GAMTOS IŠTEKLIŲ TEISINIS REGULIAVIMAS

Įvadas 2
1. Gamtos išteklių naudojimo teisė 4
1.1. Atliekų tvarkymo teisinis reguliavimas 5
1.2. Ekonominis aplinkos apsaugos mechanizmas 6
1.3. Aplinkos oro apsauga 6
1.4. Dirvožemio apsauga 7
1.5. Laukinės augalijos apsauga 7
1.6. Laukinės gyvūnijos apsauga 8
1.7. Saugomų teritorijų apsauga 9
1.8. Vandens apsauga 10
2. Teisinė atsakomybė už aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimą 10
Išvados 12Įvadas
X a. dėl intensyvaus ekonomikos vystymosi ir sparčios mokslo bei technikos pažangos įvyko esminiai pakitimai sąveikaujant visuomenei ir aplinkai. Dėl vis didėjančio ir nekontroliuojamo gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos teršimo buvo pažeista natūrali medžiagų apykaita gamtoje, pablogėjo aplinkos kokybė, užteršta aplinka pradėjo pastebimai neigiamai veikti žmogų ir gyvąją gamtą. Esant tokiai padėčiai, visai natūraliai iškilo applinkos apsaugos problema ir pradėjo formuotis visuomenės poreikis taip sureguliuoti visuomenės ir aplinkos sąveiką, kad racionaliai naudojant gamtos išteklius kartu būtų sudarytos sąlygos įvairioms ūkio sritims plėtoti, be to, būtų patenkinami visuomenės materialiniai poreikiai, saugoma gamtinė aplinka bei palaikoma būtina jos kokybė. Teisė į sveiką, švarią aplinką, tinkamą pilnaverčiam gyvenimui, buvo pripažinta kaip viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Tokiu būdu buvo visuotinai pripažinta, kad išsaugoti aplinką galima tik tada, jei visuomenė, sąveikaudama su aplinka, vadovausis tam tikrais aplinkosaugos reikalavimais. Todėl valstybė buuvo priversta imtis visų galimų priemonių visuomenės ir aplinkos sąveikai reguliuoti pagal aplinkosaugos reikalavimus. Taigi atsirando nauja aplinkosauginė valstybės funkcija.
Aplinkosauginė funkcija įgyvendinama įvairiomis priemonėmis, tarp kurių pagrindinę vietą užima teisinės. Įstatymais ir kitais teisės aktais valstybė apibrėžia savo aplinkos apsaugos po

olitiką, įtvirtina aplinkos apsaugos principus, nustato gamtos išteklių naudojimo tvarką, naudotojus, jų teises ir pareigas, atskirų gamtos išteklių apsaugos priemones, ūkinės veiklos aplinkosauginius pagrindus, formuoja aplinkos apsaugos vadymą ir kontrolę įgyvendinančių institucijų sistemą, nustato atsakomybę už aplinkos apsaugos įsatymų pažeidimus ir t.t.
Keliamas tikslas. Aplinkos apsaugos teisės sistema yra grindžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis, pripažįstančiomis aplinkos apsaugą savarankiška teisinio reguliavimo sfera. Konstitucijos 53 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingo poveikio. Išskirtinę reikšmę turi Konstitucijos 54 straipsnis, įpareigojantis valstybę rūpintis natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų, ypač vertingų vietovių, apsauga, saikingu gamtos išteklių naudojimu, atkūrimu ir gausinimu.
Uždaviniai. Specialioji aplinkos apsaugos valdymo institucija yra Aplinkos ministerija. Jos pagrindinės funkcijos yra apibrėžtos Aplinkos apsaugos įstatyme ir deetalizuotos Aplinkos ministerijos nuostatuose.Svarbiausi jos uždaviniai: 1) formuoti aplinkos apsaugos, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugos, racionalaus gamtos ir rekreacinių išteklių naudojimo valstybės politiką; 2) užtikrinti aplinkos formavimą pagal subalansuotos plėtros principus; 3) siekti užtikrinti racionalų gamtos išteklių naudojimą, apsaugą, gausinimą ir atkūrimą.
Įgyvendindama šiuos uždavinius, Aplinkos ministerija savo kompetencijos ribose atlieka daugybę valdymo funkcijų: ji rengia valstybės strategiją aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo, atkūrimo, gausinimo, apsaugos srityse; rengia įstatymų ir kitų teisės aktų projektus; derina Vyriausybės įstaigų, apskrities viršininko, vietos savivaldos institucijų ak
ktus aplinkos apsaugos klausimais; rengia ir tvirtina aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo normas, normatyvus, standartus, taisykles, nustato gamtos išteklių naudojimo limitus ir sąlygas, leidimų išdavimo tvarką; organizuoja ir koordinuoja valstybinį aplinkos monitoringą; organizuoja jai paskirtų valstybės kadastrų ir registrų sudarymą ir tvarkymą; organizuoja atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų rengimą ir prižiūri, kaip vykdomi nustatyti reikalavimai; nustato gamtos išteklių naudojimo, jų apskaitos, atkūrimo ir kontrolės tvarką; reglamentuoja ir kontroliuoja veiklą saugomose teitorijose; atlieka miškų ūkio valstybinį valdymą; vykdo valstybinę aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudoji.mo kontrolę ir kt.1. Gamtos išteklių naudojimo teisė
Ūkinė veikla, daranti žalą aplinkai, aplamai yra draudžiama. Tačiau bet kokia ūkinė veikla daro vienokį ar kitokį neigiamą poveikį aplinkai. Norint sužinoti, kokia veikla yra leidžiama, kokia draudžiama, yra nustatomos ūkinės veiklos objektų eksploatavimo sąlygos ir kiti reikalavimai. Jei objektai yra eksploatuojami laikantis nustatytų sąlygų, manoma, kad jie nedaro žalos aplinkai. Tokios sąlygos yra nustatomos išduodant leidimus ir kt. Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, prieš pradėdami eksploatuoti ūkinės veiklos objektus, privalo Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka gauti gamtos išteklių naudojimo ir teršalų emisijos į aplinką leidimą.
Gamtos išteklių naudojimo leidimų išdavimo sąlygas ir tvarką reguliuoja Aplinkos ministerijos 1999m. lapkričio 30d. įsakymu patvirtinta Gamtos išteklių naudojimo le
eidimų išdavimo ir gamtos išteklių naudojimo limitų bei leistinos taršos į aplinką normatyvų nustatymo tvarka. Išduodant gamtos išteklių naudojimo leidimą akcentuojami šie dalykai: vandens paėmimas, sunaudojimas, tiekimas; teršalų išleidimas su nuotekomis; iš stacionarių taršos šaltinių į aplinką išmetami teršalai; atliekų susidarymas ir tvarkymas; naudingų iškasenų gamyba ir pažeistų žemių rekultivavimas; ūkio subjektų aplinkos monitoringas. Yra nustatytos sąlygos, kada būtina gauti tokį leidimą (ar atitinkamą jo dalį).
Norint gauti leidimą, yra paduodama paraiška regiono aplinkos apsaugos departamentui. Kartu turi būti pridėti privalomi priedai, pateikiamas gamtos išteklių taupymo ir atliekų mažinimo planas, apskaičiuoti dėl jų veiklos susidarančių gamtinės aplinkos elementų taršos lygiai ir t.t.
Gamtos išteklių naudojimo leidimus išduoda regionų aplinkos apsaugos departamentai. Juose nustatomi didžiausi leistinos taršos (DLT) ar laikinai leistinos taršos (LLT) normatyvai ir kitos objekto eksploatavimo sąlygos. Nustatyta leidimų atnaujinimo, koregavimo ir panaikinimo tvarka. Fiziniai ir juridiniai asmenys, ekspoatuodami ūkinės veiklos objektus, privalo laikytis leidime nustatytų sąlygų, savo lėšomis stebėti aplinkos teršimo laipsnį, jo poveikį aplinkai, vykdyti gamtos išteklių naudojimo ir teršalų emisijos apskaitą. Tie subjektai, kurių eksploatuojamiems objektams nereikia leidimų, privalo laikytis tokiems objektams nustatytų aplinkos apsaugos normatyvų ir standartų.
Siekdamas gamtos išteklių naudojimo leidimų išdavimo sistemą suderinti su ES Tarybos direktyvos 1996/61/EB „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės“ reikalavimais, aplinkos ministras 2002m. va
asario 27d. patvirtino Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisykles, kurios palaipsniui pradėtos taikyti nuo 2004m. sausio 1d.1.1. Atliekų tvarkymo teisinis reguliavimas
Atliekų tvarkymas yra viena iš aktualiausių aplinkos apsaugos problemų ir prioritetinė aplinkos apsaugos sritis. Teisės aktais yra siekiama sukurti racionalią, ES reikalavimus atitinkančią atliekų tvarkymo sistemą, kuri tenkintų visuomenės poreikius, užtikrintų aplinkos kokybę ir nepažeistų rinkos ekonomikos raidos dėsnių. Todėl pastaraisiais metais buvo priimta daugybė įstatymų ir kitų teisės aktų, kurių visuma ir sudaro atliekų tvarkymo teisinio reguliavimo sistemą.
1998m.birželio16d. buvo priimtas Atliekų tvarkymo įstatymas, kuriame nustatyti bendrieji atliekų prevencijos, atliekų apskaitos, surinkimo, saugojimo, vežimo, naudojimo, šalinimo ir kiti reikalavimai.
Įmonės, kurių veiklos metu susidaro atliekų, ar įmonės, kurios naudoja, šalina ar kitaip tvarko atliekas, privalo imtis priemonių jų kiekiui bei kenksmingam poveikiui mažinti, kurti ir diegti mažaatliekines technologijas, taupyti gamtos išteklius, gaminti daugkartinio naudojimo gaminius, mažinti atliekų susidarymą gamyboje, naudoti atliekas energijai gauti, saugiai šalinti atliekas į sąvartynus, vesti susidarančių atliekų apskaitą.
Įstatyme įtvirtinta, kad atliekas tvarko ūkio objektai, kurių veikloje susidaro atliekų, ir ūkio subjektai, užsiimantys atliekų tvarkymu. Šie subjektai privalo gauti gamtos išteklių naudojimo leidimą. Įmonės, kurios tvarko pavojingas atliekas, turi gauti licenciją.
Radioaktyvių atliekų tvarkymo santykius reguliuoja Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įstatymas, priimtas 1999m. gegužės 20d.
2001m. rugsėjo 25d. buvo priimtas Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas. Jame nustatyti Respublikos gaminamų ir importuojamų pakuočių ir pakuočių atliekų apskaitos, ženklinimo, surinkimo, naudojimo reikalavimai, kurių laikantis būtų galima išvengti jų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai. Yra patvirtintos Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo taisyklės, kuriose detalizuojamos įstatymo nuostatos.
2002m. rugsėjo 12d. buvo priimtas Gyvūlinės kilmės atliekų tvarkymo įstatymas, skirtas gyvūlinės kilmės atliekų prevencijos, surinkimo, saugojimo, gabenimo, šalinimo ir perdirbimo produktų realizavimo bei apskaitos santykiams reguliuoti, kad būtų išvengta atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių bein gyvūnų sveikatai.1.2. Ekonominis aplinkos apsaugos mechanizmas
Reguliuojant ūkinę veiklą aplinkosauginiais pagrindais, svarbus vaidmuo tenka ekonominėms priemonėms. Jų tikslas – naudojant ekonominius svertus skatinti ūkinės veiklos subjektus racionaliai naudoti gamtos išteklius, mažinti teršiančių medžiagų išmetimą į aplinką, suinteresuoti aktyviau naudoti antrines žaliavas, tvarkyti atliekas ir t.t.
Pagal aplinkos apsaugos įstatymą 28 staipsnį ekonominį aplinkos apsaugos mechanizmą sudaro: mokesčiai už gamtos išteklių naudojimą; mokesčiai už aplinkos teršimą; kreditavimo reguliavimas; valstybės subsidijos; kainų politika; ekonominės sankcijos ir nuostolių konpensavimas; ekologiniai mokesčiai ir kitos priemonės.
Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius ir aplinkos teršimą paskirtis – skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai naudoti gamtos išteklius (vandenis, naudingąsias iškasenas ir pan.), taip pat mažinti teršiančių medžiagų išmetimą į aplinką. Tuo tikslu yra nustatomi gamtos išteklių naudojimo limitai. Viršijus numatytus limitus naudotojas privalo sumokėti mokestį ir penkiariopo tarifo dydžio baudą už viršlimitinių, sugadinto ar apsunkinto naudojimo išteklių kiekį. Nuslėpus realų išgautų valstybinių išteklių kiekį, mokamas mokestis ir taikoma dešimteriopo tarifo dydžio bauda.
Gamtos išteklių naudojimo limitavimas – tai gamtos išteklių naudojimo normų nustatymas, atsižvelgiant į jų kiekį, atsiskaitymo galimybes, poreikius ir kitas apklinkybes. Gali būti nustatomi bendri gamtos išteklių naudojimo limitai, pvz., tokie yra metinė miško kirtimo norma, žuvų sugavimo limitai atskiruose vandens telkiniuose, medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitai ir pan. Limitai taip pat gali būti nustatomi ir atskiriems gamtos išteklių naudotojams, pvz., tokie yra vandens suvartojimo limitai, naudingųjų iškasenų išgavimo limitai ir pan.1.3. Aplinkos oro apsauga
Aplinkos oras yra vienas iš tų aplinkos komponentų, be kurio neįmanomas viso gyvojo pasaulio egzistavimas. Todėl norint apsaugoti žmogaus sveikatą, užtikrinti jo teisę į švarią aplinką, visų pirma būtina saugoti aplinkos orą nuo taršos, palaikyti atitinkamą jo kokybę.
1999m. lapkričio 4 d. buvo priimtas Aplinkos oro apsaugos įstatymas, kuriuo įtvirtintos asmens teisės į švarų orą, taip pat pareigos saugoti aplinkos orą nuo taršos, nustatytos priemonės, ribojančios aplinkos oro taršą, įtvirtinti aplinkos oro kokybės ir aplinkos oro taršos valdymo pagrindai.
Įstatyme konstatuojama, kad saugant aplinkos orą svarbiausi tokie prioritetai: energijos naudojimo veiksmingumo didinimas; motorinių priemonių sukeliamos tąršos mažinimas; geriausių prieinamų gamybos būdų ir technologijų diegimas.1.4. Dirvožemio apsauga
Žemės įstatyme, kuriame apibrėžiamos žemės savininkų ir naudotojų pareigos, reikalaujama, kad būtų racionaliai naudojama žemė, įgyvendinamos dirvožemio apsaugos priemonės, rekultivuojamos pažeistos žemės. Ypač yra saugoma žemės ūkio paskirties žemė. Naudojant tiek privačią, tiek valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, žemės ūkio naudmenas turi būti saugomos, kad dirvožemis nebūtų nualintas, paveiktas vėjo ir vandens erozijos, žemė neapaugtų krūmais ar mišku, nesupelkėtų ar kitaip nepablogėtų jos ūkinės savybės.
Dirvožemio apsauga turi būti užtikrinama ir naudojant žemę kaip teritorinę bazę įvairiems ūkio objektams išdėstyti. Tokiu atveju žemės savininkai ir naudotojai, atlikdami satatybas, naudingųjų iškasenų ir kitokius darbus, kurie gali pažeisti dirvožemį, privalo išsaugoti dirvožemį ir panaudoti jį žemės ūkio paskirties žemės gerinimui ar pažeistos žemės rekultivavimui.
Dirvožemio ir aplinkos apsaugos tikslais yra reguliuojamas mineralinių trąšų ir įvairių cheminių medžiagų (herbicidų, pesticidų, augimo stimuliatorių) naudojimas.1.5. Laukinės augalijos apsauga
Laukinė augalija – tai gamtoje natūraliai augantys augalai, grybai ir jų bendrijos. Augalija yra svarbiausia grandis biosferos medžiagų ir energijos apykaitoje. Valstybė teisės normų pagalba siekia taip sureguliuoti laukinės augalijos apsaugos ir naudojimo santykius, kad būtų išsaugota laukinės augalijos rūšių įvairovė, užtikrintas racionalus jos naudojimas, atkūrimas, apsauga, genetinių išteklių išnaudojimas.
1999 m. birželio 15 d. buvo priimtas Laukinės augmenijos įstatymas, skirtas laukinės augalijos apsaugos, naudojimo ir atkūrimo santykiams sureguliuoti. Šis įstatymas netaikomas medienos ištekliams, kurių apsauga, naudojimas, ir atkūrimas, nustatytas Miškų įstatyme, retoms ir nykstančioms augalų ir grybų rūšims bei bendrijoms ir kultūrinės kilmės augalams.
Laukinės augalijos įstatyme yra įtvirtinta, kad laukinės augalijos apsauga orgalizuojama ir vykdoma pagal šiuos principus: išsaugoma visa Lietuvos gamtai būdingų augalų, grybų rūšių ir bendrijų įvairovę; ribojamas sunkiai beatsikuriančių bei didelę paklausą turinčių augalų išteklių naudojimas; išsaugomi pakankami augalijos rūšių populiacijų dydžiai; atkūriamos pažeistos laukinės augalijos augavietės; mažinamas laukinei augalijai daromas poveikis atliekant žemės, miškų darbus bei vykdatnt kitą ūkinę veiklą. Įstatyme taip yra nustatyta, kad laikinės augalijos apsauga yra užtikrinama steigiant saugomas teritorijas, įgyvendinant šalies ūkio plėtros programose, teritorijų planavimo dokumentuose (žemėtvarkos, miškotvarkos, vandentvarkos ir kt.) numatytas priemones laukinės augalijos plotams išsaugoti ribojant laukinės augalijos išteklių naudojimą.
Laukinės augalijos įstatyme taip pat reikalaujama, kad planuojant ir vygdant statybas, diegiant naujas technologijas, naudojant chemines medžiagas, mineralinias trąšas, turi būti užtikrinama laukinės augalijos apsauga, nedaroma žala žmonių sveikatai.1.6. Laukinės gyvūnijos apsauga
Laukinė gyvunija – tai laisvėje ar nelaisvėje gyvenančių laukinių bestuburių ir stuburinių gyvūnų visuma. Laukinė gyvunija yra viena sudėtingiausių ir specifiškiausių ekosistemos dalių. Ūkinė žmogaus veikla daro didelę įtaką laukinei gyvūnijai. Yra pastebėtas toks dėsningumas – kuo greičiau vystosi visuomenė, tuo sparčiau nyksta laukinė gyvūnija. Teisės normos, kuriose įtvirtintos laukinės gyvūnijos apsaugos priemonės,skirstomos į normas, skirtas gyvūnijos gyvenamajai aplinkai apsaugoti, ir normas, reguliuojančias laukinės gyvūnijos naudojimą.
Pagrindiniu įstatymu, reguliuojančiu laukinės gyvūnijos apsaugos ir naudojimo santykius, yra Laukinės gyvūnijos įstatymas, priimtas 1997 m. lapkričio 6 d. (nauja redakcija priimta 2001 m. gruodžio 11 d.).
Įstatyme yra įtvirtinta, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei,yra apibrėžta Vyriausybės, Aplinkos ministerijos, savivaldybių kompetencija reglamentuojant laukinės gyvūnijos apsaugą ir jos išteklių naudojimą. Jame daug dėmesio skirta tokiam laukinės gyvūnijos išteklių naudojimui,kuris užtikrintų laukinės gyvūnijos apsaugą.Įstatyme įtvirtintos tokios gyvūnijos naudojimo rūšys: medžiojimas, žvejojimas, medžiojimo ir žvejojimo objektams nepriklausančių laukinių gyvūnų gaudymas ir rinkimas, laukinių gyvūnų naudojimas mokslo, kultūros, švietimo, auklėjimo ir estetikos tikslams, naudojimas zoologinėms kolekcijoms sudaryti, jų paėmimas globos ir gydymo tikslais, laukinių gyvūnų gausos reguliavimas. Naudotis laukinės gyvūnijos ištekliais medžiojant ir žvejojant galima tik turint nustatyta tvarka išduotą leidimą.Kitomis jau nurodytomis gyvūnijos naudojimo rūšimis galima naudotis lausvai, laikantis teisės aktų nustatytų apsaugos reikalavimų.
Laukinės gyvūnijos įstatymas, reguliuodamas jos apsaugą, visų pirma, reikalauja, kad asmenys, kurie verčiasi ūkine veikla, laikytųsi miškotvarkos, žemėtvarkos ir vandentvarkos projektų reikalavimų, užtikrintų, kad dėl jų plėtojamos ūkinės veiklos nebus neigiamo poveikio laukinei gyvūnijai arba jis bus minimalus. Turi būti atliekamas planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas, numatomos neigiamos ūkinės veiklos poveikio sumažinimo ir kompensavimo priemonės.
Saugant lakinę gyvūniją plačiai naudojamos tokios priemonės: saugomų teritorijų (rezervatų, draustinių ir kt.) steigimas, organizuojami moksliniai gyvūnijos apsaugos tyrimai, siekiama išsaugoti genofondus ir palaikyti rūšių populiacijų minimalius dydžius, reguliuojama laukinių gyvūnų gausa.1.7. Saugomų teritorijų apsauga
Pagal 1993 m. lapkričio 9 d. priimtą Saugomų teritorijų įstatymą ( nauja redakcija 2001 m. gruodžio 4 d. ) saugomos teritorijos – tai sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pažintinę mokslinę, ekologinę, kultūrinę ar kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka).
Saugomų teritorijų sistemą sudaro šios teritorijų kategorijos:
1. Konservacinės apsaugos prioriteto teritorijos. Jose saugomi unikalūs arba tipiški gamtinio ar kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai bei objektai ir biologinė įvairovė. Tai rezervatai, draustiniai, paveldo objektai.
2. Atkuriamosios apsaugos prioriteto teritorijos. Jose saugomi, palaikomi, atkūriami, gausinami bei ribotai naudojami veiklai ir visuomeniai svarbūs gamtos ištekliai. Šiai kategorijai priklauso atkuriamieji ir gamtiniai sklypai.
3. Ekologinės apsaugos prioriteto (apsaugančios) teritorijos. Tai ekologinės apsaugos zonos, kuriose nustatomi veiklos apribojimai, norint apsaugoti gretimas teritorijas ir objektus.
4. Kompleksinės saugomos teritorijos. Tai gamtinių ir (ar) kultūriniu vientisumu pasižyminčios teritorijos. Šiai kategorijai priskiriami valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) perkai, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos – biosferos rezervatai ir poligonai.
Rezervuotose ya saugomas visas gamtinis kompleksas.
Draustiniai steigiami norint išsaugoti atskirus gamtos kompleksus ar objektus.
Valstybiniai parkai (nacionaliniai ir regioniniai) yra steigiami nacionalinės ar regioninės svarbos gamtinėms ir kultūrinėms ekosistemoms saugoti ir tvarkyti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudijimui reglamentuoti. Valstybiniuose parkuose yra išskiriamos konservacinės (rezervatai, draustiniai), ekologinės apsaugos, rekreacinės, ūkinės ir kitos zonos, kurioms yra nustatomas atitinkamas apsaugos rėžymas.
Paveldo objektai – tai atskiri gamtos objektai, kraštovaizdžio elementai (rieduliai, šaltiniai, kriokliai, kalvos, medžiai ir t.t.).1.8. Vandens apsauga
Vanduo – aplinkos dalis, apimanti LR paviršyniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį. Vandens telkiniai nuosavybės teise gali priklausyti valstybiai ir fiziniams ar juridiniams asmenisms. Valstybei išimtinės nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės vandens telkiniai, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybė.
Pagrindinis specialus įstatymas, kuriuo reguliuojama vandens apsauga, valdymas, naudojimas ir kuriame nustatyti vandens telkinių savininkai, vandens naudotojų teisės bei pareigos ir reguliuojami kiti su vandens apsauga ir naudojimusi susiję santykiai, yra Vandens įstatymas, priimtas 1997m. spalio 1d.
Pagal Vandens įstatymą vandens naudotojai yra juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie: naudoja vandenį nuosavybės teisės į vandens telkinį pagrindu ar nuomos sutarties pagrindu; ima iš vandens telkinių vandenį ir (ar) išleidžia nuotekas; naudoja vandens telkinyje esantį vandenį hidroenergetikos, laivybos, žuvininkystės, ūkio ar kitoms reikmėms, kurioms patenkinti reikalingas leidimas.
Valtybei nuosavybės teise priklausantys parviršiniai vandens telkiniai, laikantis teisės aktų nustytos tvarkos, gali būti laisvai naudojami rekreacijai, vandens sportui ir palaukioti valtymis be vidaus degimo variklių.
Vanuo gali būti naudojamas gyventojams aprūpinti geriamuoju vandeniu, rekreacijai, sportui, žemės ūkio, pramonės bei kitoms ūkinės veiklos reikmėms, laivybai, energetikai, žuvininkystei, nuotekoms išleisti ir kitoms reikmėms. Atsižvelgiant į tai, kokioje veiklos sritija yra naudojamas vanduo, priklauso ir vandens naudotojams keliami reikalavimai, jų pareigos ir teisės. Tačiau visais atvejai yra eliamas reikalavimas užtikrinti vandens apsaugą.
Vandens apsaugos tikslas yra užtikrinti gerą paviršinio ir požeminio vandens būklę. Šio tikslo siekiama naudojant įvairias teisines, organizacines, techninias ir kitokias priemones.
Ypač griežti reikalavimai yra keliami naudojant paviršinius vandens telkinius nuotekoms išleisti. Išleidžiamos nuotekos negali viršyti nustatytų išleidžiamųjų teršalų normatyvų. Jas leidžiama išleisti, jei tai nekenkia vandens apsaugai. Džaudžiama išleisti nuotekas į požeminius vandens telkinius, ertmes, smekduobes. Siekiant apsaugoti vandens telkinius ir aplinką, yra patvirtinti Aplinkosaugos reikalavimai nuotekoms tvarkyti, Vandens taršos pavojingomis medžiagomis mažinimos taisyklės.2. Teisinė atsakomybė už aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimą
Valstybė, įstatyme įtvirttindama vienokius ar kitokius aplinkos apsaugos reikalavimus, skatina tik tokį elgesį, kuris atitinka ar bent neprieštarauja tiems reikalavimams. Pažeidus aplinkos apsaugos reikalavimus, kalti asmenys yra traukiami teisinėn atsakomybėn.
Teisinė atsakomybė už aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimą – tai įstatymų nustatytų valstybės prievartos priemonių taikymas aplinkos apsaugos įstatymų pažeidėjams, siekiant juos nubausti, taip pat užkirsti kelią naujiems pažeidimams ir pašalinti atsiradusias neigiamas pasekmes.
Teisinės atsakomybės pagrindas – tai kaltas neteisėtas elgesys ( veikimas ar neveikimas ), kuriuo pažeidžiami aplinkos apsaugos reikalavimai ir už kuriuos yra numatyta teisinė atsakomybė.
Aplinkos apsaugos įstatymų pežeidimai yra labai įvairūs, laip įvairūs ir jų objektai, pažeidimo padarymo tikslai, būdai, pavojingumo laipsnis ir t.t., todėl jie gali būti įviriai klasifikuojami. Pagal teisinės atsakomybės, taikomos už aplinkos apsaugos įsatymų pažeidimą, rūšis yra skiriami administraciniai nusižengimai, nusikaltimai, civiliniai deliktai. Pagal pažeidimo objektą yra išskiriami pažeidimai, padaryti alinkos, dirvos, augalijos, gyvūnijos, aplinkos oro ir kitose srityse.
Administracinė atsakomybė už aplinkos apsaugos įsatymų pažeidimą yra taikoma tais atvejais, kai yra padaromas administracinės teisės pažeidimas (nusižengimas).
Už nagrinėjamus administracinės teisės pažeidimus gali būti taikomos tokios administracinės nuobaudos: įspėjimas; bauda; specialios teisės (medžioti, žvejoti) atėmimas; daikto, kuris pažeidimo padarimo įrankiu ar ojektu, konfiskavimas; nušalinimas nuo darbo (pareigų).
Aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimų administracines bylas savo kompetencijos ribose nagrinėja ir nuobaudas skiria įvairios instistucijos: rajonų (miestų) apylinkės teismai, aplinkos apsaugos organai (valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai), valstybiniai miškų ir saugomų teritorijų organai (valstybiniai miškų ir saugomų teritorijų pareigūnai), valstybinės priešgaisrinės priežiūros organai, policija, Lietuvos geologijos tarnyba ir kt.
Baudžiamoji atsakomybė yra taikoma už tokius aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo įstatymų pažeidimus, kurie sukėlė sunkius padarinius aplinkai ar padarė didelę žalą gyvajai gamtai. Jeigu tokie pažeidimai sukėlė nesunkius padarinius ar buvo padaryta nedidelė žala, tokia veikla laikoma baudžiamuoju nusižengimu.
Aplinkos apsaugos įstymų pažeidimai neretai yra susiję su žalos aplinkai ar atskiriems gamtos ištekliams padarymu. Tokiais atvejais yra taikoma materialinė atsakomybė. Aplinkos apsaugos įsatyme yra įtvirtinta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, neteisėtai padarę žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų juridinių ir fizinių asmenų turtui bei interesams, privalo atlyginti visus nuostolius ir, esant galimybei, atstatyti aplinkos objekto būklę.Išvados
Ekologinė teisė skirta apsaugoti gamtos išteklius nuo taršos ir išnykimo:
1.Įmonės privalo imtis priemonių atliekų kenksmingam poveikiui mažinti, kurti ir diegti mažaatliekines technologijas, taupyti gamtos išteklius, gaminti daugkartinio naudojimo gaminius, saugiai šalinti atliekas į sąvartynus, vesti susidarančių atliekų apskaitą.
2.Aplinkos oro apsaugos įstatymas įpareigoja saugoti aplinkos orą nuo taršos.
3.Žemės įstatyme reikalaujama, kad būtų racionaliai naudojama žemė, įgyvendinamos dirvožemio apsaugos priemonės, rekultivuojamos pažeistos žemės.
4.Laukinės augalijos įstatymas įpareigoja, kad būtų išsaugota laukinės augalijos rūšių įvairovė, užtikrintas racionalus jos naudojimas, atkūrimas, apsauga, gamtinių išteklių išnaudojimas.
5.Laukinės gyvūnijos įstatyme daug dėmesio skirta laukinės gyvūnijos išteklių naudojimui, kuris užtikrintų laukinės gyvūnijos apsaugą.
6.Vandens apsaugos įstatyme reguliuojama vandens apsauga, valdymas, naudojimas ir kuriame nustatyti vandens telkinių savininkai, vandens naudotojų teisės bei pareigos.

Naudota literatūra
1.P.Baltrėnas ir kt. „Aplinkos apsauga ir teisė“, Vilnius 1997
2.A.Marcijonas, B.Sudavičius „Ekologinė teisė“, Vilnius
3.P.Čiočys „Teisės pagrindai“, Vilnius 2002

Leave a Comment