai, bei
mokinių stebėjimas parodo, kad mokytojas pamokos metu bendraudamas
neverbalinė kalba rodo mokiniams pavyzdį, kuriuo mokiniai remiasi
mokydamiesi bendrauti nežodime kalba. IŠVADOS
1. Kalba, žodžiai turi didžiulę reikšmę visiems žmonėms. Kalbėdami mes
labai priartėjame prie bendravimo su aplinkiniais. Bendraudami verbalinę
kalbą jungiame su neverbalinė kalba. Tokiu būdu kalba tampa vaizdingesnė,
išraiškingesnė. Kontakto ir bendravimo kultūra bei prigimtinių vaiko
poreikių tenkinimo esmės suvokimas – pagrindinės padedančios asmenybei
vystytis sąlygos.

2. Pedagogo ir mokinių bendravime labai svarbu ne tik kas pasakoma,
t.y. žodžiai, bet ir tai, kaip tai pasakoma. Negali būti pilnavertis
bendravimas, kai mokymo procese bendraujama tik žodžiais, reikia įjungti ir
kūno kalbą, nes vaikams mokantis svarbu ne tik išgirsti, bet ir pamatyti
kaip tai sakoma. Kiekvienoje mokytojo ir mokinio sąveikoje labai svarbu,
kad mokiniai įdėmiai klausytų mokytojo, o mokytojas girdėtų mokinį, nes nuo
efektyvaus klausymosi priklauso sėkminga komunikacija. Pasak J. Vabalą –
Gudaitį komunikacijai priskiriami garsai, o ypač žodžiai ir optiniai
įspūdžiai veikia vaiko sielą. Todėl mokymo procese labai svarbus bendravimo

ir bendradarbiavimo ugdymas.

3.1 Neverbalinė komunikacija plačiai taikoma pradinėje mokykloje.
Mokytojai kūno kalba papildo pamokos aiškinimą, siunčia mokiniams įvairius
signalus, akcentuoja esmę (padrąsina rankų ženklais, pagiria šypsena,
pasako pastabą akimis ir pan.). Pedagogas papildo savo kalbą gestais
skaitydamas ir pasakodamas tekstą vaikams, kalbėjimas tampa aiškesnis,
išraiškingesnis, emocingesnis, priimtinesnis.

3.2 Kiekvienas mokinys nežodime kalba bendrauja ir su mokytoju ir su
bendraamžiais. Bendravimas tarp mokytojo ir mokinių, mokinių ir mokinių
nesiskiria, nes mokiniai žodinę kalbą papildo kūno kalba. Tačiau nežodinio
kalbėjimo vartojimas augant kinta. Tik atėję į pirmą klasę mokiniai
neverbaline kalba bendrauja dažniau nei būdami ketvirtoje klasėje.
Bendravimas nežodime kalba išlieka visą gyvenimą, tik su amžiumi jis tampa
konkretesnis, aiškesnis, vartojamas tik tada kai yra reikalingas. Mokymo
procese tarpusavyje bendraudami nežodine kalba vaikai rodo trumpus ženklus
galvos linktelėjimą, rankos mostą, akies mirktelėjimą norėdami draugus
įspėti, kad pastarieji palauktų, netrukdytų, ateitų. Šių ženklų prasmė yra
suprantama ir aiški kiekvienam.

3.3 Mokinių neverbalinė kalba kinta priklausomai nuo organizuojamos
veiklos. Mokymo procese vaikų kūno kalba ypač vartojama. Vaikai kūnų
pasako savo nuomonę apie kalbamą temą. Atsakinėjimo metu pirmokams labai
svarbu tai, kad mokinys yra patenkintas, ir tai parodo veido išraiška,
žvilgsniu, gestais, poza. Tokie mokiniai atsakinėja susikaupę ir su
didžiuliu noru. Mokinių žinojimas kalbama tema yra pastebimas kiekvieno
pedagogo klausimo metu, nes kai mokinys žino atsakymą į pateiktą klausimą
jo akys nušvinta ir jis visu kūnu parodo, kad žino atsakymą. Klausymo ir
atsakinėjimo metu mokiniai labai daug bendrauja kūno kalba. NAUDOTA LITERATŪRA
1. Bendravimo menas I. (1993). Vilnius. p. 47 – 62.

2. Bendravimo psichologija. ( 2001). Kaunas.

3. Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. (2003).

Priešmokyklinis, pradinis ir pagrindinis ugdymas. Vilnius: Švietimo

aprūpinimo centras.

4. Bierach A. ( 2000). Kūno kalba. Kaunas. p. 6 – 31.

5. Bikelienė J. (2000). Iškalbos menas. Vilnius.

6. Butkutė G., Kepalaitė A. (1996). Mokymasis ir asmenybės brendimas.

Vilnius.

7. Čepaitienė G. ( 1996). Kalbos etiketas ir mokykla. Šiauliai. p. 6

– 11.

8. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (2000). Vilnius. p. 78; 91;

921.

9. Daujotytė V. (2000). Kalbėkime, kalbėkimės. // Žvirblių takas. Nr.

1, p. 14 – 17.

10. Furst M. (2000). Psichologija. Vilnius. p. 310 – 312.

11. Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė M. (2002). Asmenybės ir

bendravimo psichologija. Vilnius. p. 126 – 155.

12. Gučas A. (1990). Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas: Šviesa.

13. Gudzinskienė V. (2002). Sakytinės ir rašytinės kalbos ugdymas. //

Žvirblių takas. Nr. 2, p. 12 – 16.

14. Jensen E. (1999). Tobulas mokymas. Vilnius: AB OVO. p. 116 – 131.

15. Jovaiša L. (1993). Pedagogikos terminai. Kaunas: Šviesa. p. 27; 28;

97.

16. Kalbotyros terminų žodynas. (1999). Vilnius. p. 624.

17. Kalesinkienė D. (2003). Nepaprastas kalbėjimo džiaugsmas. //

Žvirbių takas. Nr. 5, p. 2 – 13.

18. Laužikas J. (1997). Rinktiniai raštai III. Kaunas: Šviesa. p. 102 –

247.

19. Lietuvių kalbos enciklopedija. (1999). Vilnius. p. 624.

20. Marcelionienė E. (1997). Šaltinėlis I klasei mokytojo knyga.

Kaunas: Šviesa.

21. Myers G. D. (2000). Psichologija. Atviros Lietuvos fondas. p. 442 –

447.

22. Nauckūnaitė Z. (2000). Iškalbos mokymas. Kaunas: Šviesa. p. 19 –

35; 170 – 180.

23. Pease A. (2003). Kūno kalba: kaip pagal gestus skaityti kitų žmonių

mintis. Kaunas: Dajalita.

24. Pieget J. (2002). Vaiko kalba ir mąstymas. Vilnius: Aidai.

25. Pikūnas J., Palujauskienė A. (2001). Asmenybės vystymasis. Kaunas.

26. Plentaitė V., Marcelionienė E. (2003). Šaltinėlis II klasės

mokytojo knyga. Kaunas: Šviesa.

27. Pradinė mokykla: ugdymo turinys ir socialinė integracija. (2004).

Klaipėda. p. 11 – 13.

28. Pradinio mokymo patirtis Lietuvoje 1918 – 1940. (2000). Kaunas:

Šviesa. p. 150 – 160.

29. Psichologijos žodynas (1993). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų

leidykla. p. 188.

30. Pukelis K. (1998). Mokytojų rengimas. Kaunas. p. 211 – 213.

31. Rosenberg B. Marchall. (2000). Bendraukime be pykčio. Nuoširdus

kalbėjimas. Kaunas: Šviesa. p. 11 – 12.

32. Vabalas – Gudaitis J. (1983). Psichologijos ir pedagogikos

straipsniai. Vilnius: Mokslai. p. 101 – 114.

33. Želvys R. (1995). Bendravimo psichologija. Vilnius. p. 14 – 17.

34. Žemaitis V., (1992). Bendravimo prasmė. Vilnius.

35. Žukauskienė R. (2001). Raidos psichologija. Vilnius. SANTRAUKA
Šiuolaikinėje mokykloje bendravimas yra būtinas. Jo reikia mokyti.
Pagrindinis mokymo šaltinis yra mokykla. Pamokų metu ir po jų, mokiniai ir
mokytojas bendrauja ne tik žodžiais, bet ir kūno kalba. Neįmanoma pamoka
tik verbalinės kalbos pagrindu, būtinai reikia į mokymo procesą įjungti ir
nežodinę kalbą. Vaikas visą pasaulį suvokia ne tik per girdėjimą, bet ir
per matymą, klausymą, judėjimą, uodimą. Todėl būtina ugdyti mokinių žodinę
ir nežodinę kalbą kartu, neatskiriant vienos nuo kitos.

Rašant darbą buvo išskelti uždaviniai:

4. Atlikti pedagoginės psichologinės literatūros analizę.

5. Išanalizuoti verbalinės ir neverbalinės kalbos santykį pradinėje

mokykloje teoriniu ir praktiniu aspektu.

6. Nustatyti mokinių neverbalinės kalbos raišką ir jos įtaką

bendravimui.

Naudotasi šiais tyrimo metodais: mokslinės literatūros analizė;
stebėjimas; anketavimas; interviu; tyrimo rezultatų statistinė ir grafinė
analizė.

Tyrimas vyko 2005m vasario – balandžio mėn. Klaipėdos Gedminų
pagrindinėje mokykloje. Jo metu buvo apklausti 15 pradinių klasių pedagogų,

79 ketvirtokai, stebėti 98 pirmų klasių mokiniai. Tyrimo imtis – 192
respondentai. PRIEDAI
———————–

BENDRAVIMAS

Iš lot. Communico, kurio reikšmė labai plati

SANTYKIAI

TARPUSAVIO SĄVEIKA (socialinė interakcija)

KEITIMASIS INFORMACIJA (komunikacija)

TARPUSAVIO SUVOKIMAS(socialinė percepcija)

TARPASMENINIO BENDRAVIMO ASPEKTAI

Emocijos

išraiškų

perdavimas

Kito asmens padarymas bendrininku

Prasmingas ryšio tarp žmonių palaikymas

Žinių, patyrimo, minčių perdavimas

Mokytojų vertinimo sistema

MOKINYS

Mokytojų bendravimas

Mokytojų kompetencijos

Mokytojų dalyvavimas socializacijoje

EFEKTYVUS KLAUSYMASIS

Girdėjimas

Supratimas

Atmintis

Interpretavimas

Įvertinimas

Reagavimas

NEVERBALINIS BENDRAVIMAS

ŽVILGSNIS

VEIDO IŠRAIŠKA

ASMENINĖ ERDVĖ

POZA

GESTAI

KŪNO SUDĖJIMAS

PRISILIETIMAS

BALSAS

APRANGA, TURIMI DAIKTAI

Leave a Comment