Modernizmas Lietuvoje

XX a. vid. Iš vakarų ateinantis modernizmas kartu su tempu, greičiu, augančiais miestais, žmonių atitolimu, akimirkų, situacijų bei daiktų garbinimu, didžiosiom būties paslapčių ieškojimais, laisvamaniškumu, globalizmu, kapitalizmu ir kitom naujovėm skleidė savo šaknis komunistinėje Lietuvoje, kur kitoks mąstymas negu daugumos buvo smerktinas. Šios naujos šaknys brendusios, tradiciškai laikomų septyniasdešimtų metų debiutantų, poetų ( T. Venclova, J. Vaičiūnaitė, Marc. Martinaitis, N. Miliauskaitės, S. Geda ir kt.) širdyse, liet. literatūroje paliko neištrinamą pėdsaką, reformavusį tradicinę lyriką, pakeičiant jos vagą tekėti modernumo link.
Modernizmas Euuropoje susiformavęs jau XIX a. pr. vis labiau ir labiau įgavo pagreitį ir kryptį, kurių samplaikos kulminacija – R.M. Rilkės kūryba, didžiosios Europos lyrikos viršūnė, darė didelę įtaką lietuvių poetams savo išraiškingai švelnia kalbėsena mąstant apie amžinuosius būties klausimus, be to grožį laikė ne tradicija, didžiuosius idealus ar vertybes, bet nepakartojamą akimirką. Šis ir daugelis kitų rašytojų buvo atrama Lietuvos poetams, kurie naujovių rado ne tik Vakaruose, bet savotiškų bendraminčių ir Rytuose. Tarp jų žymus rusų kilmės poetas Josifas Brodskis, glaudžiai beendravęs su liet. poetais, savo ideologija pabrėžė kiekvieno žmogaus gyvenimo unikalumą, estetinio pasirinkimo individualumą ir svarbą bei tradicijų būtinumą kūrėjui. Šios bei kitos žymių poetų nuostatos, principai ir mintys darė įtaką Lietuvos poetams, kurie turėjo savotiškų poetinių siekių: atsisakyti tiesiogiai re

eikšti jausmus, rašyti taip, kad pati teksto sandara būtų iškalbi, vengti gražių žodžių, malonybių formų, suteikti daugiau teisių kasdienybei, šnekamajai kalbai. Siekta ir labiau pasislėpusio, neviešo, neoficialaus poeto statuso. Atsisakyta rodyti savo jausmus.

Žmogus pasimetęs, nepasitikintis, atidus ir atsargus, nerandantis sau vietos nestabiliame pasaulyje slepia save, savo jausmus, ieško prieglobsčio kitur, kitose kultūrose bando rasti save. Iš griūvančio kaimo žmogus bėga į augantį, skubantį miestą, įsiliedamas į pilką masę – daugumą, jaučiasi saugus. Žvilgsnis iš kaimo krypsta į miestą, kur viskas įgauna naują prasmę, daiktams suteikiamos visai kitos reikšmės. Todėl kaimietiškoji kultūra, kur viskas paremta tradicija, ir stabilumu, neabejotinai įaugusiu i kaimiečio kraują, po truputį nyksta patekusi į kitą erdvę. Nestabilumas atsiranda iš kaitos, tai matom ir liet. poetų eilėse, kuriose miesto elementai tampa labai svarbūs irr kuria nauja poezija paremta miesto erdve (viena žymiausių miesto poečių – J. Vaičiūnaitė). Tačiau kaimas nelieka užmirštas, jo žemdirbiškoji kultūra pasilikusi klasikinėje liet. poezijoje bando skleistis per Marc. Martinaitį. Kaip bebūtų keista, vis dėlto miestas įgauna vis didesnį autoritetą, o jį galutinai įtvirtina J.Vaičiūnaitė, siekdama kaip ir kiti įteisinti savo individualybę ir savitą kalbėjimo būdą.

Individualumas neretai pasireiškiantis maištu ir nepasitenkinimu esama padėtimi atranda savo kalbėjimo būdą, kuriame yra saugus apmąstyti, atskleisti, prisiminti, pareikšti, išpažinti ir pasakyti taip, kad net pv
vz. paprastas taškelis ar brūkšnelis būtų iškalbingesnis už ištįsą tekstą. Čia modernistinė išmonė pasiūlo naujus kalbėjimo būdus. Meditacinis (susitelkimo, susikaupimo, išsipasakojimo, prisiminimo) eilėraštis, ekspresinė, arba išraiškingoji lyrika, kuriai svarbu akimirkos, garsai, spalvos. Taip pat dainiškoji (melodinga, paprasta) lyrika arba iš populiaresnių eil. tipų irgi minėtinas pasakojamasis, arba naracinis (jo pavyzdžių galime rasti Martinaičio kūryboje).

Modernistinėje poezijoje vis didesni svorį įgyja Rytų filosofijos pagimdytos vertybės, žmogus nerandantis nieko naujo ar kažko ypatingo įprastoje aplinkoje keliauja, ieško, domisi tolimais kraštais, senomis religijomis, jų raštais, rytietiška klasiką panaudoja vakarietiškose kontekstuose – rytuose bando rasti atsakymus į didžiuosius gyvenimo klausimus, bandoma surasti savo vietą pasaulyje – susilieti su juo, būti savu.

Anaiptol ne visi kūrėjai stengiasi ieškoti vienovės su aplinka, jie ryškiai pilkai aiškina savo tiesas, vienatvėje ir aplinkinių nesupratime, jausdamiesi svetimi šiam pasauly. Minia pabrėžia jų liūdną vienatvė, o vienišo medelio svyravimas suteikia vienatiškos harmonijos su pasauliu ir savimi. Kitas pasirinkimas pritapti prie visumos būti tokiu, kaip ir visi įsilieti į minią, garbinant pop‘są ir masinį skonį. Iš čia atsiranda asmenybės, kurios yra užguitos – ne visiškai atsiskleidusios, pritapusios būtybės.

Modernistinėje literatūroje dažnai naudojama neišsakymo principas, nes, priešingai, užbaigtumas suprantamas, kaip sąstingio ar net mirties išraiška. Didelis dėmesys skiriamas būsenoms, Kitiems (ypač Vaičiūnaitės kūryboje), būčiai, aukštom, pakiliom situacijom ir akimirkom, yp
patingiems išgyvenimams, išbandymams, vaizduotės padariniams. Paremta klasikine kultūrine tradicija randama asociacijų poetika, subtili aliuzija, ironija, charizma taip pat ir žodyno įvairumas bei fonikos ir eilėdaros unikalumas.

Kiekvienas poetas remiasi vis skirtinga problematika ir tematika, antai Vaičiūnaitė yra pripažinta kaip miesto poetė, todėl visa kūryba sukasi apie miesto kultūrą: jo daiktus, besikeičiančius žmones, vaikystės prisiminimus, miesto ypatumus, pirmą meilę, vaikystę, ypatingas miestietiškas patirtis ir įžvalgas. Marc. Martinaičio kūryba priešingai negu Vaičiūnaitės yra paremta etnine žemdirbio kultūra, tradicija ir pastovumu, čia daug ilgesingų svarstymų apie nykstantį kaimą apgaubto miesto erdvės, giliai jaučiamas jo savitumas ir svarba, kuris žmogui įskiepija neištrinamą supratimą apie vertybes ir žmogaus esmę gamtoje ir pasaulyje. Šis poetas atnaujino poezijos santykį su tautosaką, itin savitai ją atskleidė, kaip neatskiriamą mūsų dalį.

Štai tokios dvi visiškai priešingos ir savitos modernumo kryptis atskleistos per vyrišką ir moterišką suvokimą liet. literatūroje sujungė skirtingas patirtis, atskleidė jas ir nutiesė kaip visumą, kuria remiasi dauguma šio laiko žmonių. Neabejotinai Modernizmas Lietuvoje atrado savo terpę kurioje suklestėjęs davė brandžių ir ypatingų vaisių lietuvių poezijoje.

Andrius M. MazeikiaiJ cygaras@yahoo.com

Leave a Comment