Informacinė visuomenė ir informacinės technologijos

Informacinė visuomenė ir informanės technologijos

Turinys:
• Informacinės visuomenės samprata ir ištakos
• Penki požiūriai į informacinę visuomenę
• Svarbiausi informacinės visuomenės bruožai
• Informacinė visuomenė ir soceliniai pokyčiai
• Nelygių galimybių problma
• Informacinės visuomenės pletra Lietuvoje

Referatas

Informacinės technologijos

Sudarė:K.Skaburskis ir V.Mickevičius

Informacinės visuomenės samprata

Pastaruoju metu, kalbant apie pokyčius tiek ekonominėje, tiek politinėje, tiek socialinėje sferose, girdime sąvoką “informacinė visuomenė”. Tai verčia mus susimąstyti, kas yra ta “informacinė visuomenė”, kokios jos atsiradimo priežastys, kaip ji keičia šiandieninį pasaulį.
Visuomenė, gyvenanti naujo bendrabūvio sąlygomis, vadinama daugeliu vardų – globalia, postmodernia, postindustrine, vartotojų, pertekliaus, komunikacijos, informacijos ir panašiai. Kaaip ją bepavadintume, vienas svarbiausių jos bruožų yra tas, kad pagrindine preke tampa informacija, svarbiausi faktoriai yra ne kapitalas, darbas ar gamtiniai ištekliai, bet žinios, informacija, technologijos. Egzistuoja tam tikra nuomonių įvairovė, randasi gausybė naujų teorijų, bandančių įvardinti ir paaiškinti dabar susidariusią situaciją. Tačiau dauguma autorių kalba apie informaciją, kaip pagrindinį moderniosios visuomenės bruožą ir pažymi kad, įžengėme į informacijos amžių, globalios informacijos ekonomikos laikmetį. Štai keletas informacinės visuomenės apibrėžimų:
Pirmasis, bendresnis, pateiktas Informacinės visuomenės Lietuvos Respublikoje kūrimo programos projekte: “Informacinė visuomenė – tai atvira, išsilavinusi ir besimokanti visuomenė, kurios nariai gali ir geba visose savo veiklos srityse efektyviai veikti šiuolaikinių informacinių technologijų aplinkoje, naudotis šalies bei pasaulio informacijos resursais, o valdžios institucijos užtikrina informacijos prieinamumą ir patikimumą”.
Informacinė visuomenė – tai kokybiškai naujas vi

isuomenės lygmuo, kai visi subjektai – žmonės, gyventojų bendrijos, Vyriausybė, verslininkai, valstybės valdžios ir savivaldos institucijos visuomeninės organizacijos – intensyviai naudoja informaciją bei naujausias jos apdorojimo ir perdavimo technologijas savo kasdieninėje veikloje dirbant, mokantis, poilsiaujant, bendraujant tarpusavyje.
Informacinė visuomenė – tai visuomenė, kurioje informacija vaidina ypatingai svarbų vaidmenį; tai visuomenė, kuri laisvai ir intensyviai keičiasi informacija ir ją vertina; tai visuomenė, išnaudojanti technologijų galimybes tam, kad informacija sklistų nekliudoma ir būtų prieinama bei naudinga kiekvienam visuomenės nariui.
Informacinė visuomenė – tai visų formų informacijos tvarkymo, kaupimo, saugojimo ir platinimo procesų globališkumo užtikrinimas panaudojant šiuolaikines informatikos bei ryšių technologijas, sukuriant reikalingą teisinę aplinką.
Apibendrindami galime sakyti, kad informacinė visuomenė gali būti apibūdinama kaip visiškai naujo tipo visuomenė, kurioje visi subjektai tiesiogiai dalyvauja informacijos procesuose įvairiose veiklos srityse.

Penki požiūriai į informacinę visuomenę

Kalbant apie informacinės visuomenės atsiradimo priežastis, reikėtų prisiminti kai kuriuos istorinius faktus. Jau senų senovėje žmonės naudojo turimą informaciją ir ją perduodavo kitiems. Komunikacija egzistavo palyginus primityviomis formomis. Pagal bendrą susitarimą tokia komunikacija naudojo simbolių sistemą ir informacija buvo perduodama naudojant būgnus, varpus, ragus, dūmus, ugnį ar kitokias pranešimo priemones. Norėdami perduoti sudėtingesnio pobūdžio informaciją (apmąstymus, nuomones ir istorijas), žmones sukūrė dainas, poeziją ir kt.
Milžiniškas šuolis žmonijos istorijoje buvo rašto atsiradimas, nes taip atsirado galimybė perduoti žinias iš kartos į

kartą. Kai Jochannes Gutenbergas XV a. viduryje sukūrė spausdinimo mašiną, pasidarė įmanoma perduoti informaciją dideliems žmonių kiekiams knygų pavidale. Spausdintas raštas buvo tarsi sprogstamoji jėga, suteikusi žmonėms galimybę dalintis informacija, nes sparčiai vystantis spausdinimo pramonei, knygos tapo prieinamos vis platesniam visuomenės ratui. XVII a imta leisti laikraščius ir žurnalus.šiek tiek labiau konkretizuotas, pateiktas Estijos informacijos centro duomenų saugumo eksperto Valdo Praust. V.Praust išskiria 5 principus, kuriuos turėtų atitikti ideali informacinė visuomenė:
a. Informacinė visuomenė yra tokia visuomenė, kurioje didžioji dalis informacijos yra laikoma, transformuojama bei perduodama universaliu skaitmeniniu formatu tam tikrų prietaisų pagalba;
b. Informacinė visuomenė yra tokia visuomenė, kurioje žmonės patiki mašinoms ne tik sunkų fizinį darbą, bet ir rutininį protinį darbą, pasilikdami sau tik kūrybinį protinį darbą;
c. Informacinė visuomenė yra tokia visuomenė, kurioje beveik visas pasaulis yra sujungtas vieningo informacijos perdavimo tinklo, kuris yra pajėgus pakankamu greičiu perduoti visas informacijos rūšis, reikalingas žmogaus veiklai;
d. Informacinėje visuomenėje dauguma vertybių, sukurtų žmonijos, yra talpinamos informacijoje;
e. Informacinė visuomenė yra tokia visuomenė, kurioje žmonių veikla yra suplanuota kiek įmanoma racionaliau, remiantis aukščiau minėtais principais.

Svarbiausi informanės visuomenės bruožai

Išnagrinėję įvairias informacinės visuomenės sampratas ir apibendrindami medžiagą, galime teigti, kad vystantis informacinei visuomenei, ryškėja tokios tendencijos:
1. Nepaprastai greitas informacinės visuomenės vystymasis. Dažniausiai omenyje turima visuotinė kompiuterizacija, kompiuterių įdiegimas praktiškai visose srityse, – pradedant gamyba ir

r baigiant laisvalaikiu. Kadangi naujos, tobulesnės technologijos kuriamos didžiuliu tempu, tai anksčiau sukurtosios labai greitai sensta. Toks greitas technologijų bei telekomunikacijos tinklų tobulėjimas, kompiuterių atminties ir spartos augimas lemia didžiulį informacinės ir ryšio technikos, programinės įrangos, duomenų perdavimo kainų mažėjimą, kas, savo ruožtu, irgi skatina platesnį šių produktų vartojimą. Be to, vyksta įvairių elektroninių priemonių susiliejimas. Kompiuteris dabar gali atlikti daugybę kitų prietaisų funkcijų: jis gali dirbti kaip televizorius, kaip faksas, radijo imtuvas ar kompaktinių diskų grotuvas.
2. Globalumas, pasireiškiantis tiek ekonomikos, tiek finansų, kultūros, politikos, technologijų ar karinėje srityse. Pagal A. McGrew, globalizacija – tai tie procesai, kurie vyksta globaliu mastu, kerta nacionalines sienas, jungia bendrijas ir organizacijas į naujas laiko-erdvės kombinacijas, padarydami pasaulį vis daugiau vidiniai susijusį. Globalizacijos procesas technologijoje ryškiausiai pasireiškia tinklų, jungiančių žmones, objektus, resursus kūrimu. Verslo globalizacija pasireiškia verslo proceso pertvarkymais, kurių viena iš pasekmių – didesnė priklausomybė nuo efektyvios komunikacijos. Tai skatina kurti pasaulinius telekomunikacijos paslaugas teikiančius aljansus (pav., Concert, Global One ir kt.). Kompiuteris tampa ne tik svarbiausia darbo, informacijos saugojimo ir kaupimo priemone, bet ir tarpininku, įgalinančiu sujungti atskirus elementus į sistemą (pav., Internetas). Vienu iš išskirtinių kompiuterinio ryšio bruožų tampa tai, kad šis tinklas neturi nei aiškios pradžios, nei pabaigos.
3. Neturįs precedento informacijos atvirumas, laisvas ir nekontroliuojamas pr
riėjimas prie informacijos bei jos gausa ir nevaržoma galimybė ja keistis (pavyzdžiui, bet kuris turintis telefono liniją ir kompiuterį su modemu asmuo neišeidamas iš savo kambario gali nevaržomai semtis informacijos iš Interneto, dalyvauti diskusijose ir t.t.).
4. Informacinėje visuomenėje išnyksta laiko ir erdvės apribojimai. Kai kuriuose darbuose tai vadinama laiko ir erdvės “suspaudimu”. Šis reiškinys sutinkamas praktiškai visose gyvenimo srityse ir apibūdinamas kaip informacinės visuomenės gyvenimo būdo pagrindinis bruožas, kai kiekvienas jam patogiu laiku gali tvarkyti bet kokius reikalus bet kurioje pasaulio vietoje.Kompanijos ir firmos tampa fragmentuotomis geografiniu požiūriu, t.y. darbo dalis, nereikalaujanti aukštos kvalifikacijos, atliekama mažiau išsivysčiusiose šalyse (pvz, kur mažesni mokesčiai ir pigesnė darbo jėga), o kvalifikacijos ir žinių reikalaujanti darbo proceso dalis – išsivysčiusiose valstybėse.

Informacinė visuomenė – tai žinių visuomenė, atvira, išsilavinusi ir besimokanti visuomenė, kurios nariai gali bei sugeba visose savo veiklos srityse efektyviai naudotis tiek šalies, tiek pasaulio informacijos ištekliais, o valdžios institucijos užtikrina informacijos prieinamumą ir patikimumą, plėtoja šalies informacinę struktūrą ir jos tarptautinę integraciją, vysto šalies švietimo sistemą, skatina mokslinius tyrimus ir jų rezultatų panaudojimą, rūpinasi šalies įvaizdžio formavimu ir pristatymu pasaulio visuomenei.
Kuriant informacinę visuomenę, šalies piliečiams sudaromos sąlygos ir galimybės visapusiškiau įgyvendinti savo sugebėjimus ir teises, tapti pilnaverčiais šiuolaikinio pasaulio visuomenės nariais, sėkmingai konkuruoti tarptautinėje darbo vietų rinkoje ir aktyviai panaudoti šiuolaikinių informacijos technologijų teikiamus privalumus. Informacinė visuomenė tampa liberalia hipermainų visuomene – piliečiams atsiranda puikios galimybės perduoti, priimti ir skirstyti žinių bei idėjų srautus.
Europos Sąjungos informacinės visuomenės plane „Europe’s rolling action plan for information society” pabrėžiama, kad informacinės visuomenės kūrime yra keturios pagrindinės kryptys:
1. Verslo aplinkos išplėtimas:
 telekomunikacijų rinkos liberalizavimas;
 vidaus rinkos demokratizavimas;
 mainų pramonėje skatinimas.
2. Investicijų skatinimas ir motyvavimas:
 vystoma žinių bazė – plečiamos paslaugos piliečiams, auga dėmesys elektroninei prekybai, plėtojamas įvairialypės įrangos (multimedijos) turinys;
 didinama mokymosi ir kvalifikacijos kėlimo apimtis;
 stengiamasi geriau panaudoti šalies informacijos išteklius ir tobulinti jų apsaugą.
3. Prioritetas piliečių poreikiams:
 gerinama vartotojų teisių apsauga;
 plečiamos viešojo sekretoriaus paslaugos;
 garantuojama skirtingų kultūrų plėtotė.
4. Tarptautinių informacijos mainų plėtojimas:
 tarptautinių taisyklių nustatymas įvertinant tarptautinius etalonus;
 bendravimo su kaimynais plėtojimas;
 besivystančiu šalių integracija.
Kiekvienos valstybės vyriausybės uždavinys – nustatyti šalies informacinės visuomenės plėtojimo prioritetus, sudaryti ir realizuoti įgyvendinimo planą, užtikrinti kiekvienos gyventojų grupės teisinę ir socialinę apsaugą informacinės visuomenės sąlygomis.
Europos Sąjungoje kuriama atvira informacinė visuomenė. Siekiama, kad ji ateityje apimtų visą senąjį žemyną. Tai būtų tam tikra atsvara amerikietiškajam informacijos supergreitkeliui ir taip būtų galima jungtinėms pajėgoms sparčiau įveikti atsilikimą nuo JAV ir Japonijos.

Aukštosios ir vidurinės mokyklos sanglauda švietimo politikos aspektu
Globalizacijos tendencijos, apimančios laisvosios rinkos ir laisvo kapitalo judėjimą, kelia naujus iššūkius švietimo sistemai, skatinančiai asmenis nuolat ugdytis ir ruoštis optimaliai veikti kintančiose darbo vietose. Reformuojama Lietuvos švietimo sistema turi vengti akligatvių ir sudaryti galimybes kiekvienam bet kokio amžiaus asmeniui patekti į švietimo sistemą, judėti tarp pakopų ir švietimo įstaigų, o išėjus sugrįžti ir tęsti mokymąsi. Nors švietimo reformos dokumentuose pabrėžiamos permanentinės švietimo sistemos kūrimo idėjos, praktinis šių idėjų realizavimas ir švietimo institucijų veiklos suderinamumas lieka neišspęsti. Pasak Jovaišos (2001), permanentinės švietimo sistemos kūrimo principai grindžiami ne vien gerais norais, bet ir demokratinės valstybės filosofija, šiuolaikinio gyvenimo realijomis. Todėl ir tęstinio (permanentinio) ugdymo, kaip švietimo sistemos šerdies, pamatų reikia ieškoti liberaliosios demokratijos esmėje, gyvenimo filosofijoje.
Galima daryti prielaidą, jog švietimo politikos aspektu aukštojo ir vidurinio mokslo sanglaudos problemas sąlygoja ideologijų konfliktas švietimo politikoje bei visuomeninio susitarimo nebuvimas. Politikos „problemos“ yra kontekstinės ir situacinės: jas iškelia ir apibrėžia konkrečios istorinės aplinkybės ir konfigūracijos. Todėl bet koks „sprendimas“ turi atsižvelgti į šią situaciją, į tai, kai „problemos“ suvokiamos, interpretuojamos ir manipuliuojamos konkrečių politinio proceso dalyvių. Anot Newby (1993), manant, jog “problemos” yra aiškios ir vienareikšmiai apibrėžtos, visuomenė įsivaizduojama kaip tikslingai sukurta mašina su funkciškai apibrėžtomis ir todėl kontroliuojamomis dalimis. Tačiau žmonės nėra sraigteliai mašinoje, ir šiuolaikinis socialinis mokslas jų netraktuoja taip, tarsi jie būtų tik sraigteliai. Taigi ir šiame straipsnyje akcentuojamos galimos priežastys tik iškeliamos tolimesnei diskusijai.
Švietimo sistemos permanentiškumo problemas yra nagrinėję įvairūs mokslininkai (Jarvis, 1999; Longworth, 1999; Taruškienė, 1997; Targamadzė, 1995; Jovaiša, 2001; Bitinas, 2000 ir kiti), tačiau sanglaudos, jungčių tarp atskirų švietimo sistemos grandžių problematiką nagrinėjusių mokslininkų darbų nepavyko rasti.
Švietimo politikos dokumentuose (nei šiuo metu galiojančiuose, nei naujajame Švietimo įstatymo projekte) nėra aiškiai apibrėžta sanglauda ar jungtis nei bendrąja prasme, nei aukštosios ir vidurinės mokyklos sanglaudos aspektu. Pačią sanglaudą ar jungtį, kaip procesą, galima laikyti moksline problema, kuri apima tokius klausimus: tarp ko egzistuoja sanglauda? Ar ją galima realiai įvertinti? Ar tai tik kokybiniu požiūriu diskutuotinas procesas?
Straipsnio tikslas – išryškinti aukštosios ir vidurinės mokyklos sanglaudos problemas bei akcentuoti galimas jų priežastis.
Atlikta faktinė mokslinės literatūros analizė, pagrindžiant pagrindines sampratas bei švietimo politikos formavimo modelį, bei švietimo dokumentų analizė, siekiant nustatyti aukštosios ir vidurinės mokyklos sanglaudos prielaidas Lietuvoje.
Straipsnį sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje apibrėžiama švietimo politikos samprata, jos lygiai bei formavimo kontekstai, kuriais remiantis akcentuojami aukštosios ir vidurinės mokyklos sanglaudos probleminiai aspektai. Antroje dalyje detaliau analizuojamos švietimo politikos praktikos ir dokumentų kūrimo kontekstuose išryškėjusios aukštosios ir vidurinės mokyklos sanglaudos problemos. Trečioje straipsnio dalyje nagrinėjamos minėtų problemų galimos priežastys siekiamosios politikos kontekste.

Lietuvos informacinės visuomenės plėtra
Straipsnyje “Kur tu, informacijos visuomene?” D. Pietaris pateikia atsakymą į iškeltą klausimą: “Ar Lietuvoje yra informacinė visuomenė?”Jis rašo: “Į klausimą kas yra informacijos visuomenė? keletas paklaustų žmonių (turinčių aukštąjį išsilavinimą, bet nesusijusių su IT verslu) tik patraukė pečiais.<.> Šiandien informacijos visuomenė Lietuvoje – tai tik nedidelis profesionalų būrys, kuriame informacija keičiamasi be priekaištų <.> Apie kokią informacijos visuomenę galime kalbėti, jei jos žinios ir įgūdžiai atsilieka nuo technologijos pažangos keliomis kartomis, tarsi laiko mašinos gedimas būtų sustabdęs progresą? Beje šis atsilikimas toli gražu nelinkęs mažėti <.> Ne dėl to, kad tai techniškai neįmanoma ar nėra įstatyminės bazės – informacijos visuomenė dar tik įžengė į savo evoliucijos priešaušrį ir niekas nepagreitins šio proceso, keistis turėtų ne gigabaitai, megahercai ar valdininkų kabinetai, o mūsų sąmonė, kuri dar ne visai suvokia pasikeitimų mastus ir atsisako paklusti technologinės revoliucijos padiktuotų įvykių eigai”. Vis dėl to, nežiūrint to, kad Lietuvoje dar nėra informacinės visuomenės, tam tikri, jai būdingi bruožai (tokie kaip informacinių technologijų plėtra) jau egzistuoja, arba pamažu ryškėja.
Lietuvoje asmeninių kompiuterių skaičius nuo 1995 metų iki 1999 metų išaugo beveik trigubai – nuo 71000 1995-aisiais iki 197 000 1999-aisiais (“Verslo žinios”, 1999m. spalio 26d.). Remiantis įvairiais duomenimis, šiuo metu šalyje instaliuota apie 200.000 kompiuterių (žr.: Infobalt Laikas Lietuvos informacijos technologijų, telekomunikacijų ir raštinės įrangos įmonių asociacijos leidinys. 99 /4 spalis). Tačiau įvertinus tą aplinkybę, jog dalis kompiuterių naudojama kolektyviai, realiai šiuo metu Lietuvoje su kompiuteriais kasdien susiduria apie pusė milijono šalies gyventojų (optimistinis vertinimas). Tačiau lyginant su bendra ekonomine situacija šalyje, šis skaičius nėra didelis. Jeigu kompiuterizacijos sparta Lietuvoje nemažės ir atitiks pasaulinę, šio šimtmečio pabaigoje šalyje turėtų būti apie 300 tūkst. kompiuterių. Dauguma asmeninių kompiuterių instaliuota mokymo, mokslo, verslo, valstybinėse institucijose. Didelė dalis šių kompiuterių yra kolektyvinio naudojimo. Pastaruoju metu nemažai kompiuterių įsigyja privatūs vartotojai: verslininkai, mokslininkai, studentai, moksleiviai. Tačiau daugumai šalies piliečių kompiuteris yra dar per brangus ir nelabai reikalingas daiktas. Nesilaikant didelio tikslumo, šalies gyventojus pagal jų santykį su informacinėmis technologijomis ir kompiuterine įranga galima suskirstyti į atskiras grupes.
Aktyviąją informacinės visuomenės kūrimo dalį (Lietuvoje geriausiu atveju 10-15 % visuomenės narių).sudaro:
• specialistai, kurių veikla tiesiogiai susijusi su informacinėmis technologijomis;
• vartotojai, kurie savo veikloje vartoja informacinių technologijų teikiamą servisą;
• mėgėjai, kurie domisi informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis ir servisu, bet tiesiogiai darbui ar kūrybai kol kas jų nenaudoja.
Kita visuomenės dalis:
• neutralūs, kurie nesidomi kompiuteriais ir jų teikiamomis galimybėmis;
• antagonistai, kurie sparčiame kompiuterizacijos procese įžiūri tik neigiamą įtaką visuomenei, šeimai ir sau asmeniškai bei gali prieštarauti šiam procesui.

Leave a Comment