Globalizacija jau nebenaujas mūsų visuomenės fenomenas. Tam įtakos davė ne vienas veiksnys – pradedant svarbiausiais XIXa. išradimais , pavyzdžiui elektra, ir baigiant modernistine šių laikų informacijos ir telekomunikacijos plėtra. Kalbame telefonu, žaidžiame tuos pačius kompiuterinius žaidimus, naršome internete, keliaujame, netgi posakis “pasaulis be sienų” tapo plačiai vartojamas mūsų leksikoje, vis platesni keliai atsiveria jaunimui. Mūsų balsas šių dienų pasaulyje tampa vis svarbesnis, labiau girdimas. Greitai priimame visus pokyčius, daug lengviau nei mūsų tėvai įsisaviname technologijos naujoves, turime begalę originalių idėjų ir visam pasauliui įrodome, jog galime padaryti tiek daug, jei tik yra didelis noras.Antiglobalistai karštai kovoja prieš pasaulio suvienijimą, tačiau ar jie susimąsto, kiek daug gero tai duoda mums – jaunajai kartai, o be to paradoksalu, tačiau šie žmonės ir patys nevengia naudotis visais globalizacijos laimėjimais, lygiai taip pat kaip ir didesnė dalis pasaulio. Turbūt taip drąsiai nešnekėčiau, jei pačiai netektų tuo naudotis. Susimąstau – juk aš pati esu kuo puikiausias globalizacijos pavyzdys: štai lietuvaitė mergaitė sėdi prie japoniško kompiuterio, deja, vis dar ant Tarybų Sąjungoje pagamintos kėdės, bendrauja su australu vaikinu ir plepa apie britų dainininką, kurį paliko amerikietė manekenė. Gyvename tarsi sumažėjusiame, suvienodėjusiame pasaulyje, kur kiekvienas jaučiasi šiek tiek saugesnis galėdamas pasiekti sau artimą žmogų bet kuriame žemės kampelyje. Mano daugelis draugų yra išvykę mokytis į užsienio šalis. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be telefono, interneto, džiaugiuosi, kad galiu surasti savo artimus žmones bet kuriuo metu, nors jie yra ir kitame pasaulio krašte; nebereikia gaudyti pašto balandžių, laukti kelias savaites, kurios prailgsta tarsi mėnesiai, kol gausi mažą žinutę iš už Atlanto. Kasdienybė pradėjo lėkti greitesniu tempu, žinoma, ne visada spėju koja į koją su juo, bet stengiuosi ir džiaugiuosi, jeigu tai pavyksta. Visos gyvenimo sritys iš esmės pasikeitė, net mokykla (atrodo ,vienas iš pastoviausių jaunimo gyvenimo veiksnių) tapo kitokia. Daugeliui pamokų ruošiamės su interneto pagalba, bendraujame su bendraamžiais iš svetur, bendradarbiaujame su užsienio mokyklomis, dalijamės patirtimi, įgūdžiais, pasakojame apie savo šalį, susipažįstame su svetimomis kultūromis, papročiais. Šis neišsenkantis lobynas kelia pasitikėjimą savimi, aš ir pati nebesijaučiu pilka pelyte, kai kalbama apie NATO ar Europos Sąjungą ir nebereikia tenkintis auksiniu apelsinu ant stalo vietoj įspūdžių pilnos kelionės į saulėtąją Ispanija – dabar ir aš tai galiu! Galiu pamatyti išsvajotus kraštus, pažįstamus iš knygų, skaitytų kadaise vaikystėje, galų gale galiu save realizuoti tokiose srityse, apie kurias mūsų tėvai net nedrįsdavo ir pagalvoti. Aš turiu vilties kada nors išvykti pasisemti žinių kitoje šalyje ar tolimesnėje ateityje dalijntis savo patirtimi su kito krašto žmonėmis. Tad netikiu savo ausimis, kai girdžiu žmones, besipiktinančius globalizacija ar einančius daužyti “McDonald’s” restorano langų. Žinoma, pasaulis nėra vien juodai balta besisukanti kino juosta, tad ir čia galime rasti šiokių tokių minusų. Didesnė dalis jaunimo, prisipažinsiu, kad tame tarpe ir aš, puoselėja mintis išvykti į užsienį, mokytis kokioje nors Vakarų valstybėje, įgyti specialybę, darbą. Argumentų turime tikrai nemažai: čia studentams geresnės sąlygos mokytis, nes juos remia valstybės politika, baigę studijas, lengviau gauti darbą, pragyvenimo lygis pastebimai aukštesnis ir t.t. Politikai nuogąstauja dėl “protų nutekėjimo”, baiminasi, kad nebegrįšime, pamiršime savo kalbą, tradicijas, ir net gyvenamąją vietą. Tokiai mažai valstybei kaip Lietuva migracija yra pražūtinga,tačiau ar kas nors susimąstė, ką padaryti, kad jaunimui nekiltų noras vykti svetur,o atvirkščiai – vakarų šalių studentai atvyktų pas mus. Nežinau, ar netolimoje ateityje kas nors pasikeis, tačiau tikiu, kad būtent globalizacijos dėka mums atsivers dar platesni keliai, o jei ir nusišypsos laimė ir išvyksiu kada nors mokytis toli nuo savo namų, esu tikra, kad anksčiau ar vėliau grįšiu į namus, o apsispręsti padės pasitikėjimas savo jėgomis ir darbais, kurį jau įgaunu dabar su kiekviena savo diena. Juk žmogus ,siekiantis savo tikslo, įrodo, jog kiekvienas gali daug, tik nedaugelis žino, kiek daug jis gali.