Mažasis princas

Trumpa autoriaus dosjė

Antuanas de Sent-Egziuperi (1900-1944) – įdomus 20 a. pirmosios pusės prancūzų rašytojas. Jis buvo lakūnas, todėl patyrė daug nuotykių, pavojų, pabuvojo daugelyje kraštų. Jo asmenybė ryški, turtinga, veržli, o kūryba labai savita. Vaizduodamas savo paties arba draugų gyvenimo įvykius, A. de Sent-Egziuperi suteikia jiems filosofinės prasmės. Nepaprastai originalūs yra rašytojo vartojami simboliai, glaudžiai susiję su giliu humanistiniu jo požiūriu į žmogų bei žmonių tarpusavio santykius. Antuano de Sent-Egziuperi visos knygos yra savaip įdomios ir idėjiniu, ir meniniu požiūriu. Pritaikydamas savo ir draugų paatirtus išgyvenimus jis parašė romanus “Pašto skrydis”(1928), “Nakties skrydis”(1931),antrojo pasaulinio karo metais sukūrė “Laišką įkaitui”, “Citadelė”. Tačiau geriausiomis ir populiariausiomis A. de Sent-Egziuperi knygomis tapo “Žemė, žmonių planeta” ir “Mažasis princas”.

Literatūrinė srovė, kūrinio žanras

“Mažasis princas“ – filosofinė pasaka, išleista anatrojo pasaulinio karo laikotaroiu . Ši knyga skirta suaugusiesiems, dėl ko autorius iš karto atsiprašo vaikų. Nors turinys pasakiškas, rašytojas kalba ir apie rimtus dalykus: apie žmogaus likimą, jo gyvenimo prasmę.

Pavadinimas, tema

“Mažasis princas”- tai pagrindinio veikėjo, auksaplaukio berniuko, nusileidusio iš nežinomos planetos, vardas. Knnygoje pasakojama apie jo įgyjamą patirtį lankant kitas planetas, tarp jų ir žemę.

Pasakotojas

Kūrinio pasakotojas kartu yra ir veikėjas. Tai lakūnas, kurio lėktuvas sudūžta Sacharos dykumoje. Čia jis susipažįsta ir susidraugauja su berniuku, atkeliavusiu iš kitos planetos. Pasakotojas įkūnija autorių. Minimi pa

ačio A. de Sent- Egziuperi vaikystės žaidimai ir prisiminimai.

Kam skiriamas dėmesys

Kūrinyje didžiausias dėmesys skiriamas žmonių tarpusavio santykiams. Aplinka, peizažai, tik padeda juos išryškinti. Visi veikėjai yra labai charakteringos asmenybės. Daugumos jų būdo ir išvaizdos bruožus autorius aprašo gana trumpai, bet labai taikliai, tad nesunkiai galime vaizuotėje susidaryti jų portretus, kurie visi yra skitingi ir saviti. Kūrinyje kiekviena detalė, įvykis, vieta, veikėjas yra labai reikšmingi, turi perkeltinę reikšmę.

Vertybių sistema

Kūrinyje aukštinamos tikrosios dvasinės vertybės: meilė, draugystė, atsakingumas. Pabrėžiama, kad geriausiai jas supranta vaikai, naiviu ir tyru susižavėjimu žvelgiantys į aplinką, dar nesugadinti materialaus pasaulio jie sugeba suaugusiam žmogui nereikšmingose smulkmenose įžvelgti įstabius dalykus, nes visko nevertina pagal to daikto piniginę vertę. Nors knyga parašyta kaip pasaka vaikams, tačiau visi herojai ir nutikimai turi kuur kas gilesnę pamokomą reikšmę.

Kūrinys tarsi skatina skaitytojus į viską žvelgti nepavirsutiniškai, matant tik išorę, o stengtis pamatyti vidų, kuris akimis nėra matomas – jį galima įžvelgti tik širdimi. Skatinama jaustis atsakingais ne tik už save, bet ir už viską kas vyksta aplinkui, kas gera ir kas bloga. Raginama pasimokyti iš svetimų ydų ir kovoti su savosiomis, pažinti žmones, susidrauganti su pačiais geriausiais.

Kūrinio erdvė, laikas

Veiksmas vyksta vidury Sacharos dykumos, ten prieš šešeris metus nuo nuotykio aprašymo laiko nukrito pasakotojo, kuris taip pat yr

ra veikėjas, lėktuvas.

Veikėjai

Pasakotojas – lakūnas, kurio lėtuvas nukrito Sacharoje, tai žmogus nusivylęs suaugusių pasauliu, ir nors prisitaikęs prie aplinkinių, tačiau neprarandantis vilties surasti bendraminčių, tikrų draugų, kuriems rūpėtų ne materialūs dalykai, o dvasinės vertybės.

Mažasis princas – berniukas po ilgų kelionių po asteroidus atskridęs iš kitos mažytės planetos į žemę, aukso spalvos plaukais, pimenančiais javų laukus ir gelsvu šaliku. Jis nėra paprastas vaikas, savo tyrumu, jautrumu, dvasiniu grožiu berniukas tikras princas. Su dideliu susidomėjimu vaikas stengiasi pažinti aplinką, ieško draugų ir atsakymų į savo klausimus.

Rožė – išdidi ir aikšinga gėlė, auganti mažojo princo asteroide, ji tikra koketė, bet nors mėgstanti pasigirti ir pasipuikuoti išvaizda bei savo keturiais spygliukais, jos manymu galinčiais apginti nuo visų pavojų, Rožė viduje iš tiesų yra trapi ir pažeidžiama.

Lapė – mažojo princo draugė, kurią jis sutiko žemėje ir prisijaukino. Iš vienos pusės ji tik paprastas žvėriukas, medžiojantis vištas ir besislapstantis nuo medžiotojų žmonių, tačiau iš kitos – ji labai protinga butybė, išmokiusi mažąjį princą vertinti ir puoselėti draugytę, matyti aplinkinių ne tik išorę, bet ir vidų, jaustis už juos atsakingu.

Gyvatė – kaip ir lapė nėra paprastas gyvūnas, ji galinga, tačiau vieniša, dėl to puikiai supranta mažojo princo namų ilgėsį ir sutinka jam įgelti, kad tokiu būdu jis galėtų grįžti į savo planeta pas mylimą rožę, savo kū

ūną palikęs žemėje.

Asteroidų gyventojai, kuriuos aplakė mažasis pincas tarsi atsipindi skirtingas žmonių ydas, jie tarpusavy panašūs tuo, jog aplinkinius mato per savo asmenybės prizmę.

Karalius – pirmojo asteroido gyventojas, įsisiautęs į purpurą ir šermuonėlių mantiją, įsivaizduoja esąs pats galingiausias valdovas, kuriam paklūsta visa visata. Nors karalius savo išdidumu ir atrodo gana apsurdiškas ir juokingas, tačiau mažasis pricas iš jo išmoksta vieną naudingą pamoką: jei valdovas nori, kad jam paklustų pavaldiniai – jo įsakymai turi būti protingi.

Tuščiagarbis – žmogus gerokai per geros nuomonės apie save, tai egocentrikas, kuriam aplinkiniai rūpi tik tol, kol jį garbina.

Girtuoklis – labiausiai nuliūdinęs mažąjį princą žmogus, gyvenantis užburtame rate: geriantis, kad užmirštų, jog jam gėda, kad yra girtuoklis.

Biznierius – labai rimtu save vadinantis vyras, užsiėmęs žvaigždžių skaičiavimu ir įsivaizduojantis, kad jos priklauso jam. Per visą gyvenimą jis nuo savo darbo buvo atsitraukęs tik tris kartus. Biznieriaus istorija parodo, kad kartais žmonės būna tokie užsiėmę besistengdami susikrauti kuo didesnius turtus, jog net nebeturi laiko jais pasidžiaugti.

Žibintinikas – labai mažo asteroido gyventojas, kurio vienintelio užsiėmimas mažajam princui neatrodo beprasmis, nes jis stengiasi dėl kitų. Kiekvieną vakarą įjugia žibintą, o rytą jį išjungia, tik bėda ta, kad dienos jo planetoje trunka vieną minutę, tad jis neturi laiko net miegoti. Žibintinikas – žmogus be nuomonės, gyvenantis griežtai pagal absurdiškas nu

uostatas.

Geografas – iš pirmo žvilgsnio atrodo labai prasmingą darbą dirbantis vyras, besidomintis aplinka ir norintis kitiems perduoti savo žinias. Deja yra ne visai taip. Geografui rūpi tik tai, kad jis užima svarbias pareigas. Jis surašo sausus faktus, o aplinkos grožis jo nedomina.

Archetipai

Šulinys – susijęs su ‚,gelmių vandenimis‘‘ , jame slypi paslaptingos galios, simolizuoja aukštesnio lygio pažinimą, dvasinę atgaivą.

Rožė – gėlė mitologijoje simbolizuojanti Adonio ir Afroditė amžiną nelaimingą meilę.

Baobabai – dideli ir galingi medžiai, pasakojime simolizuojantis žmonių ydas, su kuriomis tik jas pastebėjus reikia nedelsiant kovoti, kol jos dar nespėjo išsikeroti.

Dykuma – išdžiuvusi, negyvenama vietovė, kurioje vyksta veiksmas, ji tarsi atspindi žmonių susvetimėjimą, vienatvę, nykų vidinį pasaulį.

Avis – pasakojime šis gyvūnėlis simbolizuoja pavojų meilei ir draugystei, mažasis princas žinojo, jei neapdairiai elgsis su savo avimi, kurią jam padovanojo lakūnas, ji dėl savo kvailumo ir nesupratingumo gali nugraužti jo brangiąją rožę.

Teksto kalba (stilius)

‚, Mažasis princas‘‘ – filosofinis kūrinys, tačiau parašyta pasakos forma, jo kalba nėra įmantri, pasakojama paprastai, kasdienškai, nerasime knygoje ir sudėtingų filosofinių terminų, tačiau ,,Mažajame prince‘‘ kalbama metaforomis. Daugelis veikėjų yra personifikuoti, visi turi savo išskirtinius charakterius, gali mąstyti, jausti, pasidalinti savo patirtimi. Nuotykiai ir išgyvenimai, kuriuos patiria mažasis princas turi perkeltinę reikšmę, verčiančią susimąstyti, skatinančią būti geresniais žmonėmis.

—-

Vaikystė – tai didelė žemė, iš kurios mes visi kilę.

( Antuanas de Sent – Egziuperi apie „ Mažąjį princą “)

Apie autorių

Antuanas Mari Rože de Sent – Egziuperi – XX a. pirmosios pusės prancūzų rašytojas – humanistas, lakūnas. Gimė 1900m. Pietų Prancūzijoje, grafo Žano de Sent – Egziuperi šeimoje. Aviacija darė nemažą įtaką formuojantis Sent – Egziupari filosofinėms pažiūroms.Jo kūryba – savita, sąlygota lakūno patirties, glaudžiai susijusi su autoriaus išgyvenimais.

Kūriniuose itin daug autobiografinių momentų, prisiminimų, aprašymų apiedraugų dramatiškas gyvenimo valandas ir heroiškus darbus. Vaizduodamas savoar jį supusių žmonių nutikimus, Sent – Egziuperi įprasmina juos, taipatsiranda jo kūrybai būdingas filosofiškumas. Gana saviti rašytojo kūriniai žanriniu požiūriu: jų negalima aiškiai priskirti vienam kuriam žanrui. Pirmasis Sent – Egziuperi kūrinys – novelė „ Aviatorius “, – buvo išspausdinta viename 1926 metų žurnale. Vėliau, 1929 metais, parašo romaną „ Paštas į pietus “, 1931 m. – „ Naktinis skridimas “ , už kurį autorius gavo literaūrinę „ Feminos “ premiją. 1939 metais Sent – Egziuperi parašo geriausią ir brandžiausią kūrinį – „ Žemė, žmonių planeta “. Prancūzų kademija už jį paskyrė „ Didžiąją romano premiją “ . Prasidėjus Antrajam pasaulinam karui rašytojas gavo mobilizacijos lapelį ir tapo karo lakūnu, skraidė žvalgybiniais lėktuvais. Tuo metu ( 1942 m. ) parašo knygą „ Karo lakūnas “, karo metais parašytas ir kitas Sent – Egziuperi kūrinys – „Mažasis princas “. Rašytojas žuvo vieno žvalgybinio skridimo metu, manoma, kad jo lėktuvą pašovė vokiečių aviacija, o jis pats nukrito į Viduržemio jūrą. Tai atsitiko 1944 metų liepos 31 dieną.

„ Mažasis princas “

Įžanga

„ Mažasis princas “ – kūrinys, kuriame autorius įdomiai ir kondensuotai išreiškia savo mintis ir humanistinę filosofiją, nors pasakoja apie pasaulį bei žmonių santykius, matomus vaiko akimis ir apibendrintus filosofo protu. Ir visgi tai kūrinys ne vaikams, o suaugusiems, nes meniniai bei fantastiniai vaizdai čia turi pelkeltinę, dažnai simbolinę prasmę, suprantamą suaugusiam, o ne vaikui. Rašytojas savo kūrinyje įdomiai derina vaiko sąmonės sukurtus vaizdinius ( pvz.: nupieštos dėžutės viduje gali būti uždaryta avelė ) su svarstymais apie tokius būties dalykus, kurie vaikui vasai nesuprantami. A. de Sent-Egziuperi grįžta į praeitį, prisimena savo ir geriausio draugo vaikystę, todėl kūrinį dedikuoja „ Leonui Vertui, kai jis buvo mažas

berniukas ” (MP, p. 5). Prieš dedikaciją A. de Sent-Egziuperi nurodo net tris pasiteisinimus,

kodėl knygą skyrė suaugusiam žmogui. Antrasis jų ypač vertas dėmesi „ tas

žmogus gali viską suprasti, net knygas vaikams ” (MP, p.5), t. y.

suaugusysis, suprantantis net vaikiškas knygas, vertas dedikacijos. „ Jei

visų šių pasiteisinimų neužtenka, tai šią knygą skiriu vaikui, kuris

kitados buvo tas suaugęs žmogus. Visi suaugusieji iš pradžių buvo vaikai.

(Tik nedaugelis tai atsimena.) ” (MP, p.5). Taigi jau pasakos pradžioje

vaikystė kaip idealas priešpriešinama laikui, kai žmogus suauga ir ją

praranda. Užsimenama, kad vaikystė – tai vertybė, kurią būtina branginti

visą likusį gyvenimą, ją atsiminti. Visas Mažasis princas – lyg vaikystės

himnas, jos priminimas.

Kūrinio žanras

Sunku tiksliai nusakyti kūrinio žanrą; „ Mažajame prince“ yra daug

pasakiškų motyvų: kalbantys žvėrys, dainuojantis šulinys, karalius ir pats

kūrinio pavadinimas paprastai jis ir vadinamas pasaka, tačiau jį galima

būtų pavadinti ir filosofiniu pamokymu ar apysaka. Filosofinė potekstė

kūrinyje leistų jį vadinti filosofine pasaka.

Kūrinio pavadinimas

Princas – dažnas pasakų herojus, todėl vos perskaičius pavadinimą

galima pagalvoti, jog tai pasaka. Tačiau jame glūdi kur kas daugiau.

Pavadinimas, kaip ir visa knyga, yra simbolis, tai pasakiškas rūbas į kurį

įvilktas mūsų realus gyvenimas. Mažasis princas tai taip pat yra ir

pagrindinis kūrinio veikėjas, kuris irgi simbolinis.

Tema

Kūrinyje labai svarbi tematika. Čia simboliais plėtojamos ir

analizuojamos gyvenimo prasmės, tikrojo pasaulio grožio sampratos ir

draugiškumo temos.

Pasakotojas

„ Mažajame prince “ pasakotojas yra pats autorius, lakūnas nukritęs į

sacharos dykumą. Pasakotojas įdomiai ir kondensuotai išreiškia savo mintis

ir humanistinę filosofiją. Pasakoja apie pasaulį bei žmonių santykius,

matomus vaiko akimis ir apibendrintus filosofo protu.

Vertybių sistema

„ Mažajame prince “ labai ryški dvasinių vertybių sistema. Ji

labiausiai atspindima viename knygos epizode prie šulinio. Troškulys čia

įgyja simbolinę reikšmę, tai noras atrasti dvasios lobius paprasčiausiuose

dalykuose, o vanduo tampa ne tik priemone troškuliui numalšinti, jis –

bendras širdžių džiaugsmas.

Laikas

Šiame kūrinyje laikas kintantis ( rytas , naktis ), taciau skirtingose

planetose laiko tėkmė nevienoda. Sioje pasakoje ypatingas veiksmo pradžios

laikas. Archajinėje pasaulėžiūroje iš visų ciklų, kaip pirmapradis,

pavyzdinis, labiausiai sakralinis buvo išskiriamas pasaulio (pradžios –

pabaigos) ciklas. Tokiais pačiais ypatumais pasižymi ir metų pradžios ar

pabaigos laikas. „ Mažojo princo ” herojus savo planetą palieka ir kelionę

pradeda rytą. Dienos pradžios reikšmė atitinka metų pradžios simbolinę

prasmę: tai taip pat pagrindas, atsinaujinimo ir naujos pradžios viltis.

Saulei tekant, mažojo princo planetoje išdygsta rožė, iš savo planetos

herojus išvyksta taip pat rytą, su lakūnu susitinka apyaušriu, o jiems

abiem aptikti gyvybiškai svarbų šulinį pavyksta tik brėkštant rytui.

Erdvė

Pirmiausia vertėtų išskirti centrines erdves. Mažajam princui sava,

saugi vieta, t. y. centras, – jo namai. Jis pažįsta kiekvieną savo planetos

kampelį ir vadina ją „ savo žvaigžde ”. Pražydusi rožė dar labiau įcentrina

jo planetą.

„ Mažajame prince svetima ir chaotiška erdvė – Afrikoje, „ už

tūkstančio mylių nuo bet kurios gyvenamosios vietos ”, plytinti Sacharos

dykuma. Tai skurdi, laukinė, nedirbama ir negyvenama erdvė. Vos atvykusiam

į Žemę, mažajam princui ji pasirodo tuščia; įkopęs į aukštą kalną, princas

pamato vien smailias kalnų viršūnes ir tarsi kokia vidujine tragedija

nuskamba vienišas jo klyksmas žmonių dykumoje . Tačiau dykumos traktuotė

nevienareikšmė. Mažajam princui ir lakūnui tai taip pat išbandymų erdvė. Ji

– lyg mitinis pirmapradis pasaulis, esantis kažkur toli ir skirtas

dvasiniams ieškojimams – dvasinei kūrybai. Mažasis princas į žvaigždę

grįžta tik dvasia. Šitokią galią jis įgyja tik patyręs dykumą, kuri

išlaisvina jo dvasią, t. y. leidžia suvokti tikrąją žvaigždės vertę.

Tarpinė erdvė tarp žemės ir pagrindinio veikėjo žvaigždės yra

planetos kurias aplanko bekeliaudamas Mažasis princas.

Veikenčios figūros

Mažasis princas: Mazas berniukas. Ypatingas tiek jo vidus, tiek

išorė. „ Kažkoks nepaprastas berniūkštis ” (MP, p. 10), – jau pirmą kartą

pamatęs mažąjį princą pamano lakūnas. Į akis krinta viena išorinė kūrinyje

nuolat pabrėžiama detalė – geltoni kaip auksas mažojo princo plaukai,

švytintys kiekvienoje knygos iliustracijoje. Tuo jis primena auksaplaukius

stebuklinių pasakų herojus, ir tai jį išskiria, tarsi paženklina kaip

kitokį, nepaprastą. Net šalikas, kurį mažasis princas nuolat ryši, žėri

auksu. Dar vienas nepaprastas mažojo princo ypatumas – gebėjimas kalbėti su

gyvūnais ir augalais. Jis kalbasi su rožėmis, lapinu, gyvate. „ Kas gi čia

dedasi! Jau tu kalbiesi su gyvatėmis! ” (MP, p. 82), – pamatęs mažąjį

princą kartu su gyvate, išsigąsta lakūnas. Atrodo, kad mažasis princas ne

tik žmogus, bet ir neatskiriama laukinės gamtos dalis. Jis taip pat mato

daugiau nei kiti. Princas pirmasis iš lakūno sutiktųjų supranta jo piešinį.

“Aš patenkintas, kad tu radai, kas sugedę tavo mašinoje. Dabar galėsi

grįžti namo.” – jis netikėtai prasitaria kitą kartą, jau kelionės

pabaigoje. „ Iš kur tu žinai? – tada nustebęs paklausia lakūnas. – Aš kaip

tik ėjau pranešti, kad man visai netikėtai pavyko sutaisyti lėktuvą ” (MP,

p. 82). Mažasis princas yra susirūpinęs, kad jo valdose neaugtų piktžolės,

ypač baobabai, nes išsikeroję jie darosi labai pavojingi. Baobabus, be

abejo, čia reikia suprasti, kaip ydas, blogus ipročius. Mažasis princas yra

sodininkas jis prižiūri išdygusią rožę. Iš daugelio prasmių, kurias gali

turėti mažojo sodininko paveikslas, bene labiausiai reikėtų akcentuoti

vieną: sodininkas – tai tas kuris siekia sukurti gražios dvasinės kultūros

žmogų, kuris rūpinasi piktžolių – ydų naikinimu, kuris puoselėja būtiną

atsakomybės jausmą.

Lakūnas: Tai pats autorius, pasakotojas. Suauges zmogus. Jo

išvaizda kūrinyje neminima, svarbesni yra jo apmąstymai, apibendrinimai ir

filosofavimai.

Rožė: Rožė yra personifikuota. Ji graži koketė, nekukli ir labai

jaudinanti. Atsiranda „ kaip koks stebuklingas regėjimas ” (MP, p. 29), bet

nenori pasirodyti, kol nebaigs gražintis, mat trokšta atsiskleisti visu

savo žavesiu, ji Mažojo princo kelionės priežastis ir padarinys, jo

mylimoji.

Gyvatė: Ji yra personifikuota, moka kalbėti, yra geltonos spalvos.

Jos nuodai sugeba sugražinti Mažąjį princą atgal į jo planetą. Gyvatė laiko

save galingesne net už karaliaus pirštą.

Lapė: Ji labai daili, draugiška, bet neprijaukinta. Lapės gyvenimas

nuobodus, todėl ji nori, kad pagrindinis veikėjas su ja susidraugautų.

Gyvūnas yra personifikuotas, labai išmintingas.

MAŽŲJŲ PLANETŲ GYVENTOJAI:

Karalius: Jis įsisiautęs į purpurą ir šermuonėlių mantiją, kuri

buvo apskleidusi visą jo planetą, sėdi labai paprastame, tačiau didingame

soste ir yra absoliutinis monarchas, megstantis įsakynėti, tačiau

neturintis kam tai daryti.

Tuščiagarbis: Mėgsta, kad jį garbintų ir negirdi kritikos, o tik

pagyrimus.

Girtuoklis: Daug gėrė tam, kad užmirštų, jog jam gėda gerti.

Biznierius: Tai tamsiai raudono veido ponas, kuris visada neturi

laiko, nes skaičiuoja žvaigždes ir yra labai rimtas žmogus mėgstantis

tikslumą.

Žibintininkas: Labai tikslus, nemegsta savo darbo ir dirba tiksliai

pagal taisykles.

Geografas: Tai senas žmogus kuris turėtų žinoti kur yra jūros,

upės, miestai, kalnai ir dykumos, tačiau nežino, nes neturi tyrinėtojų.

Archetipai

Visas kūrinys, pradedant pavadinimu, baigiant paties autoriaus

paveikslėliais, yra simbolinis. Simboliškas yra svarbiausio pasakos

herojaus – paties mažojo princo paveikslas. Tai vaikas, bet kartu ir

suaugusysis, žmogus, bet taip pat ir ne Žemės gyventojas – mažasis princas,

arba „ petit bonhomme solitaire ”, t. y. „ vienišas mažas žmogutis ”, kaip

jį švelniai vadina pats Antuanas de Sent-Egziuperi. Nors pradžioje gali

atrodyti, kad mažasis princas panašus į vaiką, jo personaže taip pat ryšku

nemažai mitinio veikėjo – herojaus – bruožų; jis drąsus, pats renkasi

gyvenimo kelią, sprendžia, kur ir kaip gyventi, o tai – akivaizdūs herojaus

bruožai. Pats Mazasis pricas įkūnija nekaltuma, tyrumą, vaikišką naivumą.

Antrasis simbolis yra baobabai, kurie šiame kūrinyje įkūnija žmonių įdas,

blogus įpročius. Dar vienas, grožio ir gėrio simbolis yra rožė. Jos

priežiūrą, kontekste apie baobabus, galima būtų rožės priežiūrą suprasti

kaip dorybės savyje ugdymą. Dar vienas simbolis yra mažųjų planetų

gyventojai, kurie simbolizuoja, žmonių įdas, skirtingus charakterius. Labai

svarbi yra lapės simbolinė reikšmė. Gyvūnas prašėsi prijaukinamas. Tas

epizodas – vienas iš svarbiausių knygos momentų, itin reikšmingas knygos

idėjai suprasti. Prisijaukinimas yra draugystės preliudija. Prisijaukinti –

tai reiškia praturtėti, pažinti tai, kas kitam lieka nepažinta,

prisijaukinti – -reiškia pažinti gyvenimo pilnatvę ir ja paversti pilką

kasdienybę. Susidraugauti – tai reiškia jausti būties džiaugsmą, kai esi ne

vienas. Tačiau prisimintina, kad susidraugavimas reikalauja daug pastangų,

jį lydi ir atsakingumas ir herijiška našta: „ Tu padarai amžinai atsakingas

už tą, su kuo susibičiuliauji “(MP, p.60), – sko lapė, o mažasis princas

galvoja, kad ir rožė jį prisijaukino, nes jis jaučiasi už gėlę atsaklingas.

Troškulys tekste irgi turi simbolinę reikšmę. Tai ne tas paprastas

troškulys, tai noras atrasti dvasios lobius paprasčiausiuose dalykuose, o

vanduo tampa ne tik priemone troškuliui numalšinti, jis – bendras širdžių

džiaugsmas.

Daugelis Sent – egziuperi vaizdų yra susiję su šviesos sąvoka, ar

šviesos pajutimu. Mažasis princas, kai jam liūdna, stebi saulėlydžius,

šviesa tarsi išblaško melancholiją. Įvairiose religijose centro funkciją

neretai atlieka ugnis. Kaip rašoma vedose, įsikuriama tada, kai pastatomas

aukuras. Lietuvių mitologijoje ugnis taip pat labai svarbi, o namų ugnis

ypač gerbiama. Mažasis princas savo planetoje turi du veikiančius

ugnikalnius, atliekančius savotišką krosnies funkciją, jie – mažojo princo

namų ugnis. Juos netgi būtina valyti kaip krosnį, „ nes išsiveržęs

ugnikalnis pridaro tiek bėdų kaip ir užsidegęs dūmtraukis ” (MP, p.29).

Ypatingai akcentuojamas dangus ir Žvaigždė, o jos čia turi simbolinę

reikšmę. Tai išsigelbėjimo troškimas, ramybės bei givybės pėdsakų

ieškojimas, vilties blykstelėjimas; vieta, kur gali būti mylimas žmogus;

šviesi, nauja mintis; reikalinga kryptis. Žvaigždė susijusi su labai sena –

dar Biblijoje – jos prasme: sužibusi žvaigždė rodė kelią trims Rytų išminčiams Betliejaus link. Betliejaus Žvaigždę primena ir paskutinis autoriaus piešinys.

Teksto kalba

Funkcinis stilius yra meninis, todėl yra sintaksės formų įvairovė ir sinonimika. Sakiniai ryškėja kontekste. Gausu dialogų, tiesioginės menamosios kalbos. Būdingas vaizdingumas, emocingumas, ekspresyvumas, individualumas.

Vilniaus Fabijoniškių vidurinė mokykla

Antuanas de Sent – Egziuperi

MAŽ

[pic]ASIS PRINCAS

12 d klasės mokinės:

Evelinos Sokolovaitės

Vilnius

2004

Leave a Comment