Mielas seneli

liūdnu žvilgsniu stebiu rožinę sieną, kurią dabina du paveikslai, perrišti juodu kaspinu. Kairiau mano prosenelio portretas, o dešiniau – išbalęs senelio veidas. Dar dabar turiu tą pilką skarelę, kuri puošia jo kaklą šiame portrete. Ši skarelė jam buvo tarsi talismanas nešęs jam laimę ir sėkmę. Pilkame me- džiagos gabalėlyje slypi visi karščiausi senelio troškimai ir slapčiausios mintys. Tik ta vienintelė me- džiagos atraižėlė, keletas senų drabužių ir rusų kareivio ženkliukas mums primena apie jo gerumą, rūpestį ir satyrinį humoro jausmą, per kuurį senelis prarado ne vieną draugą. Balkšvas senelio veidas visada būdavo įsitempęs ir bailus, tarsi tas drąsus žmogus būtų kažko bijojęs. Gilios, mėlynais ratilais apsivijusios akys būdavo dažnai nukreiptos į vieną tašką rimtu, susimąsčiusiu žvilgsniu, lūpos išblyš-
kusios ir tvirtai suspaustos. Mano senelis niekada nesugebėdavo atsispirti stiklinei rusiško alaus ar vyno, todėl vėliau jo nosis įgavo vyšnios kauliuko spalvą. Raukšlės veide šakojosi sudarydamos ilgą vingiuotą kelią. Vešlūs, trumpi plaukai išliko gražūs ir kerintys iki pat gyvenimo galo, tik užriesti ū-
sai tebuvo ant joo panosės keletą metų. Skaudu man dabar pagalvoti apie senelį, apie taip smagiai pra- leistas akimirkas, apie tas džiugias valandas, kurių man taip trūksta. Pirmą kartą atversiu savo širdį kažkam kitam – ne sau, ir tai bus baltas popieriaus lapas. Tegul ji

is išklauso taip ilgai slėptus mano jausmus. Kiekvieną dieną panyru į praeitį, į tuos laikus kai senelis dar buvo kartu su manimi. Kaip aiškiai atsimenu tą paskutinę dieną. tą nelemtą penktadienį.

Tik atvažiavusi į kaimą, tiesia kryptimi lėkiau namo pusėn, kur mane turėjo pasitikti senelis. Dar nespėjusi atidaryti durų lange išvydau blyškų jo veidą. Tada mūsų žvilgsniai susitiko ir mes lyg sušalę stovėjome žiūrėdami vienas į kitą tol, kol senelis nulenkė galvą ir lėtai krypuodamas kažkur nuėjo, bet greit apsisuko ir sparčiu žingsniu artėjo prie ramunėmis išpaišyto lango, kurio kampelį dengė gležna mano rankutė. Tada mūsų žvilgsniai vėl susipynė ir mes stipriai apkabinome vienas kitą, taip stipriai, jog atrodo, kad ši dviejų žmonių meilė išverstų net pačią tvirčiausią marmuro sie-. ną. Po šilto pasisveikinimo senelis maane nusivedė į kambarį, kuriame stovėjo dailutis pianinas, bet jį skambant galėdavai išgirsti tik trečiadieniais, nes tik tada silpnos senelio rankos lytėdavo pianino klavišus. Tik įžengę į kambarį sėdome prie ąžuolinio staliuko ir valgydami močiutės sausainius su kmynais šnekučiavomės apie viską. Greitakalbe išpasakojau seneliui įdomius nutikimus, rūpesčius, linksmybes, kurios įvyko per tą laiką kai nesimatėme, bet senelis tik švelniai nusišypsojo ir užsiger- damas arbata toliau kramtė tą patį sausainį, kurį pasiėmė jau prieš kelias minutes. Nepaisydama to aš toliau rėžiau jam savo pa
asakaites, užbaigdama sakiniu: “Na, štai ir viskas. Dabar papasakok ką nors ir tu.” Bet senelis tik palinksėjo galva ir vėl ramiai sėdėjo ant tais laikais madingo fotelio. Visa tai: jo susimąstęs žvilgsnis, romi tyla mane dar labiau žavėjo, tad tą akimirką aš irgi šiek tiek patylėjau, bet ilgiau neištvėrusi pakėliau akis aukštyn ir garsiu vaiko balsu surikau: “Seneli,aš tave labai myliu!” ,- ir nežiūrėdama po kojomis lėkiau senelio link. Sustojau ir tvirtai apkabinau jo liemenį. Laimės ran- kos kuteno man pilvą, o didžiulė meilė spurdėjo mano širdyje tarsi maži paukšteliai, norėdami pa- sprukti iš šaltų žmogaus rankų. Kai paukšteliai išsilakstė iš virtuvės pasigirdo balsas: “Jau laikas na-
mo.” Tada senelis uždėjo savo bejėgę ranką ant auksinių mano plaukų ir tyliai kaip kunigas per išpa- žintį pasimeldė už mane. Mintimis su juo atsisveikinau ir kaip drugelis nuplasnojau prie durų, kurių tarpduryje stovėjo mama su tėčiu.

Tada aš ir pamojavau seneliui paskutinį kartą.

Dabar Tau mojuoju dar kartą, bet šį kartą tikrai paskutinį.

Tavo mylima anūkė Neringa

Leave a Comment