Lankytinos vietos
2000-aisias metais Labanoro miestelyje pradėjo veikti Labanoro RP informacinis centras. Jame lankytojai ne tik gali gauti įvairios informacijos, leidinių, bet ir aplankyti nuolat veikiančias parodas, kuriose eksponuojami dailininkų, fotografų, keramikos meistrų, audėjų ir kiti darbai. Gamtos kampelyje lankytojai supažindinami su parko gyvūnijos ir augalijos įvairove. Kasmet informacinį centrą aplanko beveik tūkstantis svečių, daug iš jų – užsieniečiai. Mūsų kraštą labai pamėgo vokiečiai, lenkai, anglai, turėjome svečių net iš tolimos Australijos. Ne tik užsieniečiai, bet ir Labanoro Regioninio parko informacinis centrasLietuvos turistai čia gauna reikiamą informaciją apie mūsų krašto istorinius bei gamtos paminklus, apie poilsiavietes prie ežerų. Norintys pailsėti mokamose ir tvarkingai įrengtose parko poilsiavietėse čia gali įsigyti lankytojo bilietą: vienai parai – 3 Lt, savaitei – 10 Lt, mėnesiui – 30 Lt (kainos nurodytos vienam asmeniui).Labanoro RP informaciniame centre kasmet vyksta įvairios konferencijos, seminarai, paskaitos, vakaronės ir kt. renginiai. Šalia informacinio centro pastato yra dvi vasaros estrados, kuriose organizuojamos šventės ir koncertai. Apie visus numatomus renginius galite sužinoti aplankę mūsų tinklalapio naujienų puslapį.
Molėtų observatorija Įdomus gamtos kampelis Kulionys.Jie yra už 4 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus – Utenos plento. Kaimą supa Želvos, Gilužio, Balčio, Lukštinio, Ilmedo, Ilgiškio ežerai, apaugę žaliais pušynais. O ant kalno, Želvos ežero pusiasalyje, yra piliakalnio liekanų. Šalia dunkso Kaldinių kalvos, apaugusios mišku. Čia ir įsikūrusi Molėtų Astronomijos Observatorija. Vieta galaktikos tyrinėjimams čia labai gera: kalva yra 200 m virš jūros lygio, arti nėra pramonės įmonių, taigi Kulionių padangė neteršiama dūmais. Molėtų observatorijos bokštaiNepasiekia astronomijos observatorijos ir vakariniai rūkai: jie, slinkdami nuo Baltijos, išsisklaido, o nuo mažesnių vietinių rūkų apsaugo miškai.Senasis 63 cm skersmens teleskopas nebepatenkino mokslininkų, todėl pastatytas naujas bokštas, o jo kupole sukonstruotas didžiausias šiaurinėje Europoje 165 cm. skersmens teleskopas reflektorius. Šiuo galingu teleskopu Lietuvos astronomams pasiekiamos galaktikos, esančios už milijardų šviesmečių.
Molėtų observatorija priklauso Teorinės fizikos ir astronomijos institutui. Įkurta 1969 m rudenį. Čia dar dirba Fizikos instituto, VU ir VPU mokslininkai, dėstytojai, doktorantai, ir studentai. Observatoriją kasmet aplanko šimtai ekskursijų, kurių dalyviai supažindinami su Lietuvos ir pasaulio astronomijos naujienomis, teleskopais, nuosta-baus grožio spalvotomis planetų, žvaigždžių, ūkų, spiečių, galaktikų nuotraukomis. Ant observatorijos pietinės sienos įrengtas Saulės laikrodis. Netoli teleskopų bokštų yra mitologinių akmenų rinkinys. Tai dubenuotieji akmenys, senovėje naudoti saugoti gydomajam Perkūno vandeniui.Lietuvos Etnokosmologijos muziejus
Etnokosmologijos muziejus Ant gretimos Kapelių kalvos įsikūręs Etnokosmologijos centras, kuriame lankytojai gali susipažinti su istoriniais ir etnografiniais eksponatais, atspindinčiais žmonių pažiūras į dangų ir pasaulį.Etnokosmologijos centras, įsteigtas 1990 m kovo 15 d. Ištisus metus galima užsisakyti ekskursiją ar paskaitą, dominančia tema. Ekskursijas veda muziejaus moksliniai bendradarbiai. Dažnai pažintis su žmogaus ir Kosmoso sąsajomis išsilieja į sudėtingų filosofinių, mokslinių ar dvasinių problemų aptarimą, diskusijas. Demonstruo-jamos skaidrės ir video medžiaga. Kai kada, šeštadienio popietėmis, centre vyksta platesnio pobūdžio renginiai.Iš aukštų Etnokosmologijos bokštų planuojama pradėti dinaminių dangaus objektų stebėjimų programą, kurioje dalyvaus moksleiviai ir studentai. Lankytojai nakties metu galės teleskopu stebėti tolimuo-sius Visatos objektus.
Mindūnų žvejybos muziejus Molėtų krašte gausu ežerų, tvenkinių, upelių, todėl nuo seno žmonės vertėsi žvejyba. Mindūnų kaime, prie Molėtų – Labanoro kelio, šalia mokyklos įsikūręs žvejybos muziejus. 1988 11 29 jį įkūrė istorijos mokytoja Virginija Mackonienė. Ji kartu su Mindūnų mokyklos moksleiviais, kuriems brangus ir įdomus šis verslas, iš aplinkinių kaimų gyventojų surinko daugybę eksponatų. Muziejus nuolat papildomas naujais eksponatais.Eksponuojami linai ir kanapių pluoštas – pagrindinė žaliava tinklams megzti. Greta ir visi prietaisai: mintuvai, brauktuvės, šepečiai, verpimo ratelis, bezmenai… Viskas, kas reikalinga tinklams. Eksponuojama ir senovinė eldija, kuri atgabenta iš to paties Tramio ežero. Senieji ungurrių gaudymo prietaisai, senoviniai tinklai, bučiai, varžos, venteriai. Seniausias eksponatas yra luotas, ištrauktas iš Tramio ežero. Jis yra išskobtas iš storo medžio kamieno. Iš to paties ežero atgabenta ir senovinė eldija. Senovinis trijų dalių tinklainis (trisienis) – iš lininių siūlų. Visos smulkios žuvys pasprunka, o didžiosios užstringa, taip ir gaudydavo žuveles. Pasvariukai būdavo ir akmeniniai, ir iš vamzdelių. Savo darbo blizgės ir formelės joms gaminti
Peršokšnos gamtos pažintinis takas Kada bevažiuotumėte pro Januliškio kaimelį, nepravažiuokite kryžkelėje pastatytas rodykles, kur trys keliai susikerta. Pasukite link Januliškio girininkijos ir tikrai nepasigailėsite. Būtent nuo ten ir prasideda įžymusis Peršokšnos pažintinis takas. Pasigrožikite gamtos akimirkomis iš šio Peršokšnos pažintinio tako. (Toliau seka automatinis skaidrių demonstravima patogiai įsitaisykite ir stebėkite ekskursiją Peršokšnos pažintiniu taku)
Peršokšnos pažintinis takas Januliškio kaime2000 m. gegužės 21 d. Januliškyje atidarytas pirmasis pažintinis takas Labanoro regioniniame parke. Peršokšnos pažintinis takas įrengtas palei Peršokšnos upę. Takas prasideda nuo pat Januliškio girininkijos, pilnai įrengto tako ilgis bus 4 km. 230 m. ir jame yra 54 unikalūs ar tiesiog įdomūs objektai. Take yra 3 pagrindinės stotelės, kuriose pastatyti stendai su detalia informacija, prie pažintinių objektų išdėstytos lentelės su papildoma informacija . Idėja įrengti pažintinį taką kilo jauniesiems Januliškio kaimo gamtininkams. Vaikai jau senokai tyrinėja Peršokšnos upę. Jie nubraižė keletą tako schemos variantų ir kreipėsi į Labanoro regioninio parko direkcijos darbuotojus bei Švenčionėlių vidurinės mokyklos mokytojas M. Žarnauskienę – JMS “ Ąžuoliukas “ vadovę ir J. Guigienę – ekologų klubo “ Ąžuolas “ vadovę. Iš abiejų schemų gimė galutinė pažintinio tako trasa. Takas buvo įrengtas būtent prie Peršokšnos, nes čia labai daug įdomių objektų. Tai palei taką augantys reti ir unikalūs medžiai: sibiriniai maumedžiai, kalninė guoba, piramidinės formos eglė, vadinamasis Tado Ivanausko juodalksnis, įvairios klevų formos, ąžuolai. Čia galima rasti ir nemažai retų žolinių augalų : sinavadlapį vingirį, apskritalapę kriaušlapę, daugiametį laiškenį, daugiažiedę baltašaknę, aukštąją gegūnę, statųjį atgirį ir kt.Sibiriniai maumedžiai Dar praėjusiame amžiuje Januliškio apylinkių žemės priklausė vienam vokiečių kilmės grafui. Grafas Schneider statėsi dvarą Januliškyje – dabartinės Prūdiškės girininkijos vietoje. Čia buvo įkurtas parkas. Viena eile buvo pasodinta 20 sibirinių maumedžių, alyvų alėjos, guobos ir kiti medžiai. Dabar jiems apie 180 metų. Originalūs savo forma ir ažūriška laja. Iš viso eilėje 13 medžių, jų skersmuo nuo 50 iki 85 cm. Alyvų prieglobstyje anksčiau stovėjo mokykla. Dalis alyvų sunaikinta, statant fermą.
TulžysPeri dešiniajame Peršokšnos upelio krante, nedideliuose skard-žiuose kasa sau urvelius. Kasmet vis kitą, nes pernykštis po žiemos dažnai apgriūva ir gyventi tampa netinkamas. Deda 4- 8 kiaušinius. Per vasarą gali būti 2 – 3 vados. Minta nedidelėmis žuvelėmis, vandens bestuburiais, kurių tyko tupėdamas ant šakelės ar išvartos. Skrenda taip žemai virš vandens, kad net jo paties atspindys susilieja į vieną vaizdinį. Jei žiema nešalta, tulžiai pasilieka žiemoti. Tai vienas iš puošniausių Lietuvos paukščių. Jo nugara mėlynai žalia, pilvas ryškiai rudas. Pabaidytas skrenda prie pat vandens, aštriai šaukdamas “ tyyyt “. Paukštelis baikštus, nepasitiki žmogumi. LututėMaža, trumpauodegė pėlėdžiukė, gyvenanti tik miške, tarp senų pušų ir eglių. Juodoji meleta išskobia uoksus, vėliau juos palieka, o lututė to ir laukia. Ši pelėda aktyvi naktimis, todėl jos gyvenime labai svarbi klausa : abi ausų angos skirtingo dydžio, viena aukščiau, kita žemiau. Bet plunksnuota galva šią asimetriją paslepia ir ji atrodo kaip rutulys. Todėl lututės veidelis yra gražiausias iš visųpelėdų. Kovo mėnesį pasigirsta jų dūsavimas “ u- pu- u –pu… “, jis girdimas per naktį. Taip patinas šaukia patelę prie surasto uokso. Tame pačiame miško plote gali perėti keletą metų. Balandžio – gegužės mėnesį sudeda 3 – 6 kiaušinius, peri 25 – 29 dienas.Minta peliniais graužikais, kartais gaudo smulkius paukščius, vabalus. Daug lutučių sunaikina kiaunės, kurios laipioja medžiais ir “ revizuoja “ inkilus, uoksus. Lututės kiaunių paniškai bijo, o žmogų apžiūrinėja su neslepiamu nuoboduliu.Piramidinė eglėTai paplitusi, bet reta eglių forma – kompaktiškas šakojimosi tipas. Tačiau nedaug kur pamatysi tokią taisyklingą piramidinę lają. Daugelį metų ji augo ant Peršokšnos kranto niekieno nepastebima. Jos grožį kaskart pagirdavo tik rytmečio saulė, paukščio giesmė ir laukinis miško vėjelis.Tado Ivanausko juodalksnisKiekvienas medis turi savo istoriją. Tai ypatingas medis. Iš pirmo žvilgsnio vargu ar pasakysi, kad tai juodalksnis. Savo augumu, storomis šakomis jis greičiau primena ąžuolą. Šiame medyje 1954metais profesorius T. Ivanauskas rado tuščią klykuolės uoksą. Uoksas buvo maždaug 2 m aukštyje nuo žemės, jame rasta plunksnų, keli kiaušinių lukštai. Pasak vietinio eigulio, ten pernai gyveno klykuolės. Dabar ta drevė jau negyvenama, tačiau medžio kamiene yra dar kelios drevės, kuriose mielai apsigyvena klykuolės, žaliosios meletos ir kiti uoksiniai paukščiai. Vėjalandė šilagėlėDaugiametis, 7 – 50 cm aukščio žolinis augalas. Auga sausuose pušynuose, žydi gana anksti, balandžio – gegužės mėnesiais, kai pušynas dar rudas, žaliuoja tik samanos. Vainiklapiai melsvai violetiniai. Tai tikras pušyno papuošalas. Šilagėlė daugiametis augalas, turi stiprias šaknis, todėl nebijo sauso smėlio. Žiedams peržydėjus, ima augti lapai, o žiedų vietoje susidaro pūkų rutulėliai. Visos augalo dalys nuodingos. Sultys, patekusios į akis, burnos gleivinę ar ant jautresnės odos, gali sukelti uždegimą. Stirnos ir briedžiai sunegalavę kartais nuėda augalą kaip vaistą. Pietryčių Lietuvoje dažna, kitur gana reta. Įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Neskinkime jų žiedų, nuskinti jie greitai keičia spalvą ir nusvyra. Geriausia gėrėtis ja gamtoje. Šilagėlė turi daug sinonimų: šilapuris, vėlungė, pravėroji vėlungė ir kt.Apskritalapė kriaušlapėDaugiametis kriaušlapinių šeimos augalas su trapiu, šakotu šakniastiebiu. Auga spygliuočių ir mišriuose miškuose, raistuose ant kupstų, daugiausia paunksmėje, rūgščiuose, pakankamai drėgnuose dirvožemiuose. Stiebas kylantis, tribriaunis, lapai odiški, panašūs į kriaušės lapus ( tikriausiai nuo to kilo ir augalo vardas), susitelkę stiebo pamatinėje dalyje, žaliuoja per žiemą, išsilaiko 2 – 3 metus. Žydi maloniai kvepiančiais rausvais ar baltais žiedeliais, kurie susitelkę į purią, daugiašalę kekę. Augalas nuodingas. Dėmėtoji gegūnėKarpažolinių šeimos 15 – 40 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas kylantis, nešakotas, šiek tiek plaukuotas. Lapai 3 – 8 cm ilgio, lancetiškai ovališki, pakraščiai blakstienoti. Šakniastiebis šliaužian-žtis, gana ilgas. Žydi balandžio – gegužės mėn., žiedai gelsvai žalsvi, varpos pavidalo, išauga lapų pažastyse. Vaisiai subręsta birželio mėnesį. Dauginasi sėklomis, palaipomis ir šakniastiebiais. Vaistams vartojama žolė. Ji pjaunama vasarą. Antžeminė augalo. dalis gali būti vartojama audiniams dažyti mėlyna spalva. Augalas nuodingas.Paprastasis žalčialunkisMažai šakotas, 30 – 150 cm aukščio krūmas. Žievė gelsvai pilka, su rudomis karputėmis. Lapai tik šakučių galuose, pražangialapiai, viršutinė pusė ryškiai žalia, apatinė pilkšvai žalia. Žiedai kvapūs, bekočiai, rožiniai. Žiedai ypač gražiai atrodo anksti pavasarį, visas miškas dar rudas, o žalčialunkis žydi prieš sulapojimą. Žydi kovo – balandžio mėn., kartais, esant ilgiems atlydžiams, gali pražysti net vasario mėnesį. Gana dažnas visoje Lietuvoje. Auga ūksminguose, apydrėgniuose lapuočių ir mišriuose miškuose, krūmais apaugu-siuose upių ir ežerų šlaituose. Visas augalas labai nuodingas. Žiedadulkės gali sukelti akių ir kvėpavimo takų uždegimą. Pakramčius augalo šakutę, sutinsta lūpos, burnos ertmė atrodo lyg išdeginta, gali iškristi dantys. Ypač nuodingi vaisiai – 10 – 12 uogų yra mirtina dozė. Ypač sunkiai apsinuodija vaikai. Augalas įrašytas į saugomų augalų sąrašą. Statusis atgirisDaugiametis, iki 30 cm aukščio, sporinis, visžalis augalas. Stiebas trumpas, gulsčias arba kylantis, negausiai dvišakai išsišakojęs. Šakos stačios, dažnai sudaro tankią puokštę. Dauginasi sporomis, pumpurais. Sporos išauga ne varputėse, kaip kitų pataisų rūšių, o lapelių pažastyse. Iš pumpuro palankiomis sąlygomis išauga naujas augalas. Iš sporos išaugęs polaiškis dygsta ir vystosi ilgai, daug metų. Auga unksmėtuose drėgnuose miškuose, pelkėse ant kupstų ir apie senų medžių šaknis. Dažnai auga pavieniais kelmeliais arba grupelėmis. Įrašytas į saugomų augalų sąrašus 1962 m. Antžeminė augalo dalis naudojama vaistams. Be to, kaimelių gyventojai per metines šventes mėgsta puošti bažnyčias šių augalų vainikais. Dėl minėtų priežasčių bei dėl miškų kirtimų šis augalas nyksta. KarklavijasDaugiametis puskrūmis. Stiebas kylantis iki 1,5 – 3 m, laipiojančia viršutine dalimi, iš pradžių žolinis, vėliau sumedėja. Žolinė stiebo dalis rudenį nunyksta, bet lieka pamatinė dalis. Lapai ilgakočiai, lygiakraščiai, prie pamato su 2 skiltimis arba sveiki. Žiedai po 6 – 20 skėtiškose šluotelėse, esančiose priešais lapus. Vainiklapiai violetiniai, kartais balti. Vaisius – kiaušiniška arba elipsiška raudona, dvilizdė, sultinga uoga. Pirmosios uogos prinoksta liepos mėn. Žydi birželio – liepos mėnesiais. Auga drėgnuose drėgnuose miškuose, krūmuose, ypač juodalks-nynuose, pelkėse, vandens telkinių pakraščiais.Vaistinei žaliavai vartojami 1 – 3 metų stiebai. Gana dažnas visoje respubli-koje. Augalas nuodingas. Islandinė kerpenaDaugiametė, iki 10 cm aukščio kerpė. Gniužulas sudarytas iš šakotų, netaisyklingų plokščių skiaučių. Viršutinė jų dalis žalsvai rusva. Auga sausuose pušynuose. Paplitusi pietryčių Lietuvoje. Tai vaistinis augalas. Vaistinei žaliavai naudojamas gniužulas, kuris renkamas vasarą. Toje pačioje vietoje rinkti galima ne dažniau kaip kas 5 – 6 metai, paliekant žemesnius kaip 5 cm aukščio gniužulus. Iš gniužulo su uogų sultimis gaminami kisieliai, drebučiai, marmeladas, o jo nuoviras naudojamas kosmetikoje. Drėgnos kerpenos tinka elnių pašarui.Gyvenant gražiose Januliškio apylinkėse, negalima nemylėti gamtos – ji tokia dosni ir artima. Tikriausiai todėl šio kaimo vaikai myli ir saugo gamtą. Tai dviejų šeimų atžalos: Gaidamavičiai: Andrejus, Kristina, Tadas ir Grašiai: Gintarė, Rūta, Martynas prieša-kyje su savo tėvu Januliškio girininkijos girininku. Kelionė palei žavingas Peršokšnos upės pakrantes trunka vidutiniškai tris valandas, palieka puikų įspūdį. Maloniai kviečiame pasivaikščioti Peršokšnos pažintiniu taku. Pailsėsite ir praturtinsite žinias apie Labanoro girios gamtą.Lakajos vandens kelias Norint pažinti savo kraštą, reikia keliauti. Labanoro regioninis parkas Jums gali pasiūlyti keletą įdomių maršrutų. Vienas iš jų Lakajos vandens turizmo maršrutas. Tai valčių arba baidarių vandens turizmo maršrutas. Jis apima net kelis ežerus ir Lakajos upę.Kelionę pradedame Siesarties upe ( vadinama Pastoviu, jos ilgis 76 km). Ja plaukiame iki Siesarties ežero. Tai molėtiškių labiausiai mėgstamas ežeras. Prie jo nesunku privažiuoti: išilgai šiaurinės pakrantės kilpinėja Molėtų – Labanoro kelias, o iš pietų kai kur prie pat ežero priartėja asfalto juosta, vedanti link Pabradės. Siaura Variko įlanka plaukiame iki Putnų salos. Čia ežeras atsiveria visu savo gražumu. Šis ežeras yra unikalus. Tai takoskyrinis ežeras tarp Žeimenos ir Šventosios upių. Ežere yra 6 salos, bendras jų plotas – 37 ha. Ežero ilgis 7,4 km., didžiausias plotis – 1,8 km, plotas – 546 ha, kranto linija net 32 km. Ties Bučeliškių vienkiemiu ežerą beveik persmaugia išsikišęs iš pietų kranto pusiasalis, vadinamas Šaukiamuoju ragu. Plaukdami ežeru, priekyje matome keletą salų. Nykštukinė reto grožio salelė – Tetervinka. Ji dar vadinama Kultuvėliu. Duonos kepaliuku. Toliau plaukiant pasigėrėkite Birutės sala. Jos ilgis 1,5 km. Siekiant išsaugoti salos unikalumą, įkurtas Birutės salos hidrografinis draustinis. Apsistoti saloje nerekomenduojama, nes to neleidžia draustinio statusas. Šone Birutės salos yra dar viena nedidelė Malkėsto salelė. Rytuose Siesartis tarsi suteka į siaurą kyšulį ir baigiasi hidrometriniu statiniu – Kamužės užtvanka. Iš Siesarties ežero plaukiame į vandens lelijomis apsiklojusį Kamužėlio ežerėlį. Jei keliausite baidare, nesunkiai perkelsite ją rankomis, o didesnę valtį reikės stumti specialiai įrengtomis pavažomis. Iš Kamužio plaukiame į Baltųjų Lakajų ežerą.
.Juodieji LakajaiTelkšo tame pačiame dubaklonyje kaip ir Baltieji Lakajai. Ežero plotas 392,6 ha, ilgis – 6,2 km. Didžiausias ežero plotis – 1,2 km. Giliausia duobė – 32,8 m. Ežerą puošia keli išraiškingi kyšuliai ir net 8 salos,kurių bendras plotas – 7,2 ha. Tai tikras miškų ežeras, apaugęs pušynais ir eglynais. Atabradas siauras, ežeras nuo pat kranto gilus. Nepaprastai gražus šiaurės vakarų ežero galas. Čia 2,5 km. ilgio Ščiurio iškyšulys ir Cibaragis suformuoja romantišką įlanką. Pastarosios krante auga įdomus gamtos paminklas – gamtos išdaiga – dvikamienė pušis. Juoduosius Lakajus maitina Baltieji Lakajai, vandens perteklių plukdydami Pertenio sąsiauriu; Kertuojos upelis, atitekantis iš Kertuojų ežero; upelis iš Imulio ežero ir kanalas, surenkantis vandenis iš Matelėnų pelkių. Išteka iš šio ežero tik miškų upelių karalienė LakajaLakajaLakaja – tai ne tik Labanoro regioninio parko upių karalienė, bet ir viena gražiausių, egzotiškiausių rytų Aukštaitijos upių, pamėgta vandens paukščių ir romantikų – vandens turistų.Ji – vandeningiausias Žeimenos intakas. Lakajos ilgis 29,1 km. Vanduo švarus, tėkmė srauni. Kadangi upės nuotėkį reguliuoja ežerai, tai jos debitas per visus metus mažai svyruoja. Lakaja visą laiką teka miškais. Upės vaga 10-15 m pločio pradžioje iki 6-10 m tolesnėje jos kelionėje. Netrukus praplaukiame seną Lakajos kaimą. Čia per upę yra Joniškio – Lakajos – Labanoro vieškelio tiltas. Lakaja prateka pro du ežerus. Vienas iš jų Aldikis. Plotas 19,7 ha, vidutinis gylis 1 m. Pakrantės pelkėtos, dugne storas sapropelio sluoksnis.1999 metų birželio mėnesį Žukaučiznos kaime atidaryta kavinė ,,Valerija”. Čia karštą vasaros dieną galima nusipirkti ledų, gaiviujų gėrimų, šokolado. Begeriant kavos puodelį, galima gėrėtis nuostabia Lakajos upės panorama, nes kavinė yra prie pat upės.
Lakaja įteka į Lakajos ežero pietinį pakraštį. Ežero plotas 73,9 ha, per vidurį susiaurėjęs, kranto linija labai vingiuota. Šiaurytiniai ir pietiniai krantai aukšti, galuose, prie Lakajos ištakų, žemi, pelkėti. Prieš antrąjį ežero susiaurėjimą iš negilios kranto įlankėlės, per 0,8 km nepriplaukus ežero galo, išbėga Lakaja. Ištaką lengva surasti, orientuojantis pagal vandens tėkmę. Toliau Lakaja ir vėl teka miškais. Ypač gražios upės pakrantės ties Vilkaslasčio kaimu. Praplaukiame Algirdiškes, čia Lakają vėl kerta tiltelis. Ir toliau plaukiant, upę supa ištisa miškų siena. Ties Šeškuškėmis I į Lakają įteka Peršokšna. Tai 26,4 km. ilgio upelė. Ties Santakos kaimu įsilieja į Žeimeną.Baltieji Lakajai Turistų ir poilsiautojų labai mėgstamas ežeras. Jo plotas 703, 8 ha, jame yra trys salos, daug įlankų, pusiasalių. Prie ežero siūruoja dideli pušynai. Gražūs Lakajų krantai, ypač pietiniai: smėlėti, mėlyniniais pušynais pasikaišę, daugelyje vietų raguvotais pakriaušiais dunksantys. O atabradai siauri, ir paplūdimių beveik nėra – šen bei ten bangos atsimuša tiesiai į skardžių pašaknis. Giliausia Baltųjų Lakajų duobė – 45 m – tūno vakariniame pakraštyje, vos 200 m nuo kranto. Ežere dar yra 7 duobės, gilesnės negu 35 m.Nakvynei apsistoti galima tik poilsio zonoje. Poilsio zonos prie visų ežerų pažymėtos atitinkamais ženklais.Perplaukus Baltuosius Lakajus, per Pertenio sąsmauką pateksite į Juoduosius Lakajus.
Obelynės etnografinis kaimas Į pietus nuo vaizdingoje Lenktinio ežero pakrantėje yra išlikusios senos etnografinės sodybos statiniai – rūsys, tvartas, pirtis. Ši sodyba, kaip ir visa pietinė Lenktinio ežero pakrantė priklauso Molėtų rajono kultūros ir švietimo skyriui ir yra Molėtų krašto muziejaus filialas. Šalia išlikusių pastatų yra numatyta dar pastatyti – tradicinę dviejų galų trobą, klėtį ir kluoną. Sodyboje projektuojama liaudies astronomijos ir kosmologijos ekspozicija, kuri deramai papildys šiuolaikinį astronomijos mokslą reprezentuojančios Astronomijos observatorijos kompleksą.
Dviejų sodybų akimas su 7 paminkliniais pastatais: 1 pirkia, 2 svirnai, 1 tvartas, 2 kluonai ir 1 pirtis (žr. pav. Obelinės kaimo planas). Kaimas yra apie 12 km į š. r. nuo Molėtų, Čiulėnų – Šnieriškių kelio p. pusėje, Pūgžlinio ežero š. r. viršutinėje terasoje. Iš v. ribojasi su Papūgžlinės kaimu iš r. ir p. su mišku. Į p. nuo sodybų ežero link, auga sodai. Abi sodybas puošia aukšti iškeroja lapuočiai. Kaimas buvo įkurtas XX a. pradžioje, broliams A. ir J. Matuliaus-kams įsigijus 40 ha žemės ir pasistačius namus. Vėliau buvo pastatyti ir ūkiniaiŠlavinkos antrasis pilkapis Yra apie 0,2 km į š.r. nuo Patilčių miško – Slabados kelio (apie 0,13 km į p. v. nuo jo yra Šlavinkos pirmasis pilkapis). Supiltas smėlėtoje žemumoje, kurią iš r. ir p. r. juosia pelkė. Sampilas 8-10m skersmens, 0,6m aukščio. Sampile išliko vainiko akmenų. Jų skersmuo 0,3-0,5 m. Sampilo p. pakraštyje iškasta duobė. Pilkapio forma, sampilas būdinga I tūkstantmečio viduriui. 1986 jį žvalgė Mokslinė metodinė taryba.
Pašekščių pilkapiaiPašekščių pilkapiai prieš nukasinėjimPilkapiai liaudyje vadinami Švedų kapais yra į Š.R. nuo Pašekščių kaimo, apie 0,5 km į P.V. nuo Dumblio ežero P. kranto, Pašekščių miške, Kuktiškių girininkijos 76 kvartalo Š. Dalyje. Yra maždaug 28 pilkapių liekanos. Sampilai 5-6 m skersmens, iki 0,5 m aukščio. Daugelio pilkapių pagrindus juosė smulkių akmenų vainikai. XX a. pradžioje pilkapynas buvo kelis kartus kasinėjamas. Radiniai neišliko. Pilkapių forma, sampilai būdingi I tūkstantmečio II pusei. 1970 juos žvalgė Istorijos institutas ir Mokslinė metodinė taryba (MMT), 1978 – MM
Parko gamtos vaizdai