Moters ir tėvynės paralelė

Meilės tema yra viena iš dažniausiai pasitaikančių poetų kūriniuose. Žmogaus meilė tėvynei dažnai yra vaizduojama simbolistine prasme, moterį sugretinant su tėvyne. Jau XX. a. pradžioje romantinės pasaulėjautos kūrėjai, poetas Jonas Mačiulis-Maironis ir poetė Salomėja Nėris savo kūriniuose atskleidė moters ir tėvynės paralelę, taip parodydami žmogaus meilę Lietuvai. Autorių kūryboje atsispindi tėvynės meilės jausmai, gamtos grožio pajautimas ir tėvynės išsaugojimo svarba.

Moters ir tėvynės paralelė gali atskleisti beribę žmogau meilę savo gimtąjam kraštui. Jono Mačiulio eilėraštyje “Niekas tavęs taip nemylės” ir Salomėjos Nėėries eilėraštyje “Lietuvai” kalbama apie meilės jausmus ir begalinį pasiaukojimą savo tėvynei, simbolinę prasmę suteikiant moters paveikslui. “Jau niekas tavęs taip giliai nemylės, kaip Tavo nuliūdęs poeta!” Maironio eilėraštyje tėvynė yra palyginama su mergina, kurią yra įsimylėjęs poetas. Eilėraštyje vyrauja meilė, kuri yra tyra, tačiau pripildyta kančios jausmo. “Nes švieti jaunam kaip aukštybių žvaigždė Ir šventą neši įkvėpimą” kūrinyje tėvynė yra vaizduojama kaip poeto mūza, kuri suteikia jam įkvėpimą kurti. Kiek kitokį tėvynės vaizdą sukuria Salomėjos Nėries eilėraštis “Lietuvai”. “Tada grraži, graži buvai” kūrinyje tėvynė yra vaizduojama kaip praradusi grožį, karų ir negandų nuniokota. Eilėraštyje pabrėžiamas lyrinio subjekto artimas santykis su tėvyne, kurią lyrinis subjektas bando apsaugoti. Tėvynė yra vaizduojama kaip liūdna mergelė, kuri yra liūdna, o eilėraščio eigoje pradeda ve

erkti “Neverk daugiau ir neliūdėk, Kovon mane tu palydėk.”. Karo tema eilėraštyje suteikia dramatizmo, kadangi nuolatos jaučiamas lyrinio subjekto bandymas apsaugoti gimtąjį kraštą.

Leave a Comment