„Pilies skersgatvis“

J. Vaičūnaitės eilėraščio „Pilies skersgatvis“ analizė ir interpretacija

J. Vaičiūnaitė – žymi XX a. antrosios pusės lietuvių poetė. Savo kūryboje ji daugiausia kalba apie dvasines vertybes, su jomis susijusią tokią svarbią kultūros temą. Meno, taigi ir kultūros, dalimi galima vadinti ir Vilniaus senamiestį, apie kurį poetė yra sukūrusi nemaža eilėraščių. Vienas iš įdomiausių – „Pilies skersgatvis“.
Eilėraščio tema – laiko tėkmė, praeities ir dabarties santykis, meno galia veikti žmogų. Jis turi paantraštę – „M. Bulakos sangvino piešinys“. Taigi lyrinio subjekto jausmai ir mintys yra atsiradę žvelgiant į konkretų meno kūrinį, į paveikslą. Eilėraštyje iš pradžių yra pateikiamas bendras įspūdis, kalbma „mes“ vardu, o vėliau išgyvenimai konkretizuojami – atsiranda „aš“. Lyrinis vyksmas yra pamažu stiprėjantis, gilėjantis, nes lyrinis „aš“ nuo paprasto stebėjimo pereina į apmąstymus ir išsako savo mintis.
Eilėraštis pradedamas trumpu, nebaigtu sakiniu: „ dar tuščia.“. Žodis „dar“ yra nuoroda į laiką, kartu ir užuomina, jog tuoj viskas pasikeis, paveikslo ramybė bus sutrikdyta. Aiškiai kalbama apie praeitį: „ sustingę praeitim tos mūro sienos“, istoriją. J. Vaičiūnaitės poezijoje laiko tema – viena reikšmingiausių, todėl svarbi paveikslo deetalė – bokšto laikrodis. Pats savaime paveikslas yra nekintantis, bet jį atgaivina stebinčio žmogaus dvasia. Atsivėręs langas perkelia meno pasaulį į realųjį. Lyrinis subjektas mato viziją, kuriai gal ir nelemta išsipildyti (kalbama būsimuoju laiku) ir kuri sudaryta daugiausia iš lyrinio subjekto kasdienės pa

atirties, prisiminimų, emocijų. Žmogus turi būti ypač jautrus, kad pajustų meno kūrinio gyvybę. Juk J. Vaičiūnaitė teigia, jog grožis nėra pastovus, jis atsiranda staiga dulkėtame, užmirštame paveiksle.
Atgijusio piešinio veiksmas vyksta miesto erdvėje. Senasis skersgatvis – tai kultūros, žmogaus rankų kūrinys. Poetizuojama Vilniaus realybė, kuri atrodo visiškai pilnavertė, o ne nupiešta ar išgalvota. Pasaulis suvokiamas visais pojūčiais: uosle – „duonos šiluma padvelks“, rega – „kadras miesto filme“, klausa – „žingsniais suvirpės“. Piešiamas šviesus, jaukus, šiltas miesto vaizdas. Pasakojama apie kasdienį gyvenimą ir paprastus žmones: dažytojus, kiemsargius, laiškanešius, šeimininkes, studentus. Visgi tas paprastumas yra šventiškas: „kreida ir saule išsitepę“, todėl nekelia nuobodulio. Lyrinis subjektas tarsi lieka nuošaly, pasakoja objektyviai. Jam svetima garsiai skelbti savo jausmus, bet galima nujausti, jog jam artimas tas senamiesčio šurmulys. Jaučiama labai sttipri gyvenimo meilė, kurią galima vadinti ir būties jausmu.
Eilėraščio žmogus suvokia, jog viskas praeina: „kas dieną tais pačiais, kasdien kitais“, todėl menas jam atrodo kaip galimybė sustabdyti laiką ir nepastovų gožį: „į pilkas dulkes bus vaikų klegėjimas pabertas, /ir debesys balti prie čerpinių stogų pridžius.“. Kultūra yra nemirtinga, nes išsaugo žmogaus dvasią nuo laiko ir sunaikinimo. Lyriniam subjektui svarbus menas, nes jame susitinka praeitis ir dabartis. Taigi svarbus yra ir kūrėjo vaidmuo.
Eilėraštis baigiamas lyrinio subjekto mintimis apie dabartį, apie savo gy
yvenimą. Paveikslas vėl praradęs savo gyvybę, bet jis padarė žmogui labai stiprų įspūdį. Šį piešinį lyrinis subjektas apibūdina kaip kadrą iš miesto filmo, ir dabar eidamas Pilies skersgatviu lyrinis „aš“ jaučiasi taip, lyg pats dalyvautų šio filmo kūrime, lyg pats prisidėtų prie slapto kūrinio gyvenimo: „į šitą piešinį aš įeinu daugybę kartų, kasdien – <.> ir palydėta, ir viena.“. Taigi nuo šiol paveikslo „atmintis“ saugos ir lyrinio subjekto gyvenimo akimirkas. Čia atsiranda ir šiokia tokia galimybė geriau pažinti eilėraščio žmogų: tai moteris, turinti nemaža J.Vaičiūnaitės autobiografiškumo, tokį pat savitą santykį su istorija ir kultūra. Toks personažas – vienas dažniausių poetės kūryboje. Jos paskutinė mintis – „kasdien pro šitą seną siaurą arką /naujai nuskaidrinta erdve atsiveria diena“- yra kontrastas tarp naujo ir seno, tam tikrom detalėm pakartoja eilėraščio pradžią. Taigi pagrindinė lyrinio „aš“ išvada yra ta, jog žmogus niekada nelieka vienišas. Jo gyvenimas yra dalis miesto, dalis visos žmonijos istorijos. Tuomet ir mirtis neatrodo tokia tragiška.
Šis J. Vaičiūnaitės eilėraštis įdomus tuo, jog poetizuoja miestą. Grožio nebeieškoma gamtoje, jis atrandamas mieste, čia pat šalia mūsų. Praeitis ir dabartis yra labai artimos. Žmogui net nesvarbu, ar menas išlieka kaip daiktas, kurį galima paliesti. Jis įsitikinęs, jog šiuolaikiniam žmogui kultūra jau tapusi būtinybe, neatskiriama nuo kasdienio gyvenimo, tiksliau, jog ka
asdien jis pats tą kultūrą kuria ir ją papildo. Tai – reikšmingiausios eilėraščio „Pilies skersgatvis“ mintys, kurios labai būdingos visai J. Vaičiūnaitės pasaulėžiūrai.

Leave a Comment