Neverbalinės kalbos raiška pradinėje mokykloje

TURINYS

ĮVADAS 31. BENDRAVIMO IR BENDRADARBIAVIMO SAMPRATA. VERBALINIS IR NEVERBALINISBENDRAVIMAS 51.1 Verbalinė kalba mokytojo ir mokinių bendravime 91.2 Artistiškumas – kūno kalba 132. VERBALINĖS IR NEVERBALINĖS KALBOS SANTYKIS PRADINĖJE MOKYKLOJE 193. NEVERBALINĖS KALBOS RAIŠKOS MOKINIŲ BENDRAVIME TYRIMAS 252.1 Pedagogų apklausos duomenų analizė 262.2 4 klasės mokinių anketinės apklausos duomenų analizė 311.3 Mokinių stebėjimo duomenų aprašymas 36IŠVADOS 39NAUDOTA LITERATŪRA 41SANTRAUKA 43PRIEDAI 44ĮVADASTemos aktualumas: Lietuvių kalba – ryškiausias lietuvių tautosnacionalumo požymis ir didžiausia vertybė. Mokykloje ja perteikiamosdorovinės nuostatos, tautos atmintis. Ja kuriama dabarties kultūra.Pradinėje mokykloje kalba yra prieinamiausias vaiko informacijos šaltinisir viena iš svarbiausių mokymosi priemonių. Kalbėdami žmonės bendrauja. Bendravimas yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių. Be bendravimosu žmonėmis negali būti normalaus psichinio žmogaus vystymosi. Negalimežmogaus asmenybės raidos atsieti nuo socialinės aplinkos, nuo tradicijų.Tai turi įtakos ir harmoningai asmenybės raidai, ir jo individualių galiųraiškai. Bendravimas su kiekvienu asmeniu yra skirtingas. “Bendravimas – turėtibendrų reikalų, santykių” [8, p. 78]. Mes bendraujame verbaliniu, irneverbaliniu būdu, taip pat kaip bendravimo forma yra naudojama rašytinėkalba. Neverbalinis bendravimas -“nežodinių elementų (gestų, mimikų)naudojamas bendraujant. Verbaliniai bendravimo elementai, t.y. tai kąžmogus kalba, ir neverbaliniai elementai, t.y. kaip žmogus kalba, galisutapti, papildyti vienas kitą, bet gali ir prieštarauti vieni kitiems”[29, p. 188]. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ verbalinis bendravimasapibūdinamas, kaip “žodis, žodžiu pareikštas”[8, p. 921]. Apie bendravimo svarbą, funkcijas bei raišką daug rašė D. Gailienė, L.Bulotaitė, M. Sturlienė (20002), A. Gučas (1990), J. Laužikas (1997), A.Pease (2003), J. Vabalas – Gudaitis (1983), R. Želvys (1995), V. Žemaitis(1992) ir kt. Šiuolaikiniame gyvenime Lietuvai integruojantis į EuroposSąjungą vis dažniau susiduriama su kitų tautų atstovais, ir nemokant jųkabos susikalbama kūno judesiais, ženklais – kūno kalba. Juo labiauplečiasi ir intensyvėja žmonių bendravimas, tuo daugiau juntame irbendravimo kultūros stoką. Tai, matyt, galima paaiškinti ne vien tuo, kadžmonių santykiai tampa sudėtingesni, bendravimas – intensyvesnis, bet irtuo, kad smarkiai kyla bendras žmogaus kultūros lygis, turtėja dvasinispasaulis, kad dabar jis daug reiklesnis sau ir kitiems, nepakantesnissavanaudiškumui, šiurkštumui, bukumui, chamiškumui ir kitokiam blogiuižmonių santykiuose. Žmonės bendraudami ir bendradarbiaudami gali sėkmingiau tenkintidaugelį svarbiausių savo poreikių. Visų pirma žmonės bendraudami irbendradarbiaudami keičiasi informacija. Antra, bendravimas irbendradarbiavimas suteikia mums galimybę geriau suprasti ir pažinti save[2, p. 11]. Bendravimo ir bendradarbiavimo ugdymas prasideda dar šeimoje,atėjus vaikui į mokyklą tobulinamas. Mokytojo ir mokinio, auklėtojo ir auklėtinio bendravimo irbendradarbiavimo būdo problema labai sena. Visais laikais ir visų tautųpažangūs pedagogai jai skyrė didelį dėmesį. Antai jau žymus graikųfilosofas Platonas, kurdamas valstybės, kaip politinės ir dorovinėsorganizacijos modelį, teigė, kad tik teisingas jauno žmogus auklėjimas irlavinimas pažadina geruosius žmogaus prigimties bruožus, o kas jau juosturįs, tai tokio teisingo auklėjimo ir bendravimo atitikimo prigimčiai dėkapadaro tuos bruožus dar geresnius. [30, p. 140]. Pagrindinis bendravimo ir bendradarbiavimo mokytojas yra mokykla.Kiekvienos tautos mokykloje vaikai išmoksta, kaip tinkamai reikšti savoemocijas, jausmus, taisyklingai kalbėti. Auklėjimo, ugdymo procesemokytojas su mokiniais nuolat bendrauja ir bendradarbiauja žodžių ir kūnojudesių pagalba. TYRIMO OBJEKTAS: 1 ir 4 klasių mokinių neverbalinės kalbos raiška. DARBO TIKSLAS: Atskleisti neverbalinės kalbos svarbą mokiniųbendravime. DARBO UŽDAVINIAI: 1. Atlikti pedagoginės psichologinės literatūros analizę. 2. Išanalizuoti verbalinės ir neverbalinės kalbos santykį pradinėje mokyk…loje teoriniu ir praktiniu aspektu. 3. Nustatyti mokinių neverbalinės kalbos raišką ir jos įtaką bendravimui. HIPOTEZĖ: Neverbalinė kalba bendravimą padaro išraiškingesnį. TYRIMO METODAI: mokslinės literatūros analizė; stebėjimas;anketavimas; interviu; tyrimo rezultatų statistinė ir grafinė analizė. DARBO STRUKTŪRA IR APIMTIS: Darbą sudaro santrauka, įvadas, trysskyriai, išvados, naudotos literatūros sąrašas ir priedai. 1. BENDRAVIMO IR BENDRADARBIAVIMO SAMPRATA. VERBALINIS IR NEVERBALINIS BENDRAVIMASNorime ar nenorime, mokame ar nemokame, mes nuo pat ryto iki vakaro sukuo nors bendraujame ir bendradarbiaujame. Vaikai bendrauja irbendradarbiauja su tėvais, studentai su dėstytojais, įstaigų darbuotojai susavo vadovais, bendradarbiais, klientais. Netgi tada, kai šalia nėra neivieno žmogaus, jaučiame aplinkinių įtaką. „Pedagogikos terminų“ žodynebendravimas yra aiškinamas kaip „keitimasis informacija, patirtimi, josturtinimas naudojantis žodiniais ir nežodiniais ženklais.“ [15, p. 27]. Anot D. Gailienę, L. Bulotaitę, M. Sturlienę, bendravimas yradaugialypis reiškinys. Bendravimu vadiname ir daugelį metų trunkančiądraugystę, ir susirašinėjimą elektroniniu paštu, ir aktoriaus pasirodymąpublikai. Todėl skiriamos įvairios bendravimo rūšys, sudėtinės dalys iraspektai. [11, p. 127]. Bendravimo formos yra žodinės, rašytinės ir nežodinės. Žodinisbendravimas – dialogas ir monologas. Rašytinis – gebėjimas išreikšti irperduoti raštu mintis bei jausmus. Nežodinis bendravimas – emocijos,įgyvenimai, žvilgsnis, gestai, mimika ir kt. Tai – bendravimas be žodžių.Anot V. Žemaičio (1992), „šie neverbalinio bendravimo būdai sudaro savitąkomunikacinę ženklų sistemą, kuri papildo verbalinę komunikaciją, o kartaisnet ją pakeičia”. [33, p .5]. Galima skirti bendravimą su savimi (jis dar vadinamasintrapersonaliniu) ir bendravimą su kitais (tarpusavio, tarpasmeninis,interpersonalinis). Puikios intrapersonalinio bendravimo iliustracijos –posakiai „mane baigia užgraužti sąžinė”, „pasižiūrėk į save iš šalies” irpan. Tarpasmeninis bendravimas – toks, į kuri įsitraukia ne mažiau kaip dužmonės. [2, p. 34].[pic]

1 lentelė Svarbiausi tarpasmeninio bendravimo aspektai [2, p. 34].

Vos tik atsiranda koks nors ryšys tarp dviejų ar daugiau žmonių,prasideda komunikacijos procesai. Bendravimas susideda iš jų lyg statinysiš plytų. Komunikacija – tai keitimasis informacija, naudojant kokią norsženklų sistemą. Bendraudami žmonės dalijasi žiniomis, nuomonėmis, pranešavieni kitiems apie savo jausmus. Šiai informacijai perduoti naudojamiįvairūs būdai: kalba (žodinis bendravimas), mimika, gestai, kai kada netgiaprangos detalės ar aksesuarai (nežodinis bendravimas). Ar keitimasisinformacija vyksta sėkmingai, priklauso nuo to, kaip informacijos siuntėjasir gavėjas supranta tų pačių ženklų – žodžių, gestų ir kt. – prasmę. [10,p. 310]. Mokykloje nuolat komunikuoja pedagogas su savo auklėtiniais. Kaippedagogas sugeba perteikti mokomąją medžiagą priklauso, kaip mokinys jąperims, supras ir gebės įsisavinti. Kitas svarbus bendravimo aspektas – tarpusavio sąveika. Taibendraujančių poveikis vienas kitam. Bendraudami žmonės daro vieni kitiemstam tikrą įtaką: keičia jausmus, požiūrius ir elgesį. Dažnai, turėdamiįvairių tikslų, tarpusavyje bendrauja visai nepažįstami žmonės. [2, p.35]. Mokykloje tarpusavyje nuolat bendrauja mokytojas ir mokinys. Mokytojasyra tarsi patarėjas, pagalbininkas. Pedagogas auklėtiniams turi didžiulęįtaką. Vaikai stebi mokytojo kalbėseną, judesius, mimiką, veido išraišką irpatys bando pamėgdžioti. Pasak J. Vabalą – Gudaitį tarpusavio sąveiką turi sudaryti ne mažiaukaip du nariai, be to jie turi vienas kitą veikti arba paeiliui arba netvienu metu. [32, p.104]

Bendravimą galima apibūdinti, kaip:

2 lentelė Bendravimo apibūdinimas.

Turint galvoje svarbiausius čia paminėtus bendravimo aspektus, galimasakyti, jog sąvoka bendravimas apima dviejų ar daugiau žmonių tarpusaviosuvokimą keitimąsi informacija, sąveiką ir santykius. Poreikis bendrauti – vienas pirmųjų vaiko socialinių poreikių. Jispasireiškia jau pirmojo gyvenimo mėnesio pabaigoje ir išlieka beveik visągyvenimą. Nuo šio poreikio tenkinimo, kaip parodė rusų p…sichologų L.Vygotskio, A. Leontjevo, A. Lurimjos, D. Elkonino ir jų pasekėjų tyrimai,priklauso vaiko psichinis vystymasis. Kontakto su artimais žmonėmis, t. y.tėvais, mokytojais pobūdis, jų bendravimo su vaiku kultūra bei prigimtiniųporeikių tenkinimo esmės suvokimas – pagrindinės padedančios asmenybeivystytis sąlygos [34, 216- 217]. Atėjus vaikui į mokyklą bendravimo poreikis nepakinta, tačiauprasiplečia. Vaikai jau bendrauja ne tik su tėvais, broliais, seserimis,bet ir su pedagogais, bendraamžiais. Mokykloje atsiranda poreikisbendradarbiauti. „Dabartiniame Lietuvių kalbos žodyne“ žodis„bendradarbiauti“ apibūdinamas, kaip kartu su kitais dirbti. [8, p. 91]. Pasak J. Vabalą – Gudaitį, pedagogas mokiniu turi rūpintis taip, kaiprūpinasi juo mama. Skirtis turi tik sąmoningumas: „motina intuityviai irbemaž nesąmoningai užmezga stiprius santykius su savo kūdikiu, pedagogastuos santykius nustato sąmoningai, nors ir jam šiame darbe daugiausiaipadeda įgimti tėviškumo instinktai bei jautrumas vaikų bejėgiškumui.“ [32,p. 108]. Pagal tai auklėtojų ir auklėtinių bendravimas yra daugiaudalykinis, nors yra ir kitokio bendravimo išraiškų: mokytojas paguodžiaužsigavusį auklėtinį, paglosto, apkabina, meiliai šypsosi ir pan.. Mokytojo ir mokinių bendravime ir bendradarbiavime, anot J. Vabalo –

Gudaičio, pirmiausia svarbu – auklėtojo psichofizinės ypatybės, labiausiaitos, kurios padidina jo kaip sąveikos nario reikšmę. Antrąją pedagogikosdalį sudaro auklėtinio psichofizinės funkcijos, dalyvaujančios bendravimosąveikoje, ir jų klasifikacija pagal reikšmę konstrukcinei sąveikai. Pačiąsvarbiausią pedagogikos dalį sudaro sąveikos abipusiški vyksmai irnustatymas sąlygų bei priemonių, kurios stiprina arba silpnina konstrukcinęsąveiką. Pasak J. Vabalą – Gudaitį tarpusavio sąveikai priskiriami garsai,o ypač žodžiai ir optiniai įspūdžiai veikia vaiko sielą. [32, p. 109-110]. Pedagogo ir mokinių bendravime ir bendradarbiavime labai svarbu netik, kas pasakoma, t.y. žodžiai, bet ir tai kaip pasakoma. Negali būtipilnavertis bendravimas, kai mokymo procese bendraujama tik žodžiais.Vaikams mokantis svarbu ne tik išgirsti, bet ir pamatyti kaip yra pasakoma.Vaikas taip geriau įsimena medžiagą, nes prisimena su kokia veido išraiškamokytojas pasakojo,kokie buvo jo gestai, kokias emocijas perteikė. Mokykloje tinkamą bendravimą ir bendradarbiavimą sąlygoja teigiamitarpasmeniniai ir kolektyviniai santykiai, o tinkamas bendravimas irbendradarbiavimas – teigiamus santykius, kuriuos reguliuoja pedagoginėetika, taktas, mokinio taisyklės, asmeninis patrauklumas, sąmoningas irnesąmoningas požiūris vienų į kitus, prieštaravimų sprendimas. Mokytojobendravimo kultūra ne tik sėkmingo ugdymo sąlyga, bet ir viso pedagoginioproceso šerdis. Bendravimo ir bendradarbiavimo, jo kultūros išmanymas žmogui toksreikšmingas ir būtinas, kad be jo negalima įsivaizduoti ir paties žmogaus.Bendravimo procese sukuriama individo socialinė esmė, susiformuoja visi jožmogiškieji bruožai – pažiūros ir įsitikinimai, jausmai ir emocijos,vertinimai ir idealai, charakterio savybės ir elgesio įpročiai. Bebendravimo neįmanoma žmonių gamybinė, kultūrinė bei visuomeninė veikla.[32, p.113]. Pagaliau mokėjimas išlaikyti tinkamą bendravimo ir bendradarbiavimokultūros lygį – didelė savaiminė vertybė. Kiekvienam labai svarbu patirtikito žmogaus artumą, jo palankumą, būti suprastam, dalintis mintimis irišgyvenimais. Pasak J. Vabalą – Gudaitį (1983), auklėtojas klasėje turi sukurtitokią bendravimo atmosferą, kurios narys jis pats būtų, jei pedagogas patsnėra tos sąveikos narys, anot J. Vabalo – Gudaičio , tai nepavydėtinastokio mokytojo likimas. Jei mokytojas, kad ir ne visai sąmoningai sukuriamokinių s…ąveiką, ir pats yra veiklus jos narys, tai tame bendravimosūkuryje jis turės energijos, smalsumo, nes vaikai „užkrės“ jį savoįkarščiu bei troškimais vis naujų žinių. Toks mokytojas nuolat stiprinsbendravimą su savo mokiniais. [32, p.109-111]. L. Jovaiša (1993) teigia, kad bendravimu ir bendradarbiavimu pradedamasir baigiamas pedagoginis aktas pamokos metu ir tiek kitokių pedagoginiųsusitikimų metu. Bendravimo ir bendradarbiavimo dėka organizuojama,atliekama ir kontroliuojama veikla vadovaujantis konkrečiais mokymo arauklėjimo uždaviniais. Bendravimas ne tik sėkmingo ugdymo sąlyga, bet irviso pedagoginio proceso šerdis. [15, p. 27]

Galima teigti, kad bendravimas ir bendradarbiavimas reikalingaskiekvienam žmogui, nes poreikis bendrauti jau pasireiškia pirmosiomiskūdikio gyvenimo dienomis ir tęsiasi visą gyvenimą. Be bendravimo irbendradarbiavimo neįmanoma apsieiti mokykloje. Mokymo procese pedagogasbendrauja ir bendradarbiauja su vaikais, o ir vaikai bendrauja irbendradarbiauja tarpusavyje. Pagrindinė bendravimo išraiška yra žodinisbendravimas, tačiau neįmanoma apsieiti ir be nežodinio bendravimo, kurispapildo žodinę išraišką.

1.1 VERBALINĖ KALBA MOKYTOJO IR MOKINIŲ BENDRAVIME

Kasdieniniame gyvenime minėdami bendravimą, turime galvoje visų pirmabendravimą žodžiais. Jis mums geriausiai žinoma. Bendravimas perteikiantinformaciją žodžiu vadinamas kalbėjimu. Pasaulyje yra daugiau kaip trystūkstančiai kalbų. Todėl norint visaverčio bendravimo būtina mokėti kalbą,kuria kalba pašnekovas. Pasak B. Rosenberg Marchall (2000), kalba, žodžiai turi didžiulęreikšmę visiems žmonėms. Kalbėdami mes labai priartėjame prie bendravimo(kalbėjimo ir klausymo), skatinančio nuoširdžiai duoti, tiesiančio tiltusne tik į mus pačius, bet ir į kitus. [31 , p. 12]. Kalba pagrindinė mokymoir auklėjimo, bendravimo priemonė, kuria žodžiais keičiasi informacija,pažintine, praktine, emocine patirtimi. Mokymo procese kalba plečiama irgilinama. [15, p. 92]. J. Pikūnas ir A. Palijauskienė (2001) teigia, kad mokytojų ir mokiniųtiesioginis bendravimas vyksta sistemoje „subjektas – subjektas”. Galimasir tarpinis vyksmas, kai įsiterpia mokomosios priemonės, knygos, tadabendravimas tampa sistema „subjektas – objektas”. Tiesioginis bendravimaskalba visada prasideda nuo kontakto ir santykių užmezgimo, susitikus ugdymoproceso dalyviams: mokytojui ir mokiniui. Čia mokytojas vadovaujabendravimui, kreipia jį kultūros vertybių įgijimo linkme. Keitimosipatirtimi turinį sudaro ne tik žinios, bet ir mokėjimai, įgūdžiai, pažiūrosir kitos objektyvios vertybės. Todėl verbalinis bendravimas yra vienasesminių ugdymo komponentų. [25, p.64] Anot R. Želvio (1995), kalbėjimas gali būti ne tik išorinis, bet irvidinis. Vadinasi, kalba skirta ne vien bendrauti su kitais žmonėmis:galima kalbėti ir su pačiu savimi. [33, p. 65]. Šiame darbe bus aptariamasbendravimas tarp mokytojų, mokinių ir bendravimas tarp mokinių. Verbalinis bendravimas gali būti monologinis ir dialoginis Monologiniskalbėjimas yra tada, kai šneka vienas žmogus, o kiti, būdami klausytojais,tik priima žodinę informaciją. Dialoginio kalbėjimo metu bendravimopartneriai vienas kitam perdavinėja pokalbio giją— ir patys kalba, ir kitųklausosi. Dialogas sudėtingesnis už monologą: pašnekovams reikia labiautaikytis vieniems prie kitų. Šis prisitaikymas yra įvairialypis —pašnekovams tenka suderinti savo pokalbį taip, kad abu nenutiltų arbanepradėtų šnekėti vienu metu. [33, p. 67-68]. Mokėjimas naudotis verbaliniais įgūdžiais – svarbiausias elementasmokytojo darbe, kurį atspindi penkios mokytojo funkcijos, susijusios sumokytojo ir mokinių verbaliniu bendravimu: [pic] 3 lentelė Mokytojo ir… mokinių verbalinio bendravimo funkcijos

3 lentelėje pateikta mokytojo ir mokinių verbalinio bendravimo schemakurią būtų galima paaiškinti taip: visų pirma mokytojai turi kalbėtiaiškiai, suprantamai, kad būtų išgirsti ar kad jų žodžiai turėtų poveikį.Taip pat mokytojas turi suprasti, ką mokiniai jam nori pasakyti; mokytojųvertinimo sistema – galima rasti daugybę pavyzdžių, kai mokinių kalbosmokymasis nukentėjo dėl netinkamos ugdymo programos, nes buvo iki galoneišsiaiškintos mokinių galimybės mokytis kalbos; mokytojų kompetencijaturi padėti vaikams suvokti, kad kalbos mokėjimas leidžia būti raštinguvisuomenės nariu; ir mokytojų dalyvavimas socializacijoje – turi padėtimokiniams tapti pilnaverčiais visuomenės nariais. R. Želvio (1995) teigimu pokalbio sėkmė labai priklauso nuo pašnekovųasmeninių savybių: charakterių, pasaulėžiūros, temperamento ypatybių. Vienižmonės mėgsta lėtą, neskubią šneką su ilgomis pauzėmis, kiti greitai beriažodžius, vos suspėję užbaigti sakinį, tuoj pradeda kitą ir nekreipiadėmesio į pertraukimus. Jei šnekasi du skirtingo temperamento žmonės, jiemsgali būti sunku suderinti tokius nevienodus pokalbio stilius. Tačiaudažniausiai sugebama prisiderinti vienas prie kito, ypač jei tenkabendrauti ilgiau. [33, p. 69]. Paprastai, girdėdami ir suvokdami žodžius, mes kuriame vieningąvaizdą, dažniausiai net neįsisąmonindami minėtų trijų komponentųegzistavimo. [2, p. 87]. Labai svarbu mokytojo ir mokinių pokalbyje, kad būtų grįžtamasisryšys. Tai pastebima pokalbio metu, kai pašnekovas pritaria arba nepritarianeverbaline kalba. Grįžtamasis ryšys būna efektyvus tik tada, kai mokamaklausytis. Mokykloje šitoks ryšys yra pastebimas tada, kai mokytojas klausiamokinių, o mokiniai jam atsako pritaria ar nepritaria mokytojo nuomonei.Mokytis kalbos galima kalbant, bendraujant, t. y. būnant socialiaiaktyviam. Per pamoką kalbėjimą galima išprovokuoti nagrinėjant tekstą arlyginant keletą skirtingų tekstų, sudarius tam tikras situacijas. Mokymo procese labai svarbu, kad mokiniai įdėmiai klausytų mokytojo,nes nuo efektyvaus klausymosi priklauso mokomosios medžiagos įsiminimas.Jau „bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose“ kalbama, kadkalbinis bendravimas tai moksleivio gebėjimas bendrauti su bendraamžiais irsavo aplinkos žmonėmis sakytine ir rašytine kalba. Gebėjimas klausytis irsuprasti kitų žmonių kalbą, gebėjimas pačiam kalbėti, reikšti savo mintisir jausmus. [3, p.113] Labai svarbu, kad mokiniai gebėtų išklausyti mokytojo pasakojimų. Nuoto kaip mokiniai klausosi mokytojo priklauso tai kiek išgirsta, ir kiekinformacijos geba įsiminti. Nemokėjimas klausyti – viena pagrindinių neefektyvaus bendravimopriežasčių. Būtent tai veda į nesusipratimus, klaidas ir problemas, kuriosgali būti ne tik pavojingos, bet ir lemtingos. M. Burcley-Allen (1997)teigimu, daugiausiai laiko bendravimo procese užima klausymasis. [2, p.89].

Dažniausiai nesiklausome dėl vidinių priežasčių, kurios yra ganapaprastos: [2, p.90]. • mums neįdomu, • mes mąstome apie savo svarbesnes problemas • mes pavargę • mes susijaudinę Kad klausymas būtų efektyvus būtinos kelios sąlygos: [2, p. 96].

4 lentelė Bwwnell efektyvaus klausymosi modelis (pagal J. Greenberg ir R.

A. Baran, 2000)

Geras klausytojas tiesiog tampa savotišku veidrodžiu: atspindi tai, kąjaučia ar kalba pašnekovas ir niekada „neužkimba” ant pašnekovo „kabliuko”,t. y. nesupyksta, neįsižeidžia, nedaro skubotų išvadų. Nereflektyviaiklausydamiesi, mes nesikišame į pašnekovo kalbą, tik dėmesingai tylime arbaįsiterpiame trumpomis replikomis. [2, p.97]. Piaget J. (2002) klausydamasis, kaip vaikai kalba, pastebėjo, kadjaunesniojo mokyklinio amžia…us vaikai dažnai nesugeba išklausyti kitokalbančiojo. Jis nustatė, kad beveik pusė 6- 7 metų amžiaus vaiko sakomųsakinių yra egocentriški. Egocentrinė kalba reiškia kalbėjimą kito asmensakivaizdoje, bet neperduodant kitam ir nesikeičiant tarpusavyje informacijaar idėjomis. Vaikai, būdami kartu, dažnai kalba, tačiau kalba jiedažniausiai reiškia tik savo mintis, nereaguodami į tai, ką sako kitivaikai. [24, p. 166 – 167] Piaget pažymėjo, kad augančio vaiko socializuota kalba irgi tobulėja,t. y. vaikas kartais stengiasi bendrauti su kitais savo bendraamžiais,mėgina aktyviai keistis mintimis ir suprasti tai, ką sako kitas. Vaikaspradeda aiškinti, ką norėjo pasakyti ir vengia vartoti žodžius ar vardus,kurių klausytojas gali nežinoti. Nuo egocentrinės kalbos prie socializuotospereinama pamažu, ne staiga. Piaget pastebėjo, kad kartais ir vyresnivaikai vartoja egocentrinę kalbą. [24, p. 178] Remiantis turima pedagogine patirtimi, galima sakyti, kad mokiniaidažnai nesiklauso pedagogo pasakojimų, aiškinimų. Tai galima pastebėtimokinių žvilgsnyje, veido išraiškoje. Tada, kai mokiniai įdėmiai klausosipamokos eigos, galima pastebėti kintančią reakciją: veido išraiškos, kūnopadėties kaita.

Mokytojo asmenybė, jo bendravimo kultūros lygis – atlieka lemiamąvaidmenį verbalinio bendravimo proceso su mokiniais metu. Nuo mokytojoparinkto lingvistinio bendravimo metodo atitikties vaikų amžiui,išsivystymo lygiui priklausys, kaip bus įsisavinti ir išlavinti kalbėjimoįgūdžiai, sugebėjimas formuluoti aiškias mintis bei paties verbalinioproceso esmės suvokimas ir vertinimas.

1.2 ARTISTIŠKUMAS – KŪNO KALBA

Neverbalinė kalba mūsų bendravime yra ne mažiau reikšmingesnė užverbalinę: ji padeda geriau išreikšti norimas mintis. Anot L. Jovaišos„bežodė komunikacija yra keitimasis daiktine, veiksmine informacija;gestais mimika, pantomimika, jausmų išraiška ir t.t. Ugdymo procese šisinformacijos srautas labai reikšmingas asmenybei pažinti norint tinkamai suja bendrauti. Tačiau šią informaciją reikia mokėti teisingai šifruoti , kadbūtų išvengiama klaidų.“ [15, p.28]. Žodine kalba žmogus naudojasi norėdamas nuslėpti savo mintis. Tačiautai, ką jis nori nuslėpti kalbėdamas, pasako nežodine (neverbaline) arbakūno kalba, nes kiekvieną pasakymą lydi nežodiniai signalai. Jie tiesiogiaiatspindi žmogaus fiziologines reakcijas, todėl yra greitesni už kalbą. Meskalbame balsu, tačiau bendraujame visu kūnu. [2, p. 105]. Nežodinis (neverbalinis) bendravimas – tai pats paprasčiausias būdasperduoti pasitenkinimą, nepasitenkinimą, skausmą, simpatiją ar antipatijąkitam žmogui. Dar kūdikystėje, prieš išmokdami kalbėti, vaikai puikiaiperduoda savo jausmus, emocijas neverbaline kalba (garsas, judesys,žvilgsnis, šypsena). Anot A. Bierach (2000), „Žmogui kalba duota tam, kadjis galėtų nuslėpti savo mintis”. Tačiau tai, ką jis nori nuslėptikalbėdamas, dažniausiai išduoda kūnu. [4, p. 12]. Kartais kūno kalba išduoda daugiau nei kalbantysis nori pasakyti. Jeiatidžiai įsižiūrėtume į pašnekovo atliekamus gestus ar judesius, galėtumeatskleisti netgi jo vidinę būseną ir tai, kaip jis pokalbio metu jaučiasiemociškai. Tačiau E. Jensen (1999) teigia, kad iš kūno kalbos negalimaapibendrinamai spręsti apie žmogų. Pavyzdžiui, vien iš to, kad žmogus sėdisukryžiavęs kojas, negalima spręsti, kad jis yra užsidaręs ir „atsitvėręs”.Gali būti, kad žmogus paprasčiausiai ilsisi užsikėlęs koją ant kojos. [14,p. 116]. Norint suprasti žmogaus mintis, reikia gerai žinoti neverbaliniobendravimo komponentus, tai yra mimiką, gestus, kūno laikyseną, veidoišraišką, kūno suėdjimą, fizinį patrauklumą, apsirengimo stilių. Sudėjusvisus šiuos komponentus matoma bendra žmogaus išvaizda, kuri …siunčiavienokius ar kitokius signalus į aplinką.

5 lentelė Neverbalinio bendravimo elementai Visi čia paminėti neverbalinio bendravimo komponentai naudojamimokykloje mokytojo ir mokinių bendravime. Stebėdamas mokinių tarpusaviobendravimą, iš kūno kalbos, mokytojas gali pasakyti ką mokinys masto,kokias emocijas išgyvena. Aiškiausiai emocijos matomos veido išraiškoje. Gebėjimas veiduišreikšti stiprias emocijas pagyvina veidą, leidžia jam be žodžių išreikštimintį. Gražūs jausmai sutaurina veidą; nedraugiški ir paniurę veidai darosidar mažiau patrauklūs. Tiesa ir tai, kad veido išraiška greitai kinta, neskūno kalboje atsispindi emocijos, kurias žmogus jaučia konkrečiossituacijos metu. Jeigu gerai pažinsite veido išraišką, tai jos kitimas leissuprasti, kaip keičiasi pašnekovo nuotaika bendravimo procese. Žmogausveide galima perskaityti džiaugsmą, nuostabą, baimę, liūdesį, pyktį,bjaurėjimąsi, panieką. Kartais veide gali atsispindėti daugiau nei vienaemocija, tai yra mišrios emocijos, pasireiškiančios skirtingose veidodalyse. Maloniai nustebinto žmogaus veidas gali išreikšti džiaugsmo irnustebimo emocijas atvira šypsena ir pakeltais antakiais. Vertinant veidoišraišką, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į bruožų visumą. Emocijųišraiškoje dalyvauja visos veido dalys: kakta, antakiai, akys, akių vokai;burna, lūpos bei raumenys, formuojantys raukšles nuo nosies iki lūpųkampučių, nors kai kurios emocijos yra labiau susiję su tam tikromis veidodalimis. [2, p. 106-108]. Mokymosi procese mokytojas stebėdamas mokinioveido išraišką supranta, ar dėsto medžiaga įdomi, aiški, suprantamai.Tokiu būdu pedagogas gali keisti situaciją, pateikti klausimus, kadmokiniai išreikštų savo mintis, ir pareikštų, ką jau žino šiuo klausimu.Tada mokymosi procesas tampa daug efektyvesnis. Bendravimo procese mokytojas su mokiniu nuolat bendrauja žvilgsniu.Psichologinėje literatūroje žvilgsnis yra įvardijamas kaip trumpalaikis irilgalaikis. Su nepažįstamais žmonėmis pasikeičiame labai trumpaisžvilgsniais. Tačiau net ir trumpas akių kontaktas yra aiškus ketinimasužmegzti su žmogumi ryšį. [2, p. 111]. Žvilgsnis parodo, kada žmogus vengia tam tikros pokalbio temos arbabendravimo. Pokalbio metu pašnekovai vienas kitam į akis gali ir nežiūrėti,bet visuomet pasižiūrima į kitą asmenį, kai baigiama sakyti sava mintis.Tai parodo verbalinės ir neverbalinės kalbos tarpusavio ryšį. [1, p. 51].Ugdymo procese žvelgiant į mokinio akis puikiai galima matyti, kurismokinys neišmokęs, kuris viską žino ir pan. Taip mokytojas gali numatyti,kurį mokinį galima paklausti. Kitas neverbalinio bendravimo būdas yra balsas: jo tonas, greitis,aukštis, pauzių skaičius, trukmė, stiprumas ir pašaliniai garsai, t.y.paralingvistiniai signalai, kurie sustiprina arba paneigia žodinįpranešimą. Taigi keičiant intonaciją, galima suteikti tiema patiemsžodžiams visai kitą prasmę. Kai vokaliniai požymiai (balso tonas, stiprumasir pan.) prieštarauja žodžiams, jie nebetenka reikšmės, o interpretuojamitik balso duomenys. Itin meiliai sakant neigiamą informaciją apie žmogų,dėmesys kreipiamas į balso intonaciją, o ne į turinį. [1, 56]. Nematydami žmogaus, tik iš balso galime nusakyti jo amžių, užimamaspareigas, intraversiją, socialumą, dominavimą, nustatyti emocijas (baimę,nervingumą meilę, liūdesį, pasitenkinimą). Įdomu tai, kad net iš vienoatskirai pasakyto žodžio, galima pasakyti kalbančiojo statusą. [1, p. 56]. Mokytojo balsas turi didžiulę poveikio jėgą mokiniams, nes mokiniaiišgirdę mokytojo balsą nurimsta, susikaupia darbui. Pagal balso skambesįvaikai supranta mokytojo nusiteikimą, jo požiūrį į mokinius ir į dalyką,apie kurį jis kalba. Pasak K. Pukelio (1998), mokyto…jams būtina žinoti visas komunikacinespriemones, kurios gali būti naudingos perteikiant mokslo žinias,organizuojant pažintinę veiklą ir mokant moksleivius dirbti savarankiškai.Psichologai išskiria šiuos pedagogo profesijos komponentus susijusius suneverbalinė kalba, padedančius pasirengti veiklai: [30, p. 114]1. Atsisakymas monotoniškumo aiškinant mokymo medžiagą, nesuvaržytas elgesys per pamoką,2. Neverbalinių komunikacinių priemonių ir pauzių pasitelkimas (žvilgsnis, mimika, gestai)3. Mokinių dėmesio sukaupimas atsižvelgiant į išorinius jo elgesio požymius. Šie komponentai labai svarbūs profesinei pedagogo veiklai. Kalbėdami žmonės daro daugybę kūno, ypač rankų judesių. Gestai yraviso žmogaus kūno judėjimo dalis. Judėjimas yra gyvybės pagrindas, todėlyra pirmesnis už kalbą. Judesys gali išreikšti jausmus, patirtį,išgyvenimus, nes tai, kas vyksta kūne, yra emocijų šaltinis. Kūno judesiaiyra artimi psichikai: keičiantis judesiams, vyksta transformacijospsichikoje. Dažniausiai gestikuliuojama kalbos pauzių metu ir tai skatinamanyti, kad gestai, išreikšdami bendrą kūno nusiteikimą, pasirodo pirmiau

nei mintis išreiškiama žodžiais. [2, p. 112]. Pasak J. Laužiko, judesys, motorinis aktyvumas dažnai sudaroneatskiriamą veiklos dalį. Rami laikysena pasakojant, kalbant, stebint arveikiant rodo domėjimosi ar dėmesio stoką. Ir priešingai dėmesys irdomėjimasis pasireiškia mimika ir motorika. „visuomeniškai išsilavinęsžmogus“ rodo tam tikrą motorinį aktualumą, kuris priklauso nuo situacijos.[18, p.177]. Psichologų pastebėta, kad kalbėtojai, norintys įtikinti klausytojus,naudoja daug daugiau nežodinio bendravimo elementų, jų tarpe daugiau gestųrankomis, galvos linktelėjimų, veido išraiškos aktyvumo. [2, p. 113]. Mokykloje mokiniai labai dažnai gestikuliuoja, kai nežino tikslausatsakymo. Taip pat mokiniams yra sunku išreikšti savo mintis tada, kai jiemokosi mokykloje, kurioje kalbama ne gimtąja kalba. Tada yra labai skurdusvaiko žodynas ir nežinodamas kaip išreikšti savo mintis, mokinys daugiaugestikuliuoja. Pedagogai turi žinoti kokia yra gimtoji auklėtinių kalba. Bendraujant žodžiais, taip pat pasireiškia ir poza kaip neverbaliniobendravimo išraiška. Yra trys pagrindinės žmonėms būdingos pozos:stovėjimas; sėdėjimas, tupėjimas ir klūpėjimas; gulėjimas. [2, p.113]. Poza papildo informacijos kanalus pranešimais apie tai, kaip kitijaučiasi. [1, p. 53]. Mokymo procese ir vaikų tarpusavio bendravime pozaturi didelę reikšmę. Vaikai dažnai bijodami būti pakviesti prie lentosdaugiau susigūžia, įsitempia, nesugeba atsipalaiduoti. Mokiniai, norintys,kad juos pakviestų atsakinėti – būna pasitempę, išsitiesę, atsipalaidavę irsavo sėdėjimo poza parodo, jog viską žino. Kalbant apie kūno sudėjimą, svarbūs yra trys požymiai: ūgis, svoris irforma. Dažniausiai yra skiriami trys kūno formos tipai: endomorfa – stori,apvalūs ir minkšti; ektomorfai – aukšti, ploni ir gležni; mezomorfai –raumeningi, kaulėti ir atletiški [2, p. l16]. Anot W. H. Sheldon, C. V. Dupertuis ir E. McDermott, kiekvienoindivido kūno sudėjimas gali būti apibrėžtas pagal minėtus tipus. Buvonustatyta, kad mezomorfai yra agresyvesni ir dažniau linkę nusikalsti;ektomorfai yra inteligentiški ir neramūs; endomorfai yra atsipalaidavę,laimingi ir tingūs. Asmenys, linkę į depresiją, dažniausiai yra stori,šizofrenikai – ploni (tai įtakoja jaunesnis amžius), tačiau ryšys tarpasmenybės ir kūno sudėjimo, tyrinėtojų nuomone, yra silpnas. Kūno sudėjimasyra svarbus bendros žmogaus išvaizdos elementas nes, kūno išvaizda yrasvarbi sąlyga, priimant į darbą; ji taip pat yra prielaida formuotis tamtikram požiūriui į kitus panašaus kūno sudėjimo žmones, netgi priskiriantjiems tam tikrus asmenybės br…uožus. [2, p.117-118]. Kalbėdamiesi su žmogumi mes emocijas dažnai išreiškiame ne tikgestais, mimika, žvilgsniu, bet ir prisilietimu. Prisilietimas patiprimityviausia socialinio bendravimo forma. Prisilietimas, kaip nežodiniobendravimo elementas, išreiškia šilumą ir dominavimą. Bet koksprisilietimas yra asmeninės erdvės pažeidimas, nors kartais ir malonus, josocialinės normos yra gana griežtos. Prisilietimas socialiai yra priimtinastik prie tam tikrų kūno dalių: rankų, plaštakų ir pečių, bet ne prie kokiųnors intymių zonų. [2, p. l19-120]. Kalbant apie prisilietimus mokykloje galima pasakyti, kad nekiekvienam mokiniui patinka mokytojo prisilietimas. Vieni mokiniai labainori, kad juos liestų mokytojas – glostytų, apkabintų ir pan. Tačiaukitiems mokiniams mokytojo prisilietimai yra atgrasūs, nemalonūs. Tokiasmokinių emocijas galima pamatyti, kai mokytojas prisiliečia (glosto,apkabina ir pan.,) prie mokinio. Todėl, galima sakyti, kad mokytojas visųpirma turi pažinti savo mokinius, išsiaiškinti jų baimes ir nerimą ir tiktada, kai žino kuriam mokiniui patinka prisilietimai, juos liesti t. y.Pažeisti asmeninę erdvę (glostyti galvą, pečius, patapšnoti per petį irpan.). Asmeninė erdvė — tai tam tikra nematoma siena aplink mus, kuriąnuolatos, sąmoningai ar nesąmoningai, stengiamės išlaikyti. Ši erdvėpadidėja arba sumažėja priklausomai nuo to, kur ir su kuo mes esame. [33,p. 27 – 28]. Mokytojas prieš klasę turi stovėti taip, kad vyktų nuolatinisbendravimas tarp jo ir mokinių. Ir kad nebūtų pažeista asmeninė erdvė tųmokinių, kuriems nepatinka mokytojo prisilietimai. Bendraujant su žmonėmis laikomasi tam tikros asmeninės erdvės. Yranustatyti 4 nuotoliai, kuriuos naudojame kasdieniame gyvenime: intymusnuotolis, asmeninis nuotolis, socialinis nuotolis, viešasis nuotolis.[1,p.58]. Kai mūsų erdvė pažeidžiama, mes atsakome vadinamuoju užtvaros elgesiu.Pažeidus kieno nors erdvę pirmiausia žmogus žengs atgal, galbūt netnesuprasdamas, kas atsitiko. Tada ką nors tarp savęs ir pašnekovo pastatysar padės knygą, rankinuką ir pan. [1, p. 59]. Mokykloje tai pastebima perrašto darbus. Mokiniai nenorėdami, kad suolo draugas matytų tai, kas yrarašoma užsidengia ranka, knyga, pieštukine. Pagal tai kokius daiktus turi ir kaip yra apsirengęs žmogus galimapasakyti jo charakterio savybes ir numatyti koks bus pokalbis. Todėlbendravimui taip pat labai svarbi apranga ir turimi daiktai. Drabužiainusako žmogaus socialinę padėtį, grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį,lytinę orientaciją ir kt. Ypač daug ir labai aiškios informacijos apiebendravimo pobūdį mums suteikia uniforma. Be abejo, apranga kartaisapgauna. Ne vienas esame girdėję arba skaitę pasakojimus apie skurdžiaiapsitaisiusius milijonierius arba elgetomis persirengusius princus. [33, p.53 – 54]. Pagal tai, kaip mokinys yra apsirengęs (kokia jo uniforma) galimapasakyti, kokios mokyklos mokinys jis yra. Paslėptus veiksmus dažniausiai sunku pamatyti, bet jie perduodadaugiau informacijos negu atviri, juos sunku kontroliuoti. Jie perduodatikslią informaciją, pavyzdžiui, veido raudonavimas, rankų drebėjimas,rankų prakaitavimas. Dažnai veido išraiška pasako, ar žmogus yra malonus,ar nemalonus, ar aktyvus, ar pasyvus, kontroliuojantis save, ar karštuolis.[11, p. 131]. Pedagoginio darbo patirtimi, galima teigti, kad vaikaijaudindamiesi atsakinėjimo metu pradeda mikčioti, raudonuoti, dreba rankos. A. Pease (2003) žodžiais tariant: „dažniausiai mes girdime tikpranešimą ar informaciją, kuriuos nesunku užrašyti popieriaus lape, irpraleidžiame svarbiausius dalykus, nes pamirštame atkreipti dėmesį įžodžius lydinčią kūno kalą. Juk kiekvieną žodinį sakinį lydi kūno kalba.Kartais tik ji … atskleidžia pokalbio partnerio tikruosius norus irketinimus. [23, p. 17]. Kūno kalbos suvokimą galima ugdyti stebint mokytojus, tėvus,bendraamžius, taip formuojant stereotipiško mąstymo ir elgesio pagrindus.Tiksliausią informaciją apie save, savo jausmus, nuostatas ir kitas vidinesreakcijas mes gauname iš savo kūno. Jis – puikiausias indikatorius, iškartreaguojantis į bet kokius net ir sunkiai plika akimi pastebimuspasikeitimus. Vaikų kūno kalbos išmanymas ir teisingas interpretavimasmokytojui gali padėti daugiau sužinoti apie vaiką. Stebint kūno pokyčius,pozą, judesius galima nuspėti stebimojo mintis, jausmus, slaptus ketinimus. Nieko nėra kūne, ko nebuvo jausmuose ir mintyse, net irneįsisąmonintuose, pasakytų humanistas D. Whitemoras [25, p. 61- 80].Žodžiais galime sakyti netiesą, tačiau kūnas niekada nemeluos. Asmenybėsvientisumo laikymosi principas – tai mokėjimas skaityti vaiko ir savo kūnoknygą bei sąžiningai šiuo atžvilgiu elgtis. Grynos tiesos apie kitą asmenį,su kuriuo bendraujama, galima žinoti tik tiek, kiek matome jo kūne. Visakita yra vaizduotės reikalas. Dėl to, bendraujant su vaiku, mokytojui, irapskritai kiekvienam žmogui, reikia pripažinti, kad: “laiku įsisąmoninussavo vidines reakcijas, nuolat kylančias konkrečiomis sąlygomis irbendravimo situacijomis, augantis žmogus vis dažniau remsis savo vertybėmisir doriau elgsis“ [6, p. 255]. Neverbalinio bendravimo elementai aktyviai reiškiasi mokymosi procese.Per fizinį ryšį geriau pažįstami kiti žmonės ir objektai. Besiformuojančiožmogaus kūnas su visais organais padeda priimti ir perduoti informaciją.Tai žmogaus dvasios namai, kuriais reikia rūpintis, kaip ir įprastais.Mokytojo pareiga padėti suvokti mokiniui, kad sveikas kūnas – tai fizinėsveikata, atidumas ir meilė savo kūnui, priėmimas jo tokio, koks yra.Ugdytojas turi įskiepyti savo ugdytiniui, kad gera kūno priežiūra, geraminčių ir jausmų raiška balsu, gestais, veidu, judesiais ir kt., rankųvikrumas, teigiamas požiūris į savo kūną, asmenybę menkinančių iržalojančių emocijų nebuvimas, sugebėjimas kūno judesiais ir poza reikštisąmoningus minčių, jausmų proveržius yra labai svarbi bendravimo kultūros,santykių su kitais bei savimi tapimo dalis. J. Pikūnas ir A. Palujauskienė (2001), kaip vieną neverbaliniobendravimo komponentų, ypač jaunesniajame mokykliniame amžiuje, išskiriagirdėjimą. Girdėjimas – procesas, kai garsų bangos sukelia ausies būgneliovirpėjimą, kuris perduodamas smegenims. Jose elektrocheminiai impulsaivirsta psichologiniais pojūčiais, o garsų reikšmė interpretuojama.Klausymas nėra automatiškas procesas, nes dažniausiai girdima, betneklausoma, jei tai neįdomu arba neaktualu. Tikrasis klausymas apimadaugiau procesų už pasyvų girdėjimą. Menas klausytis nėra įgimtas.Mokykloje klausymas yra labai svarbus, nuo to priklauso įsisąmoninamų žiniųkiekybė ir kokybė, deja, jam beveik neskiriama laiko. Tai ypač paradoksalu,kai žinome, jog daugiau kaip 50% bendravimo laiko yra klausomasi [25, p. 61- 80]. Visi klausytojai skirtingai supranta pateikiamą informaciją. Girdimųduomenų suvokimą veikia: fiziologiniai ir kultūriniai faktoriai,socialiniai vaidmenys, asmeniniai interesai ir poreikiai, kurie taip patnulemia, kas gaunamoje informacijoje bus atsirinkta ar išskirta. Anot J. Bikelienę (2000), mokytojo ir mokinių bendravime labai svarbusemocionalus kalbėjimas. Emocionalus kalbėtojas savo kalboje ne tik išsakomintis, bet ir išreiškia jausmus, jaus užkrečia klausytojus; verčiažavėtis, gėrėtis ar piktintis, bjaurėtis. [5, p. 47]. Pedagogas turisugebėti taip sudominti mokinius savo emocionalia kalba, kad mokiniaiklausytųsi ir mokytųsi su didžiuliu noru.

Kuo toliau, tuo labiau ne … tik viešosios aplinkos srityse, bet irmokykloje be lingvistinės bendravimo dalies, dėmesys telkiamas ir gestųkalbai, mimikos, intonacijos, kalbančiųjų pozos, kalbėjimo ritmo, greičioar kitų neverbalinių bendravimo niuansų. Toks susidomėjimas kūno kalbosbendravimo būdu yra sveikintinas reiškinys, ir atsižvelgiant į jopopuliarėjimą, vartojimą mokinių bei mokytojų tarpe, o taip patliteratūros šia tema gausėjimą, galime pastebėti, kad kūno kalbos vaidmuobendravimo procese, nenuvertinant lingvistinio bendravimo reikšmingumo,pamažu tampa vis labiau ir labiau aktualūs. Nuo jo didžia dalimi priklausotiek jaunesniojo, tiek vyresniojo amžiaus vaikų sugebėjimas suvokti beiteisingai interpretuoti bendravimo procese pateikiamą informaciją. 2. VERBALINĖS IR NEVERBALINĖS KALBOS SANTYKIS PRADINĖJE MOKYKLOJEDabartinėje bendrojo lavinimo sistemoje pradinis ugdymas yra tarpinėgrandis tarp ikimokyklinio ir pagrindinio ugdymo. Todėl kalbos ugdymopradinėje mokykloje paskirtis – toliau plėtoti priešmokykliniais metaisįgytą kalbinę kompetenciją, padėti mokiniams įgyti naujų, reikalingųgebėjimų bei rengti mokinį perėjimui į aukštesnę ugdymo(si) pakopą. [3, p.95]. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosiose programose (2003)pradinėms klasėms numatytas svarbiausias gimtosios kalbos, kaip mokomojodalyko, tikslas – kalbinės vaiko kompetencijos ugdymas. Tai kalbinisbendravimas, gebėjimas skaityti ir rašyti, pirmieji skaitytojo bruožai irelementarus visų kalbos lygmenų pažinimas. [3, p. 95]. Priešmokykliniame amžiuje žaidžiantis vaikas ugdomas suvoktisuaugusiųjų veiklą ir elgesį veiksmais, laikysena, mimika, gestais irkalba. [3, p. 30]. Pasak J. Bukantienę ir A. Jurkuvienę (2004), pradinėjemokykloje nežodinės komunikacijos ugdymas lyg nebetenka prasmės. [26, p.11]. Tačiau mokytojas pasakodamas, skaitydamas, mokydamas įjungia irnežodinį bendravimą. Vaikai stebėdami mokytoją patys mokosi jungtiverbalinį ir neverbalinį bendravimą, šioje situacijoje įsijungia vaikovaizduotė. Anot D. Kalesinkienės (2003), vaizduotė suteikia savitos informacijos,padeda įgyti turiningesnį ir visybiškesnį aptariamo dalyko vaizdą.Susidaryti vaizdiniai savitai perteikiami žodžiais. Kad mokinių kabinėraiška būtų originali, reikia neslopinti vaizduotę, o ją lavinti. Pasak N.M. Grendstad, vaizduotėje patirti įspūdžiai veikia ugdytinius, jų kūnoreakcijas, mintis, jausmus beveik taip pat kaip patirti tikrovėje. [17, p.3]. Stebint interpretuojančius vaikus, iš jų kūno judesių, galima daug kąpasakyti: ar tuo metu jo vaizduotėje susikurti vaizdiniai linksmi, arliūdni, patinkantys, ar ne ir kt. Žmonių bendravimui svarbią įtaką turi nežodinė komunikacija –emocijos, išgyvenimai, žvilgsnis, gestai, mimika ir kt.. Daugumaneverbalinio elgesio gestų yra įgyti, jų reikšmę apsprendžia kultūra.Visame pasaulyje pagrindiniai komunikacijos gestai yra maždaug vienodi. Kaižmonės laimingi – šypsosi, kai niršta – jų žvilgsnis piktas. Galvoslinkčiojimas beveik visame pasaulyje reiškia „taip”. Atrodo, kad taiįgimtas gestas, nes jį naudoja ir kurti bei akli žmonės. [23, p. 14-18]. Neverbalinė komunikacija plačiai taikoma pradinėje mokykloje.Mokytojai kūno kalba papildo pamokos aiškinimą, siunčia mokiniams įvairiussignalus (kontaktuoja, padrąsina rankų ženklais, pagiria šypsena, pasakopastabą akimis ir pan.). Pedagogas papildo savo kalbą gestais skaitydamasir pasakodamas tekstą vaikams, kalbėjimas tampa išraiškingesnis,emocingesnis, priimtinesnis. [27, p. 12]. Anot J. Bukantienės ir A. Jurkuvienės (2004), mokiniai neverbaliniubūdu dažnai pasako mokytojui apie išmoktą ar neišmoktą pamoką (akiųžvilgsnis), blogą ar gerą nuotaiką (veido mimika). Vaikai vieni kitiemsrodo įvairius gestus (kartais jų reikšmę žino tik jie): iškelia rankasaukštyn (pasidavimas, nusivylimas), susitikę apsikabina ar kt..[27, p. 12]. Neverbalinio bendravimo galimybės neaprėpiamos, daugumai jos darnežinomos ar žinomos nepakankamai. Šios kalbos vaikai išmoksta stebėdamiartimiausią aplinką. Tai komunikacijos rūšis, kurios reikėtų mokytipradinėje mokykloje. [27, p. 12]. Šiandien Lietuvos pradinėje mokykloje vaikai mokosi iš E.Marcelionienės ir V. Plentaitės sudarytų lietuvių kalbos vadovėlių„Šaltinėlis”, „Šaltinis“. Svarbiausias „Šaltinėlio” sudarymo principas –kalbinio ir literatūrinio ugdymo integracija. Vadovėlio komplekte pateiktavisuminė kalbos samprata, nesuskaldyta į kalbos ugdymą bei literatūrinįlavinimą. [26, p. 14]. Sakytinės kalbos ugdymas …yra labai svarbus mokytojų uždavinys.Sakytinė kalba – garsinė kalba, pagrindinė kalbos kaip „ženklų sistemosrealizavimo forma, kuri skiriasi nuo rašomosios kalbos intonacija,tiesioginiu ryšiu su situacija ir kt. ypatybėmis”. [19, p. 624].Kalbininkai dažnai pažymi, kad sakytinę kalbą „dažnai lydi gestai, mimika.Jai būdingas laisvesnis, palyginti su rašomąja kalba, bendrinės kalbosnormos traktavimas”. [16, p. 202] Kiekvienos pamokos metu, ugdoma vaikų sakytinė kalba. Anot R.Frumkinos (2003), „sakytinės kalbos ypatingumas susijęs visų pirma su tuo,kad didžioji dalis perteikiamos informacijos slypi ne pasakytame tekste, obendravimo situacijoje” [25, p. 15]. Vaikas ne tik klausosi, ką jam sakomokytojas, bet ir stebi mokytojo mimiką, gestus, judesius ir t.t. Pagal taivaikas susidaro įspūdingesnį pasakojimo vaizdą. Anot V. Plentaitės ir E. Marcelionienės (2003), sakytinė kalba –visada yra bendravimas su kitu žmogumi ar kitais žmonėmis. Taikomunikacijos aktas. [26, p. 15]. Z. Nackūnaitė (2000) komunikacijąapibūdina kaip keitimasis informaciniais ženklais (kalba, vaizdais,gestais, mimika, judesiais, daiktais) arba kaip ko nors pranešimas,paskelbimas, minčių bei idėjų perdavimas ir paskleidimas. [22, p. 19].Bendraudamas sakytine kalba žmogus vartoja ne tik žodžius, kartu jam padedair balso moduliacijos (intonacija, pauzės, loginiai kirčiai), kūno išraiška(laikysena, gestai, mimika, žvilgsnis ir kt.). [22, p. 20]. Labai svarbuugdant vaiko sakytinę kalbą mokyti ne tik parinkti tinkamą žodį, sudarytisakinį, bet ir moduliuoti balsą, valdyti savo kūną. [26, p. 15]. Mokytojas skirtingose situacijose naudoja skirtingą kalbinę raišką,t.y. kiekvienoje situacijoje jo jausmai yra skirtingi, todėl skirtingaiperteikiamos emocijos, ir pasakojimas, pokalbis (kad ir ta pačia tema) būnaskirtingas. Remiantis darbo praktika galima teigti, kad kiekvienoje klasėjesėdi skirtingi mokiniai, jie skiriasi charakterio ypatybėmis, norais,siekiais, todėl ir žodinės bei nežodinės kalbos santykis būna skirtingas.Kai klasė emocingesnė, daugiau įjungiama kūno klaba. Tą patį galimapasakyti ir kalbant apie mokytoją, kuo mokytojas emocingesnis, jautresnis,tuo ryškesnė bus nežodinė kalba. Sakytinei kalbai labai svarbu balso moduliacijos: intonacijos, pauzės,loginiai kirčiai. Visa tai priklauso nuo adresato, situacijos, pokalbiotemos. Jau baigdami pirmą klasę vaikai turėtų suprasti, kad vienokiu balsukalbama su pašnekovais per Vėlines prie artimųjų kapų ir kitaip per Velykasridenant kiaušinius. Bendraujant reikšmingas ir pašnekovo bei kalbėtojobalsas. Jo nepasirenkame, tačiau jis gali būti lavinamas: išgaunamosįvairios intonacijos džiaugsmui, liūdesiui, nustebimui, pykčiui ir kt.emocijoms reikšti. V. Plentaitės ir E. Marcelionienės teigimu, turi būtiatkreipiamas dėmesys į neverbalinės raiškos priemonės – kūno raišką:laikyseną, gestus, mimiką, žvilgsnį, juoką, ašaras. [26, p.17]. Kiekvienas vaikas yra skirtingas, vieniems sekasi lengviau mokytis irišklausyti mokytoją, o kitiems – sunkiau. Todėl būtina jau pradinėseklasėse mokyti vaikus girdėti ir išklausyti. Z. Nauckūnaitė teigia, kad„girdėjimas yra pasyvus dalykas, klausymas – aktyvi veikla. Jo reikiamokyti(s), nes menas klausyti nėra įgimtas. Priešingai – vaikų emocingumaskaip tik ir pasireiškia nesugebėjimu išklausyti ir suprasti kitą”. [22,p.24]. Kaip tik tada, kai vaikas nesugeba išklausyti mokytojo aiškinimo,sukinėjasi, mosikuoja rankomis t.y. nesugeba nusėdėti vietoje. Šitoks vaikųelgesys gali reikšti, kad vaikui yra nuobodu, jis nesugeba išlaikytidėmesio, pavargo. Tokiu atveju patartina pailsėti. Ugdant vaikų verbalinę ir neverbalinę kalbą labai svarbus mokiniųindividualumo išryškinimas. Kiekvienas vaik…as turi kalbėti „savo kalba”,t.y. vartoti tik jam būdingas žodines ir nežodines raiškos priemones ir

atskleisti savo asmenybę – leisti klausytojui save pažinti. [22, p.22]..Mokytojas turi diferencijuoti ir individualizuoti mokymo(si) programastaip, kad kiekvienas vaikas galėtų atskleisti savo gebėjimus. Pradinėje mokykloje ugdoma ne tik vaikų sakytinė, bet ir rašytinėkalba kuri glaudžiai susijusi su skaitymo procesu. Mokant skaityti,lavinama ir kalbinė vaiko klausa bei dedami taisyklingos rašybos pagrindai.Skaitydamas mokinys mato, taria ir girdi. Rašydamas jis pratinasi garsąžymėti raide arba įsimena visą žodžio vaizdą ir gali pats sukurti, t.y.parašyti. [20, p. 36]. Skaitymas ir rašymas susijęs su žodiniu ir nežodiniubendravimu todėl, kad vaikas išmokęs taisyklingai, išraiškingai, suintonacija skaityti, mokės taisyklingai rašyti. Anot A. Gučo (1990), žodžiotarimas rašant leidžia vaikui patikslinti žodžio garsų sudėtį, raidžių irskiemenų tvarką žodyje. Visa tai padeda vaikui tiksliai atkartoti žodįraštu. [12, p. 168]. Mokymo procese didžiulę reikšmę turi judesys. Judesys – gera vaizdumopriemonė mokant rašybos, kai reikia įsiminti raides arba įsidėmėti rašybossunkumus. Pavyzdžiui, norint, kad būtų įsiminti žodžiai „daug“ ir „lauk“,išsiaiškinti jų prasmei, ieškoma atitinkamų judesių. Kartu judėjimas, pasak J. Laužiką, padeda naują medžiagą, sąvokų formavimą ir kalbos bei mąstymoformų automatizavimą padaryti gyvą ir vaizdų. [18, p.225 – 227]. Mokinysmokomąją medžiagą turi suvokti taip, kad paklausus bet kokio klausimosugebėtų į jį atsakyti. Ugdymo procese judesio pagalba vaikai mokomi rašyti raides, žodžius.Pirmoje klasėje mokiniai mokydamiesi rašyti raides iš pradžių jas išmokstaparašyti ore, o tik paskui – sąsiuvinyje. Kai vaikai išmoksta rašytiraides, jas jungia į žodžius, sakinius. Kai vaikai išmoksta rašyti, kuria rašinėlius, atpasakojimus,samprotavimus. Vaikas rašydamas rašinį turi remtis savo turima patirtimi irpirmiausia savo kalbine medžiaga. Žinoma, vaiko kalba yra ir gali būtiveikiama tokių veiksnių, kaip mokytojo ir kitų žmonių kalba, skaitomųjųknygų kalba. Šie veiksniai reikalingi mokinio kalbai (jo žodynui, netpasakojimams) iš dalies nesąmoningai, jam pačiam nejaučiant. Tai teigiamaiveikia vaiko kalbos formavimąsi. [27, p. 158]. E. Marcelionienės teigimu ,„raštingumo lygis priklauso ir nuo sakytinės vaiko kalbos lygio beiapsiskaitymo”. [13, p. 14]. Norint išplėsti vaikų žodyną galima panaudoti įvairius kalbosžaidimus. J. Budzinskio (2000) teigimu, galima judesį susieti su garsu,pvz.: „Kas girdėti važiuojant?” (nupiešti judančias susisiekimo priemonesir pasakyti bei parašyti). [28, p. 166]. Taip pat galima imituoti gyvuliu,paukščių, žvėrių balsus. Rašytinė kalba formuojasi sakytinės kalbos pagrindu, šios dvi kalbosrūšys turi daug bendra, tačiau nemažai ir skiriasi. Ugdant rašytinę mokiniųkalbą labai svarbūs ir skaitymas ir rašymas. Skaitydamas mokinysintuityviai mokytojo ir draugų padedamas supranta rašytinės kalbosypatumus, juos perima ir taiko pats rašydamas. Žinoma rašytinės kalbos jismokomas ir specialiomis pratybomis, pateiktomis vadovėlyje, pratybųsąsiuvinyje bei paties mokytojo pasirinktomis ir sukurtomis. Šiandieninėjemokykloje, anot V. Plentaitės ir E. Marcelionienės, šioks toks pirmumastaikomas skaitymui, nes kuo geriau vaikas skaitys, tuo lengviau jam busformuluoti ir užrašyti savo mintis. [26, p.25]. Ugdant vaikų skaitymą labai svarbu skatinti vaikų domėjimąsi skaitomukūriniu. Aktualu tai, kad skaitant kūrinį būtų aktyvi ne tik žodinė kalba,bet ir kūno kalba (mimika, balso tembras ir pan.). Skaitymo metodų yra įvairių, vienas tokių – tai teksto skaitymasdalimis. Jo metu puikiai pasireiškia vaikų… neverbalinė kalba. V.Gudzinskienės nuomone, taikant teksto skaitymo dalimis metodą, paprastaistabtelima ties pačiomis įdomiausiomis vietomis. Perskaityta teksto atkarpainterpretuojama atsakant į mokytojo pateiktus atviruosius klausimus. Įpokalbį įsitraukia visi moksleiviai. Jie ne tik patys kalba, bet ir mokosiišklausyti kitus. Vaikai išgirsta įvairių minčių, turtėja jų žodynas irpatirtis. Mokytojui svarbu pabrėžti, kad visos išsakytos mintys yravertingos. Mokiniai, matydami mokytojo reakciją – džiaugsmą, nuostabą dėljų originalių minčių, – stengiasi pasakyti ką nors ypatingo. Priešpradėdamas skaityti kitą teksto atkarpą, mokytojas pateikia klausimą,skatinantį numatyti, kas tekste bus toliau. Tai moksleiviai nupiešia arbaužrašo popieriaus lape. [13, p. 13]. Visuose mokslinės literatūros šaltiniuose minima, kad Lietuvospradinėse mokyklose mokiniai ugdomi kalbėti verbaline kalba, tačiau mažaikalbama apie pradinių klasių mokinių nežodinės kalbos mokymą. Tačiau pasakJ. Bukantienę ir A. Jurkuvienę (2004), atliktų tyrimų duomenimis (75 proc.)tyrime dalyvavusių mokytojų mano, kad jų darbo esmė yra bendravimas sumokiniais ir tiek pat pedagogų pasisako, kad mokiniai turtų būti mokomi irneverbalinės kalbos. [20, p. 12]. Kad ir kaip ten būtų, tačiau vaiko kūno kalba turi būti ugdoma. V.Daujotytės manymu, niekad negalima slopinti kalbančio vaiko kūno, „joekspresyvumo”. Reikia suprasti šią pirminę kalbą, džiaugtis jos džiaugsmu.Ji gali būti koreguojama, bet atsargiai. Slopinama kūno kalba slopina iržodžių kalbą, būdą, asmenybę. [9, p.15] Verbalinio ir neverbalinio bendravimo įjungimas į mokymosi procesąpadaro mokinį ir mokytoją lygiais pašnekovais. [31, p. 110] Anot J. Vabalą – Gudaitį (1983), mokytojo ir mokinių bendravime labaisvarbūs „pasikalbėjimai, net ginčai,“ taip pat svarbu parinkti mintiesreikšimo formą, bei tikslius žodžius, tų žodžių gražumas ir suderinamumas,net iškalbingumo ypatybės. [32, p.111] Mokytojo ir mokinių prasmingam bendravimui labai svarbu ugdytijausmus, emocijas, bei jų išraiškas. Negalima slopinti mokinių jausmųišraiškų – baimės, pykčio. Pedagogas turi gerai suprasti mokinių savivaldosreikšmę socialinių jausmų ugdymui. [32, p.112] Mokykloje bendrauja ne tik mokytojas su mokiniais, bet ir mokiniaitarpusavyje. Bendraudami mokiniai tarpusavyje didžiausią dėmesį skiria netam kokie žmonės jį supa, bet kaip jie atrodo (kokie rūbai, papuošalai irpan.). Pasak R. Žukauskienės (2001), vaiko išvaizda, jo drabužiai, kalbakartais gali būti nepriimtini jo bendraamžiams, ir jis pasijunta atstumtas.[35, p. 259]. Toks vaikas ir pamokų metu būna užsidaręs, mažiau kalbaneverbalinė kalba.

Taigi galima sakyti, kad mokymo procese negalima apsieiti be vienoskurios nors bendravimo rūšies. Mokymo procese žodinė kalba yra papildomanežodime kalba, todėl mokymo procesas tampa įdomesnis, emocionalesnis,išraiškingesnis ir, žinoma, mokiniams labiau suvokiamas. Negalima išskirtiverbalinio ar neverbalinio bendravimo kaip svarbiausia bendravimo išraiška,nes šios bendravimo rūšys mokymo procese viena kitą papildo…. 3. NEVERBALINĖS KALBOS RAIŠKOS MOKINIŲ BENDRAVIME TYRIMASTyrimo problema ir aktualumas: šios temos problematiškumą lemia,tai, kad neverbalinis bendravimas yra ypač svarbus šiuolaikinėjevisuomenėje. Tema labai aktuali kiekvienoje švietimo įstaigoje, nespamokoje mokytojas siekdamas sėkmingo bendradarbiavimo, su mokiniaisbendrauja ne tik žodžiais, bet ir kūno kalba. Mokiniai stebėdami mokytojąatkartoja jo judesius, emocijas, geriau įsimena mokomąją medžiagą. Juomokytojas turi didesnį autoritetą mokinių akyse, tuo geriau įsimenamamokomoji medžiaga. Tyrimui atlikti pasirinktos pirmos ir ketvirtos klasės todėl, kadatėjusių į 1 klasę mokinių žodynas yra nedidelis, ir norint išreikštiemocingesnę kalbą net nepastebint daugiau bendraujama kūno kalba.Ketvirtoje klasėje mokinių žodynas yra pagausėjęs, todėl norintvaizdingiau papasakoti dažniau vartojami ištiktukai, jaustukai. Taip pattyrimo metu buvo apklausti pedagogai, nes jie geriausiai pažįsta savomokinius, geriausiai žino kokius ženklus naudoja pamokų metu.

Tyrimui atlikti buvo imamas interviu, pateikiamos anketos ir atliktasstebėjimas. Interviu metodu buvo apklausti 15 pradinių klasių pedagogų.Anketavimo metodu buvo apklausti 79 ketvirtokai iš kurių 48 mergaitės ir 31berniukai. Stebėjimo metodu buvo stebimi 1A, 1B, 1C, 1G klasių 98 mokiniai.

Tyrimo imtis iš viso 192 respondentai.

Tyrimo laikas ir vieta. Tyrimas atliktas 2005 m. vasario – balandžiomėn. Klaipėdos Gedminių pagrindinėje mokykloje. Tyrimo tikslas: atskleisti neverbalinės kalbos svarbą, bei nustatytijos raišką formalioje veikloje. Tyrimo uždaviniai: 1. Išsiaiškinti verbalinės ir neverbalinės kalbos santykį mokytojo ir mokinių bendravimo procese. 2. Nustatyti, kaip mokiniai tarpusavyje bendrauja nežodime kalba. 3. Stebėti mokinių išraišką, emocijas kai mokytojas aiškina temą ir atsakinėjimo metu. Tyrimo tipas: kiekybinis ir kokybinis. Duomenų rinkimo metodai: interviu, anketinė apklausa, stebėjimas.

2.1 PEDAGOGŲ APKLAUSOS DUOMENŲ ANALIZĖ

Iš pedagogų buvo imama interviu. Interviu metu buvo pateikt 9klausimai. 1, 2, 3 interviu klausimais buvo norima išsiaiškinti, kokios yrapedagogų teorinės žinios apie neverbalinę kalbą. 4, 5, 6, 7, 8 klausimaisbuvo norima išsiaiškinti, kaip pamokų metu verbalinė kalba jungiama suneverbaline kalba. 9 klausimu, siekiama išsiaiškinti, kaip mokytojas

stebėdamas auklėtinius geba suprasti neverbalinę kalbą. ( žr. 1 priedą) [pic] 1 pav. Pedagogų nuomonė kas yra neverbalinė kalba

Interviu metu paaiškėjo, kad mokytojai neverbalinę kalbą supranta,kaip mimiką, gestus, judesius, ženklus (tai matyti 1 pav.). Daugumamokytojų 98 % teigė, kad neverbalinė kalba yra gestų kalba – „kai kalbi, okad vaikams būtų aiškiau, parodai rankomis, galvos, kūno judesiais“.Mokytojai turi suprasti kas yra neverbalinė kalba, kad sugebėtųkontroliuoti savo emocijas ir derintų verbalinę kalbą su neverbaline. [pic] 2 pav. Kam reikalinga neverbalinė kalba?

Atsakydami į klausimą „kam reikalinga kūno kalba“, pedagogai tvirtino,kad kūno kalba reikalinga pagyvinti mokymo procesui. Kaip matyti 2paveiksle 82 % apklaustųjų tvirtino, kad neverbalinė kalba reikalingareikšti nuomonei, o 74 % tvirtino, kad ji reikalinga reikšti emocijoms.Mokytojai dažnai aiškindami temą norėdami išraiškingiau pavaizduotimokiniams pasakojimą reiškia įvairias emocijas – liūdesį, gailestį,džiaugsmą, nerimą. Visas šias emocijas mokytojai parodo mimika, kūnojudesiais, rankų mostais ir pan. Mokytojų nuomone neverbalinė kalba yra reikalinga bendravimui bežodžių, nes tokiu būdu bendraujant lavėja mokinių vaizduotė, mąstymas,kūrybiškumas. Neverb…alinės kalbos pagalba mokiniai geriau suprantamokomąją medžiagą (45%). Yra žinoma, kad mokiniai mokosi ne tik iš to kągirdi, bet ir iš to ką pamato, paliečia (įjungdami visas jusles). Tokiubūdu vaikai geriau ir ilgesniam laikui įsimena mokomąją medžiagą. [pic] 3 pav. Specifiniai neverbalinio bendravimo ženklai

Anot mokytojų, specifiniai neverbalinio bendravimo ženklai yra mimika,rankų padėtis, kūno padėtis, galvos linktelėjimas, akių kontaktas. Kaipmatyti 3 pav. daugumos mokytojų nuomone, specifiniai neverbaliniobendravimo ženklai yra mimika ir rankų padėtis, nes „šie ženklai yrageriausiai matomi ir aiškiausiai suprantami aplinkinių žmonių“. 60 %apklaustųjų mano, kad specifinis neverbalinio bendravimo ženklas yra kūnopadėtis, nes „pagal kūno padėtį galima pasakyti pašnekovo nuomonę apiekalbantįjį“, „pagal kalbančiojo kūno padėtį galima nuspręsti kaip jisnusiteikęs pokalbiui“, „kūno padėtis daug ką pasako apie vaikų norą(nenorą) atsakinėti“. Daugiau nei 40% pedagogų mano, kad specifiniaineverbalinio bendravimo ženklai yra galvos linktelėjimas arba akiųkontaktas. Galvos linktelėjimas bendraujant pasako pritarimą arnepritarimą. Akių kontaktas nežodiniame kalbėjime yra labai svarbus, nes„akys išduoda mokinių emocijas“, „parodo mokinių norą (nenorą)atsakinėti“, „susikaupimą“, „nusiteikimą klausytis“, „aktyvumą“.

[pic] 4 pav. Individualūs neverbalinio bendravimo ženklai

Kiekvienas mokytojas pamokų metu naudoja skirtingus ženklus, kuriųreikšmė įvairi. 80% pedagogų bendravimui su mokiniais turi rankos pakėlimoženklą. Vieniems mokytojams šis ženklas reiškia tylos, ramybės, kitiems –darbas baigtas. 48 % pedagogų naudoj ženklą „pirštas prie lūpų.“ Šisženklas reiškia, kad „reikalaujama ramybės“, „tylos“. 20% pedagogų norėdamipaskatinti vaiką darbui – paglosto. Mūsų nuomone, glostyti vaiko negalimabet kada. Visų pirma, reikia žinoti kuriam vaikui malonu mokytojoprisilietimas. 5 % pedagogų patapšnoja vaikams per petį norėdami pagirtimokinį. Apie 10 % pedagogų šypsosi norėdami pasidžiaugti mokinių darbu irtiek pat pedagogų pakelia pirštą norėdami nuraminti vaikus. Ugdymo procese ženklai yra labai reikalingi, nes taip ugdomas vaikųpastabumas, kruopštumas, darbštumas. [pic] 5 pav. Ar reikia ugdyti mokinių neverbalinę kalbą?

Visi apklaustieji pedagogai tvirtino, kad mokinių neverbalinę kalbąugdyti būtina. Ugdyti reikia todėl, kad „ji veikia visą mokymo procesą“, benežodinės kalbos nebūtų vaizdingumo kuris taip reikalingas mokinių ugdyme.Kadangi kiekvienas mokinys yra individualus, todėl jų įsiminimo lygis yraskirtingas. Vieni mokiniai geriau įsimena žodinę informaciją, kitivaizdinį, o dar kiti negali įsiminti informacijos be žodinio ir vaizdiniomokymo kartu. [pic] 6 pav. Kokiais būdais ugdote mokinių neverbalinę kalbą?

Mokymo procese mokinių neverbalinė kalba yra ugdoma įvairiai.Kiekvienas mokytojas tai daro skirtingai. Dauguma mokytojų vaikųneverbalinę kalbą ugdo žaidžiant ir vaidinant, anot jų, taip geriausiai irdaugiausiai galima į verbalinę kalbą įjungti ir neverbalinę. Žaisdami irvaidindami vaikai gali ne tik įsivaizduoti norimus objektus, bet ir juospavaizduoti savo kūnu, mimika, garsu – taip ugdoma ir vaizduotė, mąstymas.41 % pedagogų teigia, kad norint išugdyti mokinių neverbalinę kalbą būtinarodyti tinkamą pavyzdį. Vaikai stebėdami mokytojo neverbalinę kalbąmėgdžioja ir bemėgdžiodami patys išmoksta bendrauti neverbaline kalba. [pic] 7 pav. Ar pedagogai bendrauja neverbalinė kalba su vaikais ugdymo procese?

Ugdymo procese 52 % pedagogų su mokiniais bendr…auja, o 34 % bendraujadažnai ir 10% bendrauja retai. Mokymo procese su mokiniais bendrautinežodime kalba yra ypač svarbu, nes taip vaikai geriau suvokia perteikiamąmedžiagą. Taip yra ugdoma mokinių atmintis bei vaizduotė. [pic] 8 pav. Ar galima ugdyti vaiką bendraujant tik žodine kalba?

Ugdyti mokinius bendraujant tik žodine kalba neįmanoma – taip teigia82 % respondentų. Vaikai negali pilnai įsiminti mokomosios medžiagos, nesjiems reikalingas ir vaizdumas, nes taip ugdomas vaikų kūrybiškumas,vaizduotė, mąstymas. Tokiose pamokose, kurių metu mokytojas bendrautų tikžodine kalba su mokiniais, vaikams būtų neįdomu, nuobodu, ir greitai tokiospamokos vargintų mokinius. Tokiu atveju vaikai ne tik nemėgtų to mokytojo,bet ir neplėstų akiračio. [pic] 9 pav. Kaip pedagogai supranta mokinių neverbalinę kalbą?

Visų žmonių neverbalinė kalba yra panaši, todėl ją suprasti nėrasunku. Pedagogai, norėdami suprasti mokinių neverbalinę kalbą stebi mokiniųemocijų išraišką (tai daro 86% pedagogų). Pedagogai gali pasakyti, kadavaikas linksmas, kad liūdnas ir pan. 74 % pedagogų norėdami geriau pažintimokinį stebi, kaip bendraujama su bendraamžiais neverbaline kalba. Tokiubūdu pedagogai gali išsiaiškinti vaiko įpročius, norus, svajones. Šitaipaiškintis mokinių neverbalinės kalbos išraiškas yra labai paprasta, tikreikia atidžiai stebėti mokinių kūno kalbą.

2.2 4 KLASĖS MOKINIŲ ANKETINĖS APKLAUSOS DUOMENŲ ANALIZĖ

Ketvirtų klasių mokiniams buvo pateikta anketa, kuri buvo sudaryta iš12 klausimų. (žr. 2 priedą). Du anketos klausimai atviri (8 ir 12 anketosklausimai) ir dešimt pusiau uždari (1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 9, 10, 11 anketosklausimai). Pirmu ir antru anketos klausimais buvo norima išsiaiškintikokia yra mokinių demografinė padėtis. 3 anketos klausimu, siekiamaišsiaiškinti koks yra tėvų išsilavinimas. 4 ir 5 anketos klausimai skirtiišsiaiškinti mokinių požiūrį į pamokų organizavimą. 6 klausimu siekiamaišsiaiškinti kokių pamokų metu dažniausiai bendraujama nežodime kalba. 7, 8anketos klausimai skirti išsiaiškinti, kaip mokiniai supranta neverbalinėskalbos svarbą pamokoje. 9, 10, 11, 12 anketos klausimai skirti išsiaiškintikaip mokiniai tarpusavyje bendrauja be žodžių. (žr. 2 priedą) [pic] 10 pav. Kokia kalba bendraujama mokinių namuose

Atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad daugiau nei 80 procentų respondentųtėvai kalba lietuviškai. Lietuvių kalba bendraujama ir su vaikais. Mažiaunei 20 procentų apklaustųjų tėvai kalba rusų kalba. Tokiose šeimose suvaikais bendraujama lietuvių ir rusų kalba. Tie vaikai, kurie yra atėję iššeimos, kurioje kalbama keliomis kalbomis, turi siauresnį lietuvių kalbosžodyną. Kadangi yra skurdesnis žodynas, tai norėdami susikalbėti tokievaikai daugiau bendrauja kūno kalba (gestikuliuoja, rodo pirštais ir pan.). [pic] 11 pav. Tėvų išsilavinimas?

Kaip matyti 11 paveiksle 70 procentų apklaustųjų tėvų išsilavinimasyra aukštasis, 20 procentų respondentų tėvai yra su viduriniu išsilavinimuir 10 procentų su aukštesniuoju išsilavinimu. Pagal tai, koks yra tėvųišsilavinimas galima numanyti, kaip geba bendrauti vaikai. Kai žmogus turiaukštesnį išsilavinimą, jo žodynas gausesnis, todėl bendrauti yra daugpaprasčiau. Kai išsilavinimas žemesnis, žmonių žodynas yra skurdesnis:kalba nevaizdinga, nėra perkeltinės prasmės žodžių, metaforų. Vaikai, kuriųtėvų išsilavinimas yra aukštasis, kalbėdami mažiau gestikuliuoja, mokaužslėpti emocijas. [pic] 12 pav. Kada pamokoje mokiniams būna įdomu?

12 paveiksle matyti, kada mokiniams pamokoje būna įdomu. Daugumarespondentų (45%) teigia, kad pamokoje bū…na įdomu tada, kai mokytojapasakoja išraiškingai, nuotaikingai, su intonacija. Visada pamokos metumokiniams yra įdomu, kai mokytojas savo pasakojimu ne tik sudomina vaikus,bet ir sugeba savo kūnu perteikti visas emocijas, apie kurias kalba. Tadakai mokytojas pasakoja įjungdamas neverbalinę kalbą, vaikai geriau įsimenamokomąją medžiagą prisimindami, kaip ją perteikė mokytojas. Apklausos metu paaiškėjo, kad vaikams nepatinka vien klausytismokytojo pasakojimų, jiems patinka išreikšti savo nuomonę (taip teigė 42%respondentų). Kada vaikai pasakoja, atsakinėja į pateiktus klausimus, savoemocijas, nuotaikas dažniausiai perteikia kūnu (mimika, gestais, žvilgsniuir t.t.). Vaikams pamokos metu įdomu būna ir tada, kai užduotys atliekamosfrontaliai (taip teigia 37% apklaustųjų). Kai užduotys atliekamos kartumokytojui vadovaujant vaikai gali reikšti savo mintis, atsakinėti verbalinękalbą jungdami su neverbaline kalba. [pic] 13 pav. Kada pamokoje mokiniams būna neįdomu?

Labai dažnai pamokų metu vaikams būna neįdomu, tada jie pradedajudėti, sukinėtis, kalbėtis. Tokių pamokų metu atsiranda triukšmas. Atliktotyrimo metu paaiškėjo, kad 44% mokinių pamoka būna neįdomi, kai negalimaišsakyti savo nuomonės. Argumentai: „tai ką aš žinau ar noriu pasakyti,negali sužinoti kiti“, „negaliu žinoti ar teisingai galvoju“, „nepatinka,kai mokytoja nemoka išklausyti“. Taip pat vaikams pamokoje būna neįdomu,kai užduotis reikia atlikti savarankiškai (taip teigė 27% moksleivių).Atsakydami į klausimą „kodėl“ vaikai teigė, „kad tada mokytoja neklausinėjair negali žinoti ko vaikai išmoko“, kiti teigė, kad užduotis atliktisavarankiškai yra nuobodu, reikia labai daug galvoti“. Tada, kai mokytojas aiškina monotoniškai 29,4 % apklaustųjų pamokabūna neįdomi. Kai mokytojas kalba neišraiškingai, neįjungdamas kūno kalbosvaikams yra neįdomu klausytis, ir tada mokiniai įsimena mažiauinformacijos. Taip yra todėl, kad vaikai išmoksta girdėdami, matydami,liesdami. Aišku, mokiniams liesti mokytojo mokymo procese nereikia, tačiaulabai svarbu pamatyti mokytojo reiškiamas emocijas pasakojant. [pic] 14 pav. Pamokos kurių metu dažniausiai bendraujama nežodime kalba

14 paveiksle pateikti duomenys rodo, kokių pamokų metu dažniausiaibendraujama nežodime kalba. Remiantis tyrimo duomenimis, galima teigti, kaddažniausiai vaikai kūno kalba bendrauja kūno kultūros pamokose (49%). Šiųpamokų metu vaikai daugiausiai juda, žaidžia, žaidimo metu judesiaisperteikia savo pasitenkinimus ir nepasitenkinimus. Čia mokiniams suteikiamadaugiau laisvės judėti, todėl daugiausiai bendraujama kūno kalba. 30%moksleivių teigia, kad nežodime kalba bendraujama dailės ir technologijųpamokose. Šių pamokų metu galima išreikšti savo žodžius piešiniu irpiešinį galima skaityti. Taip pat mokiniams prieš piešiant dažniausiaimokytojai leidžia suvaidinti piešiamą objektą, taip vaikai kūnu perteikiasavo mintis. Tokiam bendravimui nereikalingi žodžiai. Todėl galima teigti,kad dailės darbelių pamokos intensyviai ugdo mokinių neverbalinę kalbą. 30% apklaustųjų teigimu dažniausiai neverbaline kalba bendraujamalietuvių kalbos pamokose. Šių pamokų metu mokiniai neverbalinę kalbą galisujungti su žodine kalba. Tai puikiai galima pasiekti ne tik pasakojimoprocese, bet ir skaitant vaidmenimis, inscenizuojant tekstą. Tokių užduočiųkūrybingas mokytojas gali sugalvoti be galo daug ir taip ugdyti mokiniųnežodinę kalbą. Neverbalinė kalba ugdoma visų pamokų metu, tačiau ne visada vienodai. [pic] 15 pav. Ar įmanoma pamoka tik girdint mokytojo balsą (iš garsajuostės)?

Anketavimo metu buvo pateiktas klausimas „Ar įmanoma pamoka tikgirdint m…okytojo balsą (iš garsajuostės)?“ į šį klausimą 80 % respondentųatsakė neigiamai aiškindami tai tuo, kad „nebūtų galima paklausti mokytojo,kai ko nesuprasi“, „mokytojas negalėtų dar kartą paaiškinti nesuprantamosužduoties“, „nebūtų įmanoma pasitikrinti“, „nebūtų bendravimo tarp mokiniųir mokytojų“, kai kurie vaikai teigė, kad „nepatinka mokytojo balsas,geriau matyti, kai mokytojas pasakoja“. Galima sakyti, kad pamoka niekadanebus efektyvi kai prieš mokinius nestovės mokytojas. Vaikams labai svarbune tik išgirsti mokomąją medžiagą, bet ir pamatyti mokytojo veido išraišką,kūno judesius, emocijas, kad būtų geriau įsimenama mokomoji medžiaga. Vaikai, kurie teigė, kad pamoka gali vykti ir tada, kai nėra mokytojo,tvirtino, jog „galima orientuotis ir iš garsajuostės“, jei ko nesuprasi,galima garsajuostę pasukti atgal ir dar kartą išgirsti kas buvo sakoma“,„jokio skirtumo, juk vis tiek kažkas aiškina“. Šitokius mokinių atsakymusbūtų galima paaiškinti tik tuo, kad tie vaikai tikriausiai yra gabesni arbajų atmintis yra girdimoji. [pic] 16 pav. Ar vaikai moka bendrauti be žodžių?

Kaip matyti 16 paveiksle, 42 % mokinių teigia, jog nežodine kalba mokabendrauti mažai. Neverbaline kalba moka bendrauti visi žmonės – vaikai.Atsakydami į šį klausimą mokiniai tikriausiai nepagalvojo, kad nežodimekalba bendrauja kiekvieną minutę, arba manė, kad bendravimas turi būti tikkūnu, t.y. savo mintį perteikiant judesiais, tačiau neverbalinisbendravimas vyksta žvilgsniu, prisilietimu, mimika, galvos linktelėjimu irpan. Daugiau nei 20% moksleivių teigė, jog moka bendrauti kūno kalba, o 31% respondentų mano, kad nemoka bendrauti nežodime kalba. Atlikto tyrimo duomenimis galima tvirtinti, kad mokinių neverbalinėkalba yra neišlavėjusi, todėl vaikai nemoka bendrauti kūno kalba. [pic] 17 pav. Ar per pamoką mokiniai bendrauja nežodime kalba?

Kaip pateikta 17 pav., pamokos metu, kai mokytoja nemato, dauguma(50%) mokinių bendrauja nežodine kalba. Mokytojui nematant mokiniaisusikalba ženklais, šnibždėdami vienas kitam. Taip mokiniams yra įdomiaudirbti, nes mintimis gali pasidalinti su draugu. Kadangi apklaustiejimokiniai – pradinių klasių moksleiviai, daugelis jų pamokų metu nebendraujasu bendraamžiais, nes mokymosi motyvacija yra didelė ir noras išmoktiužslopina norą pamokos metu paplepėti su draugu. Todėl 22 % mokinių teigė,kad pamokos metu su draugais nebendrauja ženklais. 28% respondentų teigė,kad ženklų pagalba su draugais susikalba labai retai. Taip yra todėl, kadmokiniai nori užduotis atlikti kuo kruopščiau ir geriau, kad gautų daugiaumokytojo pagyrimų. [pic] 18 pav. Kokius ženklus vieni kitiems rodo mokiniai?

Mokiniai kurie bendrauja su draugais pamokos metu nežodine kalbadažniausiai vieni kitiems rodo pirštų ženklus. Šitokie ženklai dažniausiaireiškia „ateik“, „paduok“, „netrukdyk“, „palauk“, „sutinku“. Galimasakyti, kad pirštų ženklai vaikams yra reikalingi tam, kad įspėtų draugus,jog netrukdytų dirbti, nes taip pirštų ženklus aiškino daugelis mokinių.Mokiniai pamokų metu vienas kitam linkteli galvą (41%). Galvoslinktelėjimas reiškia, kad sutinka, nesutinka, džiaugiasi. Kadangi vaikųneverbalinė kalba dar nėra gerai išsivysčiusi, tai mokiniai nežodiniamebendravime neišnaudoja visų veido ženklų, tik 8 % moksleivių naudoja akiesmirktelėjimą. Šio ženklo mokiniai neaiškino, tik vienas mokinys teigė, kad„tai paslaptis, kurios negalima išduoti“.

1.3 MOKINIŲ STEBĖJIMO DUOMENŲ APRAŠYMAS

Mokinių stebėjimas buvo vykdomas pamokų metu. Buvo stebėtos lietuviųkalbos, matematikos, pasaulio pažinimo, muzikos pamokos. Stebėjimo tikslasatskleisti neverbalinės kalbos s…varbą, bei nustatyti jos raišką formaliojeveikloje. Svarbiausia buvo pastebėti mokinių girdėjimą, klausymą, matymą,judėjimą. Kiekvienas mokinys viską daro skirtingai, nes yra individualybė. Tik prasidėjus pamokai mokiniai rodo vieni kitiems ženklus – mėgdžiojagyvūnus, o kiti, turi pasakyti kas rodoma. Šis žaidimas vaikams labaipatinka, todėl mokytojai grįžus į klasę dar vaizduoja gyvūnus, įvairiasfigūras. Pastebėta, kad kai kurie mokinai labai blaškosi, nes klasėje yrapašalinis asmuo, todėl sunkiai susikaupia ir neišgirsta mokytojo nurodymų.Mokytojai aiškinant vieni mokiniai klausosi susikaupę, susidomėję, sudidžiuliu noru sužinoti kažką naujo. Besiklausančių mokinių žvilgsnisgilus, laukiantis, stebintis mokytoją. Klausydami mokytojos aiškinimo vienimokiniai labai juda, linguoja pirmyn – atgal. Stebint tokių mokinių elgesįgalima pasakyti, kad jie yra labai aktyvūs, nenustygstantys vietoje, todėljiems sunku išlaikyti sukauptą dėmesį. Kiti mokiniai atvirkščiai klausosiįdėmiai, susikaupę, net nekrutėdami. Tada, kai mokytoja paklausia mokinių apie ką tik pasakotą istoriją,tie mokiniai kurie įdėmiai klausėsi, girdėjo viską ir gali atsakyti į visusmokytojos pateiktus klausimus. Tie mokiniai, kurie klausėsi judėdami,neišgirdo viso pasakojimo ir negali atsakyti į kai kuriuos mokytojosklausimus. Atsakinėdami mokiniai yra labai susikaupę, jų veidas rimtas,patenkintas, su šypsena, naudoja daug gestų, stengiasi pavaizduoti daiktus,apie kuriuos pasakoja. Atsakinėjimo metu linkčioja galvą, sukinėja rankas,o suklydę nuleidžia galvą. Kai mokytoja paklausia klausimo ir mokiniai žinoatsakymą, jie nori, kad pakviestų juos, todėl visaip stengiasi, kad juospakviestų atsakinėti leisdami įvairius garsus „mmm…“, „eee…“ ir pan. Mokiniai labai įdėmiai seka pasakojančios mokytojos judesius ir patysatsakydami stengiasi pavaizduoti mokytojos emocijas. Kai mokytoja rašolentoje sakinius, mokiniai labai įdėmiai stebi jos judesius, rašydamistengiasi juos atkartoti. Kiekvieno mokinio rašančio sąsiuvinyje emocijosskirtingos: vieni mokiniai rašo labai susikaupę, jų veide daug išraiškos –lūpa papūsta ar prikąsta, akys primerktos, žandai išpūsti ar sukąsti,antakiai pakelti ar nuleisti. Kai mokiniai rašo, galima perskaityti jųnuotaikas – mokiniams sekasi ar nesiseka. Tada, kai sekasi parašytiteisingai, mokinių veido išraiška linksmesnė – antakiai pakelti, lūposprikąstos, su šypsena, taip pat pašnibždomis sako sau žodžius, kuriuosreikia užrašyti. Kai mokiniams nesiseka, veide atsispindi neviltis,nusivylimas. Kiti mokiniai rašydami labai daug juda: linguoja kojas, kraipogalvą, sukinėja ranką. Šių vaikų veide emocijas pastebėti labai sunku,pastebima tik tai, kad lėčiau dirba ir vis prašo mokytojos pagalbos.

Tie mokiniai, kurie dirba susikaupę, parašo viską greičiau ir tadapadeda tiems mokiniams, kuriems sekasi sunkiau. Draugams užduotis aiškinalabai išraiškingai (panašiai kaip mokytoja), o kai draugas nesupranta,stengiasi pats už jį parašyti. Mokytojai nematant daugelis mokinių užsiima pašaliniais veiksmais –žaidžia su mašinėlėmis, rutuliukais, varto knygą, sukinėja rašiklį, supasiant kėdės. Žaisdami yra labai įsigilinę į savo darbą, negirdi ką pasakojamokytoja, nepastebi, kas vyksta klasėje. Kadangi buvo stebėtos įvairių dalykų pamokos, galima sakyti, kadverbalinis bendravimas su neverbaliniu yra jungiamas kiekvienos pamokosmetu.

Kadangi šio tyrimo tikslas yra atskleisti neverbalinės kalbos svarbą,bei nustatyti jos raišką formalioje veikloje, tai galima teigti, kadateidami į mokyklą šešerių ar septynerių metų vaikai daugiausia atsinešasavo šeimos suaugusiųjų vertybes ir remiantis jomis bendrauja suaplinkiniais tiek žodine, tiek nežodime kalba. Bebūdami mokykloj…e irsusitikdami su kitais vaikais, veikiami savo fizinio brendimo, pasikeitimųaplinkoje, tokie vaikai keičia savo bendravimą. Kai pirmoje klasėsebesimokantys mokiniai dar yra neramūs, neištvermingi, labai daug vartojakūno kalbos elementų, tai jau į ketvirtą klasę atėję mokiniai moka valdytisavo emocijas ir stengiasi mažiau bendrauti neverbaline kalba. Taip patpedagoginio proceso sėkmingumas priklauso nuo mokytojo ir mokiniotarpusavio santykių, kasdieninis glaudus bendradarbiavimas leidžakūrybiškiau pažvelgti į pilietinį ir patriotinį ugdymą. Svarbu vaikąišmokyti ne tik imti, bet ir duoti, kad jis galėtų gyventi visuomenėje,gerbti kitus žmones ir pats būti jų gerbiamas. Be to, reikia padėtisuprasti, kad nėra vien tik gerų ar vien tik blogų žmonių, kad jie visi yraskirtingi. Todėl mokytojas pamokoje turi keisti mokymo metodus, kad galėtųpatenkinti visų vaikų individualius poreikius. Vaikų atsakymai į anketos klausimus, pedagogų interviu atsakymai, beimokinių stebėjimas parodo, kad mokytojas pamokos metu bendraudamasneverbalinė kalba rodo mokiniams pavyzdį, kuriuo mokiniai remiasimokydamiesi bendrauti nežodime kalba. IŠVADOS1. Kalba, žodžiai turi didžiulę reikšmę visiems žmonėms. Kalbėdami meslabai priartėjame prie bendravimo su aplinkiniais. Bendraudami verbalinękalbą jungiame su neverbalinė kalba. Tokiu būdu kalba tampa vaizdingesnė,išraiškingesnė. Kontakto ir bendravimo kultūra bei prigimtinių vaikoporeikių tenkinimo esmės suvokimas – pagrindinės padedančios asmenybeivystytis sąlygos.

2. Pedagogo ir mokinių bendravime labai svarbu ne tik kas pasakoma,t.y. žodžiai, bet ir tai, kaip tai pasakoma. Negali būti pilnavertisbendravimas, kai mokymo procese bendraujama tik žodžiais, reikia įjungti irkūno kalbą, nes vaikams mokantis svarbu ne tik išgirsti, bet ir pamatytikaip tai sakoma. Kiekvienoje mokytojo ir mokinio sąveikoje labai svarbu,kad mokiniai įdėmiai klausytų mokytojo, o mokytojas girdėtų mokinį, nes nuoefektyvaus klausymosi priklauso sėkminga komunikacija. Pasak J. Vabalą –Gudaitį komunikacijai priskiriami garsai, o ypač žodžiai ir optiniaiįspūdžiai veikia vaiko sielą. Todėl mokymo procese labai svarbus bendravimo ir bendradarbiavimo ugdymas.

3.1 Neverbalinė komunikacija plačiai taikoma pradinėje mokykloje.Mokytojai kūno kalba papildo pamokos aiškinimą, siunčia mokiniams įvairiussignalus, akcentuoja esmę (padrąsina rankų ženklais, pagiria šypsena,pasako pastabą akimis ir pan.). Pedagogas papildo savo kalbą gestaisskaitydamas ir pasakodamas tekstą vaikams, kalbėjimas tampa aiškesnis,išraiškingesnis, emocingesnis, priimtinesnis.

3.2 Kiekvienas mokinys nežodime kalba bendrauja ir su mokytoju ir subendraamžiais. Bendravimas tarp mokytojo ir mokinių, mokinių ir mokiniųnesiskiria, nes mokiniai žodinę kalbą papildo kūno kalba. Tačiau nežodiniokalbėjimo vartojimas augant kinta. Tik atėję į pirmą klasę mokiniaineverbaline kalba bendrauja dažniau nei būdami ketvirtoje klasėje.Bendravimas nežodime kalba išlieka visą gyvenimą, tik su amžiumi jis tampakonkretesnis, aiškesnis, vartojamas tik tada kai yra reikalingas. Mokymoprocese tarpusavyje bendraudami nežodine kalba vaikai rodo trumpus ženklusgalvos linktelėjimą, rankos mostą, akies mirktelėjimą norėdami draugusįspėti, kad pastarieji palauktų, netrukdytų, ateitų. Šių ženklų prasmė yrasuprantama ir aiški kiekvienam.

3.3 Mokinių neverbalinė kalba kinta priklausomai nuo organizuojamosveiklos. Mokymo procese vaikų kūno kalba ypač vartojama. Vaikai kūnųpasako savo nuomonę apie kalbamą temą. Atsakinėjimo metu pirmokams labaisvarbu tai, kad mokinys yra patenkintas, ir tai parodo veido išraiška,žvilgsniu, gestais, poza. Tokie mokiniai atsakinėja susikaupę ir sudidžiuliu noru. Mokinių žinojimas kalbama tema yra pastebimas kiekvienopedagogo klausimo metu, nes kai mokinys žino atsakymą į pateiktą klausimąjo akys nušvinta ir jis visu kūnu parodo, kad žino atsakymą. Klausymo iratsakinėjimo metu mokiniai labai daug bendrauja kūno kalba. NAUDOTA LITERATŪRA1. Bendravimo menas I. (1993). Vilnius. p. 47 – 62. 2. Bendravimo psichologija. ( 2001). Kaunas. 3. Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. (2003). Priešmokyklinis, pradinis ir pagrindinis ugdymas. Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras. 4. Bierach A. ( 2000). Kūno kalba. Kaunas. p. 6 – 31. 5. Bikelienė J. (2000). Iškalbos menas. Vilnius. 6. Butkutė G., Kepalaitė A. (1996). Mokymasis ir asmenybės brendimas. Vilnius. 7. Čepaitienė G. ( 1996). Kalbos etiketas ir mokykla. Šiauliai. p. 6 – 11. 8. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (2000). Vilnius. p. 78; 91; 921. 9. Daujotytė V. (2000). Kalbėkime, kalbėkimės. // Žvirblių takas. Nr. 1, p. 14 – 17. 10. Furst M. (2000). Psichologija. Vilnius. p. 310 – 312. 11. Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė M. (2002). Asmenybės ir bendravimo psichologija. Vilnius. p. 126 – 155. 12. Gučas A. (1990). Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas: Šviesa. 13. Gudzinskienė V. (2002). Sakytinės ir rašytinės kalbos ugdymas. // Žvirblių takas. Nr. 2, p. 12 – 16. 14. Jensen E. (1999). Tobulas mokymas. Vilnius: AB OVO. p. 116 – 131. 15. Jovaiša L. (1993). Pedagogikos terminai. Kaunas: Šviesa. p. 27; 28; 97. 16. Kalbotyros terminų žodynas. (1999). Vilnius. p. 624. 17. Kalesinkienė D. (2003). Nepaprastas kalbėjimo džiaugsmas. // Žvirbių takas. Nr. 5, p. 2 – 13. 18. Laužikas J. (1997). Rinktiniai raštai III. Kaunas: Šviesa. p. 102 – 247. 19. Lietuvių kalbos enciklopedija. (1999). Vilnius. p. 624. 20. Marcelionienė E. (1997). Šaltinėlis I klasei mokytojo knyga. Kaunas: Šviesa. 21. Myers G. D. (2000). Psichologija. Atviros Lietuvos fondas. p. 442 – 447. 22. Nauckūnaitė Z. (2000). Iškalbos mokymas. Kaunas: Šviesa. p. 19 – 35; 170 – 180. 23. Pease A. (2003). Kūno kalba: kaip pagal gestus skaityti kitų žmonių mintis. Kaunas: Dajalita. 24. Pieget J. (2002). Vaiko kalba ir mąstymas. Vilnius: Aidai. 25. Pikūnas J., Palujauskienė A. (2001). Asmenybės vystymasis. Kaunas.

26. Plentaitė V., Marcelionienė E. (2003). Šaltinėlis II klasės mokytojo knyga. Kaunas: Šviesa. 27. Pradinė mokykla: ugdymo turinys ir socialinė integracija. (2004). Klaipėda. p. 11 – 13. 28. Pradinio mokymo patirtis Lietuvoje 1918 – 1940. (2000). Kaunas: Šviesa. p. 150 – 160. 29. Psichologijos žodynas (1993). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. p. 188. 30. Pukelis K. (1998). Mokytojų rengimas. Kaunas. p. 211 – 213. 31. Rosenberg B. Marchall. (2000). Bendraukime be pykčio. Nuoširdus kalbėjimas. Kaunas: Šviesa. p. 11 – 12. 32. Vabalas – Gudaitis J. (1983). Psichologijos ir pedagogikos straipsniai. Vilnius: Mokslai. p. 101 – 114. 33. Želvys R. (1995). Bendravimo psichologija. Vilnius. p. 14 – 17. 34. Žemaitis V., (1992). Bendravimo prasmė. Vilnius. 35. Žukauskienė R. (2001). Raidos psichologija. Vilnius. SANTRAUKAŠiuolaikinėje mokykloje bendravimas yra būtinas. Jo reikia mokyti.Pagrindinis mokymo šaltinis yra mokykla. Pamokų metu ir po jų, mokiniai irmokytojas bendrauja ne tik žodžiais, bet ir kūno kalba. Neįmanoma pamokatik verbalinės kalbos pagrindu, būtinai reikia į mokymo procesą įjungti irnežodinę kalbą. Vaikas visą pasaulį suvokia ne tik per girdėjimą, bet irper matymą, klausymą, judėjimą, uodimą. Todėl būtina ugdyti mokinių žodinęir nežodinę kalbą kartu, neatskiriant vienos nuo kitos. Rašant darbą buvo išskelti uždaviniai: 4. Atlikti pedagoginės psichologinės literatūros analizę. 5. Išanalizuoti verbalinės ir neverbalinės kalbos santykį pradinėje mokykloje teoriniu ir praktiniu aspektu. 6. Nustatyti mokinių neverbalinės kalbos raišką ir jos įtaką bendravimui. Naudotasi šiais tyrimo metodais: mokslinės literatūros analizė;stebėjimas; anketavimas; interviu; tyrimo rezultatų statistinė ir grafinėanalizė. Tyrimas vyko 2005m vasario – balandžio mėn. Klaipėdos Gedminųpagrindinėje mokykloje. Jo metu buvo apklausti 15 pradinių klasių pedagogų, 79 ketvirtokai, stebėti 98 pirmų klasių mokiniai. Tyrimo imtis – 192respondentai. PRIEDAI———————–

BENDRAVIMAS Iš lot. Communico, kurio reikšmė labai plati

SANTYKIAI

TARPUSAVIO SĄVEIKA (socialinė interakcija)

KEITIMASIS INFORMACIJA (komunikacija)

TARPUSAVIO SUVOKIMAS(socialinė percepcija)

TARPASMENINIO BENDRAVIMO ASPEKTAI

Emocijos išraiškų perdavimas

Kito asmens padarymas bendrininku

Prasmingas ryšio tarp žmonių palaikymas

Žinių, patyrimo, minčių perdavimas

Mokytojų vertinimo sistema

MOKINYS

Mokytojų bendravimas

Mokytojų kompetencijos

Mokytojų dalyvavimas socializacijoje

EFEKTYVUS KLAUSYMASIS

Girdėjimas

Supratimas

Atmintis

Interpretavimas

Įvertinimas

Reagavimas

NEVERBALINIS BENDRAVIMAS

ŽVILGSNIS

VEIDO IŠRAIŠKA

ASMENINĖ ERDVĖ

POZA

GESTAI

KŪNO SUDĖJIMAS

PRISILIETIMAS

BALSAS

APRANGA, TURIMI DAIKTAI