Erkės, tai voragyvių klasės nariuotakojų būrys. Jų yra daugiau kaip 20 000 rūšių. Lietuvoje aptinkama daugiau kaip 1 000 rūšių.
Erkės kūnas yra iki 5 mm ilgio, nenariuotas. Suaugusios erkės turi 4 poras kojų. Jų kūne galima atskirti galvutę, sudarytą iš žandikaukių ir kojų čiuopiklių, galvakrūtinę ir pilvelį. Jos taip pat turi cheliceras, pedipalpus kaip ir vorai. Vienos rūšys gyvena dirvose ir minta puvėsiais, kitos yra plėšrios, minta kitomis erkėmis. Tarp jų yra parazitinių rūšių. Prikibusių jų galima pamatyti mėšlavabalių kūno apačioje, ant kamanių, žirgelių, musių ir kitų vabzdžių. Nemažai yra augalų kenkėjų.Miške pavojingiausios yra kraujasiurbės erkės. Jų randama drėgnose krūmuotose vietos, miško pievelėse. Šios erkės, prisisiurbusios kokio nors gyvūno kraujo, padidėja iki pupos dydžio. Po 10 – 15 dienų nukrinta žemėn ir sudeda apie 17 000 kiaušinių. Iš jų išsiritusios lervos prikimba prie driežų, paukščių, smulkių graužikų. Po 2 mėnesių neriasi ir prisikabina jau prie stambesnių žinduolių. Dar po dviejų mėnesių nukritusios vėl neriasi ir virsta jau suaugusiomis erkėmis, kurios prisisiurbia prie gyvulio ar žmogaus. Daugelis erkių rūšių yra gyvūnų ir žmogaus parazitai, platina infekcines ligas. Iksodinės erkės platina erkinį encefalitą, erkinę dėmėtąją šiltinę, Marselio karštligę, tuliaremiją, Laimo ligą. Gamazidinės erkės parazituoja kūno paviršiuje, nosies ertmėje, bronchuose; kai kurios jų rūšys gamtiniuose židiniuose platina ku karštligę, erkinį encefalitą, tuliaremiją, marą. Argasinės erkės platina erkinę grįžtamąją šiltinę, arbovirusines ligas.Žmogui pavojinga niežinė erkė – niežų sukėlėja. Ši 0,3 – 0,4 mm ilgio erkė odoje prasigraužia iki 15 mm takus, sukeldama smarkų niežėjimą. Žmogus niežais užsikrečia sveikindamasis, dėvėdamas svetimus drabužius ir šluostydamasis svetimais rankšluosčiais. Pajutęs niežų požymius, žmogus turi kreiptis į gydytoją.
Žalingos erkės, parazituojančios naminiuose gyvūnuose. Kai kurios jų įsisiurbia ir į žmogų. Tai šuninė erkė, gyvenanti visoje Europoje, Kryme ir Kaukaze, bei taiginė erkė, aptinkama visos Eurazijos pietiniuose miškuose. Ji patenka ant daugelio stuburinių ir žmogaus, norėdama prisiurbti kraujo. Taiginė erkė yra pagrindinė erkinio encefalito sukėlėjo nešiotoja. Gamtoje šių ligų sukėlėjų yra įvairių laukinių kanopinių gyvūnų kūne, tačiau gyvūnai neserga.Sandėlių erkės gyvena sandėliuose, gyvenamuosiuose namuose. Jos išgraužia grūdų gemalus, maisto produktus užteršia išmatomis, išnaromis. Užteršti maisto produktai gali sukelti alergiją, kvėpavimo takų uždegimą, virškinamojo trakto sutrikimus. Iksodinės erkės gyvena ganyklose, miškuose, stepėse, kalnuose, dykumose. Jos būna pakibusios ant augalų ir tyko praeinančio gyvūno arba žmogaus. Laimo liga, erkinė Laimo boreliozė, infekcinė liga. Ją sukelia mikrobas – Burgdorferio borelija. Gamtoje šią infekciją nešioja, perduoda savo palikuonims ir platina iksodinės erkės. Laimo liga užsikrečiama įsisiurbus borelijomis užsikrėtusiai erkei. Aplink erkės įsisiurbimo vietą dažnai oda parausta, neretai atsiranda rausva dėmelė arba mazgelis. Vėliau pažeidžiami galvos ir nugaros smegenys, periferiniai nervai, oda, širdis, sąnariai ir kiti organai. Kai Laimo liga negydoma ar gydoma netinkamai, ji nuolat progresuoja, trunka daugelį metų. Ligonis gali tapti invalidu. Encefalitas, galvos smegenų uždegimas. Uždegimui pažeidus pilkąją smegenų medžiagą, prasideda polioencefalitas, pažeidus baltąją – leukoencefalitas, kai kartu – panencefalitas. Encefalitas gali pažeisti tik dalį smegenų, pavyzdžiui, kamieną, požievio branduolius. Dažniau pasitaiko pirminis encefalitas ( erkinis ir epideminis), kurį sukelia neurotropiniai virusai. Erkiniu encefalitu sergama pavasarį ir vasarą. Viruso šaltinis – kai kurie graužikai, ožkos, karvės ir paukščiai. Jį perneša iksodinės erkės. Susergama po 1 – 2 savaičių, įkandus virusu užkrėstai erkei arba išgėrus užsikrėtusios ožkos ar karvės pieno. Sergantis encefalitu gali visiškai pasveikti, bet dažnai po encefalito būna liekamųjų reiškinių ( galvos skausmų ir svaigimo, miego, medžiagų apykaitos sutrikimų, traukulių ).
Arbovirusinės ligos, tai ligos, kurias sukelia arbovirusai. Yra žinoma apie 400 arbovirusų rūšių, iš jų apie 80 sukelia žmogaus ligas. Arbovirusinės ligos labiau paplitusios Afrikos, Pietų Amerikos, Pietryčių Azijos tropinio klimato srityse. Lietuvoje iš arbovirusinių ligų pasitaiko erkinis encefalitas ir kai kurios hemoraginės karštligės. Arbovirusine liga užsikrečiama nuo graužikų, beždžionių, rečiau nuo sergančio žmogaus. Užkrato pernešėjai gali būti ir kraujasiurbiai nariuotakojai – uodai, moskitai, erkės. Sirgdamas arbovirusine liga žmogus dažniausiai karščiuoja, jam skauda raumenis ir sąnarius, beria odą, padidėja limfmazgiai, organizme kaupiasi nuodingi medžiagų apykaitos produktai. Maras, uminė infekcinė liga, kuriai būdinga organizmo apsinuodijimas, karčiavimas, limfmazgių, plaučių ar kitų organų uždegimas. Sukelia Pasteurella pestis rūšies bakterijos, kurios irdamos išskiria stiprių nuodų; bakterijos atsparios šalčiui, bet menkai atsparios aukštai temperatūrai. Užkrato šaltinis – sergantys graužikai ( dažniausiai pelės, žiurkės, starai, smiltinukai). Tuliaremija, ūminė infekcinė liga, kuri reiškiasi karščiavimu, bendru organizmo apsinuodijimu, limfmazgių uždegimu ir įvairių organų pažeidimu. Tuliaremija paplitusi daugelyje šalių, ypač ten, kur yra jos gamtinių židinių. Pasitaiko ir Lietuvoje. Sukelia bakterija Francisella tularence; ji atspari išdžiuvimui ir šalčiui, gali ilgai išlikti gyvybinga maisto produktuose, graužikų lavonuose ir kailiukuose. Žinoma apie 80 gyvūnų, tuliaremijos sukėlėjo nešiotojų, tarp jų: vandeninė žiurkė, pilkasis pelėnas, naminė pelė, ondatra. Daugiausia serga žemės ūkio darbuotojai, medžiotojai, miškininkai. Užsikrečiama prisilietus prie kritusių nuo tuliaremijos ar ja užsikrėtusių gyvūnų ( lupant odą, dorojant skerdieną), per gyvūnų išskyromis užterštus daiktus ( šieną, grūdus), per užkrėstą maistą.Matome, kad erkės labai pavojingi parazitai. Todėl, grįžus iš miško ar išvykos į gamtą, būtina gerai apžiūrėti kūną ir drabužius. Prikibusią erkę reikia patepti vazelinu ir tik po to nuimti, sukant prieš laikrodžio rodyklę. Įkąstą vietą reikia dezinfekuoti jodu arba odekolonu.Naudota literatūra
1. Medicinos enciklopedija. T. 1, 2. Vilnius, 1993.2. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T.3. Vilnius, 1978. 3. Biologijos vadovas. Vilnius.
Kauno “Varpo” gimnazijos8 b klasės mokinioVytauto Kiverio
R E F E R A T A S
ERKĖS –
LIGŲ SUKĖLĖJOS IR PLATINTOJOS
Kaunas, 1999