Mikalojus Daukša

Mikalojus Daukša

GYVENIMO BRUOŽAI. Daukšų giminės pirmtakas buvo Veliuonos valsčiaus bajoras Vaidila. To krašto karių (bajorų) pareiga buvo ginti panemunės pilis nuo kryžiuočių. Protėvis Vaidila gavo bajorystę iš didžiojo kunigaikščio Vytauto, tikriausiai, už karinę tarnybą. Duomenys leidžia teigti, kad Vaidila turėjo sūnų Sirputį, Sirputis Daukšą, Daukša Mikalojų, Mikalojus Baltramiejų, o Baltramiejus – rašytoją Mikalojų Daukšą (1527/1538-1613 02), pakrikštytą senelio vardu ir gavusį prosenelio vardą kaip pavardę. Pavardė Daukša ir iš jos padaryti vietovardžiai paplito visoje Lietuvoje. Rašytojas turėjo antspaudą su herbu Šeliga. Legenda pasakoja, kaad herbo pavadinimas kilęs iš senovės Lenkijos kario vardo.
M. Daukšos tėvas Baltramiejus vedė du kartus. Rašytojas buvo pirmosios žmonos, kurios vardas ir gyvenimas nežinomi, sūnus. J. Lebedys nustatė M. Daukšos gimimo metus pagal jo dvasininko karjeros kriterijus: rašytojas turėjo gimti tarp 1527 ir 1538 metų didokame dvarelyje Babėnuose, kurie apie 1923 m. buvo prijungti prie Kėdainių miesto. Augo gausioje šeimoje, giminaičių aplinkoje. Tuo laiku bajorija siekė gauti gerą vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą. Mokslo keliu buvo nukreiptas ir M. Daukša.
Deja, visiškai nėra duomenų, kur M.. Daukša mokėsi. J. Lebedys, ištyręs visus galimus variantus, nurodė tuo metu vakarinėje Lietuvos pusėje veikusias mokyklas ir spėtinus užsienio universitetus. Pradinį ir vidurinį išsilavinimą M. Daukša galėjo gauti Žemaičių vyskupijoje, o gal ir Kaune.
Neaiškus M. Daukšos studijų klausimas. Lietuvoje un

niversiteto M. Daukšos jaunystės metais dar nebuvo. Nėra abejonių dėl aukšto M. Daukšos išsilavinimo. Tai liudija bibliotekos kaupimas, puikus lotynų kalbos mokėjimas, humanistiniai interesai, parengtos lietuviškos knygos, bažnytinė karjera – iki visos Žemaičių vyskupijos administratoriaus pareigų mirus vyskupui Merkeliui Giedraičiui. Tačiau dokumentiškai to įrodyti negalima. Galėjo studijuoti katalikiškame Krokuvos ar liuteroniškame Karaliaučiaus universitete, bet matrikulos tyli. Nerasta M. Daukšos studijų pėdsakų ir kitų Europos valstybių universitetuose.
Galima manyti, kad M. Daukša kunigavo Žemaičių vyskupijoje maždaug nuo 1560 m. Pirmoji beveik tiksli jo biografijos data -1570 m. Ji nustatoma pagal Žemaičių vyskupijos vizitatoriaus T. Pekulo vizitacijos dienoraštį. Tarkvinijus Pekulas – popiežiaus Grigaliaus XIII nuncijaus Lietuvoje ir Lenkijoje, J. A. Kaligario bylų auditorius, vizitavo Žemaičių vyskupiją 1579 m. rugsėjo antroje pusėje ir spalio pradžioje susitarus vyskupui M. Giedraičiui irr J. A. Kaligariui Vilniuje. T. Pekulas vizitavo 15 vietovių. Parodęs savo popiežiaus vardu duotus įgaliojimus, kleboną, vikarą ar kitą bažnyčios tarną prisaikdindavo ir apklausinėdavo. Turėjo teisę nusižengėlius sodinti į kalėjimą, taip pat skirti pinigines baudas bažnyčios naudai. Ne vieną kartą taip ir darė. Vizitavo turėdamas tikslą įtvirtinti Lietuvoje bažnytinio Tridento Susirinkimo nutarimus. M. Daukša buvo Krakių klebonas ir Varnių, t. y. Žemaičių vyskupijos, kanauninkas. Vizitatorius T. Pekulas paklausė, kiek laiko M. Daukša klebonaująs Krakėse. M. Daukša atsakė: „Jau maždaug devyneri metai”. Va
adinasi, 1570 m. M. Daukša gavo Krakių parapiją. Prieš tapdamas Krakių klebonu greičiausiai kokį dešimtmetį ėjo vikaro ar klebono pareigas kitur.
Iš savo pajamų (klebono atlyginimas, ūkio pelnas, uždarbis už bažnytines paslaugas – krikštą, sutuoktuves, laidotuves, kalėda) M. Daukša išlaikė Krakėse mokytoją. Iš M. Daukšos atsakymo T. Pekului paaiški, kad ta pirmoji Krakių mokykla veikė nuo 1579 m. Kalėdų. Mokytojas Adomas Grockis (Groczki), apklausinėjamas T. Pekulo pasakė, kad jis moko vaikus lotynų kalbos gramatikos, doro gyvenimo bei mažojo katekizmo. Greičiausiai tai vokiečių jėzuito šv. Petro Kanizijaus „Mažasis katekizmas”, parašytas lotyniškai, dėstytas Vilniaus jėzuitų kolegijoje.
M. Daukša Žemaičių vyskupijoje ėjo vis aukštesnes pareigas Krakėse, Kražiuose, Betygaloje, buvo Žemaičių vyskupijos kanauninkas, oficiolas, t. y. bažnytinis teisėjas, vyskupijos valdytojas (administratorius). Valdytojo pareigas ėjo, mirus vyskupui M. Giedraičiui 1609 m., kol buvo išrinktas naujas vyskupas Mikalojus Pacas. Taigi šiuos vienerius metus M. Daukša buvo vyriausias Žemaičių vyskupijos bažnytinis hierarchas.
Kaip vyskupijos kanauninkas ir jos kapitulos narys M. Daukša oficialiai rezidavo prie vyskupijos katedros Varniuose.
Kadangi dokumentinės medžiagos apie M. Daukšą labai mažai, tai jo gyvenimo sąlygas iš dalies gali atkurti aplinkos duomenys: svarbu žinoti, su kokiais Žemaičių vyskupais bendravo ir dirbo, kaip vyko Kontrreformacija Lietuvoje, kas buvo M. Daukšos kolegos Žemaičių kapituloje (kanauninkai), ką apie M. Daukšą parašė savo vizitacijos ataskaitoje T. Pe
ekulas.
„POSTILĖ”. Svarbiausias, iki šiol lietuvių kultūrą tebeveikiantis M. Daukšos darbas yra lenkų autoriaus Jokūbo Vujeko mažosios „Postilės” vertimas į lietuvių kalbą, išleistas Vilniaus universiteto spaustuvėje 1599 m. Šis darbas pelnė M. Daukšai nenykstančią šlovę. Jokūbas Vujekas (1541-1597) gimė Lenkijoje, iš pradžių linko į protestantizmą, vėliau grįžo katalikybėn. Baigė Krokuvos ir Vienos universitetus, įstojo į jėzuitų ordiną. 1570 m. jam buvo suteiktas aukščiausias mokslinis teologijos daktaro laipsnis. Kurį laiką vadovavo Poznanės jėzuitų kolegijai, o 1578-1579 m. buvo Vilniaus kolegijos paskutinis rektorius prieš pakeliant kolegiją universitetu. 1579 m. išvyko į Vengriją kaip jėzuitų misijų vadovas, mirė Krokuvoje.
J. Vujekas – lenkų eruditas. Yra dėstęs matematiką Romos kolegijoje, buvo vienas geriausių jos mokovų Lenkijoje. Keliolika paskutiniųjų savo gyvenimo metų skyrė Biblijos vertimui į lenkų kalbą (1599). Jo vertimas buvo pripažintas oficialiu tekstu ir kelis amžius perspausdinamas. Parašė dvi postiles – didžiąją ir mažąją (1579-1580). Didžioji skirta dvasininkams, mažoji platesniam tikinčiųjų ratui. Mažoji postilė laikoma vertingiausiu J. Vujeko veikalu. Labai tikėtinas dalykas, kad M. Daukša, atvažiuodamas į Vilnių, asmeniškai bendravo su J. Vujeku.
J. Vujeko mažoji postilė, aiškindama Biblijos tiesas, yra tradicinė, tačiau joje liečiama ir konkreti gyvenamo laiko tikrovė. Smerkiami girtavimas, prabangos pamėgimas, teisybės nebuvimas, teismų šališkumas, liaudies beteisiškumas, įstatymų nežmoniškumas, algų samdiniams užlaikymas, našlių ir našlaičių skriaudimas. Katalikybės gynėjas aštriai kritikuoja protestantus, jų konfesijos kūrėjus M. Liuterį, J. Kalviną ir
r kitus, net Erazmą Roterdamietį. Reikalauja juos griežtai bausti, iš anksto siunčia į pragarą. J. Vujeko mažoji postilė, aštriai smerkdama protestantus, buvo kovingas Kontrreformacijos veikalas.
M. Daukšos „Postilė” išėjo maždaug 500 egzempliorių tiražu. Tai stambi knyga, turinti 642 didelio formato puslapius. Joje paskelbta daugiau kai šimtas pamokslų („išguldymų”), visi jie turi įžangas, kurias sudaro fragmentai iš evangelijų, kartais dar ir autoriniai tekstai. Postilėje kalbama ne tik apie Jėzaus Kristaus gyvenimą ir mokslą, bet liečiami, kaip sakėme, ir žmonių, kurie klauso pamokslus, reikalai bei rūpesčiai, visuomenės aktualijos. J. Vujekas į specifines Lietuvos problemas, rašydamas lenkams, nesileido. Tačiau jo postilė Lietuvoje buvo aktuali, nes atitiko svarbiausią Kontrreformacijos siekį – įveikti Lietuvoje išplitusį Protestantizmą. Todėl J. Ledesmos ir J. Vujeko darbų vertimai buvo labai reikalingi ne tik Žemaičių vyskupijai, bet ir aukštaičiams – Vilniaus vyskupijai. Juos skaitė ir Vilniaus vyskupijos kunigai. Apie tai rašė 1605 m. to paties J. Ledesmos „Katekizmo” nežinomas vertėjas į rytų aukštaičių tarmę („liežuvį”).
Pamokslai M. Daukšos „ Postilėje” išdėstyti pagal katalikų bažnytinių metų ciklus: prasideda pirmąja Advento savaite ir apima visus metus. Dalis pamokslų skirta katalikų šventėms ir žymių šventųjų dienoms.
DAUKŠA: KALBA – TAI DIDŽIAUSIA LIETUVIŲ TAUTOS VERTYBĖ. M. Giedraitis ir M. Daukša užima labai žymią vietą Lietuvos religinio auklėjimo istorijoje. Bet kovodami už katalikybę, jie tuo pat metu turėjo ir dar vieną tikslą – stiprinti lietuvišką Bažnyčią, perimti joje iniciatyvą iš lenkiškai kalbančių, lietuviškai nemokančių kunigų.
Jeigu M. Daukša būtų tik išvertęs tas dvi J. Ledesmos ir J. Vujeko knygas, tai jį laikytume žymiausiu lietuvių Kontrreformacijos rašytoju. Tačiau horizontas žymiai išplatėja, pereina ir į pasaulietinės lietuvių kultūros sritį, kai imame nagrinėti paties M. Daukšos ir V. Daujoto-Labunauskio originalius „Postilės” priedus. Jų yra penki: 1) V. Daujoto-Labunauskio lotyniškas ketureilis M. Giedraičio herbui, 2) to herbo grafinis vaizdas, 3) V. Daujoto-Labunauskio lotyniška giriamoji „Epigrama” M. Giedraičio garbei, 4) M. Daukšos lotyniška prakalba, dedikuota Žemaičių vyskupui kunigaikščiui M. Giedraičiui, 5) M. Daukšos lenkiškai parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją”, skirta kunigams ir aukštesniems valstybės pareigūnams. Šiais priedais M. Daukša skelbia naujas tautines Renesanso idėjas.
M. Giedraičio ir M. Daukšos išugdytas jaunas lietuvių šviesuolis V. Daujotas-Labunauskis ketureilyje prie M. Giedraičio herbo rašo, kad kaip rožė (ji pavaizduota kunigaikščių Giedraičių herbo viduryje) visas gėles pralenkia, taip šlovę savo tėvynėje nusipelnė M. Giedraitis, ir tą skelbia „lietuvių tauta irgi žemaičiai plačiai”. „Epigramoje” autorius laisvai seka Horacijaus eilėmis ir pareiškia, kad M. Giedraičio šlovė yra nemari, nes jis savo tautai davė „palaimintą peną” – lietuviškas knygas:
Vyskupe, Tavo globos, pamaldumo, garbės ir dorybių
Amžių gili pragarmė niekad praryt neįstengs.
Klausi kodėl? Juk davei savo liaudžiai palaimintą peną. –
Nuopelnai jo ir šlovė – štai kas nežino žūties!

(Vertė R. Koženiauskienė)
M. Daukša savo lotyniškoje prakalboje, parašytoje neretai imituojant Cicerono stilių, išaukštinęs M. Giedraitį ir jau mirusį (1597) J. Vujeką, džiaugiasi, kad Žemaičių vyskupo rūpesčiu gausėja lietuvių kalbą mokančių kunigų, kad žavimasi ir stebimasi tarsi naujai atgimusiu kraštu. Prakalba parašyta lotyniškai, kad ją suprastų ne tik kunigai, bet ir diduomenė. Be to, rašymas lotyniškai reiškė aukščiausią pagarbą.
M. Daukša pabrėžia M. Giedraičio pastangas mokyti rinktinius jaunuolius Vilniaus kunigų seminarijoje ir savo namuose Alsėdžiuose, kurie tada buvo Žemaičių vyskupų nuolatinė rezidencija. Jis rašo apie tai, kad aštuonerius metus nesant vyskupo, M. Giedraitis darbavosi ir Žemaičių, ir Vilniaus vyskupijose, todėl galima ginčytis, ar jis buvo ir yra Žemaičių ar Vilniaus vyskupas. Nedelsdamas pasirūpino abiejų kraštų žmonėmis. O labiausiai Tėvynė bus dėkinga M. Giedraičiui, rašo M. Daukša, už „Postilę”, išleistą M. Giedraičio lėšomis „Tavo tautos kalba”, skirtą didikams, valstiečiams ir bajorams, „už gimtosios kalbos išgelbėjimą nuo purvo ir žūties”.
Svarbiausias M. Daukšos „Postilės” originalus priedas yra lenkų kalba parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją”. Jos reikšmė neblėsta iki pat mūsų laikų. Pagrindinė „Prakalbos” mintis – kalba – tai didžiausia tautos vertybė.
M. Daukša smerkia prasidėjusį lietuvių bajorijos lenkėjimą, savo gimtosios kalbos paniekinimą, ypač bažnyčiose, nesirūpinimą lietuvių kalbos ugdymu. Drauge jis nubrėžia bendrus lietuvių religinės ir pasaulietinės kultūros kontūrus, žadina valdančiųjų sluoksnių tautinę savigarbą. Gimtąja kalba XVI a. rūpinosi daugelis tautų – lenkai, rusėnai, vokiečiai, italai, prancūzai, rusai. Renesansas stiprino pasaulietines idėjas, žmogus ėmė suprasti, kad jis priklauso ne tik kuriai nors valstybei, religijai, bet ir tautai. M. Daukšai tos tendencijos buvo gerai žinomos. Tautos stengėsi, kad gimtosios kalbos būtų kuo plačiau vartojamos. M. Liuteris ir kiti protestantai prioritetą bažnyčioje atidavė gimtosioms kalboms, ne lotynų. Tuo tarpu Lietuvoje dėl susiklosčiusių demografinių aplinkybių įsigalėjo indigenato principas: svarbu, kokios valstybės aš esu pilietis, o ne kokią kalbą vartoju. Pavyzdžiui, didikai Radvilai, kilę iš etninių lietuvių, povytautinėje LDK perėjo prie rusėnų kalbos, o paskui prie lenkų, persiėmė lenkų kultūra. Tačiau save laikė didžiausiais lietuviais, atkakliausiai priešinosi Liublino unijai ir t. t., nes buvo įtakingiausi Lietuvos pareigūnai, jos likimo lėmėjai. Tačiau Radvilai, suprantama, žinojo savo lietuvišką kilmę pagal vyrišką liniją. Todėl Mikalojaus Radvilo Rudojo vaikaitis, Kristupo Mikalojaus Perkūno sūnus Jonušas Radvilas (1579-1620), Vilniaus kaštelionas, rašė 1615 m. savo broliui Kristupui (1585-1640), paskui tapusiam Vilniaus vaivada ir Lietuvos didžiuoju etmonu: „Nors lietuviu esu gimęs ir lietuviu teks man mirti, tačiau turime vartoti mūsų tėvynėje lenkų kalbą”. Jonušas priklausė Biržų ir Dubingių kunigaikščių šakai, bet pirmoji žmona kunigaikštytė Sofija Olelkaitė atnešė jam dar Slucko ir Kopelio kunigaikštystes. Kurie Radvilai galėjo mokėti ir kokiu laipsniu lietuvių kalbą – nežinoma.
M. Daukšos požiūris į lietuvių kalbą buvo naujoviškas, renesansiškas. Jis skelbė kitokią tautos sampratą. M. Daukša iškėlė tris teorinius tautiškumo kriterijus: tauta būna tik tada, 1) jei žmonės turi bendrą teritoriją – tėvų žemę; 2) istoriškai susiklosčiusius vienodus papročius, taigi ir įstatymus; 3) kalba ta pačia kalba. Trečiąjį kriterijų laikė svarbiausiu tautos požymiu. Tie M. Daukšos teiginiai yra teisingi, jų nepaneigia ir modernieji laikai, nors istorija žino ir kur kas labiau komplikuotų atvejų.
Savo pagrindinį principą M. Daukša įrašo į „Prakalbą” jos kulminacinėje dalyje. Teiginiams suteikta iškilmingų periodų forma, kuri daro tekstą skambų kaip eilėraštį:
Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją — užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.
Mintys reiškiamos pačiomis aukščiausiomis, retoriškiausiomis sąvokomis: piliečių santaika, broliška meilė, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas, saulė danguje, pasaulio tvarka, gyvybė ir garbė.
M. Daukša gėdina tuos, kurie užmiršta savo kalbą ir ją pakeičia: kas būtų, jei ožys ir liūtas susikeistų balsais. „Postilės” vertėjo įsitikinimu, lietuvių raštija, lietuvių kalba sustiprins visą valstybę. Retas iš prakilnesniųjų nemoka lenkų kalbos, tačiau daugiausia yra tokių, kurie lenkų kalbos nesupranta arba menkai temoka, – rašo M. Daukša. Visos tautos verčia knygas iš kitų kalbų į savas, tik mūsų lietuvių tauta to nedaro. Mokosi lenkų kalbos, o savo kalbos kone išsižada. Savo vertimu M. Daukša tikisi duoti pradžią ir paskatinti saviškius „ mylėti gimtąją kalbą, jos laikytis ir ją ugdyti”. Tatai turi rūpėti, rašo M. Daukša, visiems LDK gyventojams. Taigi M. Daukša puoselėja viltį įvesti lietuvių kalbą ir į valstybinį gyvenimą. Lietuvių kalba, jo tvirtu įsitikinimu, turi būti rašomi svarbiausi valstybės raštai, nes nėra tokios menkos tautos, kur nebūtų vartojama sava kalba. Sava kalba visi rašo įstatymus, savosios ir svetimų tautų istorijas, jąja aptaria valstybės reikalus, vartoja savo kalbą bažnyčiose, taryboje, namie. Matome, kad M. Daukša nori pakeisti esamą padėtį: įstatymai rašomi rusėnų kalba (Lietuvos Statutai), valstybės istorija rašoma rusėnų (kronikos) ir lenkų (M. Strijkovskio „Kronika”) kalbomis, o Abiejų Tautų Respublikos seime ar Senate tik vienas kitas atstovas galėjo mokėti lietuviškai ar tą kalbą suprasti. Ir iki Liublino unijos nebuvo tradicijos vartoti lietuvių kalbą Lietuvos Ponų taryboje, čia vyravo rusėnų kalba. Geresnė lietuvių kalbos padėtis buvo bažnyčiose, nors ir nepakankamai tvirta turint galvoje Didžiąją Lietuvą. Tik Mažojoje Lietuvoje M. Mažvydo, B. Vilento, J. Bretkūno pastangomis lietuvių kalba įsitvirtino liuteroniškose bažnyčiose. Viešajame gyvenime LDK įsigalėjo dėl valstybės daugiatautiškumo rusėnų kalba. Pavyzdžiui, teismai vykdavo kad ir lietuviškai, jeigu bylinėjosi tarp savęs lietuviai, bet dokumentai buvo rašomi rusėnų, o nuo XVII a. lenkų kalba, kuri tada pakeitė oficialiąją rusėnų kalbą. Gali būti, kad propaguoti valstybėje lietuvių kalbą M. Daukšą paakino Prūsijos Kunigaikštystės pavyzdys, kur kai kurie valdžios įsakymai lietuvininkams buvo spausdinami ir lietuvių kalba jau nuo 1578 m. M. Daukša galėjo vadovautis ir kitų tautų, pirmiausia lenkų, pavyzdžiais.
M. Daukša nesmerkė kitų kalbų vartojimo Lietuvos valstybėje, tai būtų buvę nerimta daugiatautėje kunigaikštystėje, jis tik kritikavo nesirūpinimą lietuvių kalba. Nebuvo nusistatęs ir antilenkiškai. „Prakalboje į malonųjį skaitytoją” rašo, kad lenkų kalba, „mūsų Didžiajai Kunigaikštystei mielai susijungus su garsinga Lenkijos valstybe, virto lyg ir gimtąja”. Pabrėžė, kad kitų kalbų mokėjimas visų yra giriamas. Kiek keista, kad M. Daukša Liubline įvykdytą Lietuvos ir Lenkijos sąjungą vadina „miela”, lyg nežinotų apie Lietuvos atstovų ašaras Liublino seime. Bet, matyt, laikas darė savo, buvo laimėtas Livonijos karas, keitėsi ir lietuvių požiūris į uniją.
Atskirai reikia prisiminti ir M. Daukšos demokratiškumą. Tada buvo įprasta manyti, kad tauta – tai didikai ir bajorai. Jie valdė valstybę, gynė ją nuo priešų. Kiti luomai – miestiečiai, valstiečiai – turėjo kitokias savo paskirtis. Tačiau M. Daukša, bajoras, taigi kilmingasis, paprastus žmones, tą trečiąjį luomą, laiko „mūsų pačių krauju”, „mūsų pačių kūno dalimis”, tos pačios tėvynės „vienu kūnu”.
M. Daukšos „Postilė” jau yra ir Baroko epochos kūrinys, išreiškiantis potridentines Katalikų Bažnyčios nuostatas.
Tai, kad M. Daukša ėmėsi lenkų jėzuito, vieno žymiausių Kontrreformacijos veikėjų J. Vujeko mažosios postilės, XVI a. išleistos net keturis kartus (pirmą – 1579, antrą – 1582, trečią – 1590, ketvirtą – 1596 m.), vertimo, yra pakankamai iškalbus faktas.
Katalikiška J. Vujeko „Postilė” buvo parašyta kaip atsakymas į protestantišką M. Rėjaus „Postilę”, išleistą Krokuvoje 1557 m. Taigi Reformacijos ir Kontrreformacijos veikėjų tikybinė polemika, Lenkijoje prasidėjusi XVI a. viduryje, Lietuvoje savo analogų sulaukė tik po pusės šimtmečio. Kartu ji ženklina tam tikrą kultūros lūžį, dviejų epochų sandūrą.
M. Daukšos „Postilės” tekste vaizduojama kovai su Reformacija kylanti Katalikų Bažnyčia. Akcentuojami Dievo galybės, Dievo rūstybės, bausmės, kančios ir atgailos momentai. Žmogus yra bauginamas pragaro kančiomis, amžinos ugnies liepsnomis, verksmu, dantų griežimu. Ne Dievo meilė, o Dievo baimė yra svarbiausias J. Vujeko ir M. Daukšos „Postilės” argumentas, kuriuo jie, tarsi botago kirčiais, plaka savo tautiečius. Kentėk, kentėk, kentėk, žmogau, kad išvengtum anos kančios amžinos. Bijok, kad nepatirtum dar didesnės baimės. M. Daukšos „Postilėje” pirmenybė teikiama vaizdui ir emocijai, o ne aiškinimui ir argumentui (kaip daroma protestantų postilėse, pvz., J. Bretkūno, M. Rėjaus). Itin vaizdingai, grėsmingai, apokaliptiškai piešiama pasaulio pabaiga.
Pomirtinis pasaulis dalijamas į „gerųjų”, „blogųjų” ir „vidutiniųjų” sferas. Gerųjų laukia garbė ir amžinas džiaugsmas, blogųjų – amžinos kančios, vidutiniųjų – „čyščius”, arba skaistykla. Gerųjų džiaugsmas „Postilėje” veik neparodomas, tuo tarpu su didžiule menine įtaiga bei retorine gražbylyste piešiami blogųjų kančios ir atgailos vaizdai:
O piktieji vėl keiks kūnus savuosius, jog jiemus buvo priežasčia prapuolimo ir paskandinimo amžino ir bylos: O smirdinčioji maita, kuri mane privedei amžinump kančiump, per gėrius tavuosius? O nelaimioji burna, kaip aš šią dieną primoku už anuos smagurius tavo? O tasaigu yra tas kūnas, per kurį aš nusidėjau? Ir tiegu buvo jo gėriai, dėl kurių aš pražudytas? Ir todrinag mėšlo smirdinčiojo pateriojau givatą amžiną? O jūs visos furijos pragaro, kelkitės jau dabar prieš mane: nesą tai nusipelniau.
J. Vujeko ir M. Daukšos „Postilėje” polemizuojama su protestantų priekaištais Katalikų Bažnyčiai, tvirtinama, jog M. Liuterio ir J. Kalvino bažnyčia nėra „tikroji Bažnyčia”, jog „liuteriai gvaltavoja Testamentą Viešpaties”. Kartu stengiamasi įtvirtinti „vienintelės ir tikrosios” Romos Katalikų Bažnyčios idėją, skelbiamas jos įsiviešpatavimas „po visą pasaulį”.
Bažnyčios vienybės idėja buvo vienas iš fundamentinių klausimų diskusijose tarp protestantiškosios Reformacijos atstovų ir jų priešininkų. M. Liuteriui egzistavo „viena, šventa, visuotinė krikščioniška Bažnyčia”. Jos pagrindą Reformacijos pradininkui ir jo sekėjams sudarė Evangelija, tuo tarpu jų priešininkai tvirtino, kad Bažnyčios vienybę garantuoja Kristaus vietininkas žemėje popiežius, šią idėją itin aistringai gynė vienas žymiausių Kontrreformacijos atstovų, pirmasis Vilniaus universiteto rektorius, pamokslininkas ir teologas Petras Skarga (1536-1612). „Sekmadienių ir švenčių pamoksluose” (1595) P. Skarga tvirtina, kad „Kristus, norėdamas išsaugoti mus viename tikėjime, davė visoms savo Bažnyčios avims vieną aukščiausią ganytoją ir kunigą”. P. Skargos manymu, „joks kitas dalykas tvirčiau nepalaiko Dievo Bažnyčios vienybės, kaip vienas ir matomas ganytojas”.
M. Daukšos „Postilėje” galima rasti gana daug sąsajų su P. Skargos išsakytomis mintimis ir su bendra potridentinės Katalikų Bažnyčios pozicija. Štai „Postilės” pamoksle šv. Vaitiekaus, lenkų globėjo, dienai sakoma: „. idant pažinę tikrą Bažnyčią Dievo, tuo geriaus stiprintumbimės katolikų tikėjime ir nė vienomus pramonioms Šatono nuog Bažnyčios Šventos Visuotinės, kurią Kredoje [= Tikėjime] mūsų išpažįstame, niekad neduotumbėmės atviliot”.
Kaip katalikiškos stiprybės pavyzdys pasitelkiamas šv. Augustinas, kuris sugebėjo išsivaduoti iš manichėjų erezijos ir išvydo tikrąją Kristaus Bažnyčią. „Kas kadągi taip yra, broliai mieliausieji, stovėkime stipriai ir tvirtai šventoj ir visuotinėj Bažnyčioj krikščioniškoj Rymo ir su didžiu pasergėjimu sergikėmis šitų, kurie daro vaidus ir papiktinimus prieš tą mokslą, kurio išg pradžios išmokome ir kurį Tėvai mūsų pirm šešių šimtų metų priėmė išg Rymo nuog sosto Apaštalų”.
DAUKŠOS KALBA IR STILIUS. „Postilės” vertimo stilistinis-kalbinis lygis yra aukštas. Nesunku įžvelgti net grožinės prozos užuomazgų. Jis siekė, galbūt mokydamasis iš Erazmo Roterdamiečio, žodžių gausumo ir įvairumo, bet ne tuščio plepumo, nors „Postilė” yra vertimas, o ne originalus savarankiškas tekstas. M. Daukšos vertimas pasižymi leksikos sinonimika, vaizdingumu, retoriniais periodais, praplečiant J. Vujeko schemas. Vertime esama gyvų lietuviškų priežodžių, patarlių, posakių. Retorinių priemonių dėka lietuviškas „Postilės” tekstas kartais suskamba kaip grožinė proza, pvz., pasaulio pabaigos vizijos aprašymas:
Nes dangus pasikrutins, saulė užtems, mėnuo krauju pavirs, žvaiždės iš dangaus puldinės, oras žaibais ir perkūnais, debesys graudimu ir braškėjimu, marios ūžimu, žemė lumpėjimu [drebėjimu], gyvis, išėjės iš girių, staugimu, kaukimu, baubimu taip baisūs bus, kad žmonės nuog baimės teip didžių, teip stebuklingų ir nepajunkusių [neįprastų] daiktų nemintą [neišlaikę] džiūt ir salpt [alpt] turi.
M. Daukša „Postilėje” žymėjo diakritiniais ženkleliais žodžių kirčio vietą. Matyti, kad jo kirčiavimas archajiškas: jis daug žodžių kirčiuoja pirmame skiemenyje (baritoniškai), kur dabartinė lietuvių kalba kirčiuoja oksitoniškai (galūnėje), pvz., dáiktai, dabar daiktaĩ. Esama ir kitų archajiškų bruožų. M. Daukšos sintaksę yra iš dalies paveikęs ir lenkiškas J. Vujeko originalas, gal ir antikinė proza. Tačiau M. Daukšos leksika lietuviška ir turtinga, jis vartoja daug gyvosios kalbos žodžių. Vertėjui reikėjo surasti daug abstrakčių atitikmenų lenkiškam originalui. Kai ką M. Daukša ėmė iš gyvosios kalbos, tarmių ir pritaikė reikalingais atvejais: apmaudas, grožis, iškalba, mokslas, pavyzdys, prabanga, priežastis, tarpininkavimas. Sudėtingesniais atvejais kūrė naujadarus. Jais linkstama laikyti tokius žodžius: nuplėšėjas (lupikautojas), žmonumas (žmogiškumas) ir kt.

Leave a Comment