M. Martinaitis „Vilniaus Kaziuko mugė“

M. Martinaičio eilėraščio „Vilniaus Kaziuko mugė“ analizė ir interpretacija

Marcelijus Martinaitis- vienas iš šiuolaikinės (XXa. VII-VIII deš.) lietuvių poezijos atstovų. Šio laikotarpio poezijai būdinga intelektuali, metaforizuota, ezopinė kalba, ryškūs pasaulinės literatūros kontekstai, polifoninis neangažuotas kalbėjimas. M. Martinaitis savitas ir originalus tuo, kad jo poezijoje vyrauja valstietiška pasaulėjauta, tautosakos motyvai, ryškūs mitologinio mąstymo pėdsakai, poetinis, paradoksalus ir ezopinis pasakojimas. Žymiausias ir reprezentacinis M.Martinaičio eilėraščių rinkinys- „Kukučio baladės“. Jame eilėraščių forma aprašomas pagrindinio veikėjo, tautosakinio „kvailelio“ personažo, gyvenimas ir nuotykiai. Tačiau moderniojo poeto eiilėraštis „Vilniaus Kaziuko mugė“ ne apie Kukutį. Kupinas ezopinės kalbos ir daugybės sudėtingų bei originalių meninių priemonių eilėraštis turi svarbią ir išsiaiškintiną mintį. Taigi kaip ir kas slepiasi po eilėraščio „Vilniaus Kaziuko mugė“ vaizdais?
„Vilniaus Kaziuko mugė“- modernus eilėraštis. Jis pradedamas keturiomis atskiromis eilutėmis, kuriose tik po vieną žodį. Tokia kompozicija neatsitiktina: tai panašu į prekių sąrašą, sudarinėjamą einant apsipirkti. Toliau ryškios ir griežtos eilėraščio struktūros nėra: jis parašytas laisva forma, vyrauja verlibras. Taip pat naudojama daugybė metaforinių posakių ir frazių. Eilėraštis ryyškių kontekstų neturi, tačiau jo pavadinimas ne tik suteikia informacijos apie lyrinio subjekto buvimo vietą, bet tai kartu yra ir visuomeninis kontekstas: mugė- kaip pagrindinis ir svarbus vilniečių (ir ne tik) susibūrimas. Originalių kontekstų panaudojimas taip pat rodo eilėraštį esant mo

odernų.
Šiame gana proziškame eilėraštyje aprašoma, kaip lyrinis subjektas Vilniaus Kaziuko mugėje žada pirkti „Kalnujų bažnyčią“, „Palendres“ ir keletą kitų dalykų, visiškai nepanašių į tuos, kurie iš tikrųjų parduodami mugėse. Juos nusipirkęs sakosi parvesiąs „atpirktu Jurbarko vieškeliu“ ir klausysiąs, kaip dainuoja „susitaikę Kalnujai“. Paini eilėraščio tema visiškai suprantama tik „atkodavus“ pagrindinę mintį, kuri slypi po metaforomis. Pats lyrinis „aš“ eilėraštyje yra ne vien Kaziuko mugės dalyvis, bet ir nepaprastas pirkėjas, branginantis ir siekiantis išsaugoti bei atgaivinti tuos dalykus, kuriuos žada nusipirkti. Pagrindinis asmuo, kuriuo kalbama eilėraštyje, yra I vns. (aš), vis dėlto antrojoje eilėraščio pusėje kalbama dar ir II vns.(tu) bei I dgs.(mes) asmenimis. Paprastai tokia asmenų kaita eilėraštyje M. Martinaičio poezijai nebūdinga, tačiau akivaizdus jos egzistavimas rodo, kad šis eilėraštis yra svvarbus ir išskirtinis.
Erdvė eilėraštyje dvejopa: uždara mugės ir atvira gamtos,aplinkos erdvė. Daugiausiai dėmesio skiriama ir išsamiausiai aprašyta mugės erdvė ir viskas, kas ją sudaro. Ko tik čia nėra: „sendaikčių“, „dailyraščio sąsiuvinį“, „ant prekystalio“, „visokių skanėstų“, „lovatiesių, verbų“, „rankšluosčių“. Daugybė daiktų ir prekių rodo egzistuojant masinę, supasaulietintą kultūrą, individualumo nebuvimą. Tad ši mugės erdvė lyrinio subjekto vertinama neigiamai, ji eilėraščio veikėjui nepriimtina. Kita ne mažiau svarbi yra atvira eilėraščio erdvė. Į ją pereinama jau pabaigoje: „parsivesiu atpirktu Jurbarko vieškeliu“. Ši erdvė, priešingai pa
astarąjai, yra jauki ir miela lyriniam subjektui. Tai matyti iš veiksmažodžių ir jo formų: „patiesim“, „įsiklausysim“, „dainuoja“, „susitaikę“, „suartėję“. Be to tik čia sklando bendrumo ir vieningumo dvasia, kurią,matyt, neapsakomai vertina lyrinis „aš“. Tad dviejų eilėraščio erdvių kontrastingumas bei perėjimas iš vienos į kitą reiškia tam tikrų vertybių diferenciaciją ir pasikeitimą, individo ir visuomenės opoziciškumą.
Vyraujantis eilėraščio laikas- būsimasis. Juo lyrinis subjektas reiškia mintis, norus ir ketinimus: „Pirksiu“, „atpirksiu“, „suieškosiu“, „išrinksiu“. Visgi egzistuoja ir kiti laikai- būtasis ir esamasis. Tarsi atrodo, kad pastaruoju laiku aprašomos visos mugėje esančios prekės, kad jos ten nuolat yra. Kita vertus, būtasis atskleidžia įvykius, buvusius praeityje: „o kažkada- degė ir griuvo iš pykčio“. Taigi visų- praeities, dabarties ir ateities- laikų buvimas reiškia įvykių tęstinumą, nuolatinį kismą, kažko praradimą, netektį.
Pats svarbiausias ir ryškiausias motyvas M. Martinaičio eilėraštyje „Vilniaus Kaziuko mugė“- tai kaimo arba žemdirbiškos kultūros motyvas. Tuo ir originalus šis poetas lyginant su kitų jo amžininkų lietuvių kūryba. „Vilniaus Kaziuko mugėje“ žemdirbiškumu spinduliuoja šie „pirkiniai“: „Kalnujų bažnyčia“, „Jurbarko vieškelis“, „Palendres,/ pilnas bičių ūžimo“. Neatsitiktinai tai kaimo vietovės, susijusios su poeto vaikyste: jis šiose Lietuvos vietose praleido pirmuosius savo gyvenimo metus ir jaunystę. Be abejonės šios vietos (eilėraštyje jos sudaiktintos) patrauklios, mielos ir lyriniam subjektui. Kaimišką kultūrą akcentuoja ir žo
olės motyvas visame eilėraštyje: „peraugusį žole“, „dobilais“, „Atsigulę atgautoj žolėj“. Ji, auganti iš žemės, simbolizuoja viso ko pagrindą, nuolatinį augimą. Taigi žemdirbiška kultūra šiame eilėraštyje labai ryškiai akcentuojama, su ja susijusios pagrindinės eilėraštyje keliamos problemos.
Analizuojamą eilėraštį sudaro dvi pagrindinės opozicijos- kaimo ir miesto, praeities ir dabarties, individualios pasaulėžiūros ir visuomeniškumo. Šios priešingybės eilėraštyje sugretinamos paradokso principu: juk bažnyčios ar kurios kitos gyvenvietės mugėje nenusipirksi, taip pat cukrinių ir valgomų namų nerasi: „su šokoladiniu šuliniu, cukriniais gandrais/ ir valgoma pradinės mokyklos mergaite“. Kuriamos paradoksalios situacijos apibūdina opozicijas tokias, kokios iš tikrųjų yra: nuolat akcentuojamas daiktų saldumas mugės erdvėje reiškia visišką visuomenės materialumą, pragmatiškumą, vertybių naikinimą, o kaimo kultūros elementai- individualumą, turtingą dvasinį žmogaus pasaulį, humaniškumą, vertikaliąją vertybių skalę. Pirkimas „Vilniaus Kaziuko mugėje“- tai ne tas pats kaip pirkimas „Maximoje“. Eilėraščio „aš“ nori atgauti, susigrąžinti tą senąją žemdirbišką kultūrą, kuri padeda puoselėti moralines vertybes. Galutinis lyrinio subjekto siekis pasakomas eilėraščio pabaigoje. Jis kreipiasi į „tu“, kuris greičiausiai yra gimtinė, ir sakosi kartu su juo klausysiąs „kaip dainuoja plokštelėj/ po mirties susitaikę Kalnujai,/ suartėję į vieną tėvynę“. Taigi lyrinis subjektas yra suinteresuotas sugrąžinti ir išsaugoti nykstančią žemdirbių, kaimo kultūrą, siekti vieningumo bei originalumo.
M. Martinaičio eilėraštis „Vilniaus Kaziuko mugė“ pilnas ezopinės kalbos, kuri „dangstosi“ metaforomis, epitetais, pa
aradoksais. Jie ne tik domina ir iš pirmo žvilgsnio sužavi skaitytoją, bet ir slepia gilią, aktualią mintį, kad svarbiausia žmogui išsaugoti tai, kas iš tiesų tikra ir vertinga- originalumą, savo praeitį, humaniškąjį ir žemdirbiškąjį palikimą. Skleidžiamos tokios vertybės kaip tėvynės vienybė ir laisvė, namai, santarvė ir ramybė, dvasinio žmogaus pasaulio tobulinimas.

Leave a Comment