ekonomikos rodikliai

Makroekonomika. Makroekonomikos tikslai. Ekonominė politika. Pagrindiniai makroekonomikos rodikliai ir ekonominė politika. Nacionalinė apskaita. Bendrojo vidaus produkto nustatymo būdai. Išlaidų metodas. Pajamų metodas. Pagrindiniai nacionalinių pajamų rodikliai. Nacionalinis produktas, jo gamyba, pasiskirstymas ir vartojimas. Bendroji paklausa ir pasiūla. Pusiausvyros nacionalinio produkto kitimas. Nedarbas. Nedarbo rodikliai. Nedarbo lygis. Nedarbo trukmė. Bedarbių struktūra pagal amžių. Bedarbiai pagal lytį. Bedarbiai pagal ankstesnę ekonominę veiklą. Frikcinis nedarbas ir valstybės politika. Darbo užmokesčio įtaka nedarbui.
• • •

Pastaruoju metu ekonomikos analitikai gana palankiai vertina Lietuvos ekonomikos raidą. Tarptautinis valiutos foondas vadina Lietuva „kylančia Baltijos regiono žvaigžde“ Tai grindžiama įspūdingais makroekonomikos rodikliais.

• Sparčiu bendrojo vidaus produkto (BVP) augimu.
• Išskirtinai žemu infliacijos lygiu.
• Sumažintu einamosios sąskaitos deficitu
• Radikaliai sumažinta mokesčių našta ekonomikai (nuo 40 proc. BVP 1999m. Iki 29 proc. BVP 2003m.)

1.BENDRASINIS NACIONALINIS PRODUKTAS (BNP)

1.1.Bendro nacionalinio produkto struktūra

BNP-Tai visų gatavų prekių ir paslaugų, kurias šalis pagamina ir pateikia naudojimui tam tikrai datai ar laikotarpiui pinigine išraiška. Bendrąjį vidaus produktą apibūdiname taip: visų subjektų bendros pajamos per tam tikrą laikotarpį lygios visų prekių ir paslaugų gamybos bendroms išlaidoms peer tam tikrą laiko tarpą.Ši lygybė yra nacionalinių sąskaitų sistemos pagrindas. Nes visos padarytos išlaidos tuo pat metu yra gautos pajamos. Pajamos ir išlaidos yra matuojamos pinigais ir jų judėjimą bei bendrą masę atspindi pinigų srautai. Jie atitinka gamybos išteklių ir

r iš jų pagamintų prekių bei paslaugų srautus natūroje. Gatava preke laikome tokį produktą, kuris skirtas galutiniam vartojimui, tolesnėje gamyboje jis nedalyvauja.

1. 2.Bendro nacionalinio produkto skaičiavimas

Skaičiuojant BNP kyla problema, kaip jį susumuoti, juk dalis prekių ir paslaugų tinkamos galutiniam vartojimui(gaunami pakartojimai-vienai įmonei galutinė produkcija yra žaliava kitai įmonei). Vadinasi sumuojant nacionalinį produktą pagal įmonių pagamintą metinę produkciją, reikia neskaičiuoti tarpinio produkto(kurį sudaro:žaliavos, medžiagos, kuras, elektros energija, pusgaminiai pirkti iš kitų įmonių). Iš įmonės produkcijos metinės vertės atėmę tarpinį, gautą dalį produkto, kuri sukurta konkrečioje įmonėje vadiname pridėtine verte. Tai skirtumas tarp įmonės pagamintos produkcijos kiekių ir kainų sandaugos sumos ir gamybai pirktos produkcijos sumos. BNP dydis priklauso ne tik nuo gamybos mąsto, bet ir kainų dydžio. Kainos auga, nes ištekliai riboti. Toodėl dėl kainų augimo BNP auga. Nominalus BNP-kaip kiekių ir esamų kainų sandaugų suma. Realusis BNP-atitinkamo laikotarpio kainomis suskaičiuotas BNP. Pasirinkto laikotarpio kainos-bazinės. Nominalusis BNP didesnis už realųjį. Skirtumas parodys kainų poveikio rezultatus.
1. 2.1.Defliatorius

Kainų indeksas (koeficientas)vadinamas BNP defliatoriumi. BNP defliatorius lygus nominalaus bendro ir realaus nacionalinio produkto santykiui.Nacionalinio produkto dinamiką galime skaičiuoti tik pagal realųjį produktą. BNP dydis tam tikrai datai ar laikotarpiui matuojamas natūra ir pinigais. Skiriamas bendro produkto lygis tam tikram laikotarpiui. Kadangi produktas priklauso nuo pajamų ir išlaidų, ta

ai bendro produkto lygį rodys pajamų ir išlaidų skirtumas atitinkame laikotarpyje.

1. 2. 2 Nacionalinių sąskaitų sistema

Tai atitinkamų rodiklių sistema, kurios pagalba galime išmatuoti BNP, kiekvienu duotu momentu ir nustatyti veiksnius, turinčius įtaką į produkto dydį. Nacionalinių sąskaitų pagrindas-išlaidų ir pajamų lyginimai ( išlaidos:vartojimas C, investicijos I, valstybės pirkimas G, grynasis eksportas NX) BNP=Y=C+I+G+-NX;

Vartojimas-prekių ir paslaugų visuma, kuria disponuoja namų ūkiai:

1.Trumpalaikio vartojimo gaminiai,

2.Ilgalaikio vartojimo gaminiai,

3.Paslaugos.

Investicijos-prekės ir paslaugos, kurias įsigyja įmonės kitų prekių ir paslaugų gamybai:

1.Įdėjimai į gamybą,

2.Įdėjimai į gyvenamųjų namų statybą,

3.Įdėjimai į atsargas;

Visose išlaidose yra dalis ilgalaikio turto. Atmetus iš BNP ilgalaikio turto nusidėvėjimą, turėsime grynąjį BNP, į kurį įeina netiesioginiai mokesčiai, kurie įjungti į verslo įmonių produkcijos kainą. Mokesčius sumoka namų ūkiai pirkdami prekę. (BNP-amortizacija-netiesioginiai mokesčiai-Y) Nacionalinės pajamos-visų ekonominių subjektų gaunamos pajamos per tam tikrą laikotarpį. Grynų palūkanų ir įmonių gautų ir išmokėtų palūkanų skirtumas.(Y=darbo užmokestis+renta+bendrovių pelnas+grynosios palūkanos).Iš nacionalinių pajamų galima apskaičiuoti asmenines pajamas, kurias gauna namų ūkiai. Reikia atmesti tą AB pelno dalį, kurią jos pasilieka sau arba sumoka mokesčiais valstybei. Iš AB pajamų atimamas pelnas ir pridedami dividendai. Prie gautos nacionalinių pajamų sumos reikia pridėti pervedamąsias išmokas-tai yra valstybės išlaidos už kurias ji negauna jokių prekių ar paslaugų. Tai pajamų perskirstymas iš vienų asmenų grupių kitoms: pensijos, pašalpos, stipendijos. Pervedamosios išmokos išjungiamos iš

š ūkio srautų ir jos nepakliūva į nacionalinių sąskaitų sistemą. Vietoj įmonių mokamų palūkanų už paslaugas įjungiamos namų ūkio gaunamos palūkanos. Asmens pajamos(Y) lygios bendro pelno socialinio draudimo įmokų grynais palūkanų ir dividendų namų ūkio palūkanų už paslaugas sumai. Namų ūkiai iš asmeninių pajamų moka mokesčius valstybei. Asmeninės disponuojamos pajamos lygios asmens pajamų ir tiesioginiu mokesčių skirtumui.

1.3. Šalies bendro vidaus produkto analizė 1997 m.

BNP didėjimui įtakos turi daugumos ekonomikos sričių produkcijos apimties didėjimas.Po šešerių metų nuosmukio 1997m. pirmą kartą ryškesnių teigiamų poslinkių užfiksuota pramonėje ir statyboje, kur produkcijos apimtys atitinkamai padidėjo 5.4 ir 6.6 %.Pažymėtina, kad statybos apimčių didėjimą daugiausia nulėmė valstybės investicijos,kai tuo tarpu pramonės augimą – privačios investicijos ir reinvestuotas pelnas. Valstybės vardu gautų paskolų panaudojimas transporto infrastruktūroms plėtoti užtikrino stabilią transporto ir ryšių sektoriaus plėtrą ir jo augimo tempai – 9.6 % – viršijo bendrus BVP augimo tempus. Sparti prekybos sektoriaus plėtra – 1997 m. jo augimas sudarė 8.5 % – liudija apie vis pastebimesnį gyvenimo lygio kilimą. Tai taip pat reiškia, jog prekybinės operacijos iš neformalios turgaus prekybos kėlėsi į oficialias prekybines struktūras, turinčias ilgalaikius tiekimo kontraktus ir po visą šalį išplėtotą mažmeninės ar didmeninės prekybos tinklą.

1.3.1. Žemės ūkis

Privačių ūkių stiprėjimas, gyventojų perkamosios galios didėjimas,bei palankios metereologinės sąlygos lėmė žemės ūkio gamybos didėjimą 1997metais. Tačiau nors vykstant reformai žemės ūkio produktų gamyba iš

š valstybinio sektoriaus persikėlė į privatų, ji vis dar tebebuvo išskaidyta smulkiuosiuose ūkiuose. Labai dažnai asmeninio ūkio pajamos, ypač pagyvenusiems žmonėms, vienintelis pragyvenimo šaltinis, todėl valstybė kaimo socialinės apsaugos funkcijas vykdė reguliuodama pagrindinių produktų supirkimo kainas. Deja, tokia politika turėjo neigiamų padarinių ekonomikai, nes stabdė ūkių stambėjimo ir jų gamybos kaštų mažėjimo procesus. Atsigaunantis žemės ūkio produktų eksportas skatino maisto pramonės įmones daugiau dėmesio skirti žaliavų kokybei ir jų gamybos kaštams, todėl perdirbamosios pramonės įmonės stengėsi su ūkininkais užmegzti ilgalaikius pastovius ryšius ir dalį pelno skyrė stiprinti savo žaliavų tiekėjų materialinei bazei.lemiamos įtakos žemės ūkio restruktūrizacijai ir ūkių stiprėjimui kaime turėjo pirmaujančių maisto pramonės įmonių veikla, tuo tarpu valstybinė žemės ūkio politika, nors jai įgyvendinti skiriama daug biudžeto lėšų, nebuvo efektyvi.
1.3.2.Pramonė

Stiprėjant konkurencinei kovai vidaus ir užsienio rinkose, maisto pramonėje vyko ir konsolidacijos procesai. Labai akivaizdžiai ši tendencija išryškėjo pieno pramonėje – 1997 m. lūžis įvyko struktūriniu požiūriu ir valdymo organizavime. Kitos pramonės įmonės daugiau dėmesio ėmė skirti patikimos ir modernios apskaitos sistemų sukūrimui, tai leido operatyviau valdyti gamybą ir greičiau pritraukti užsienio investicijas. Iš šimto didžiausių Lietuvos akcinių bendrovių net 25 įmonių 1997 m. finansinės ataskaitos buvo patikrintos tarptautinių auditorių. Prie sparčiausiai persitvarkančių pramonės sektorių reikėtų priskirti alaus bei tekstilės pramonę, nors gerus jų veiklos rezultatus sąlygojo skirtingos paskaitos. Procesai, vykstantys maisto ir gėrimų bei tekstilės ir gatavų rūbų pramonėje, užimančių svarią poziciją išgaunamosiosios ir perdirbamosios pramonės struktūroje (29.9 ir 13.7 %) rodė šių pramonių raidos tendencijas . Didžiausią įtaką išgaunamosios ir apdirbamosios pramonės turi naftos perdirbimo pramonės plėtra. Naftos perdirbimo pramonė apdirbamosios pramonės struktūroje sudarė 22.4 %, ir jos gamyba per metus padidėjo 23.7%, nes pavyko sukaupti pakankamai apyvartinių lėšų žaliavoms įsigyti.Sunkiausia padėtis didžiosiose mašinų ir įrengimų bei radijo ir ryšių įrengimų įmonėse, kurioms gamyba reikia ne tik modernizuoti, bet iš esmės ją atnaujinti. Be stambių kapitalo investicijų radikaliai pertvarkyti tokių įmonių darbą sunku, o investicijų gavimą stabdė tikrojo šeimininko neturėjimas. Kita struktūrinės Lietuvos ekonomikos problema – sezoniškumas. Didžiausias viso ūkio augimas užfiksuotas antrąjį ir trečiąjį metų ketvirtį, tuo tarpu pirmąjį ir ketvirtąjį produkcijos gamybos apimtys mažėja. Taip pat sezoniškumas kelia problemas ir valstybės finansų valdyme, nes rudens – žiemos laikotarpiu didėja socialinių išmokų poreikis, o biudžeto įplaukos santykinai mažėja. Ateityje šalies gamybos svyravimai gali būti sušvelninti, nes BVP pajamų struktūroje pastebima teigiamų tendencijų, liudijančių apie vykstantį ūkio restruktūrizavimą – pagrindinio kapitalo vartojimas 1997 m. buvo stabilus ir jo dalis BVP sudarė 26.2%.

1.3.3.Paslaugų sektorius

Vykstant pramonės restruktūrizavimui ir plečiantis teikiamų paslaugų sąrašui, BVP struktūroje sparčiai didėjo paslaugų sektoriaus dalis. 1997 m. paslaugų sferoje buvo sukurta 55.4 % BVP, t.t palyginti su 1996 m., paslaugų dalis ekonomikos struktūroje išaugo 0.6 %. Todėl paslaugų plėtra buvo pagrindinė varomoji ekonomikos vystymosi jėga. Labai gerai dirbo transporto sektorius, jo realizuotų paslaugų apimtys per metus padidėjo 10.1 %. Lietuva gana sėkmingai panaudojo savo geografinės padėties privalumus ir tapo prekių tranzito tarp rytų ir Vakarų aptarnavimo šalimi, nors transporto darbą trikdė netobulos sienų pervažiavimo ir muitinės procedūros. Krovinių pervežimai Lietuvos geležinkeliais padidėjo 4.3 %, o Lietuvos vežėjai savo dalį padidino pervežimu autotransporto rinkoje Rytų- Vakarų koridoriumi iki 70.0 %. Sėkmingai plėtojosi ir oro transporto darbas.1997 m. Lietuvos aviakompanijų lėktuvais buvo pervežta 13.4 % daugiau keleivių ir 50.6 % daugiau krovinių. Toliau buvo modernizuojamas ir plečiamas Klaipėdos uostas, statomas specialus konteinerių terminalas. Nemažai pajamų Lietuvai atnešė susikūręs automobilių remonto ir reeksporto paslaugų sektorius.daug žmonių rado sau darbą ir pragyvenimo šaltinį gabendami padėvėtus automobilius iš vakarų Europos i Rytų turgus ar juos remontuodami. Deja, šiame sektoriuje gautas pajamas ir jame dirbančiųjų skaičių sunku nustatyti, nes daugeliu atveju ši veikla nebuvo formalizuota.
1.3.4.BVP analizės išvada

Atsižvelgiant į sparčius BVP didėjimo tempus,realaus darbo užmokesčio kilimą, beveik padvigubėjusius indėlius bankuose ir kitus faktorius, galima sakyti, kad santykinis bendrųjų šalies santaupų lygio didėjimas nuo 15.3 % 1996 m. iki 16.3 % BVP 1997 – aisiais neatitinka bendrų Lietuvos ekonomikos vystymosi tendencijų, ir tai verčia abejoti šio skaičiaus patikimumu. Labiau tikėtina, kad bendrosios santaupos augo spartesniais tempais, o tai reikštų, kad šalies BVP 1997 m. viršijo oficialios statistikos nurodytus skaičius, nes šešėlinės ekonomikos mastas nebuvo pakankamai įvertintas. Ekspertų vertinimu, 1997 m. Lietuvos BVP sudarė apie 39-40 mlrd. Litų, o palyginamieji analitiniai rodikliai, tokie kaip nacionalinio biudžeto pajamų ar socialinėms reikmėms skiriamų lėšų santykis su BVP, buvo daug mažesni. Galima daryti išvadą, kad ir 1997 m. daug kas nemokėjo mokesčių, todėl sveikatos apsaugai, švietimui, socialinei apsaugai buvo skiriama mažiau lėšų, negu būtų leidusi reali ekonominė situacija. LR statistikos departamento duomenimis, BVP 2001 m., palyginti su 2000 m., išaugo 5,9 proc. (ketvirtąjį ketvirtį _ 7,9 proc.). Išankstiniu vertinimu, 2002 m. I ketvirtį sukurtas BVP siekė 11.06 mln. litų ir, palyginti su 2001 metų atitinkamu laikotarpiu, padidėjo 4,1 proc. Pirmąjį ketvirtį bendrosios pridėtinės vertės augimą lėmė žemės ūkio, elektros tiekimo, vidaus prekybos, draudimo įmonių produkcijos pokyčiai.

2.INFLIACIJA

2.1.Infliacijos turinys

Infliacija (inflation) yra pinigų nuvertėjimas,kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu.Infliacija – tai ne bet koks kainų kilimas, tai nėra tam tikrų prekių arba jų grupių kainų didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios (arba net gali sumažėti).Infliacija yra viena opiausių ir sudėtingiausių šiuolaikinių makroekonominių problemų. Ji pasireiškia prekių kainų kilimu bei pinigų nuvertėjimu ir neigiamai veikia ekonomiką, sukelia daug nepageidaujamų, socialinių padarinių. Nepaisant infliacijos tempų mažėjimo pastaraisiais metais, ji tebėra aktuali.

2. 2.Infliacijos formos
Infliacija gali būti įvairių rūšių. Ją galima skirstyti įvairiais požiūriais, t.y. pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, mastą ir t.t.
Pagal vietą infliacija gali būti lokalinė, pasireiškianti atskirose šalyse, ir pasaulinė, apimanti visas šalis arba šalių grupes. Ankstesniais laikais infliacija buvo vietinė, pasireikšdavo atskirose šalyse, dažniausiai trukdavo neilgai ir baigdavosi pinigų reformomis. Dabar vykstanti infliacija yra pasaulinė. Nepaisant to, šios problemos aktualumas įvairiose šalyse nėra vienodas.
Pagal reiškimosi pobūdį infliacija gali būti atvira ir paslėpta. Atvira infliacija pasireiškia kainų kilimu ir “matoma” išorėje. Paslėptos infliacijos esmė ta, kad kainos formaliai gali išlikti nepakitusios arba didėja ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai. Paslėpta infliacija atsiranda tuomet, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Tai buvo būdinga socialistinėms Šalims. Ten infliacija buvo tramdoma administraciniais būdais. Dėl to dažniausiai didėja deficito mastai, gali būti įvedami talonai ir t.t. Be to, paslėpta infliacija pasireiškia ir tuomet, kai kainų kilimas dirbtinai stabdomas, nustatant viršutines jų kilimo ribas.
Pagal infliacijos mastą, arba intensyvumą, išskiriama šliaužiančioji, šuoliuojančioji infliacija ir hiperinfliacija.
2. 3.Infliacijos priežastys
Infliacijos priežasčių nustatymas – sudėtinga ir diskutuotina problema. Infliacija yra visos ekonomikos funkcionavimo atspindys. Ne veltui ekonomistai ją kartais lygina su kūno temperatūra, kuri gali būti įvairių ligų požymis.Nepaisant tam tikrų skirtumų, dabartiniu metu tarp ekonomistų gaji nuomonė, kad infliacija yra daugelio veiksnių pasekmė. Naudojant svarbiausią makroekonominį modelį, t.y. bendrosios paklausos-bendrosios pasiūlos sąveikos modelį (AD-AS), išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės:

1.Bendrosios pasiūlos pokyčių skatinama infliacija vadinama.

2.Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija, vadinama paklausos, arba vartotojų,infliacija kaštų infliacija .
Infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas (ADT) ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas. Šias infliacijos priežastis aptarsime atskirai.

2.3.1.Bendrosios paklausos sukelta infliacija
Didėjant bendrajai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis bei kainos. Kol gamybinių išteklių pakanka, gamybą galima išplėsti, nedidinant kainų. Taip gali būti, kai turima pakankamai kapitalo, yra laisvos darbo jėgos.Kainos kyla tuomet, kai bendroji paklausa padidėja, ekonomikai jau veikiant visu pajėgumu, t.y. pasiekus potencialųjį nacionalinio produkto lygį Yp. Jeigu ekonomikoje yra visiškas užimtumas ir panaudojami visi kiti gamybiniai ištekliai, tuomet padidėjusią paklausą galima patenkinti tik kylant kainoms.Bendroji paklausa gali keistis, keičiantis jos sudedamosioms dalims -vartojimui, investicijoms, vyriausybės išlaidoms ir grynajam eksportui. Tai buvo išnagrinėta ankstesniuose skyriuose. Taip pat jau žinome, kad bendroji paklausa didėja, naudojant skatinančiąsias – fiskalinę ir monetarinę – politikas.Paprasčiausias paklausos infliacijos modelis pateiktas 1 paveiksle. Pradinė padėtis – pageidautina ekonominė pusiausvyra, taške E0. Tarkime, kad bendroji paklausa padidėja, todėl AD0 kreivė persikelia į dešinę, į padėtį AD, trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė AS lieka toje pačioje padėtyje. Todėl ilgojo laikotarpio pusiausvyra sutrinka (taškas E0), susiklosto nauja trumpojo laikotarpio pusiausvyra taške EI. Kainų lygis pakyla nuo P0 iki Ph realioji gamybos apimtis padidėja nuo Yp iki YEi.

1 pa v. Paklausos infliacija
Pakilus galutinių produktų kainoms, pradeda kilti ir gamybos veiksnių kainos. Dėl to padidėja gamybos kaštai ir sumažėja bendroji pasiūla. Todėl trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė persikelia į viršų. Jei bendrosios paklausos kreivė lieka toje pačioje, naujoje ADi padėtyje, tai ekonominė sistema judės šia kreive tol, kol susidarys nauja ilgalaikė pusiausvyra. Kainų lygis pakils dar daugiau, o realioji gamybos apimtis grįš į pradinę ilgalaikės pusiausvyros padėtį YP.
Jei bendrosios paklausos padidėjimas yra ne vienkartinis, o ilgalaikis procesas, tuomet realioji gamybos apimtis tuo laikotarpiu bus palaikoma aukščiau potencialiojo lygio, o kainų lygis visą laiką kils.
Pagrindinės priežastys, kurios sukelia infliaciją, inspiruojamą bendrosios paklausos pokyčių, yra šios:
1. Šiuolaikinių pinigų pasiūlos ypatybės;
2. Deficitiniai valstybių biudžetai;
3. Noras išvengti įprastų mokesčių didinimo ir kt.

2.3.2.Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija
Šiuo atveju infliaciją sukelia veiksniai, dėl kurių bendroji pasiūla sumažėja. Pirmiausia tai veiksniai, didinantys kaštus, o vėliau ir kainas. Paklausos infliacijos pradinė sąlyga yra pinigų pasiūlos didėjimas, o esant kaštų infliacijai – priklausomybė priešinga. Pirminė priežastis yra kainų kilimas o pasekmė – pinigų pasiūlos didinimas. Vadinasi, pinigai infliacijos procese gali atlikti aktyvų arba pasyvų vaidmenį , t.y. prisiderinti prie kainų kilimo, kurį sukelia kitos priežastys, nesusijusios su pinigų kiekiu. Todėl ir perteklinė pinigų emisija ne visada yra aktyvi infliacijos priežastis. Neretai tai būna reakcija į kainų kilimą, sukeltą kitų priežasčių.
Pradinė būsena – pageidautina pusiausvyra taške E0. Tarkime, kad bendroji pasiūla sumažėja, todėl AŠ kreivė persikelia iš padėties AS0 į padėtį ASi. Jei bendroji paklausa nekinta, tai AD kreivė lieka toje pačioje padėtyje. Ilgalaikė pusiausvyra, buvusi taške E0, suyra, susiklosto nauja, trumpalaikė, pusiausvyra taške EI. Kainų lygis pakyla nuo PO iki F/, o realioji gamybos apimtis sumažėja nuo YP iki YE1. Tokia ekonomikos būsena, kai realioji gamybos apimtis mažėja, o kainų lygis kyla, vadinama stagfliacija. Stagfliacijos sąvoka kilusi iš lotynų kalbos žodžių “stagnatio” (sąstingis, sustingimas) ir “infliatio” (išpūtimas). Tai gamybos nuosmukio ir kainų kilimo derinys.

3 pav. Pasiūlos infliacija

Pagrindinės pasiūlos infliacijos priežastys yra šios:
Staigūs bendrosios pasiūlos pasikeitimai (sumažėjimai);
Šiuolaikinės darbo užmokesčio formavimosi ypatybės;
Infliacijos lūkesčiai.

2.4.Infliacijos pasekmės

Infliacija kartais vertinama kaip socialinė nelaimė ir laikoma tokia pat opia problema kaip ir nedarbas. Tokį požiūrį išpopuliarino A. Okunas, apibrėždamas “skurdo indeksą” kaip infliacijos ir nedarbo lygių sumą. M. Fridmanas infliaciją apibūdino maždaug taip: infliacija yra liga, sunki liga, kartais net mirtina; tai liga, kuri tam tikromis aplinkybėmis gali sunaikinti ištisą visuomenę.
Kiti ekonomistai tvirtina, kad infliacijos padaryta žala yra minimali. Pavyzdžiui, JAV ekonomistas Džonas Tobinas teigia, kad infliacija labai išpūsta kaip socialinė nelaimė.
Egzistuojant infliacijai, aiškiai matomi du dalykai – pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Dėl to pardavėjai- laimi, o pirkėjai pralaimi. Kitos infliacijos pasekmės nėra tokios aiškios ir išoriškai matomos.
Vadinasi, infliacijos pasekmės, taip pat ir su ja susiję nuostoliai, nėra tokie aiškūs ir neginčytini kaip nuostoliai dėl nedarbo.
Infliacijos socialinės ir ekonominės pasekmės priklauso nuo jos tempų, jų kitimo ir nuo to, ar ji laukiama, numatyta, ar netikėta.
Daugelio ekonomistų nuomone, nedideli infliacijos tempai (2-3 proc. į metus) yra netgi naudingi. Tuo atveju pagyvėja investicinė veikla, plečiasi realioji gamybos apimtis ir mažėja nedarbas. Remiantis tam tikrais tyrimais nustatyta, kad kritinis infliacijos lygis – tai vidutiniai metiniai jos tempai – nuo 1,1 iki 4,7 procentų. Tai reiškia, kad, viršijus šį infliacijos lygį, ekonomikos kilimo tempai pradeda mažėti. Tuo atveju ekonomika dar kyla, tačiau kiekvienas papildomas infliacijos padidėjimo procentas lėtina jos augimo tempus. Be to, didėjant infliacijos tempams, stiprėja ir negatyvus jos poveikis ekonomikos kilimui. Viršutinė metinės infliacijos riba, kurią pasiekus ekonomika apskritai nustoja kilti ir prasideda jos smukimas, yra 25-49 procentai. Tai reiškia, kad ekonomikos pokyčio tempai tampa neigiami, jei infliacija peržengia šias ribas.
Nagrinėjant infliacijos pasekmes, ypač svarbu išskirti numatytą ir netikėtą infliaciją:
1.Numatyta infliacija (expected inflation) – tikėtina infliacija, į kurią atsižvelgiama ūkio subjektų lūkesčiuose ir elgesyje, jai žmonės daugiau ar mažiau būna pasirengę.

2.Netikėta infliacija (unexpected inflation) reiškia, kad faktiškas infliacijos tempas p skiriasi nuo numatyto pe,dažniausiai jį viršydamas, t.y. p > pe .
Netikėtos infliacijos pasekmės yra skausmingesnės, negu numatytos infliacijos. Pagrindinės netikėtos infliacijos pasekmės, pasižymi perskirstymo savybėmis. Tai reiškia, kad netikėti infliacijos tempų pokyčiai yra pajamų ir turto tarp įvairių ūkio subjektų, įvairių gyventojų grupių perskirstymo veiksnys. Galima tvirtinti, kad šioje situacijoje infliacija vienus “apmokestina”, o kitiems teikia “subsidijas”, t.y. iš vienų atima, o kitiems prideda. Be to, tas perskirstymas vyksta savaime, gaivališkai, nepaisant to, ar žmogus jaunas, ar senas, ar sveikas, ar ligotas, ar turtingas, ar vargšas. Todėl kartais taikliai pabrėžiama, kad “infliacija neturi visuomeninės sąmonės”.

2.5.Infliacijos mažinimo būdai
Infliacijos problema gali būti sprendžiama įvairiais būdais. Tai priklauso ne tik nuo infliacinių procesų trukmės, intensyvumo, bet ir kitų šalies politinių bei ekonominių sąlygų. Kai kuriais atvejais, dažniausiai esant hiperinfliacijai, gali būti imamasi pinigų reformų. Jų metu labai nuvertėję seni pinigai tam tikru santykiu keičiami naujais. Keitimo tikslas – sumažinti pinigų kiekį apyvartoje, taip pat ir infliacijos lygį. Nauji pinigai gali būti įvedami ir kitais atvejais, pavyzdžiui, susikūrus naujoms valstybėms.
Infliacijai mažinti ir kitoms jos problemoms spręsti dažniausiai pasitelkiama tam tikra valstybės ekonominė politika. Svarbiausias jos tikslas -mažinti infliaciją, veikiant ją sukeliančias priežastis, stengiantis jas pašalinti. Be toji turi padėti švelninti ir neigiamus infliacijos padarinius.
Infliacijos mažinimo ir kitų jos problemų sprendimo būdai yra šie:
1. Pajamų indeksavimas- pajamų didinimas proporcingai infliacijos lygiui.
2. Infliacijos kontrolė (darbo užmokesčio ir kainų kontrolė);

3.NEDARBAS
3.1.Nedarbo rodikliai
3.1. 1.Nedarbo lygis

Nedarbo lygis – asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, bet nerandančių atitinkamo darbo skaičiaus santykis su bendru darbingų ir norinčių dirbti gyventojų skaičiumi. Rinkos ekonomikai būdingas nedarbas. Darbingų gyventojų dalis darbo atžvilgiu yra tam tikrame judėjime. Vieni darbuotojai išeina iš darbo, kiti įsidarbina, kiti ieško darbo. Šis pastovus darbo išteklių judėjimas į nedarbą ir iš jo apsprendžia, kad dalis darbuotojų tam tikrą laiką yra nedarbo būsenoje. L – visuminė darbo jėga; E – dirbančių žmonių skaičius; U – neturinčių darbo žmonių skaičius. L = E + U/L = nedarbo lygis (%)Tariama L yra pastovi. Atmetamas natūralus gyventojų skaičiaus prieaugis. Nedarbo lygis priklauso nuo atleidimo iš darbo lygio ir įdarbinimo lygio. Kuo didesnis atleidimo iš darbo lygis, tuo didesnis nedarbas. Tokia natūrali užimtumo ir nedarbo priklausomybė.

3.1.2.Nedarbo trukmė

Kitas nedarbo rodiklis – nedarbo trukmė priklauso nuo nedarbo formos. Šie nedarbo trukmės duomenys skaičiuojami, nes jie labai svarbūs valstybinei nedarbo politikai rengti.Jei nedarbas trumpalaikis, tai turi frikcinę formą ir yra neišvengiamas (išėjimas iš darbo ir įsidarbinimas kitur). Ilgalaikis nedarbas – laukimo nedarbo forma. Ilgalaikiu bedarbiu vadinamas asmuo,kuris neturi darbo ir yra užsiregistravęs darbo biržoje ilgiau nei 12 mėnesių. Nuo 1993m., kai pirmą kartą buvo užregistruoti ilgalaikiai bedarbiai,jų padaugėjo iki 16.3 % 1996-ųjų pabaigoje. Per 1997 m. šių bedarbių pavyko sumažinti iki 12.6 %. Darbo jėgos tyrimų duomenimis, ilgalaikių bedarbių yra daugiau, jie sudaro 25.2 % visų bedarbių. Dauguma ilgalaikių bedarbių yra vyresnio amžiaus,turintys sveikatos problemų, todėl negalintys dirbti kai kurių darbų, taip pat asocialūs, vengiantys darbo asmenys. Šių asmenų įdarbinimas bei socialinė parama yra rimta problema, kuriai spręsti reikalingos ne tik darbo biržos pastangos. Darbo birža, spręsdama ilgalaikės bedarbystės problemą, nuo 1998 m. siekia kiekvienam naujai užsiregistravusiam bedarbiui per 12 mėnesių pasiūlyti dalyvauti darbo rinkos politikos programose. Ši priemonė per 1998 m. devynis mėnesius iš dalies sąlygojo registruotų darbo biržose ilgalaikių bedarbių dalies sumažėjimą iki 11.6 %. Be to, ilgalaikiai bedarbiai sudarė ketvirtadalį visų bedarbių, įtrauktų į aktyvias darbo rinkos politikos priemones. Dažnai vien darbo rinkos politikos priemonėmis neįmanoma išspręsti šios problemos, tam tikrai kategorijai ilgalaikių bedarbių būtina socialinė ir psichologinė parama.

3.1.3.Bedarbių struktūra pagal amžių

Darbo biržoje registruotų bedarbių didžiąją dalį sudaro paties darbingiausio amžiaus asmenys – nuo 30 iki 49 metų amžiaus,kas ketvirtas penktas – jaunimas iki 24 metų. Iki 18 metų ir priešpensinio amžiaus bedarbiai sudaro nedidelę dalį. Daugėja bedarbių, peržengusių 50 metų amžiaus ribą, jiems labiausiai gresia ilgalaike bedarbystė,nes šios amžiaus grupės asmenis,kaip ir jaunimą, yra sunku integruoti i darbo rinką. Įdarbinti šių grupių asmenis sudėtinga dėl to, kad neretai jų specialybė neatitinka darbo rinkos poreikių arba jų kvalifikacija yra per žema,jie neturi darbinės patirties (tai būdinga jauniems žmonėms), taip pat dėl kai kurių darbdavių negatyvios nuostatos vyresnio amžiaus asmenų atžvilgiu.Darbo jėgos tyrimų duomenys rodo panašią bedarbių amžiaus struktūrą: didžiąją dalį – 48.3 % sudaro 30-49 metų amžiaus asmenys. Jaunimo iki 24 metų dalis – 26 % ir, priešingai nei tarp registruotų bedarbių, pastebima augimo tendencija: 1996 m. šios amžiaus grupės asmenų buvo 22.7 %.Bedarbių, vyresnių nei 50 metų amžiaus, dalis,gyventojų apklausos duomenimis, panašiai kaip ir registruotų darbo biržose, apie 13%.

3.1.4.Bedarbiai pagal lytį

Nuo 1993 m. moterų per metus darbo biržos užregistruoja mažiau nei vyrų,ir jų kasmet mažėja.Tačiau moterys ir toliau sudaro daugiau kaip puse visų registruotų darbo biržose bedarbių,nors jų dalis sumažėjo nuo 54.5 % 1997 m. sausio 1 d. Iki 51.5 % 1998-ųjų sausio 1 d.Moterų nedarbo lygis yra aukštesnis,nei vyrų,nors išsilavinimu moterys lenkia vyrus.Tačiau iš nepasirengusių darbo rinkai – neturinčių reikiamos profesijos,darbines patirties,žemos kvalifikacijos bedarbių daugiau kaip puse taip pat sudaro moterys,Nemaža dalis moterų yra pasyvios,profesine ir psichologine prasme mažiau mobilios nei vyrai. 25 -35 metų amžiaus moterys augina vaikus, ir po ilgos pertraukos grįžus i darbo rinka joms sunkiau įsidarbinti dėl prarastos kvalifikacijos, kai kurių darbdavių negatyvaus požiūrio į moteris darbuotojas, ypač turinčias vaikų. Tuo iš dalies galima paaiškinti aukštesnį moterų nedarbo lygį.

3.1.5.Bedarbiai pagal ankstesnę ekonominę veiklą

Pagal darbo biržos duomenis matomi pokyčiai 1997 m. bedarbių struktūroje pagal ekonominę veiklą. Sumažėjo dalis bedarbių, dirbusių pramonėje (nuo 25.1 iki 21.2 %), statyboje (nuo 7.9 iki 7.2 %) bei paslaugų srityje (nuo 45.3 iki 43.4 %).Iširus žemės ūkio bendrovėms ir nepakankamai sparčiai kuriantis savarankiškiems ūkiams, besikreipiančių i darbo biržas atleistų iš žemės ūkio šakų asmenų dalis, palyginti su bendru bedarbių skaičiumi, padidėjo nuo 12.3 iki 18 %. Kaimo gyventojai, besiverčiantys iš 2-3 hektarų žemės, jaučia didelį papildomo darbo, kaip pajamų šaltinio, poreikį. Didėjantis nedarbas tarp kaimo gyventojų tampa sudėtinga problema, nes darbo vietų yra gerokai mažiau nei darbo ieškančių asmenų. Siekiant bent iš dalies spręsti kaimo gyventojų užimtumo problemą, būtina skatinti darbo rinkos profesinį mokymą ir teritorinį darbo mobilumą.Darbo jėgos tyrimų duomenimis, anksčiau dirbusių pramonėje dalis yra gerokai didesnė- 32.4%, statyboje- 12.4 %,tačiau iš žemės ūkio –tik 8.2 %.

3.1.3.Nedarbo struktūros pokyčiai ir dinamika.

Tai struktūrinio nedarbo charakteristika. Sparčiai vystantis naujovėms kinta atskirų ūkio šakų struktūra ir kinta darbo jėgos D ir S atskirose šakose. Vyksta gamybos techninio aprūpinimo didėjimas, kuriam reikia aukštesnės kvalifikacijos darbuotojo. Be to, ekonomika vystosi cikliškai, todėl minimuose nedarbas padidėja. Bendra tendencija – nedarbas auga. Tai bandoma aiškinti: gerėja darbuotojų sveikata, mokslo, technikos pažanga.

3.2.Frikcinis nedarbas ir valstybės politika

Gamybai ir verslui reikalinga ne aplamai darbo jėga, o tam tikros struktūros, turinti požymius ir savybes, todėl viena iš nedarbo priežasčių – reikalingas laikotarpis per kurį susiderintų darbo jėgos struktūra su laisvų darbo vietų struktūra. Rinkos pusiausvyros modelis numato šių struktūrų atitikimą – bet kuris darbuotojas tinka bet kuriai darbo jėgai, taip tariama. Rinka būtų pusiausvyroje. Tikrovėje darbuotojai turi nevienodus polinkius, sugebėjimus ir kiekvienai konkrečiai darbo vietai reikalingas konkrečių sugebėjimų žmogus. Informacijai apie darbo vietas ir į jas besisiūlančius taip pat reikia atitinkamo laikotarpio. Nedarbas atsirandantis dėl darbo jėgos ir darbo struktūrų suderinimo, vadinamas frikciniu nedarbu. Tam tikras frikcinio nedarbo lygis neišvengiamas, nes ekonomika kinta. Svyruoja D, darbo jėgai. Kinta ne tik D ir S kiekiai, bet ir ekonomikos struktūra. Pareikalavimas vienoms prekėms didėja, kitoms mažėja, keičiasi gamybos struktūra : įmonės užsidaro ar plečia veiklą. Pagal tai keičiasi darbo jėga. D’os struktūriniai pokyčiai darbo jėgai vyksta nepaliaujamai, todėl frikcinis nedarbas pastoviai egzistuoja (jis yra natūralus). Valstybė bando mažinti natūralų nedarbo lygį. Platinama informacija apie laisvas darbo vietas. Kuriamos valst. darbuotojų perkvalifikavimo struktūros – padeda įsigyti kitą profesiją. Jei priemonės efektyvios, nedarbas mažėja. Veikia nedarbo draudimo valstybinė sistema, kurios poveikio rezultatas – frikcinio nedarbo padidinimas. Darbuotojas netekęs darbo tam tikrą laiką gauna nedarbo pašalpą. Pašalpų ir kompensacijų mokėjimas sušvelnina nedarbo pasekmes, bet kartu didina frikcinį nedarbą ir natūralų nedarbo lygį.
3. 3.Darbo užmokesčio įtaka nedarbui

Tiesioginę įtaką nedarbui turi darbo užmokestis, kuris negali greitai ir lanksčiai prisitaikyti prie darbo jėgos D ir S pokyčių. Teoriškai pagal rinkos modelį darbo D ir S turi balansuotis ir pusiausvyros taškas suformuoja darbo kainą (užmokestį). Tačiau realusis darbo užmokestis taip greit kaip D ir S nekinta. Neretai jis yra aukštesniame lygyje nei pusiausvyra. Realus darbo užmokestis yra virš pusiausvyros lygio. Darbo D viršija darbo S. Realus darbo užmokestis nemažėja ir įmonėms tenka mažinti darbuotojų skaičių. Kuo W/P bus didesnis, tuo aukštesnis nedarbo lygis. Nedarbas, kurį iššaukia realaus darbo užmokesčio nesugebėjimas prisitaikyti prie darbo D ir S pusiausvyros lygių pokyčių, vadinamas laukimo nedarbu. Faktinis darbo užmokesčio lygis viršija darbo D ir S pusiausvyros lygį. Darbdaviai gali sumažinti darbo užmokestį ir susidarytų darbo jėgos D ir S pusiausvyra, bet įmonė to padaryti negali, nes:
1. Visose valstybėse yra minimalaus darbo užmokesčio įstatymas.
2. Veikia profsąjungos, turinčios monopolinę valdžią darbo rinkoje.
3. Darbo užmokesčio dydžiu įmonė skatina savo darbuotojus geriau dirbti.

Daugumoje šalių darbo užmokestis atsižvelgiant į darbo sudėtingumą ir darbuotojų kvalifikaciją yra įstatymiškai diferencijuotas. Be to, atsižvelgiant į infliaciją, darbo užmokestis yra indeksuojamas. Profesinės sąjungos ir darbdaviai sudaro kolektyvines sutartis, kuriose numatomos ne tik darbo sąlygos, bet ir užmokestis. Įmonės, suinteresuotos išlaikyti geresnius darbuotojus, moka didesnį užmokestį.

Nedarbas Lietuvoje pradėjo didėti nuo 1997 m. vasaros. Tai sutapo su vyriausybės sprendimu nuo 330 iki 400 litų padidinti minimalią algą. „Ekonomikos teoretikams nekelia abejonių ryšys tarp darbo užmokesčio ir nedarbo. Minimalios algos didinimas didina nedarbą“,- teigia ekonomikos mokslų daktaras Ramūnas Darulis. Ekspertų nuomone,nedarbas dėl padidintos minimalios algos padidėjo 0.2 – 0.4 punkto. Poveikis pasireiškė ne iš karto, tačiau jis yra ilgalaikis – nedarbas ir toliau didės. Padidinta minimali alga išstūmė iš darbo rinkos pigią darbo jėgą ir sezoninį darbą siūlančioms įmonėms sukėlė papildomų rūpesčių. Įmonė „Akmenės melioracija“ žiemą gali pasiūlyti mažiau darbo, tačiau nenori atleisti darbuotojų – vasarą vietoj jų tektų samdyti atsitiktinius žmones. Darbuotojai sutinka gauti tiek, kiek uždirba. Papildomų pajamų pragyvenimui jie gauna iš savo ūkių. Tačiau darbdaviui per brangu mokėti po 400 litų, kai uždirbama tik 100 ar 200 litų. Žemės ūkyje dirbantys žmonės sutiktų gauti 200 litų ar mažiau, tačiau tokio dydžio mokėti algą draudžiama. Kai žiemą nėra darbo, darbdavys turi juos atleisti, mokėti išeitines pašalpas, o vasarą vėl priimti. Kaimo gyventojams tokie pasikeitimai nesuprantami ir psichologiškai nepriimtini. Padidinta minimali alga tapo kliūtimi ateiti į legalią darbo rinką. Žmonės dirba nelegaliai ir registruojasi darbo biržose.

Išvados

Šalies ekonomikoje pastaraisiais metais BVP augimo tempai paspartėjo, infliacija sumažėjo iki vieno skaitmens,skolinimosi kaštai atpigo, o privačios investicijos smarkiai išaugo. Paslaugų sferos plėtra pakeitė ūkio struktūrą, ir ji ėmė labiau atitikti išsivysčiusių šalių ekonomikos sanklodą. Per reformų metus šalyje pavyko sukurti stabilią makroekonominę aplinką, leidžiančią išlaikyti aukštus, augiau nei 5.0 %, ekonomikos augimo tempus, o tai atitiko Lietuvos tikslus integruotis į Europos sąjungą. Lietuva tapo viena iš viena iš Centrinės ir Rytų Europos šalių, kuriose sparčiausiai vystėsi ekonomika, savo plėtros sparta beveik dvigubai lenkianti vidutinius regiono ekonomikų augimo mastus.Pagrindinė ekonominės politikos problema tapo socialinių- ūkinių reformų vykdymo eiliškumo bei įgyvendinimo tempų, užtikrinančių spartų BVP augimą, tinkamas patikimas, kad nebūtų pažeistas šalies finansinės pozicijos stabilumas. Teigiami ekonomikos poslinkiai turi įtakos kasdieniniam gyvenimui. Sparčiai pakyla mėnesinės disponuojamos pajamos vidutiniškai vienam namų ūkio nariui, padidėja nedirbančio pensininko senatvės pensija. Ypač svarbūs struktūriniai pajamų pokyčiai: didėja realios piniginės ir samdomojo darbo pajamos bei mažėja pajamų nelygybė, didėjant skurdžiausiųjų pajamoms. Sustiprėjusi gyventojų perkamoji galia sudaro galimybę daugiau vartoti.

Turinys
1.BENDRASINIS NACIONALINIS PRODUKTAS (BNP) 2
1.1.Bendro nacionalinio produkto struktūra 2
1. 2.Bendro nacionalinio produkto skaičiavimas 2
1. 2.1.Defliatorius 2
1. 2. 2 Nacionalinių sąskaitų sistema 2
1.3. Šalies bendro vidaus produkto analizė 1997 m. 3
1.3.1. Žemės ūkis 4
1.3.2.Pramonė 4
1.3.3.Paslaugų sektorius 5
1.3.4.BVP analizės išvada 5
2.INFLIACIJA 7
2.1.Infliacijos turinys 7
2. 2.Infliacijos formos 7
2. 3.Infliacijos priežastys 7
2.3.1.Bendrosios paklausos sukelta infliacija 8
2.3.2.Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija 8
2.4.Infliacijos pasekmės 9
2.5.Infliacijos mažinimo būdai 10
3.NEDARBAS 11
3.1.Nedarbo rodikliai 11
3.1. 1.Nedarbo lygis 11
3.1.2.Nedarbo trukmė 11
3.1.3.Bedarbių struktūra pagal amžių 12
3.1.4.Bedarbiai pagal lytį 12
3.1.5.Bedarbiai pagal ankstesnę ekonominę veiklą 13
3.2.Frikcinis nedarbas ir valstybės politika 13
3. 3.Darbo užmokesčio įtaka nedarbui 14
Išvados 15
Turinys 16

Literatūra:

1. Čičinskas J., Dobravolskas A., Tamošiūnas R. ir kiti Ekonomikos etiudai , -115-157 p.
2. Darbo apmokėjimas 1997m. –V ., 1998. – p. 70
3. „Kauno diena“. Argumentai. 1998, spalis14,p.15.
4. Lietuva: ataskaita apie nacionalines sąskaitas. Statistikos rinkinys. –v., 1999
5. Makroekonomika, KTU. Kaunas, Technologija 2001, -31 -152 p., -368-445 p.
6. Makroekonomika „Ekonomikos teorijos kursas“ 2 dalis Kaunas, Technologija 1992, -137-146 p.
7. G. Nausėda Pajamų politika ir ekonomikos stabilizavimas, -8 -47 p.
8. http://www1.std.lt/htm-psl/biuletenis/2002/2002_3/leidiniai.htm
9. http://www.jt.lt/Analitika/Naujienos_Makro1.asp?Kur=0&ID=24052
10. http://www.turtas.lt/Ataskaitos/ataskaitaL1997VA.htm#7Lietuva. Ekonomikos apžvalga
11. http://www.tslk.lt/tsz/55/ivykdyta.html

Leave a Comment