Cervanteso gyvenimas buvo beveik toks pat kupinas nuotykių, kaip ir jo herojaus Don Kichoto. Jis gimė sename universiteto miestelyje Alkala de Enarese, savamokslio gydytojo nuskurdusioje šeimoje. Išsimokslinimą gavo vienoje Madrido humanitarinėje mokykloje, kur išryškėjo jo literatūriniai gabumai. Tarnaudamas italui kardinolui, Cervantesas 1560 m. pabaigoje pateko į Italiją ir netrukus buvo paimtas į Ispanijos kariuomenę, veikusią Italijoje. Garsiajame jūrų mūšyje su turkais prie Lepanto 1571 m. Cervantesas pasižymėjo narsa, tačiau iš arkebuzos buvo sunkiai sužeistas į kairiąją ranką, kuri iki gyvenimo pabaigos liko suparalyžiuota. 1575 m. Cervantesas nusprendė grįžti į Ispaniją, tačiau laivą, kuriuo jis plaukė, Viduržemio jūroje užpuolė turkai piratai. Nelaisvėje Alžyre Cervantesas išbuvo ligi 1580 m. Jam daug kartų grėsė mirties pavojus, tačiau per stebuklą išsigelbėdavo. (Kupiną nuotykių Cervanteso gyvenimą spalvingai pavaizdavo vokiečių rašytojas B. Frankas istoriniame biografiniame romane „Servantesas”, liet. 1971).
Grįžęs namo, skurdo spiriamas Cervantesas ėmėsi visokių atsitiktinių darbų. Jis dirbo kariuomenės tiekėju, mokesčių rinkėju. Apkaltintas pinigų išeikvojimu, porą kartų buvo patekęs į kalėjimą. Šimtmečio pabaigoje rašė daugiausia pjeses, nes teatras Ispanijoje darėsi vis populiaresnis ir jas rašant buvo galima prisidurti pragyvenimui. 1585 m. pasirodė jo pastoralinis romanas „Galatėja”, kuris liko neužbaigtas. Nuo nepritekliaus Cervanteso neišgelbėjo nė didelis „Don Kichoto” pirmosios dalies pasisekimas. Kūrinį užbaigti sunkino kažkokio Avellanedos (Aveljaneda) paskelbtas suklastotas „Don Kichoto” tęsinys, kur buvo visaip stengiamasi sumenkinti Cervanteso originalą.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais Cervantesas tapo dvasininku ir pamokslavo gimtajame Alkalos miestelyje. 1613 m. išėjo 12 novelių rinkinys „Pamokomosios novelės”; knygoje rašytojas pasirodo esąs visapusiškas pamokslininkas virtuozas. 1615 m. buvo išleistas jo pjesių rinkinys „Aštuonios komedijos ir aštuonetas intermedijų”, o 1614 m. – eiliuota literatūrinė satyra apie ispanų literatūrą „Kelionė į Parnasą”. Cervantesas mirė Madride tais pačiais metais, kai Anglijoje savo gyvenimo kelią užbaigė kitas visų laikų dvasios galiūnas – Shakespeare’as. Po Cervanteso mirties, 1617 m., buvo išspausdintas jo riterinis romanas „Persileso ir Sichismundos kančios”.
Pasak paties autoriaus, „Don Kichotas” buvo parašytas kaip riterinių romanų parodija, išjuokianti jų netikroviškus svaičiojimus, absurdiškus nuotykius. „Don Kichotas” yra vienas iš pačių humoristiškiausių pasaulinės literatūros romanų. Cervanteso amžininkai bei XVIII a. skaitytojai suvokė kūrinį kaip linksmą ir nuotaikingą komediją. Tik vokiečių romantikai (broliai Schlegeliai, L. Tieckas) XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje Cervanteso romane įžvelgė gilesnį filosofinį turinį. Jų nuomone, Don Kichoto kelias simbobzuoja žmogui ir apskritai žmonijai būdingą nuolatinį tragišką prieštaravimą tarp idealų ir tikrovės – tai buvo ir pačių romantikų pasaulėjautos skausmo šaltinis. Vėliau „Don Kichoto” filosofinis aiškinimas buvo gerokai papildytas.
Parodijinis sąmojis pradedamas tuo, kad herojui, neturtingam užkampio hidalgui (bajorui) Don Kichotui, išprotėjusiam nuo riterinių romanų skaitymo ir įsivaizduojančiam save esant klajojantį riterį, kyla noras įgyvendinti svajonę apie senovinę riterystę istoriškai naujoje gyvenamojo meto Ispanijoje, t.y. tikroviškai pavaizduotoje konkretaus laikotarpio aplinkoje. Taigi įsivaizduojami herojaus žygdarbiai – jo vaizduotės padariniai – neišvengiamai turi susidurti su tikrove. Jau čia galima įžiūrėti platų gyvenamojo meto apibendrinimą: Ispanija jau buvo beužmirštanti savo ketinimus užvaldyti pasaulį ir riterinių romanų laikų svaičiojimas apie Ameriką sudarė netikėtą groteskinį kontrastą vargui bei skurdui, į kurį buvo nugrimzdusi Ispanija XVI-XVII a. sandūroje. Tačiau apibendrinimą galima dar labiau išplėsti: daugelis Renesanso kilnių iliuzijų jau buvo sudužusios, nes atsitrenkė į naujųjų laikų veržlųjį egoizmą bei troškimą pasipelnyti. Tą prieštaravimą atspindėjo tiek Montaigne’io (Montenio) esė, tiek Shakespeare’o tragedijos. Romano simboliką iš esmės papildo tai, kad Don Kichotą per jo avantiūras lydi Sančas Pansa (panza ispaniškai reiškia pilvą) – naivus beraštis valstietis, kuris sutinka tapti Don Kichoto ginklanešiu, nes tas atsidėkodamas pažada jam duoti valdyti užkariautą salą. Sančas Pansa praturtina romaną sodria liaudiška kalba, šmaikščiais priežodžiais ir gilios išminties kupinomis patarlėmis.
Kaip dera riteriniuose romanuose. Don Kichotas privalo turėti širdies damą, kuriai galėtų pašvęsti savo žygdarbius. Tokią damą jis įsivaizduoja esant gyvulių šėrikę iš kaimyninio Toboso kaimo, pavadinęs ją Dulsinėja. Ištikima meilė Dulsinėjai Don Kichotą įkvepia visiems jo nuotykiams, tik, priešingai negu riterinių romanų širdies damos, pati Dulsinėja nė karto nepasirodo „Don Kichoto” puslapiuose. Čia Cervantesas tartum pabrėžia Don Kichoto avantiūros ir meilės gryną idealizmą.
Prasideda Don Kichoto ir Sančo Pansos kelionė, kurioje vienas po kito jiems nutinka tragikomiški nuotykiai. Palaikęs La Mančos vėjo malūnus „uvėriais milžinais”. Don Kichotas, sėdėdamas ant savojo Rosinanto (ispaniškai rocin – kuinas), pašėlusiai narsiai puola kautis su tais malūnais; savaime aišku, jis gerokai nukenčia nuo malūno sparnų smūgių. Su tokiu pat įniršiu jis puola ir vienuolius benediktinus, manydamas, kad tai pikti burtininkai, pagrobę prakilniąsias princeses. Ir dvikovoje su „princeses” lydinčiu biskajiečiu, ir daugelyje kitų epizodų Don Kichotas nedvejodamas stato į pavojų savo gyvybę, siekdamas tiktai vieno tikslo – kovoti meilės vardan už teisingumą pasaulyje.
Dauguma Don Kichoto narsių žygių, deja, baigiasi nesėkme. Jis nuolat mušamas, įžeidinėjamas, tampa patyčių objektu (ypač romano antrojoje dalyje, kai didikų draugija linksmindamasi žaidžia neva pritardama jam). Todėl Sančas pakrikštija jį Liūdnojo Vaizdo riteriu. Vėliau Don Kichoto vardas tapo bendriniu, reiškiančiu atitrūkusį nuo tikrovės svajotoją, materialumo nepaisantį idealistą.
Tačiau Don Kichotas ir Sančas Pansa nėra vien kvailių pora, kurių nesąmones išjuokia autorius. Don Kichotas būna pakvaišęs tik tada, kai mintimis nuklysta į riterinius romanus. Kitais atvejais jis, atvirkščiai, giliai suvokia gyvenimą, jo kalbos yra šmaikščios, kupinos išminties. Tai, kad rašytojas sukūrė „protingo pamišėlio” paveikslą, yra vienas iš esminių Cervanteso genialumo apraiškų. Don Kichotas yra dvasiškai paslankus veikėjas, ir juokas romane yra daugiareikšmis. Cervantesas kai kur išjuokia savo herojų, o kai kur atjaučia. Siužetui rutuliojantis, Don Kichoto žygiai, iš pradžių atrodę kone beprasmiški, vis labiau ima reikšti žmogiškumą. Kūrinio pabaigoje Don Kichotas išryškėja kaip humaniškas herojus, doroviniu atžvilgiu neabejotinai pranašesnis už jį pajuokiančius bajorus. Todėl ir jo mirtis, ištikusi herojų iškart po to, kai jis visiškai atgavo blaivų protą, yra tragiškas įvykis.
Sančas Pansa irgi tobulėja. Iš pradžių jam terūpi gerai pasistiprinti ir jį skatina viltis tapti salos valdovu. Tačiau Don Kichoto veikiamas, jis tolydžio ima suprasti gyvenąs ne vien tam, kad valgytų. Nors ir jį ištinka begalė nesėkmių, nuotykiai jam ima taip patikti, jog pagaliau Sančas Pansa lydi Don Kichotą, nesitikėdamas iš to jokio atpildo.
Nors Don Kichotas ir Sančas Pansa įkūnija du visiškai priešingus žmogaus tipus – idealistą ir materialistą – romane tolydžio aiškėja, kad Cervanteso sukurta priešprieša turi žymiai platesnę reikšmę. Jau pačioje bendro kelio pradžioje šeimininko ir ginklanešio santykiai yra gana draugiški (pvz., X perskyrime), o visos patirtos kančios bei nesėkmės jų abipusę draugystę dar labiau sutvirtina. Don Kichotas vadina Sančą geriausiu žmogumi pasaulyje, Sančas savo ruožtu prisipažįsta labai prisirišęs prie savojo pono. Todėl Cervanteso personažų poroje nesunku įžiūrėti vientisą žmogaus simbolį: tai amžinas prieštaravimas tarp žmogaus dvasios ir kūno, bet Don Kichoto ir Sančo draugyste pabrėžiama, kad žmogaus (žmonijos) gyvenimo kelyje vienas svarbiausių tikslų turėtų būti šių dviejų priešingų pradų pusiausvyros paieškos.
Rabelais kūrinyje labiausiai žavi sąmojis, o Cervanteso „Don Kichote” labiausiai patraukia struktūros elementų žaismas. Kaip ir jo tėvynainis žymusis baroko tapytojas Diego Velazquezas (Diegas Velaskesas) rašytojas žaidžia tikrovės atspindžiais, sukuria romano bei istorinės tikrovių susiliejimo regimybę.
Romano kūrimą grįsdamas tariamu autoriumi (IX perskyrime kalbama apie arabų istoriką Sidų Hamadą ben Inkalį), palikes neaiškų pačios istorijos šaltinį ir netgi tikrąjį Don Kichoto vardą, Cervantesas tarsi sąmoningai pabrėžia pasakojimą esant mistišką. Romano antrosios dalies pradžioje Don Kichotas ir Sančas sužino, kad apie juos parašytas romanas; juodu net nagrinėja tiek šio romano, tiek Aveljanedos netikrojo „Don Kichoto” vertybes. Toks metodas leidžia Cervantesui savo mistiškus veikėjus iš romano vėl atkelti šalia skaitytojo, tartum pabrėžiant, kad mitai tebegyvena persikūniję į kitus gyvenimus ir kitus laikus.
Pats Cervantesas poemoje „Kelionė į Parnasą” išreiškė tikėjimą, kad kūrinys pranoks savo laikus. Joje autorius sako, jog „Don Kichotas” buvo parašytas visų laikų liūdniesiems pralinksminti. „Don Kichotas” padarė didelį poveikį XVIII a. romanistams anglams Fieldingui, Smollettui, Sterne’ui. Jo paveiktas Henry Fieldingas (Fildingas) romaną apibūdino kaip „komišką epą, parašytą proza”. Donkichotiškų „protingų pamišėlių”, kuriuos tiesos ir teisingumo ieškojimai, ištikimybė meilei negailestingai supriešina su tikrove, vėliau galima rasti ne vieno pasaulinės literatūros klasiko (Dickenso, Dostojevskio, Ibseno ir kt.) kūriniuose.