Nedarbas viena didziausiu problemu

TURINYS

ĮVADAS 2
1. NEDARBO ESMĖ, BEI JUOS APIBŪDINANTYS PAGRINDINIAI PARAMETRAI 3
2. NEDARBYSTĖS EKONOMINĖS IR SOCIALINĖS PASEKMĖS 6
3. NEDARBO LYGIS IR JO POKYČIAI 7
4. NEDARBYSTĖS MAŽINIMO BŪDAI IR GALIMYBĖS 10
IŠVADOS 12
LITERATŪRA 13ĮVADAS
Viena svarbiausių šių dienų problemų yra nedarbas ir skurdas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo ir skurdo problema yra ne tik politinių ir ekonominių diskusijų objektas, bet taip pat ir sociologijos bei psichologijos mokslų nagrinėjimo dalykas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo ir skurdo lygį vertina kaip vieną ekonomikos „ssveikatos“ rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą ir skurdą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti visuomenės užimtumo politiką. Sociologai nedarbą ir skurdą sieja su žmonių tarpusavio santykiais ir visuomenės santykiais. Psichologai nagrinėja nedarbystės ir skurdo sukeliamas pasekmes žmogui, jo vidiniams įsitikinimams.
Šios temos tikslas – atskleisti nedarbo ir skurdo sąvoką, išnagrinėti jo ekonominį ir socialinį aspektus. Kadangi dėl nedarbo visuomenė patiria didžiulių mokroekonominių ir makroekonominių nuostolių, svarbu išnagrinėti nedarbo pasekmes bei atskleisti nedarbo ir skurdo sumažinimo būdus.1. NEEDARBO ESMĖ, BEI JUOS APIBŪDINANTYS PAGRINDINIAI PARAMETRAI
Nedarbystės (nedarbo) kategorija yra glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Todėl, kalbant apie nedarbą, būtinas supratimas apie darbo jėgą. Darbo jėga yra darbingo amžiaus (nuo 18 m.) dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės. Vadinasi, ne

enorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. [1, p. 29] Darbo jėga taip pat nelaikomi ir kareiviai, studentai, ligoniai, asmenys, esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės.
Taigi bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo įstaigose kaip norintys ir galintys dirbti. [1, p. 29] Aplamai bedarbiai yra tik nedidelė visuomenės dalis, ką galima pamatyti iš lentelėje pateiktų duomenų.

GYVENTOJAI

AKTYVŪS GYVENTOJAI NEAKTYVŪS GYVENTOJAI

UŽIMTI GYVENTOJAI BEDARBIAI

Gyventojai: a) moksleiviai ir studentai, lankantys
a) dirbantys už atlyginimą a) neturintys darbo, dieninio mokymo įstaigas;
visą ar ne visą darbo laiką; teikiančio pajemų;
b) laikinai nedirbantys dėl b) ieškantys darbo b) asmenys, gaunantys senatvės, lengvatines
ligos, atostogų; dirbantys (besikreipiantys į ar invalidumo pensijas;
pagal specialų grafiką; įdarbinimo įstaigas,
besimokantys, streikuojantys tiesiog į darbdavius c) namų šeimininkės ir asmenys, prižiūrintys
ir kt.; ir kt.); vaikus;
c) dirbantys savarankiškai. c) pasiruošę dirbti.

d) netekę vilties rasti darbą ir jo nebeieškantys;

e) kiti asmenys, kurie nenori dirbti.

Ekonominėje literatūroje šiam reiškiniui (kaip žmonės neturi darbo, bet aktyviai jo ieško) apibūdinti vartojama labiau apibendrinta sąvoka – nedarbas. Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių – darbo (darbo jėgos) – panaudojimo laipsnį. Jį tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis, kuris rodo, kokia darbo jėgos dalis yra neužimta, tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, sa

antykio su visais darbingais gyventojais (darbo jėga) procentinė išraiška. [1, p. 29]
Taigi trumpai aptarus nedarbo lygio sąvoką, manyčiau būtina aptarti nedarbo priežastis ir nedarbo rūšis.
Pažymėtina, jog darbuotojai tampa bedarbiais ne todėl, kad jie nori rasti darbą, kuris labiau atitinka jų kvalifikaciją, o todėl, kad, esant nustatytam darbo užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą, kurią diktuoja firmos. Darbuotojai paprasčiausiai laukia progos rasti darbą už šį darbo užmokestį. Galima būtų išskirti tokias nedarbo priežastis:
1) nelankstus darbo užmokestis, kurį lemia minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimai stabilaus darbo užmokesčio ir skatinančių darbo efektyvumą darbo užmokesčio sistemų įvedimas;
2) ekonomikos struktūros pokyčiai. Besivystant techninei pažangai ir kintant žmonių poreikiams, vienų ekonomikos šakų vaidmuo didėja, kitų – mažėja. Tai veikia darbo paklausą, nes naujoms prekėms ir paslaugoms gaminti reikia naujų profesijų bei aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų. Darbo jėgos paklausos profesinė ir kvalifikacinė struktūra ima neatitikti jos pasiūlos struktūros. Darbuotojai, nesėkmingai mėginantys gauti darbą, reikalaujantį aukštesnės nei jų pačių kvalifikacija, tampa bedarbiais. Nedarbą didina ir tai, kad naujų prekių ir paslaugų gamyboje naudojamos tobulesnės technologijos, irgi mažinančios darbo jėgos paklausą; [2, p.. 383]
3) netolygus darbo paklausos kitimas atskiruose miestuose, regionuose. Didžiulė migracija į miestus, kur didesnė darbo jėgos paklausa, ir čia sukelia nedarbo augimą. Kita vertus, ir pakankamas darbo jėgos mobilumas yr
ra viena nedarbo priežasčių;
4) didžiuliai mokesčiai, apmokestinant firmų pajamas irgi turi neigiamą poveikį užimtumui, nes mažina verslininkystės paskatas ir ypač neigiamai veikia smulkų ir vidutinį verslą, skatina šešėlinės ekonomikos vystimąsi ir neoficialaus užimtumo augimą. [2, p. 388]
Taigi nedarbo priežastys yra labai įvairios, jos skirtingai veikia nedarbo lygį įvairiose šalyse, dažnai jų būna visas kompleksas, ir sudėtinga nustatyti svarbiausias.
Nedarbo rūšys, kaip ir nedarbo priežastys, taip pat yra labai įvairios, tačiau panagrinėsiu tik tas, kurios susijusios su socialine nedarbo sąvoka.
Taigi, visų pirma, yra išskiriamas „prislėgtinis“ nedarbas, kuris galėtų būti suprantamas kaip tie asmenys, kurie yra nusivylę ir praradę viltį gauti darbą, todėl jie nėra įtraukiami į bedarbių grupę, nes nėra užsiregistravę darbo biržoje.
Antra, yra išskiriamas „paslėptinis“ nedarbas, kuris yra suprantamas kaip padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, darbas žemesnės kvalifikacijos nei turima ir pan.
Trečia nedarbo rūšis yra „šešėlinis“ nedarbas – tai toks nedarbas, kai asmuo suinteresuotai stengiasi įrodyti, jog yra bedarbis, nes dažniausiai tai suteikia socialines garantijas.
Ekonomikoje taip pat išskiriamas tekamasis, struktūrinis ir ciklinis nedarbas, tačiau apie juos šiame darbe nekalbėsiu.
Taigi nedarbo, kaip ekonominės kategorijos, sąvoka yra aiški, tačiau kaip suprasti socialinį nedarbo aspektą?
Socialinis – tai duotos visuomenės visuomeninių santykių visuma, individų arba jų grupių integruota bendros veiklos (tarpusavio sąveikos) procese, konkrečiomis vietos ir
r laiko sąlygomis. Bet kuri visuomeninių santykių (ekonominių, politinių ir kt.) sistema susijusi su žmonių tarpusavio santykiais ir jų santykiais su visuomene. Todėl kiekviena iš šių sistemų visada turi savo aiškiai išreikštą socialinį aspektą. [5, p. 39] Taigi nedarbui taip pat yra būdingas socialumas, nes šie santykiai susiklosto visuomenėje, yra susiję su žmonių tarpusavio santykiais ir jų santykiais su visuomene.
„Socialinis“ iškyla žmonių tarpusavio sąveikos eigoje, determinuotas jų vietos ir rolių konkrečiose visuomenės struktūrose skirtumų, kas, savo ruožtu, veikia individų bei jų grupių santykius visuomenėje vykstančių reiškinių ir proporcijų atžvilgiu. [5, p. 40]2. NEDARBYSTĖS EKONOMINĖS IR SOCIALINĖS PASEKMĖS
Nedarbo pasekmės visuomenei galima vertinti siaurąja ir plačiąja prasme. Pirmuoju atveju – tai mikroekonominiai nuostoliai, antruoju – makroekonominiai nuostoliai.
Mikroekonominiai nedarbo nuostoliai – tai nuostoliai, padaryti žmogui, praradusiam darbą. Pirmiausia darbo netekęs žmogus praranda visas arba dalį pajamų, medicininį draudimą ir kt. Dažniausiai pagal pajamų pasiskirstymą sociologai pateikia tokį visuomenės išsisluoksniavimą: turtingi individai, pasiturintys, neturtingi, skurdžiai gyvenantys. Pajamos šiuo atveju yra suprantamos kaip pinigų suma, gaunamos bet kuriuo būdu per tam tikrą apibrėžtą laiką, kuris pasirenkamas priklausomai nuo tyrimo ir analizės tikslų. Skirtingai negu atlyginimas, kurį sudaro pajamos, gautos už tam tikrą atliktą darbą ar suteiktas paslaugas, ir kurį gauna tik gamybos, paslaugų ar paskirstymo procesuose dalyvaujantys individai, pajamos apibūdina visus visuomenės sluoksnius (pvz., pašalpa, net išmalda taip pat yra pajamos [3, p. 101], tačiau bedarbių pašalpa toli gražu negali kompensuoti prarastų pajamų)
Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių – nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir kt. Ekonominio nuosmukio ir išaugusio nedarbo sąlygomis padaugėja nusikaltimų, savižudybių, skyrybų, trumpėja gyvenimo trukmė.
Makroekonominiai nedarbo nuostoliai – tai nuostoliai plačiąja prasme, kuriuos patiria šalies ekonomika. Šiuo atveju nedarbą galima traktuoti kaip vieną svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Kai bendrasis nedarbo lygis itin aukštas, viršijantis natūralųjį nedarbo lygį šalyje, nepagaminamas potencialus nacionalinis produktas. Jei ekonomika nepajėgia patenkinti visų norinčių ir galinčių dirbti, nepasiekiama potenciali prekių ir paslaugų gamyba. Kitaip tariant, nedarbas trukdo visuomenei judėti galimybių kreive. [2, p. 394] Taigi čia trumpai aptarėme ekonomines nedarbo pasekmes, tačiau viena iš pagrindinių socialinių nedarbo pasekmių yra neturtas, netgi skurdas. Anot Ch. Bootho, skurdo riba yra tas lygis, kuris leidžia individui išgyventi fiziškai. Tai pinigų suma, kuri yra oficialiai nustatoma ir leidžia individui įsigyti tik būtinus produktus, rūbus ir būstą. Pasitenkinimas gyvenimu ar intelektualinio vystimosi galimybės į šią sumą neįtraukiamos. Skurdo riba yra lygis, kuriame tiesiog įmanoma egzistuoti. [3, p. 101]
Šios kritikos pagrindu atsirado sąlyginio nepritekliaus sąvoka. Šiuo atveju skurstančiais vadinami ne tie žmonės, kurie yra žemiau skurdo ribos, bet kurių pajamos, palyginti su kitų tos pačios visuomenės žmonių pajamomis, yra santykinai žemos ir neleidžia palaikyti tokio gyvenimo lygio, kuris yra priimtinas tam tikroje šalyje. [3, p. 101] Taigi tam, kad skurdas netaptų viena iš nedarbo pasekmių, nedarbas privalo būti reguliuojamas.3. NEDARBO LYGIS IR JO POKYČIAI
Šiuo metu Lietuvoje yra žymiai pagerėjusios darbo rinkos funkcionavimo sąlygos, skatinančios gyventojų užimtumą. Tai liudija darbo rinką apibūdinantys rodikliai: išaugo darbo jėgos paklausa, sumažėjo bedarbių, taip pat ilgalaikių bedarbių skaičius, sumažėjo nedarbo lygis bei jo teritorinė diferenciacija.
Juntamai pagerėjus verslo sąlygoms ir bendrai ekonominei padėčiai, per šiuos metus darbdaviai teritorinėse darbo biržose užregistravo 145 tūkst. laisvų darbo vietų. Į jas, taip pat ir ankščiau užregistruotas darbo vietas, tarpininkaujant teritorinėms darbo biržoms buvo įdarbinta 148 tūkst. asmenų arba vidutiniškai 11,4 tūkst. kas mėnesį.
Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis didėja gyventojų užimtumas ir mažėja nedarbas.

Gyventojų užimtumas 2001-2005 metais

2001 2002 2003 2004 2005
15 m. ir vyresni gyventojai, metų pradžioje, tūkst. 2800,4 2816,0 2829,6 2837,1 2840,2
Darbo jėga 1635,8 1630,3 1641,9 1620,6 1606,8
– Užimtieji 1351,8 1405,9 1438,0 1436,3 1473,9
– Bedarbiai 284,0 224,4 203,9 184,4 132,9
Nedarbo lygis (proc.) 17,4 13,8 12,4 11,4 8,3
– Jaunimo (15-24 m.) (proc.) 31,1 23,0 24,8 22,5 15,7
– Moterų (proc.) 14,7 12,9 12,2 11,8 8,3
– Vyrų (proc.) 19,9 14,6 12,7 11,0 8,2
Užimtumo lygis 15-64 m. amžiaus gyventojų, (proc.) 57,2 59,6 60,9 61,1 62,6

Nuo 2002 metais didėja užimtųjų skaičius. 2003 metais palyginti su 2002 metais įvairiose veiklos srityse užimtųjų skaičius padidėjo 32 tūkst., arba 2 proc. ir vidutinis 2003 metų skaičius sudarė 1438 tūkst.
Iš lentelės matome, didėjant užimtų gyventojų skaičiui, didėja gyventojų užimtumo lygis. 2003 metais palyginti su 2002 metais 15 metų ir vyresnių gyventojų užimtumo lygis šalyje išaugo 1,3 proc. ir vidutinis 2003 metų užimtumo lygis buvo 60,9 proc.
Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis vidutinis 2003 metų nedarbo lygis buvo 12,4 proc. (moterų – 12,2 proc., vyrų – 12,7 proc.). Tai pats žemiausias nedarbo lygis per pastaruosius 6 metus. 2001 metais nedarbo lygis buvo 17,4 proc. 2003 metais kas keturioliktas 15 metų ir vyresnis gyventojas buvo bedarbis, t.y. neturėjo darbo, norėjo dirbti ir įvairiausiais būdais ieškojo darbo. 2001 m. kas dešimtas 15 metų ir vyresnis gyventojas buvo bedarbis, o 2002 metais – kas tryliktas. Mažėjant bedarbių skaičiui, kasmet mažėja ilgalaikių bedarbių. 2001 metais bedarbiai, kurie be darbo buvo 1 m. ir ilgiau, sudarė 59 proc. visų bedarbių, o 2003 metais jų dalis sumažėjo iki 49 procentų.
Europos Sąjungoje 2003 metų pabaigoje nedarbo lygis buvo 7,9 proc., stojančiosiose šalyse – 14,3 proc.
Didėjant gyventojų užimtumui, mažėja bedarbių skaičius. Lietuvos darbo biržoje 2004 m sausio 1 d. buvo registruota 159 tūkst. bedarbių. Per metus bedarbių skaičius sumažėjo 32,3 tūkst. arba 17 proc. 2003 m. pradžioje vyrų ir moterų skaičius bedarbių struktūroje buvo beveik lygūs, tačiau metų eigoje palaipsniui didėjo bedarbių moterų lyginamoji dalis. 2004 m. sausio 1 d. tarp bedarbių moterys sudarė 53,6 proc .
Praėjusiais 2005 metais užfiksuotas mažiausias nedarbo lygis per pastaruosius penkerius metus. 2005m. darbo neturėjo 8,3 procento ekonomiškai aktyvių Lietuvos gyventojų. Statistikos departamentas praneša, kad gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, 2005 m. dirbo
1 mln. 474 tūkst. gyventojų, arba 38 tūkst. daugiau nei prieš metus. Bedarbių 2005 m. buvo 132,9 tūkst. ir jų skaičius per metus sumažėjo 51,5 tūkst. Bedarbių skaičiaus mažėjimas lėmė ekonomiškai aktyvių gyventojų (darbo jėgos) skaičiaus mažėjimą. Per metus Lietuvoje darbo jėgos sumažėjo 14 tūkst. žmonių (0,9%). Didėjant užimtų gyventojų skaičiui, didėja gyventojų užimtumo lygis. 15–64 m. amžiaus gyventojų užimtumo lygis per metus išaugo 1,5 procentinio punkto – nuo 61,1 procento 2004 m. iki 62,6 procento 2005 m. Didėja pagyvenusių 55–64 m. amžiaus gyventojų užimtumas. Per metus jų skaičius išaugo 2,3 procentinio punkto. 2005 m. dirbo 173,6 tūkst. (49,2%), o 2004 m. – 164,9 tūkst. (46,9%) šios amžiaus grupės .gyventojų.
Daugiausia gyventojų 2005 m. dirbo apdirbamojoje gamyboje – 266,5 tūkst., arba 18,1 procento, prekyboje – 233,3 tūkst., arba 15,8 procento, žemės ūkyje ir miškininkystėje – 204,2 tūkst., arba 13,9 procento visų užimtųjų. Per metus daugiausia sumažėjo asmenų, dirbančių žemės ūkyje ir miškininkystėje. Jų 2005 m. buvo 204,2 tūkst., o 2004 m. – 225,6 tūkst. (21,4 tūkst. mažiau). Didėja samdomąjį darbą dirbančių asmenų dalis. 2005 m. jie sudarė 83,0 procento visų dirbančiųjų (2004 m. – 81,4%). Be pagrindinio darbo, papildomai 2005 m. dirbo 84,4 tūkst. (5,7%) visų užimtųjų. 2004 m. tokių asmenų buvo 72,9 tūkst. (5,1%) visų užimtųjų. Bedarbių skaičius, didėjant ūkio plėtrai, kuriant naujas darbo vietas ir besitęsiant gyventojų emigracijai, mažėja. 2005 m. bedarbių skaičius buvo mažiausias per pastaruosius 5 metus. 2005 m. bedarbių buvo 132,9 tūkst. Palyginti su 2004 m., bedarbių sumažėjo 51,5 tūkst. (beveik trečdaliu – 27,9%). Mažėja jaunų, 15–24 metų amžiaus, bedarbių. Jų skaičius 2005 m. sumažėjo iki 20,7 tūkst. (15,6% visų bedarbių), o 2004 m. jų buvo 31,0 tūkst. (16,8% visų bedarbių). 2005 m. vyresnio amžiaus (55–64 m.) bedarbių buvo 12,6 tūkst., arba 9,5 procento visų bedarbių. Nedarbo lygis 2005 m. sumažėjo iki 8,3 procento (2001 m. jis siekė 17,4%). Moterų nedarbo lygis 2005 m. buvo 8,3, o vyrų – 8,2 procento. Jaunimo nedarbo lygis 2005 m. sumažėjo iki 15,7 procento (2004 m. siekė 22,5%). Sumažėjo ilgalaikių bedarbių, t. y. ieškančių darbo vienerius metus ir ilgiau, skaičius. Jų 2005 m. buvo 72,9 tūkst., arba 54,9 procento visų bedarbių. 2004 m. ilgalaikių bedarbių buvo 98,2 tūkst., arba 53,3 procento. 2005 m. daugiausia (59,1 tūkst.) ilgalaikių bedarbių buvo 25–54 m. amžiaus ir jie sudarė 59,4 procento šios amžiaus grupės bedarbių. 2005 m. bedarbių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, buvo 12,4 tūkst., arba 9,3 procento visų bedarbių. Aukštesnįjį išsilavinimą turėjo 6,4 tūkst., arba 4,8 procento visų bedarbių. Per metus bedarbių, baigusių aukštąsias mokyklas, sumažėjo 7,2 tūkst., o aukštesniąsias – 4,4 tūkst. asmenų.
Nedarbo lygis apskrityse labai skirtingas. Aukščiausias nedarbo lygis 2005 m. buvo Panevėžio apskrityje – 10,8 procento (2004 m. – 12,6%), Šiaulių apskrityje – 10,1 (2004 m. – 12,6%), Kauno – 8,9 (2004 m. – 10,3%) ir Vilniaus apskrityje – 8,6 (2004 m. – 11,1%). Žemiausias nedarbo lygis 2005 m. buvo Marijampolės (3,0%) ir Utenos apskrityse (6,0%). Aukščiausias nedarbo lygis 2004 m. buvo Alytaus apskrityje – 16,0 procento, o 2005 m. nedarbo lygis nukrito iki 8,2 procento (7,8%). Nedarbo lygis gerokai sumažėjo ir Utenos bei Klaipėdos apskrityse (atitinkamai – 6,3% ir 5,7%). Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, nedarbo lygio 25-iose Europos Sąjungos šalyse vidurkis – 8,5 procento. Moterų nedarbo lygis didesnis nei vyrų. 2005 m. gruodžio mėn. ES moterų nedarbo lygis buvo – 9,7, o vyrų – 7,6 procento. Jaunimo nedarbo lygis siekė 18,4 procento. Aukščiausias nedarbo lygis buvo Lenkijoje – 17,2, Slovakijoje – 16,1, Graikijoje – 10,1, Vokietijoje – 9,5, Prancūzijoje – 9,2, o žemiausias Airijoje – 4,3, Danijoje – 4,4, Nyderlanduose – 4,7, Jungtinėje Karalystėje – 4,9, Austrijoje – 5,2 procento.4. NEDARBYSTĖS MAŽINIMO BŪDAI IR GALIMYBĖS
Tam, kad sureguliuoti Lietuvoje darbo rinką 1991 m. kovo 1 dieną savo veiklą pradėjo Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurią sudaro Respublikinė ir 46 teritorinės darbo biržos.
Lietuvos darbo birža – valstybinė institucija, kuri teikia nemokamas paslaugas ir informaciją visiems darbo rinkos subjektams: bedarbiams, ir dirbantiems asmenims, kurie ieško darbo arba nori keisti darbą bei darbdaviams. Pažymėtina, jog Lietuvos darbo birža yra sudedamoji socialinės sferos dalis. Tūkstančiai žmonių kreipiasi į darbo biržas, kuriose gauna patarimų ir psichologinę bei realią pagalbą. Didėjantis besikreipiančių į darbo biržą žmonių skaičius rodo, kad žmonės pasitiki darbo birža, o ne tik rodo realų nedarbą.
Pagrindiniai Lietuvos darbo biržos veiklos tikslai yra šie:
1) laisvų darbo vietų paieškos efektyvumas bei atsakomybės, tenkinant darbdavių poreikį kvalifikuotai darbo jėgai, didinti;
2) piliečių su negalia bei ilgalaikių nedarbių integracija į darbo rinką;
Teritorinių darbo biržų pagrindiniai veiklos tikslai yra šie:
1) palaikyti ryšius su darbdaviais;
2) išsiaiškinti esamąją ir prognozuojamąją darbo jėgos paklausą, sprendžiant užimtumo problemas;
3) numatyti prioritetines gyventojų užimtumo priemones pagal metų ketvirčius, atsižvelgiant į situaciją teritorijos darbo rinkoje;
4) tobulinti darbo organizavimą, taikant darbuotojų veiklos planavimo ir įvertinimo sistemą. [1, p. 43]
Taigi vienas iš pagrindinių Lietuvos darbo biržos uždavinių yra nedarbo mažinimo galimybės, kurios orientuojamos penkiomis kryptimis:
Pirma kryptis – darbo vietų steigimo plėtojimas, t. y. 2001 – 2004 m. laikotarpiu turi būti sukurta 110 – 120 tūkstančių naujų darbo vietų, o registruotinas nedarbo lygis turėtų sumažėti iki 7-8 %.
Antra kryptis – darbo vietų steigimo rėmimas. Šiuo atveju yra išskiriamos trys programos
• Darbo vietų steigimo programa – suteikti finansinę pagalbą darbdaviams, steigiantiems darbo vietas darbo rinkoje papildomai remiamiems bedarbiams.
• Vietinių užimtumo iniciatyvų programa – suaktyvinti vietos bendruomenės pastangas didinti užimtumą didžiausio nedarbo teritorijose, steigiant darbo vietas.
• Verslo organizavimo programa – skatinti verslumą tarp bedarbių, suteikiant organizavimo ir finansinę paramą. [4, p. 3]
Trečia kryptis – užimtumo rėmimas. Šiuo atveju yra išskiriamos dvi programos:
• Užimtumo fondo remiamų darbų programa – sudaryti galimybes įsigyti darbinius įgūdžius, juos tobulinti ar nustatyti žinių trūkumą ir įsitvirtinti nuolatiniam darbui.
• Viešųjų darbų programa – didinti užimtumą ir palaikyti bei plėtoti vietos socialinę infrastruktūrą. [4, p. 3]
Ketvirta kryptis – gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas. Šiuo atveju yra išskiriamos trys nedarbo mažinimo programos:
• Darbo klubų programa – suteikti ieškantiems darbo žinių ir įgūdžių darbo paieškoje, didinti pasitikėjimą savimi ir konkurencines darbo rinkoje galimybes.
• Profesinio mokymo programa – paruošti darbui reikiamos kvalifikacijos darbuotojus ir išplėsti bedarbių galimybes konkuruoti darbo rinkoje suteikiant naujas profesines kvalifikacijas ar profesinius gebėjimus.
• Darbo ir profesinių įgūdžių palaikymo programa – suaktyvinti ilgalaikius bedarbius, palaikyti darbinius įgūdžius ir išsaugoti turimus profesinius gebėjimus bei sudaryti galimybes įsidarbinti. [4, p. 3 – 4]
Penkta kryptis – informavimas ir konsultavimas.
Taigi tam, kad būtų pasiekti tam tikri rezultatai ir nedarbas sumažėtų, visų pirma, turi būti jaučiama valstybės, o tai pat ir kiekvieno visuomenės individo parama.

Skurdo ir socialinės atskirties mažinimo tikslai ES valstybėse narėse:
Gerinti užimtumo sąlygas.
Gerinti išteklių, teisių, prekių ir paslaugų prieinamumą.
Užkirsti kelią atskirties rizikai.
Padėti labiausiai pažeidžiamiems visuomenėms sluoksniams.
Mobilizuoti visuomenę, padėti patiriantiems atskirtį žmonėms dalyvauti įgyvendinant jiems skirtas priemones.IŠVADOS
1. Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių – darbo (darbo jėgos) – panaudojimo laipsnį. Jį tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis, kuris rodo, kokia darbo jėgos dalis yra neužimta, tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, santykio su visais garbingais gyventojais (darbo jėga) procentinė išraiška.
2. Nedarbo priežastys yra labai įvairios. Nedarbą lemia nelankstus darbo užmokestis, ekonomikos struktūros pokyčiai, netolygus darbo paklausos kitimas atskiruose miestuose, regionuose, didžiuliai mokesčiai, apmokestinant firmų pajamas ir kt.
3. Išskiriamas „prislėgtasis“, „paslėptinis“ ir „šešėlinis“ nedarbas.
4. Nedarbui taip pat yra būdingas socialumas, nes šie santykiai susiklosto visuomenėje, yra susiję su žmonių tarpusavio santykiais ir jų santykiais su visuomene.
5. Ekonomikos teorijoje yra išskiriami mikroekonominiai nedarbo nuostoliai ir makroekonominiai nedarbo nuostoliai. Mikroekonominiai nedarbo nuostoliai – tai nuostoliai, padaryti žmogui, praradusiam darbą. Makroekonominiai nedarbo nuostoliai – tai nuostoliai plačiąja prasme, kuriuos patiria šalies ekonomika.
6. Socialinė nedarbo pasekmė yra skurdas. Skurdas riba yra tas lygis, kuris leidžia individui išgyventi fiziškai.
7. Nedarbystės mažinimo problemą Lietuvoje pagrinde sprendžia Lietuvos darbo birža, kuri savo veiklą orientuoja šiomis kryptimis: pirma kryptis – darbo vietų steigimo plėtojimas; antra kryptis – darbo vietų steigimo rėmimas; trečia kryptis – užimtumo rėmimas; ketvirta kryptis – gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas; Penkta kryptis – informavimas ir konsultavimas.LITERATŪRA
1. Martinkus B. Savanevičienė A. Darbo ekonomika. – Kaunas, 1996.
2. Snieška V. ir kt. Makroekonomika. – Kaunas, 2003.
3. Leonavičius V. Sociologija. – Kaunas, 2003.
4. Šlekys A. Nedarbas didina žmonių riziką tapti skurstančiais
http://www.lrinka.lt/Pranesim/As.phtml
5. Luobienė I. Sociologija: bendrieji pagrindai ir tyrimų metodika. – Kaunas, 1996

Leave a Comment