VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS
VERSLO VADYBOS FAKULTETAS
ĮMONIŲ EKONOMIKOS IR VADYBOS KATEDRA
Namų darbas
FURJĖ UTOPINĖS IDĖJOS
Darbą parengė: ECf-14/1 gr. stud.
Norgailė Stočkūnaitė ir Greta Kalesnikova
Darbą priėmė: doc. dr. Agnė Šimelytė
Vilnius, 2014
TURINYS
ĮVADAS………………………………………………………………………………………….3
1. UTOPIJŲ PAGRINDAS………………………………………………………………..……5
2. ŠARLIS FURJĖ………………………………….……………………………………………6
2.1 EKONOMIKOS TEORIJA……………………………………………………..……….6
3. KLODAS ANRI SEN-SIMONAS…………………………………………………………….8
3.1 EKONOMIKOS TEORIJA………………………………………….……………….…..9
4. ROBERTAS OVENAS………………………………………………………………..…….11
4.1 EKONOMIKOS TEORIJA……………………………………………………….……12
IŠVADOS………………………………………………………………………………….…….14
NAUDOTA LITERATŪRA…………………………………………………………………….16
ĮVADAS
Utopinis socializmas – tai ekonominė ir politinė doktrina, kurios siekėjai nerevoliuciniu būdu norėjo reformuoti kapitalistinę visuomenę. Tai galima apibūdinti kaip teoriją apie eksplotaciją, socialinį ir ekonominį nelygiavertiškumą bei žmonių išnaudojimo vieni kitais panaikinimą. Visa tai turi daugelį amžių apimančią istoriją. Ankstyvosiose socialinėse utopijose, remiantis įvairiais veikalais, kaip pavyzdžiui, Platono ar T. Moruso kūriniais buvo kalbama apie privataus turto kritikavimą, priežastis kaip būtų galima pakeisti visuomenės santvarką pagal gabumų ir poreikių lygybę. Deja, tai tik utopinio socializmo seniausi laikai, iš kurių nėra rašytinių šaltinių, nes visi šie mąstytojai reiškėsi moraliniu, o ne ekonominiu klausimu.
Didžiojoje Britanijoje, XIX a. 3-iajame dešimtmetyje kilo nesutarimai. Besiplečianti fabrikų sistema vis labiau kėlė didesnes socialines problemas bei daugumos gyvetojų nusivylimą susiklosčiusia visuomenės socialine padėtimi. Yra likę įvykių pėdsakų apie gyvavusias ankstyvojo fabrikų laikotarpio nuostatas, kurios perteikia šiurpinančias darbo sąlygas, kuriomis žmonės dirbo ir tai kas mums atrodo nesuvokiama šiandieniniame pasaulyje. Tuo metu dirbti per dieną šešiolika valandų buvo įprasta ir natūralu ir jau daugelis nuo ankstaus ryto, šeštą valandą, rikiuodavosi dirbtuvėse ir baigdavo darbus tik dešimtą valandą vakaro. Toliau nesutarimai ir neramumai sparčiai plito ir tai sukėlė susirūpinimą pramonininkams, taip pat ir šalies kilmingiesiems bei žinoma mokslininkams.
Taip pat utopistai laikėsi natūralios tvarkos, tai reiškia, kad buvo siūloma kiekvieno asmens ir visuomenės idealios socialinės nuostatos modeliai. Tiesa tai, kad skirtumas tik tas, jog igyvendinimas šių modelių bei esmė, vienų ir kitų buvo priešingi ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl mes taip vadiname utopinius socialistus, nes ,,utopija” tai ne vien ideliai sukurti tikslai, bet ir būdas tinkamai pasirinkti priemones. Kad įvairios utopistų sugalvotos idėjos būtų realiai patikrintos, reikia įsitvirtinti įvairiose bendruomenėse, kurios išmėgintų skirtingus modelius. Tai vyksta taip: žmonės mėgina gyventi įvairiose skirtingose bendruomenėse, stebi jų privalumus bei, žinoma, trūkumas, kuriuos vėliau bando pašalinti, o jei nepavyksta tai tą bendruomenę palieka. Taip yra filtruojamos ir atrenkamos bendruomenės, nes vienos po tokių bandymų žlunga, kitos artėja prie žlugimo ribos, trečios skyla, ketvirtos pritraukia vis naujų narių ir klesti. Nėra jokio nustatymo, kad modelis ar tam tikra struktūra būtų priimtina visiems, nebent tai būtų tik tuo atveju jei kiekvienas pasirinktų gyvenimą tam tikros vienos struktūros bendruomenėje.
Be to, ,,utopija” galime išreikšti kaip vietą, kurios net nėra, ji tarsi idealas ir praktiškai protu suvokiamai neįvykdoma santvarkos idėja ar socialinių problemų sprendimo uždavinys bei tai dar galima įvardinti kaip svajonė ar nerealus sumanymas. Utopistų vienas didžiausių tikslų yra tarsi sukurti ,,rojų žemėje” be jokio išnaudojimo ir prievartos, kuris to meto visuomenėje buvo sparčiai paplitęs. Vieni ryškiausių socialistų utopistų buvo Šarlis Furjė, siekęs kurti falangas, Klodas Anri Sen-Simonas, sukūręs pramoninę religiją ir taip pat Robertas Ovenas, siekęs likviduoti kapitalistinę sistemą. Jie buvo ne vien svajotojai ar mąstytojai apie darbo santykių lygybę ar bendrą nuosavybę, taip pat jie bandė sukurti naują bendruomenę, kuri būtų priimtina daugumai, tai siekę padaryti reformomis.
Darbo objektas: Š. Furjė;
Darbos tikslas: išnagrinėti Š. Furjė utopines idėjas;
Darbo uždaviniai: palyginti Š. Furjė idėjas su kitų socialistų utopistų idėjomis.
UTOPIJŲ PAGRINDAS
Struktūrizavimo priemonės veikia tada, kai yra bandoma sukurti išskirtines bendruomenes, kurios tam tikru būdu būtų išbandytos. Žmonių grupė, nesvarbu kokia, gali sugalvoti specifinį modelį bendruomenei ir jį išbandyti, mėginant įtikinti kitus, ir taip įtraukti į bendruomenės gyvenimą. Nereikia manyti, kad kiekvienas išbandytas modelis turi įsitvirtinti visuomenėje. Kai kurie gali būti modifikuojami, vieni iš jų gali susiklostyti spontainiškai, kitiems paliekama didesnė erdvė laisvei. Žmonės, kurie lieka gyventi bendruomenėje, su laiku vis vien bando ją tobulinti ir ieškoti naujų, patrauklesnių ir kiekvienam tinkamesnių idėjų. Tokia utopijų rėmų funkcija išpildo filtravimo proceso privalumus. Visa tai paremta individualiu asmens pasirinkimu, žmogus traukiasi arba lieka tam tikroje bendruomenėje, nes viso to galutinis tikslas yra sukurti tokias bendruomenes, kuriose kiekvienas degtu noru gyventi ir tai pasirinktų niekieno neverčiami. Remiantis šiomis idėjomis galima teigti, jog utopistai troško sukurti naują visuomenę, kurioje artimo meilė taptų stipresnė už siekimą asmeninės naudos. Dėl to, galima teigti, jog utopsitai siekė daugiau nei ekonominės reformos.
Taip pat galima išskirti net tris utopinius lygius: imperialistinis, misionieriškas ir egzistencinis utopizmai. Pirma, imperialistinį utopizmą galima suprasti kaip prievartą, nes bandoma kiekvieną žmogų įtraukti į tam tikro modelio bendruomenę. Antra, misionieriškas utopizmas paremtas ne prievarta, o įtikinėjimu, nes kiekvieną asmenį bandoma įtikinti gyventi tam tikroje bendruomenėje. Bei egzitencinis utopizmas parmetas tikėjimu, nes manoma, jog bendruomenė egzistuos ir bus gyvybinga net netapusi visuotine, tad kiekvienam iš norinčiųjų galima prisijungti prie tokios bendruomenės.
Taigi, rėmuose gali būti sukurta bet kokia išskirtinė bendruomenė ir tai yra suderinama su įvairiomis specifinėmis utopinėmis vizijomis, tačiau negali būti garantuota nė viena iš jų dėl igyvendinimo ir realizavimo. Utopisto sukurta utopinė schema yra jo konkreti vizija, kuri neturi tokių gerų realizacijos galimybių niekur kitur, nei jo paties sukurtoje schemoje. Tai utopistas turėtų laikyti dideliu privalumu sau.
ŠARLIS FURJĖ
1 pav. Šarlis Furjė (1772-1837) (šaltinis: http://istorijai.lt/naujuju-amziu-v8/socializmo-teorijos-europoje/)
Vienas iš žymiausių socialistų utopistų, gimęs Besancon’e, tai prancūzas Šarlis Furjė (1772-1837) (1pav.) Taip pat jis buvo vadinamas rūsčiu porevoliucinės Prancūzijos tikrovės kritiku ir socializmo savitos teorijos kūrėju. Š.Furjė buvo kilęs iš pirklių šeimos, tėvo neteko būdamas 9-erių metų. Kadangi jis buvo vienintelis sūnus šeimoje, todėl turėjo paveldėti tėvo įmonę ir didelę jo turto dalį. Studijavęs fiziką, astronomiją, filosofiją, vėliau susidomėjo ekonominiais straipsniais ir diskusijomis. Išsilavinimą Š.Furjė įgyjo savo gimtajame mieste Besancon’e, jėzuitų mokykloje. Vėliau jis bandė įstoti į karo inžinerijos mokyklą, tačiau tai jam nepavyko. Š.Furjė kildavo didelių ginčų ir maištavimų, tačiau spaudžiamas šeimos jis turėjo nusileisti ir taip pradėjo tarnybą dideliuose Liono mokinių prekybos namuose. Po kiek laiko jis viską metė ir persikėlė gyventį i Paryžių. Tokio sprendimo priežastis buvo tikėjimas savo idėja apie falangas. Prancūzijos sostinėje jis kasdien tuo pačiu laiku, savo namuose, naiviai laukdavo turtuolių ir aukotojų, kurių surinktomis lėšomis būtų galima pastatyti falansterį. Tokie bandymai Š.Furjė buvo nesėkmingi, nes turtuoliai nesiskubino ateiti, dėl to utopistas vėl buvo priverstas užsidirbti pragyvenimui tarnaujant Liono ir Paryžiaus kontorose. Paskutinius savo gyvenimo metus Š.Furjė praleido Prancūzijos sostinėje ir toliau intensyviai dirbdamas.
EKONOMIKOS TEORIJA
Š.Furjė plačiau ir giliau ekonominių teorijų nestudijavo, bet bandė įtikinti savo sugalvotais socialinio visuomenės judėjimo sumanymais, tačiau, mokslininkų nuomone, ten buvo daug kliedesių ir fantazijos. Pagrindiniai jo kūriniai yra: “Utopijos vizija“ ir „Keturių sąjūdžių ir visuotinių likimų teorija“. Juose vyrauja keista mistika perpinta kartu su pajuoka. Taip pat kūriniuose aprašomi pranašiški numanymai kartu su beveik absurdiškais sumanymais.
Š.Furjė 1808 m. Lione išleido knygą pavadinimu ,,Keturių sąjūdžių ir visuotinių likimų teorija”, tačiau ji buvo anonimiška. Šis kūrinys nebuvo visiems suprantamas, nes forma buvo labai keista, tačiau autorius šiuo kūriniu norėjo išdėstyti planą, kuris pertvarkytų buržuazinę visuomenę į būsimą darnią santvarką. Kad ir kaip būtų keista, tačiau knygą liko beveik nepastebėta, bet tai nesustabdė Š.Furjė ir nesumažino jo entuziazmo plėtoti savo naujas idėjas.
Be to, Š.Furjė savo kūriniuose rašė kaip gilėja praraja tarp turtuolių ir vargingųjų. Dauguma žmonių su laiku vis prasčiau gyvena, tačiau šalies turtas prešingai – auga. Taip pat jis savo kūriniuose atskleidžia ir parodo kaip pasaulyje beviltiškai maža tvarkos ir todėl jo siūloma sistema naujai harmoningai visuomenei yra tiksli ir konkretizuota. Prancūzų utopistas pasisakė už tokią nuomonę, kad žmonės, kurie nori pakeisti beviltišką situaciją visuomenėje, turėtų vienytis ir sukurti falangas – gamybines bendruomenes, kurių nariai galėtų verstis menu, mokslais, žemdirbyste, pramogomis ar amatais. Falangas būtų galima lyginti su akcinėmis bendrovėmis, nes jos turėjo panašumų. Vienas iš panašumų buvo pajamų paskirstymas pagal kapitalą, skirtą falangai kurti, o ne tik pagal darbo jėgą. Taip pat dar vienas panašumas dėl kurio falangos lyginamos su akcinėmis bendrovėmis yra tas, kad pasisakoma prieš turtinę lygybę, tačiau gaunamų gėrybių kiekio turi užtekti visiems. Falangose moteriškosios lyties atstovės turi lygias teises su vyriškosios lyties atstovais bei vaikai auklėjami taip, kad jiems darbas būtų malonumas ir ugdytų visus sugebėjimus. Taip pat ši bendruomenė Š.Furjė kūriniuose buvo aprašyta labai smulkiai: autorius buvo numatęs kaip aplink centrinį gyvenamąjį pastatą būtų išdėstyti pramoninai statiniai, o gyvenamąją vietą bendruomenės nariai rinktųsi pagal savo finansines galimybes, taip pat centralizacijos būdu būtų pasiekiamas veiklos efektyvumas. Be to, Š.Furjė savo darbuose buvo nustatęs, kad kartu su vaikais falangoje turėtų būti nuo 1500 iki 2000 žmonių, taip pat jis buvo nustatęs, kad būtų savotiškas kaimas, užimantis apie 500 akrų žemės, kuriame galėtų apsigyventi 400 – 500 šeimų. Kalbant apie darbą, Š.Furjė teigė, jog falangoje turi būti suderinta žemės ūkio ir pramonės gamyba. Žinoma, dar vienas svarbus aspektas kalbant apie pinigus yra tas, kad utopisto nuomone, į bendruomenę privalu priimti kapitalistus, nes jų įnašais gaunamos pradinės pajamos, tačiau nereikia atsisakyti priimti didelių turtų neturinčių piliečių, nes jie pradžioje gali ir nebūti akcininkais, jie gali tiesiog savo indėlį užsidirbti. Kad ir kaip būtu keista, tačiau falangoje vis vien išlieka turtinė nelygybė, to priežastis yra akcijų privatinė nuosavybė.
Ypatingą dėmesį Š.Furjė skyrė visuomeninio darbo organizavimui. Jis norėjo, kad neigiamo kapitalistinio darbo pasidalijimo specifika būtų išgyvendinama pereinant nuo vieno darbo, užtrunkančio pusantros ar dvi valandas, prie kito, derinant fizinį bei protinį darbą. Visa tai leistų užkirsti kelią darbo našumo sumažėjimui, kurio priežastis yra nuolatinė, vienoda viekla, nes kiekvienam darbas turi būti malonus ir patrauklus, o tai galima padaryti paskirstant darbus ir išvengiant rutinos. Taip pat, kad darbas neatrodytų ir nebūtų priverstinis, nebebus verčiama dirbti tik dėl prievartos, skurdo ar naudos, o kiekvieną asmenį motyvuos garantuotas tam tikras pragyvenimo minimumas.
Dar vienas Š.Furjė svarbus aspektas yra išskirtos keturios fazės civilizacijos laikotarpio viduje. Iš esmės dvi pirmosios yra feodalinė ir vergovinė santvarka. Trečioji utopisto išskirta fazė yra laisvosios konkurencijos kapitalizmas. Viena svarbiausių civilizacijos fazių yra ketvirtoji, nes originalia forma buvo išpranašautas kapitalizmo perėjimas į monopolistinę stadiją, kurią Š.Furjė pavadino prekybiniu feodalizmu.
Kadangi Š.Furjė buvo svajotojas, tai jo tam tikri patarimai ir siekiai atrodydavo neįgyvendinami, tačiau jis labai tikslingai apibūdino to meto vargingą ir nelaimingą šalies visuomenės gyvenimą. Kita vertus, nekreipiant dėmesio į padarytas klaidas ir iliuzijas, šis prancūzų utopistas atliko kapitalizmo analizę ir pateikė savo svajonių utopijoje bendro vartojimo ir žmonių bei elgesio principus.
Taigi, falangų idėja buvo labai viliojanti, tai Š.Furjė nuopelnas, tačiau iš visų tuometinių visuomenės pertvarkymo projektų nė vienas nebuvo taip atitrūkęs nuo kasdienio gyvenimo kaip falangų idėja. Be to, Prancūzijoje XIX a. ketvirtajame ir iš dalies penktajame dešimtmečiuose, Š.Furjė atskleidžiamos idėjos buvo svarbiausia socialistinė srovė.
3. KLODAS ANRI SEN-SIMONAS
2 pav. Klodas Anri Sen-Simonas (1760-1825) (šaltinis: http://istorijai.lt/naujuju-amziu-v8/socializmo-teorijos-europoje/)
Antras ryškus utopinis socialistų mąstytojas taip pat buvo prancūzas Klodas Anri Sen-Simonas (1760-1825) (2pav.). Gimęs ir augęs aristokratų šeimoje bei turėjęs Karolio Didžiojo šeimos šaknis. Jis turėjo puikias galimybes įsitvirtinti karaliaus rūmuose, tačiau atsisakė grafo titulo ir netgi savo giminės vardo bei pasivadino piliečiu Bonhomme (t.y. prastuolis arba kaimietis), jis tiesiog pasuko priešingu karališkiems rūmams – demokratijos – keliu. Viso to priežastis buvo politiniai įsitikinimai socialistinių idėjų naudai. Būdamas paaugaliu, šešiolikos metų, jis nuvyko i Ameriką ir ten bandė padėti trylikai kolonijų kovoti prieš Britaniją, tačiau vėliau iš ten buvo paleistas ir persikėlė gyventi i Meksiką, o dar po kurio laiko grįžo į tėvynę. Be to, XIX a. pradžioje prasidėjęs kapitalizmas sukėle nesutarimus ir utopistas K. A. Sen-Simonas stengėsi rasti sprendimus kaip tuos nesutarimus įšgyvendinti. Jis bandė nustatyti taikias priemones, kurios padėtų išgyventi krizę ir sukurtų šiuolaikiškesnę socialinę organizaciją. K. A. Sen-Simonas buvo paskelbtas kaip naujųjų laisvės ir lygybės idėjų šalininku. Taip pat šis prancūzų utopistas būdamas ekonomistas ir istorikas bei filosofas ir mąstytojas su laiku suprato ir padarė išvadą, jog visuomenė ir socialinis augimas slypi bankininkų ir pramonininkų ekonominiame pajėgume bei mokslininkų veikloje ir mąstymuose.
3.1. EKONOMIKOS TEORIJA
K. A. Sen-Simonas manė, kad tuo metu visuomenę sudaro dvi pagrindinės klasės: viena iš jų yra dykaduoniai savininkai, o kita iš jų – dirbantys pramonininkai. Utopisto nuomone, pirmąją klasę sudaro stambieji žemvaldžiai t.y. dvarininkai bei į klasę ieina buržuazija t.y. kapitalistai rentininkai, kurie nedalyvauja ekonominiame procese, o antrąją klasę sudaro visi kiti gyventojai kartu su šeimomis, kurie sudarė didžiausią dalį tuometinės Prancūzijos visuomenės gyventojų. Pasak K. A. Sen-Simono, visų profesijų ir socialinių sluoksnių darbo žmonės nusipelnė didžiausio atlyginimo, o dykaduoniai užsitarnavo mažiausio, be to, Prancūzijoje buvo iškreiptas teisingumas, nes buvo visai priešingai: tie, kurie dirba mažiausiai, gauna daugiausiai (Čiegis 2006)
K. A. Sen-Simonas rėmėsi Evangelija ir teigė, jog žmogus be darbo yra niekas, jis tiesiog privalo dirbti be jokių išlygų ir tuo remdamasis jis rengė utopinį pertvarkymo planą, nors jis buvo ir nenuoseklus. Savo tyrimais bandė rasti būdus kaip reformuoti kapitalistinę visuomenės sistemą socialinėmis priemonėmis. Taip pat jis siūlė tokią idėją įgyvendinimui: pasaulietinė valdžia priklauso verslininkams, dvasinė valdžia – mokslininkams, o liaudžiai leidžiama rinktis valdovus. Tokioje šalies visuomenėje politikos vaidmuo būtų sumažintas iki minimumo. Anot šio prancūzų utopisto, ideali pramoninė sistema turėtų būti lygi pilnos lygybės sistemai, kurioje visi gauna tiek, kiek yra verti, kiek užsidirba savomis rankomis ar protu. Visa tai bandoma pagrįsti darbštumu ir produktyvia veikla, dėl šios priežasties K. A. Sen-Simonas didelį dėmesį skyrė moksliniam švietimui. Žinoma, jis visą teoriją siekė sujungti į vieną tikslą bendram rezultatui, kad didžioji dauguma tautos susitelktų nuosėkliam ir taikiam visuomenės pertvakymui. Taip pat jis teigė, kad darbo atlygiai turi būti skirstomi proporcingai t.y. pagal žmogaus visuomeninį indėlį ir, žinoma, didžioji dalis turi atitekti aktyviems fabriko darbininkams, o ne tingiems stebėtojams, nesugebantiems dirbti. Tuo norima pasakyti, kad valsybė turėtų susirūpinti ekonomika ir tvarkyti šalies reikalus, o nesutelkti didžiausio dėmesio į politiką. Taip pat reikia neleisti žmoniems būti valdomiems. Kita vertus, nors ir K. A. Sen-Simono utopinei veiklai trūko konkretesnės programos, tačiau jo idėjos turėjo didelę itaką tolimesnei socialistinių idėjų raidai ne tik pačioje Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje. K. A. Sen-Simono programa padėjo tapti garsiu utopistu kitam, jau ankčiau aptartam, reformistui Š.Furjė.
Sen-Simonininkai, K. A. Sen-Simono mokiniai, kiekvieno asmens išnaudojimą siejo su privatinės nuosavybės institutu. Praeityje remiantis jų mąstymais buvo sakoma, kad šalies visuomenė daugiau ar mažiau naudojo žmogaus išnaudojimą žmogumi. Taip pat jie visuomenės santvarkos klaidas, pagrįstas privatine nuosavybe, laikė viena svarbiausia anarchijos ir gamybos krizių priežastimi. Sen-Simonininkai turėjo pasiūlymą panaikinti privatinės nuosavybės paveldėjimo teisę ir taip norėjo padaryti remdamiesi K. A. Sen-Simono idėjomis. Vadinasi, privati nuosavybė ne tik nėra teisinga, bet ir blogai funkcionuoja, nes turi įtakos stambioms ir sudėtingoms gamyboms į nepilnateisį valdymą. Taip pat Sen-Simonininkų teigimu: „Kiekvienas turės būti aprūpintas pagal savo nuopelnus ir atlygintas pagal savo darbus“. Jų raštuose galima sutikti ir kiek kitokią formuluotę: „Kiekvienam – pagal jo gabumus, kiekvienam gabumui – pagal jo darbus“ (Čiegis 2006)
K. A. Sen-Simono ir jo mokinių kūriniuose nėra specialių pagrindinių politinės ekonomijos kategorijų samprotavimo. Jie netyrinėjo vertės kūrimo ir išdėstymo, pelno ar darbo užmokesčio bei žemės rentos dėsningumo. Iš dalies jie buvo patenkinti iprastomis tos epochos buržuazinės politinės ekonomijos pažiūromis. Dar vienas šio prancūzų utopisto ir jo mokinių nuopelnas ekonomikos mokslui yra tas, kad politinei ekonomijai buvo iškeltas naujas idomus uždavinys: parodyti atsiradimą kapitalistinės gamybos, jos plėtojimąsi ir, žinoma, parodyti kokie tokios gamybos minusai. Taip pat dar vienas klausimas iš iškelto uždavinio buvo: kodėl ir kaip kapitalistinė gamyba turi užleisti vietą socializmui? Nors ir Sen-Simonininkai negalėjo patys išspręsti šio iškelto uždavinio, bet ir jo iškėlimas buvo didelis laimėjimas.
Baigiant K. A. Sen-Simono aptarimą galime pastebėti, kad istorinė filosofinė dalis, kurioje jis itin pabrėžia ryšį tarp šalies politikos ir visuomenės bei taip pat ir kita mokslinė dalis turėjo daug įtakos sociologijai. Dėl visų šių priežasčių šį prancūzų utopistą galima pavadinti savotišku pozityvumo tėvu. Be to galima pastebėti ir K. A. Sen-Simono bei Š.Furjė panašumą, kuris yra toks, kad nei vienas nepripažino prievartos ir savo projektus ketino igyvendinti taikiai.
ROBERTAS OVENAS
3 pav. Robertas Ovenas (1771-1858) (šaltinis: http://www.quest.lt/temos/istorijos-labirintai/16706/utopines-bendruomenes-geresnio-pasaulio-beieskant/)
Dar vienas ryškus, savo pėdsakus palikęs ir net pradininku laikomas, utopistas anglas Robertas Ovenas (1771-1858) (3pav.). Jau nuo mažens norėjo dirbti ir padėjo tėvui tvarkytis parduotuvėje. Vėlesniais laikais pasiemęs draugą į pagalbą bei pasiskolinęs pinigų iš brolio, R. Ovenas įsteigė mažą dirbtuvę, kurioje buvo gaminamos verpimo mašinos, nes jos tuo metu buvo populiarios ir intensyviai naudojamos. Po kiek laiko jis netgi įkūrė nedidelę verpyklėlę, kurioje dirbo pats su kelių darbininkų pagalba. Būdamas 20-ies metų utopistas jau tapo didelės tekstilės fabriko valdytoju, o vėliau ir bendrasavininku. Po kiek laiko, persikėlęs į Naująjį Lanarką jis su keliais Mančesterio kapitalistais tapo taip pat vieno fabriko bendrasavininku bei valdytoju. Naujasis Lanarkas tai vietovė šalia garsiųjų Clyde krioklių, kur 1785m. įsikūręs medvilnės verpimo farbiko kaimas. Šis kaimas išgarsėjo kaip pavyzdinės R. Oveno bendruomenės sritis.
XIX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje, Anglijoje pradėjo plėstis gamybiniai ir vartotojų kooperatyvai, kurie vienijo amatininkus ir iš dalies fabrikų darbininkus. Po nedidelio laiko tarpo, R. Ovenas pradėjo vadovauti kooperatiniam judėjimui Anglijoje. Dar vienas neatsiejamas dalykas yra tas, kad utopistas suorganizavo darbo mainų biržą Londone t.y. kooperacinė bendrovė su didele parduotuve, kurioje buvo visos būtiniausios kasdienio naudojimo prekės. Trumpai tariant birža prekes priiminėdavo ir jos buvo įvertintos pagal darbo sąnaudas, tačiau pardavinėdavo ir kitas prekes už darbo pinigus. Pradžiai tokiai biržai sekėsi neblogai, tačiau po kurio laiko prasidėjo nuosmūkis ir R. Oveno sistema buvo apversta aukštyn kojomis. Taip nutiko todėl, nes biržoje jau produktų vertė lemdavo darbo vertę, o ne darbas būdavo produktų vertės matas. Dar viena nuosmūkio ir sistemos apvertimo aukšyn kojomis priežastis buvo ta, kad įsitraukę naujų narių, kurie į biržą atnešdavo pačias neperkamiausias prekes, kurių niekas negalėjo parduoti, tačiau pagal darbo pinigų kvitus išsirinkdavo tai, ką vėliau būtų galima parduoti naudingai už tikrus pinigus. Tokia birža tikrai neklestėjo ir su laiku bankrutavo. Be to, R. Ovenas viską turėjo atlyginti iš savo lėšų.
Nuo šio anglų utopisto prasideda profsąjungų judėjimas t.y. darbininkų klasės judėjimas, kuriam buvo žadėta didelė ateitis. R. Ovenas buvo vadovas mėginimui įkurti pirmąją visuotinę profesinę sąjungą, kurią tuo metu vienijo milžininškas skaičius žmonių, apie pusę milijono. Deja, tai buvo dar vienas nesėkmingas bandymas, nes sąjunga per pora metų iširo ir tai nutiko dėl netobulai parengtos organizacijos, vyriausybės remiamų šalininkų pasipriešinimo bei didelių lėšų stokos.
Taip pat, kuo dar ryškiai pasižymėjo R. Ovenas, tai, kad jis buvo pinigų priešininkas bei buvo pasisakęs prieš privačią nuosavybę. Jo siūlymas buvo pinigus pakeisti kvitais, kuriuos turintys žmonės galėtų gauti prekių proporcingai už darbą. Taip pat po utopisto iškelto teisingo darbo mainų biržos sumanymo, tokių biržų kūrėsi vis daugiau, tačiau visos veikdavo nesėkmingai, greitai žlugdavo. Taigi, bandymas organizuoti vadinamus mainus ir įvesti darbo pinigus buvo nesėkmingas.
4.2. EKONOMIKOS TEORIJA
Kaip ir anksčiau minėti utopistai, taip ir šis, R. Ovenas, dėl visų nesutarimų ir blogybių kaltino privačią nuosavybę ir galvojo, jog nauja santvarka neišvengiamai gali pakeisti kapitalizmą. Jis bandė ir siūlė organizuoti darbo bendrijas – komunas arba kitaip vadinamas komunistines gyvenvietes. Jis vienu svarbiausiu politiniu uždaviniu laikė kooperatinio ir profsąjunginio judėjimo vystymąsi. Taip pat jis manė sukurti naują šalies visuomenę, galinčią revoliucingai pakeisti žmonių mąstymą ir pritraukti įtakingus bei turtingus asmenis.
Pirma, R. Ovenas buvo užsibrėžęs tikslą įrodyti, jog samdomoji darbininkų vergovė ir prievarta visai nebūtina efektyviai gamybai. Šį užsibrėžtą tikslą jis įrodė ir visa tai pasitvirtino. Jis darbininkams sudarė elementarias žmogiškas sąlygas, viso to rezultatas buvo darbo našumo padidėjimas ir, žinoma, socialinis pagerėjimas.
Taip pat, manoma, kad R. Oveną galima laikyti pirmuoju vadybininku. Taip galima tvirtinti dėl to, kad dirbdamas Naujajame Lanarke, medvilnės fabriko vadovu, jis įvertino praktinę patirtį ir pralenkė laiką, taip pat bandė spręsti pagrindinius aktualiausius vadybos uždavinius bei klausimus, kurie susiję su žmonių darbu bei darbo našumu. Jis teigė, kad vadovas yra vienas svarbiausių asmenų versle, o ne tik duodantis visiems teorinių žinių. R. Ovenas pripažino tokią teoriją, kad daugumos to meto manufaktūrų valdytojams asmuo tebuvo tarsi nevertinga darbo mašina, tačiau jis skirtingai nuo kitų pripažino ir nustatė žmogaus kaip darbuotojo vertę. Dėl to, jis savo kolegoms liepdavo su darbo žmonėmis elgtis lygiai taip pat jautriai ir dėmesingai kaip su negyvomis darbo mašinomis, nes rūpestis ir dėmesys labai pakelia tos tariamos gyvos mašinos, t.y. žmogaus, vertę. Žinoma, tai nebuvo vienintelė paskata motyvuoti darbininkus geriau dirbti. Taip pat R. Ovenas rūpinosi ne tik geru ir produktyviu žmonių darbu, bet ir jų gyvenimo sąlygomis bei stengėsi jas gerinti. Jis Naujajame Lanarke rūpinosi gatvių sanitarinių sąlygų gerinimo sistema bei tobulino bendrąją miesto gyventojų švietimo sistemą.
R. Ovenas pirmasis padarė antikapitalistines išvadas. Be to, iš klasikinės politinės ekonomijos ėmė tik tai, kas buvo būtina jo sistemai ir daug ką ignoravo, kas atrodė visiškai neverta dėmesio. Savo kūriniuose ekonominius klausimus utopistas aptardavo tik abstrakčiai, specialiai jų negvildeno. Taip pat jis niekada nepasižymėjo originalumu ar lanksčiu mąstytmu ir dėl to jo negalima pavadinti ekonomistu-teoretiku. R. Ovenas tarnavo savo vienai didžiausių idėjų – sukurti socialinę aplinką, kurioje įeitų sąmoningas pavienių asmenų veikimas bei auklėjimas. Visas savo ekonomines idėjas jis mėgino taikyti realiame gyvenime.
R. Ovenas fizinį darbą skelbė turto šaltiniu ir taip pat laikėsi nuomonės, kad vertės matas yra darbas apskaičiuojamas kaip vidutinis darbas, o ne individualus darbas. Buvo manoma, kad ši teorija egzistuojančioje visuomenėje negali būti įgyvendinta ir vertės dėsnis neveikia. R. Oveno teigimu pinigai yra ne natūralus, o dirbtinis matas ir neatspindi tikrojo vertės dydžio. Taip pat dirbtinis matas gali paslėpti tikrąsias darbo sąnaudas, kurios buvo naudojamos prekės gamybai. Visa tai veda į tai, kad gaminantis žmogus negauna teisingo atlygio ir be abejo susiklosto tokia padėtis, kai vieni tampa turtingesni, tai kiti skursta ir slenka prie žlugimo ribos. Taigi, R. Oveno manymu, pinigai kaip dirbtinis vertės matas, kuris išstumia natūralųjį jo matą, t.y. darbą. Dėl viso to pinigai turi būti pakeisti darbo jėga, kuri sukurtų vadinamuosius darbo pinigus, t.y. darbo kvitus, kurie patvirtintų, kiek darbo valandų sunaudojo darbuotojas vienos ar kitos prekės gamybai. Po viso šio proceso, pagaminus gamintojui prekę, jis gauna tokį darbo kvitą, kurį gali pakeisti į kitą prekę, kuri būtų pagaminta sunaudojant tokį patį darbo kiekį, o vartotojas taip pat turės sumokėti lygiai tiek pat, nei mažiau, nei daugiau.
Vertinant visą R. Oveno veiklą ir idėjas bei palikimą, galima teigti, jog labiau dėmesį patraukia jo gyvenimo istorija nei jo darbai ar idėjos. Priešingu atveju, jis buvo daugiau nei ekonomistas. Jį būtų galima vadinti ekonomikos novatoriumi, kuris sugebėjo imtis ir perkurti ekonomikos principus, kuriais kiti ekonomistai buvo įpratę naudotis. Lyginant su kitais utopistais socialistais tai R. Ovenas taip pat troško padaryti pasaulį geresnį, jį pertvarkyti kaip jam atrodo naudingiausia. Tik yra skirtumas tas, lygtinant ji su kitais utopistais, kad kol visi rašė apie įvairius pertvarkymus, jis iš tikrųjų bandė keisti pasaulį ir daryti jį geresnį kiekvienam savo darbais. Galima pastebėti dar vieną skirtumą, kad R. Ovenas buvo labai artimas darbininkų klasei, ko nebūtų galima pasakyti apie prancūzų socialistus-utopistus. Vienu metu (XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje) ovenizmas net buvo darbininkų judėjimo vėliava, o pats R. Ovenas padarė didelį poveikį visuomeninės minties plėtrai Rusijoje, žinoma, ir Anglijoje bei kitose šalyse.
IŠVADOS
Socialinių utopistų idėjų reikšmė tuometiniam ir ateities pasauliui: Š. Furjė, K. A. Sen-Simonas ir R. Ovenas, tai buvo ne vieninteliai utopistai, jų buvo gerokai daugiau, ir visi jie mėgino reformuoti širdimi, o ne galva. Jie siekė, kad būtų socialiai gera gyventi ir vien dėl to jie vadinami utopistais-socialistais. Nepamirškime, kad ,,utopija” reiškė ne vien idealistinius tikslus ir siekius, tai buvo būdas parinkti tinkamas priemones. Socialistus utopistus galima vadinti svajotojais, bet jie dėmesio susilaukė dėl drąsos, kurią parodė vertindami tuometinę visuomenę, o ne dėl savo fantazijų. Taip pat socialistai-utopistai gyveno pradinio kapitalo kaupimo pasaulyje, kuriame ekonominį plėšikavimą buvo bandoma pridengti ekonomikos dėsniais. Tuometinis pasaulis buvo žiaurus, o ne patys žmonės žiaurūs, ir tą pasaulį tvarkė ekonomikos dėsniai, o su jais niekas nedrįso juokauti, nei ginčytis, nes jie tiesiog veikė.
Nenuostabu, kad utopistai buvo radikalūs žmonės. Jų idėjos ir dėsniai atrodė niekieno nepaveikiami, tačiau visuomenės būklė buvo nepakeičiama. Utopistai skelbė, kad tiesiog būtina keisti visą šalies visuomenės sistemą. Jie kapitalizmą bandė išgyvendinti ir tam ieškojo būdų, kaip, pavyzdžiui, bendrų darbo kaimų ar bendruomeniškos falangų sistemos. Taip pat utopistai troško daugiau negu reformos – jie svajojo apie naują visuomenę, kurioje artimo meilės principas taptų stipresnis už asmeninės naudos siekimą per kitų galvas. Jie buvo gerų ketinimų žmonės. Žmonijos pažangos svertus jie tikėjosi surasti ten, kur turtas naudojamas bendruomeniškai, kur sklinda bendros nuosavybės šiluma” (Heilbroneris 1995)
Utopistai socialistai kartu buvo ir ekonomikos reformatoriai. Žinoma, jog utopijų kūrėjai egzistavo jau nuo pat Platono laikų, bet tik nuo Prancūzijos revoliucijos jie ėmė skelbti ne vien politinę, bet ir ekonominę neteisybę. Ankstyvasis kapitalizmas sukūrė to meto žiaurų pasaulį, tai ir buvo priežastis sukilti utopistams. Tai viena didžiausių priežasčių, kodėl jie buvo prieš asmeninį turtą ir privatinę nuosavybę. Taip pat, skirtingai nuo komunistų, šię ekonomikos reformatoriai norėjo įtikinti aukštesniųjų klasių atstovus bei intelektualus, kad socialinis pertvarkymas būtų naudingas kiekvienam šalies visuomenės nariui ir, žinoma, jiems patiems.
NAUDOTA LITERATŪRA
1. Julius Algimantas Urbonas, Inga Maksvytienė, Asta Sabonienė ,,Ekonomikos teorijos: praeities ir dabarties tendencijos”, 2010m., Kaunas;
2. Remigijus Čiegis ,,Ekonominių teorijų istorija”, 2006m., Vilnius;
3. Robert Heilbroner ,,Didieji ekonomistai”, 1995m., Vilnius (iš anglų kalbos vertė Jonas Čičinskas);
4. Robert Nozick ,,Anarchija, valstybė ir utopija”, 2003m., Vilnius (iš anglų kalbos vertė Algirdas Degutis).
5. ,,The encyclopedia of informal education” Education in Robert Owen’s New Society: The New Lanark Institute and Schools [interaktyvus] [žiūrėta: 2014 lapkričio 17]. Prieiga per internet: www.infed.org/thinkers/et-owen.htm.
6. ,,Politoligija. Utopinis socializmas” [interaktyvus] [žiūrėta: 2014 lapkričio 17]. Prieiga per internetą: http://www.straipsniai.lt/politologija/puslapis/2607