Vincas Krėvė
„RAGANIUS”
Balys Karazija 1c
RAGANIUS
Tai apsakymas iš kelių novelių, kurias jungia tie patys veikėjai ir ta pati problematika.
Koks žmonių santykis su krikščionybe, praslinkus pusei tūkstantmečio – V.Krėvę dominantis klausimas “Raganiuje.”
Gugio dievas. Jis juo tiki, atgailauja, visada apie jį galvoja. Dievas švelnus, geras, kurį galima garbinti, bet jo nebūtina atsiklausti, gyventi reikia, kaip liepia širdis. Jo dievas – laisvė.
Kukio dievas visus prižiūri, baudžia, smerkia. Jo dievas – paklusnumas ir tvarka. Gugį, turintį savo religiją, žmonės vadina ir laiko raganiumi.
Gugio paveikslu V.Krėvė norėjo parodyti, ką lietuvis kaimietis būtų išsaugojęs, jeigu jo sąmonės nebūtų suparaližavęs supaprastintas bažnyčios mokymas apie dievybę, gamtą ir žmogų. Gugis paneigia, kad viskas dievo valioj, jis, gyvendamas pagal savo įstatymus, yra laimingesnis, turi dvasios harmoniją, o kiti jos neturi. Religinės tiesos yra svetimos, ne iš žmogaus patirties, todėl pagal jas sunku gyventi.
Gugis turi didelę gyvenimišką patirtį. Gyvenimo prasmė jam – darymas žmonėms gera. V.Krėvė parodo, kad įprasta gyvenimo tvarka, senovės papročiai, požiūris yra užgožti materialinių verybių, naujos tvarkos, kuri neleidžia pasireikšti žmogaus geriausiems bruožams. Bažnytinė moralė yra neveiksminga, nes viską lemia turtas, pinigai. Nauja tvarka neleidžia žmogui gyventi pagal širdies įstatymus. Krikščionybė atnešė dvilypumą, moralė skiriasi nuo darbų.
Dangus liaudies žmogaus sąmonėje yra ne tik laimės ir gėrio, bet ir didžiausio teisingumo vieta.
Gugis – laimingas charakteris
Kazys Gugis – kaimo skerdžius, tikras senosios pasaulėžiūros šešėlis, vis dar slankiojantis po kaimus, skleisdamas senąją išmintį, sukauptą per ilgus metus. Gugį galima pavadinti senosios, pagoniškos Lietuvos siela: visada duos gerą patarimą, niekada neapgaus, nesumeluos. Nors kaimo gyvenime Gugis nėra autoritetas, bet sunkią minutę ne vienas prašo Gugio patarimo, juk jis – “raganius”, o raganius kilęs nuo žodžio regėti, todėl žmonės nors ir kritikuodami, bet laikosi Gugio patarimų, o ką “gali žinot”. Galbūt jis su velniu susidėjęs ! Ne kartą Gugis klausėsi tokių kalbų, bet jis tik juokėsi iš jų. Joks jis raganius, jei gerai pažindamas gyvenimo subtilybes, žmogaus psichologiją, atspėdavo žmogaus ateitį ar paprasčiausiai nusakydavo kitos dienos orą, tai tik iš gilios patirties, išminties, kurios sėmėsi iš savo senelių ir prosenelių. Gugis niekada nesivaikė materialinių vertybių. Ganydavo gyvulėlius ir jam to pakakdavo. “O ko gali žmogui daugiau reikėt.” Dažniausiai pavalgęs, o jei liko pinigų nuo maisto, tai ir taurelę išlenkęs, linksmas traukdavo per kaimą. Gugis gyveno šia diena. Negalvojo apie ateitį, ką veiks rytoj. O kam sukti galvą dėl rytdienos, jei šiandien jam gera. Išlenkė taurelę, pėdina per kaimą įvairias dainas traukdamas, visus linksmindamas. Kartais jaunimo prispirtas ir smuikele pagrieždavo. Skerdžiui gera, jei ir kitiems gera. Niekada Gugis nelinkėjo žmogui blogio, jo kredo – daryti kitiems gera. Kodėl napadėjus žmogui, jei dar jėgų ir proto turi ?
Gugis visada būdavo linksmas, net kai jį kritikuodavo ar užsipuldavo dėl dievobaimingumo, girtuokliavimo. Paprastai jis atšaudavo kokį nors sąmojį. Iš šių ginčų žmonės dažniausiai likdavo nieko nepešę. Raganiui Gugiui ir girtuokliavimas nebuvo nuodėmė. O kodėl tai turėtų būti nuodėmė, jei jis Dievulio niekada nepamiršdavo (net ir taurelę rankoj laikydamas jį garbindavo)? Gugis visuomet būdavo linksmas. Kodėl jis turėtų liūdėt? Juk nieko jam netrūkdavo, niekam jis bloga nebuvo padaręs, o jei padarė, tai tikrai to nenorėdamas. Gugis greit užmiršdavo jį įskaudinusius, jam nusikaltusius. Nemokėjo jis netgi pykt, todėl nepyko. Juk pyktis ir kerštas niekada nebūna gėrio priežastis. Skerdžiaus Gugio širdyje niekada nebuvo vietos pykčiui, blogiui ir liūdesiui. Gugis visada stengėsi būti žmonių būryje. Jis mylėjo gyvenimą, mylėjo žmones, pasaulį, gamtą. Nors raganius nebuvo visuomenės žmogus, bet be šios jis ir negalėtų egzistuoti. Jis stipraus charakterio, nepriima to, kas svetima, šalinasi nežinomų dalykų, bet visada žmonių apsuptyje. Nors žmogaus vertinimo kriterijus, pažiūros yra tikrai pasikeitę, tačiau Skerdžiui tai nerūpi, jis eina savo keliu, neseka paskui. Skerdžius netgi nesidomi tuo, kuo domisi dabartinis kaimas, jam nelabai aktualios jų problemos. Juk jis – paprasčiausias gamtos vaikas. Jis niekada nereikalavo iš gyvenimo neįmanomo. Pavalgiau, išgėriau ir gerai. Niekada nieko Gugiui netrūksta, o jei ir pritrūko, tai argi dabar čia liūdėsi, kai širdy gera ir linksma. Jo dvasinis pasaulis daug platesnis, nei atrodo kaimo žmonėms. Jo protas sukaupęs senąją patirtį, bet jos jis neslepia. Gugis šiek tiek gaila, kad žmogus užsimiršo, jog paleido vėjais tėvų žinias, patirtį. Skerdžiui nėra laiko gailėtis ar laukti mirties. Būdamas labai senas, jis netgi negalvoja apie mirtį. Gyvenimo džiaugsmas, laimė, kurią jis buvo susikūręs, užgožia mirties baimę.
Gugis netgi numiręs nepasikeičia: visada pasitiki savimi, savo sąmoju, žodžio galia. Žinios, kurias jis buvo sukaupęs, iškėlė jį aukščiau visų. Jis įvertino gyvenimo kainą, matė patį gyvenimą ir girdėjo daugiau nei kiti. Tai buvo jo pranašumas. Galbūt jam buvo lemta gimti laimingu žmogumi, o gal paprasčiausiai jis mokėjo džiaugtis tuo, ką turėjo.
Apie rašytoją
V. Krėvė lietuvių literatūrą, realistinę kūrybą praturtino psichologiniais, intelektualiniais paveikslais. Pasak A. Zalatoriaus – “Rašytojo asmenyje derinasi skvarbaus analitiko protas, nerami romantiko siela, blaivus valstiečio žvilgsnis į pasaulį.”
V. Krėvei rūpėjo žmogaus būties filosofinės problemos: kas yra laimė ir tiesa, koks gyvenimo tikslas ir kas svarbiausia žmogaus gyvenime? V. Krėvė šias problemas sprendė kurdamas konkrečius žmonių paveikslus, kuriais išreikšdavo savo idealus, atskleisdavo savybes tokio žmogaus, kokį jis norėjo matyti gyvenime.
V. Krėve savo kūryboje nagrinėjo daug temų – gilinosi į romantinę – legendinę Lietuvos praeitį, į kaimiečio buities realybę ir į alegorinę išmintį, susietą su rytų tautų kultūra. Jo kūryboje tilpo daug skirtingų literatūros žanrų – nuo romantinių legendų, realistinių novelių ir apysakų, istorinių dramų, iki biblinės apysakos “Dangaus ir žemės sūnūs”. Bet nemažoje dalyje savo kūrinių jis didžiausią dėmesį skyrė dviems visuomenės grupėms – seniems ir mažiems. Savo herojų prototipus V. Krėvė surado “Šiaudinėje pastogėje”, liaudyje, taip pat įsivaizdavo gyvenusius gilioje senovėje. Tai romantiniai “Dainavos šalies senų žmonių padavimų” herojai, žinomų dramos kūrinių veikėjai, pagaliau Lapinas iš apsakymo “Skerdžius”, Gugis iš apysakos “Raganius” ir daugelis kitų. Daugelis Krėvės kūrinių herojų itin gyvybingi, stiprių aistrų, jie nebijo susikauti su priešingomis, kelią pastojančiomis jėgomis, ar tai būtų likimo, dievų jėgos, ar istorinė būtybė, ar tuščias žmonių egoizmas. Visi jie neramūs ir drąsūs žmonės, kuriems nebūdinga prisitaikymas ir susitaikymas, nuolaidos ir pataikavimas. Jie moka karštai mylėti, neapkęsti ir net keršyti.
Prieš patį dievą kelia maištą Dvainis (“Dvainiai”), prieš kunigą ir bažnyčios papročius – Traibėnas (“Išsibarė”), prieš žmonos despotizmą – Budraitis (“Žmoną pamokė”). Krėvės “Šiaudinės pastogės” veikėjai nėra vien tik romūs ir geraširdiškai taikūs lietuvių liaudies žmonės, jie sugeba protestuoti ir maištauti, kovoti už teisingesnį likimą.
Gyvenimo prasmės suvokimas artimai susijęs su Skerdžiaus Lapino ir Gugio pavekslais. Lapinas sugeba džiaugtis ir prasmingai mylėti gyvenimą. Jam nesuprantamas savanaudiškas turto ir garbės troškimas, egoizmas. Džiaugsmą jis randa pirmiausia darydamas gera kitiems. Ypaš didžiulį džiaugsmą jam teikia gamtos grožis: Lapinui atrodo, kad gamta pilna paslapčių ir dvasinių galių, žmogiškos gyvybės ir prasmės. Lapinas labai artimas apyskos “Raganius” skerdžiui Gugiui. Jų padėtis ir pažiūros panašios. Gugis taip pat yra liaudies išminties ir teisybės nešėjas. Žemėje jis buvo niekinamas ir raganium vadinams, o danguje pasirodė, kad jis pranašesnis už Kukį, kuris buvo laikomas dievobaimingu ir visais atžvilgiais teigiamu žmogumi.
Taigi Krėvės sukurtas žmogus – aktyvus, nerimastingas ir maištingas, gilių išgyvenimų ir karštų troškimų, siekiąs to, kas nepaprasta, reikšminga, nepasiduodąs likimo valiai. Jis sugeba mylėti gyvenimą, džiaugtis jo grožiu ir prasmingumu, giliau suvokti tiesą ir teisingiau atskirti tikrą gėrį nuo blogio. Šie Krėvės herojai iškelti kaip priešprieša tuometinei lietuvių buržuazijai, kuri atsisakė bet kokių kilnesnių idealų, prisitaikė prie aplinkybių ir ėmė vaikytis turto, pinigų, tuščios garbės ir pasitenkinimo.
Senų žmonių garbingumas bei didingumas iškeliamas jau pirmojo Krėvės kūrinio pavadinimu – “Dainavos šalies senų žmonių padavimai”. Seni žmonės – tai žmonės, kurie savo pusėje turi dalyką, vertą nugyventų dešimtmečių. Tas dalykas – tai prisiminimai ir patirtis. V. Krėvė nesiūlo gyventi vien prisiminimais, bet pažymi, kad prisiminimai sukrauną patirties naštą, kuri nėra sunki – priešingai, ji yra maloni ir suteikia senam žmogui pranašumą prieš jaunąjį.
KODĖL V.KRĖVĖ SIMPATIZAVO SENIEMS ŽMONĖMS?
Rašytojas supranta senosios kartos pranašumą, įžvelgia jos didžiulį ir nepaprastai turtingą dvasios lobyną, sielos taurumą… Štai apsakyme “Bedievis” V.Krėvė atskleidžia Vainoriaus, praminto kaimo filosofu, apmąstymus, išgyvenimus, troškimus. Šis žilas kaip obelis senelis, net neatmenantis savo nugyventų metų skaičiaus, yra daug jautresnis ir tauresnis už jaunus kaimo vyrus. Jis sugeba pajusti menkiausio vėjelio dvelkimą, išgirsti laibiųjų smilgų šnarėjimą, suprasti mažų paukštelių giesmininkų kalbą… Rašytojas suvokia, kad ir Vainoriaus tikėjimas yra daug gilesnis ir stipresnis negu jaunosios kartos. Senasis filosofas mano, kad “pragaras ten, kur bloga žmogui, kur skriauda, skausmas, sopuliai, kur žmogus skursta.”
V.Krėvė su didele pagarba ir švelnia meile vaizduoja senas bobules, plušančias, skubančias, laikančias ant savo silpnų pečių visą namų ruošos naštą, pro darbus šviesios dienos nematančias. Apsakyme “Antanuko rytas” rašytojas atskleidžia Antanuko senelės begalinę meilę savo anūkui, jos rūpesčius, namų apyvokos darbus, ypatingai turtingą vidinį pasaulį. Ši bobulė moko savo mylimą anūkėlį gerumo, paklusnumo, mandagumo, pamaldumo… Ji atsako į kiekvieną smalsaus Antanuko klausimą. O kiek įvairiausių pasakų sugeba paporinti ši senolė!
Ne mažiau turtingas savo dvasios lobiais yra apsakymo “Skerdžius” pagrindinis veikėjas skerdžius Lapinas. V.Krėvė su didele simpatija atskleidžia Lapino apmąstymus, išgyvenimus. Skerdžius – gamtos sūnus. Nukirsti medį jam atrodo toks pats sunkus nusikaltimas, kaip nužudyti žmogų. Pamatęs Grainio nukirstą liepą, jis ilgai negali atsipeikėti, tik skausmingai sudejuoja:
“-Žmogau, žmogau, ir širdies tu neturi, ir dievo nebijai, kad tokį medį sunaikinai.”
V.Krėvė pabrėžia, kad senosios liepos sunaikinimas taip paveikia Lapiną, kuris buvo tarsi širdimi suaugęs su šiuo didžiuoju medžiu, jog skerdžiui gyvenimas netenka prasmės. Ir Lapinas, apimtas gilios nevilties, mano, kad “mirti geriau negu tokiais laikais gyvenus!”
Nepaprastai talentingai V.Krėvė apsakyme “Bobulės vargai” pavaizdavo senosios bobulės rūpesčius ir nesibaigiančius darbus vasaros metu. Senutė pluša nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, tvarko, plauna, šluoja, prižiūri gyvulius, ramina mažuosius neklaužadas, sukasi po trobą tarsi voverė rate. Rašytojas kupinas nuoširdžios užuojautos šiai darbščiajai moterėlei. Jau apsakymo pradžioje V.Krėvė sunkiai atsidūsta, sakydamas, kad “vargo šitos bobulės namie būdamos – kaip pragare!”
Apsakyme “Raganius” rašytojas vaizduoja seną skerdžių Gugį, kuris nėra pamaldus, mėgsta išgerti. Tačiau, nepaisydamas šių ydų, V.Krėvė parodo, kad Gugis yra daug geresnis ir tauresnis už pamaldų ir stropųjį kaimo ūkininką Kukį. Jis savo iškalbingumu net pasiekia, kad būtų įleistas dangun. Čia rašytojas dar kartą parodo Gugio širdies gerumą: skerdžius atkakliai reikalauja, kad šv.Petras įleistų dangun ir Kukį, nors šis ne kartą savo kaimyną piktai apibarė. Gugis atleidžia Kukiui visas skriaudas, nes “jis nekaltas, kad jam dievas davė tokį būdą.”
Taigi V.Krėvė savo apsakymuose su didele pagarba, meile ir pasididžiavimu vaizduoja gerus žmones. Rašytojas puikiai suvokia jų beribį dvasios pasaulio turtingumą, gilaus tikėjimo prasmę, trapių ir jautrių sielų grožį…
KODĖL VINCAS KRĖVĖ IŠSKIRIA MAŽUS?
Vinco Krėvės nuomone – vaikystė ir senatvė yra du svarbiausi, dvasingiausi ir garbingiausi žmogaus gyvenimo etapai. Vaikas – tai žmogus, kuriam viskas prieš akis. Jis turi pasirinkti savo būsimą gyvenimo kelią, nulemti savo ateitį. Vaikas yra skaistus ir geras iš prigimties – jį sugadinti gali tik gyvenimas. V. Krėvė stengiasi parodyti, kad vaikas taip pat nėra tik mažas gyvas padarėlis. Jis turi savo dvasią, savo išgyvenimus ir savo sąžinę. Jei jis vadovausis savo sąžine, gyvenimas jo nesugadins ir jis galės pasiekti dar garbingesnį savo gyvenimo etapą – senatvę.