Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savo gerai nemokėti(J.Jablonskis)

ĮVADAS
Norėdami išugdyti visapusiškai išsilavinusį žmogų, turime nuolat rūpintis jo kalbos kultūra. Būtina saugoti savo kalbos namus, kad jų nesiaubtų svetimų kalbų
vėjai, kad niekuomet nepritrūktume reikalingo žodžio, rastume pačią tinkamiausią sintaksinę konstrukciją, kad kalba būtų skambi lyg muzika. Tai padaryti stengėsi kalbininkas J. Jablonskis. Tačiau jis buvo ne mokslininkas teoretikas, o mokslininkas praktikas. Taigi grynindamas ir puoselėdamas kalbą, pirmiausia stengėsi ją pritaikyti žmonėms. Anot Mikalojaus Daukšos „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalie gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja taautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę“.

LIETUVIŲ KALBOS KILMĖ
Pagal kilmę ir raidą kalbos skirstomos į šeimas: indoeuropiečių, finougrų, tiurkų, chamitų, kinų-tibetiečių, mongolų, tunguzų-mandžiūrų, dravidų ir kitas.
Indoeuropiečių kalbų šeima —pati gausiausia. Šios šeimos kalbomis šneka apie 3 mlrd. žmonių — beveik pusė pasaulio gyventojų. Jai priklauso ir lietuvių kalba.
Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika šakų. Viena iš jų — baltų kalbos. Paskutinio tūkstantmečio pr. Kr. Viduryje baltai suskilo į vakarų ir rytų baltus. Vakarų baltų kalbomis laikomos daabar jau mirusios prūsų ir jotvingių, o rytų baltų — lietuvių, latvių ir mirusios kiršių, žiemgalių, sėlių kalbos. Lietuvių kalba yra mažiausiai pakitusi kalba.

LIETUVIŲ KALBOS NYKIMAS —AKTUALI TEMA
Lietuvių kalbos nykimas, ypač rusinimo metu, kai Lietuva buvo užgrobta rusų, buvo aktuali problema. Li

ietuvių kalbos taip pat ir lietuviškos spaudos draudimas kartu naikino ir lietuvių kultūrą. O juk tauta be kalbos – tauta be ateities. Tačiau knygnešių ir kai kurių kalbininkų dėka, priešingai nei prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių ar sėlių kalbos, lietuvių kalba neišnyko.
Lietuvai išsilaisvinus iš rusų, 1907 m. lietuvių kalbos draudimas buvo panaikintas. Lietuviai atgavo savo kalbą bei spaudą. Kartu su jomis grįžo ir kultūra.
Vis dėlto šiomis dienomis lietuvių kalba vėl sąlygiškai nyksta. Daug lietuvių išvyksta į užsienį, ir juos apsupa kita kalbinė aplinka. Karštligiškai mokomasi užsienio kalbos, nes tai —išlikimo įsitvirtinimo kitoje šalyje, o vėliau — gero gyvenimo susikūrimo svetur garantas. Įsitraukus į šį procesą, lengva apleisti lietuvių kalbą.
Šiuo metu lietuviai skiria kur kas daugiau dėmesio anglų kalbai, todėl lietuvių kalba greitai pamirštama. Tai turbūt kur kas skkaudesnė problema, nes knygnešių laikais tautiečiai aktyviai dalyvavo kalbą atgaunant ir gryninant, o dabar tik stengiamasi ją „pakoreguoti“. Kalboje įsitvirtina kaip norma daugybė skolinių, žargonybių, nes taip „mandriau“. Visi taip šneka. Mokslininkai įvardija tai kaip dvasinės tautos kultūros nuosmukį.
Didelį poveikį lietuvių kalbos nykimui daro žiniasklaida. Spaudoje regime daug taisytinų kalbos dalykų. Gaila, kad periodikoje išnyko kalbininkų straipsnių apžvalgos. Spauda tapo kalbininkų nekontroliuojama. Iš televizijos ekranų byloja į mus ne tik rusišku ar kitokiu užsienietišku žargonu svetimą humorą žarstantys personažai, bet ir „p
puskalbiai“ politikai, valstybės galvos, kurių kalbos klaidos ir svetimžodžiai rėžia ausį, kaip, pavyzdžiui, posėdžiuose ištariami „nonsensai“, „vojažai“, „hoteliai“ ar kiti žargonai. Štai dar vienas pavyzdys: gerb. televizijos laidų vedėja Jovita Valeikaitė savo kuriamoje laidoje nesibodi paklausti pašnekovo: „Ar turėjote gerą laiką?“ (TV 3 televizijos “Lietuvos ryto“ laida 2006 11 29). Galima būtų vardyti ir vardyti. Kam reikia naudoti tuos „mandresniu“ žodžius, jei turime puikius lietuviškus atitikmenis?
Vis dėlto galiu įžvelgti ir kitą šių laikų problemą. Ką daryti, kai tarptautiniam žodžiui atitikmens neturime? Kaip antai žodžiui „briketai“, mes — lietuviai, o tiksliau Valstybinė kalbos komisija, tik po penkerių metų sugalvojome atitikmenį „dantų kabės“. Ir kaip tautai įrodyti, kad kompiuterio „monitorių“ staiga reikėtų vadinti „vaizduokliu“?
Tačiau vyresnės kartos žmonėms iš tiesų dar sunku „persilaužti“. Štai didi aktorė Galina Dauguvietytė savo knygoje „Post scriptum“ teigia: „Po kurio laiko lietuvių kalbos nebebus, ją suės, bet aš tikiu, kad po kokio šimto metų atsiras koks lietuvis, kuris vėl, kaip Basanavičius, visus sujungs ir prikels. Aš šia viltimi gyvenu, nes esu sena Lietuvos ir jos kalbos patriotė. Ateina naujos technologijos, reikia ir naujų žodžių, bet kam keisti įprastus žodžius? Dabar laukiu, kada šakutė bus „burnakišė, „peilis“ – „mėsasvaidis“, o „kedai“ – „purvabridžiai“. Dabar nebežinau, kur dėti kablelius, o kur ne. Aš visur dedu. Lietuviškai kalbėti ja
au nebemoku.“ Liūdna, kai taip kalba labai intelektuali 80 metų lietuvė. Kartais iš tiesų mes persistengiame.
Kita vertus, net pats J. Jablonskis pritarė naujovėms. „Jis nebuvo abejingas kalbotyros naujovėms. Antai 1919 ir 1922 m. jo “Lietuvių kalbos gramatika”, taip pat brošiūra “Gramatika ir mokykla” rodo, kad jo netenkino loginės gramatikos formulavimai ir jo pasukta naujesnių gramatinių teorijų kryptimi“, – teigia prof. Arnoldas Piročkinas. Tai rimta pažanga tais laikais kalbotyros srityje.
Tačiau J.Jablonskio minčiai — „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savo gerai nemokėti“ – pritarčiau tik iš dalies. Iš tikrųjų didelė gėda savos kalbos nemokėti, nes būtent mes, lietuviai, privalome mylėti ir tausoti ją. Juk nemokėti savo kalbos tai tas pats, kaip vaikščioti be rūbų. Visgi svetimų kalbų mokėti yra gerai, galima tuo pasinaudoti ir savo kalbą skleisti kitoms kultūroms. Pavyzdžiui, mokant anglų kalbą galima nuvykti į Angliją ir ten dėstyti lietuvių kalbą tautiečiams.
Manote, Anglijoje niekas kitas lietuvių kalba nesusidomėtų? Aš manau kitaip: užsieniečiai domisi lietuvių kalba vien tam, kad galėtų pasigirti mokantys seniausią baltų kalbą. Aišku, latvių kalba yra taip pat iš baltų, tačiau ji labiau pakitusi. Taigi lietuviškai suprasti verta ne tik mums, bet ir užsieniečiams (aišku, jei tokią sudėtingą kalbą sugebės išmokti).
Tačiau dabar ir patys turbūt nelabai galėtume ja pasigirti, jei ne mūsų kalbai atsidavę mo
okslininkai.
Vienas labiausiai pasižymėjusių kalbininkų, bene daugiausiai davęs lietuvių kalbai, kurio visas gyvenimas ir veikla buvo skirta Lietuvai, yra Jonas Jablonskis.
Jonas Jablonskis, dažniausiai pasirašydavęs slapyvardžiu Rygiškių Jonas, gimė 1860 m. gruodžio 30 d. Kubilių kaime, dabartiniame Šakių rajone. J. Jablonskis —nepaprastai šviesi asmenybė lietuvių tautos kultūros istorijoje. Ilgus metus blaškomas iš vienos vietos į kitą, tremiamas ir persekiojamas, sunkios ligos kamuojamas, nuolatinio vargo ir skurdo lydimas, jis visą savo gyvenimą su didžiausiu atkaklumu ir pasišventimu dirbo kilnų lietuvių liaudies švietimo darbą, kovojo dėl liaudies teisių, dėl jos gražesnio rytojaus. Nė vienas lietuvių kalbininkas ar kitas specialistas nėra sukūręs mūsų kalbai tiek naujadarų, kiek J. Jablonskis, bet, antra vertus, ir niekas daugiau jų nėra išmetęs iš kalbos. J. Jablonskis prieš lietuviškos spaudos atgavimą turbūt vienas atliko visos Valstybinės kalbos komisijos darbą (šiuo metu ji greičiausiai kiek atsainiai atlieka savo darbą, jei vis dar žiniasklaidoje neatsiginame rimtų kalbos kultūros bei kirčiavimo klaidų), J. Jablonskis nuolat tobulino lietuvių kalbą, valė ją nuo barbarizmų ir slavizmų. Tiktai J.Jablonskio darbo, jo parašytų vadovėlių dėka įsigalėjo dabartinė lietuvių kalbos gramatinė ir fonetinė sandara, padėti sintaksės mokslo pagrindai. J. Jablonskis pagrįstai laikytinas lietuvių kalbos tėvu, ir jo veikalais rėmėsi visi mūsų kalbos tobulintojai, tarp jų ir Valstybinė kalbos komisija.

Kalba perduodama iš kartos į kartą. Ji, nors taisoma, gryninama, puoselėjama, pirmiausia turėtų išlikti tokia, kokia ja kalba žmonės. Ji turėtų būti grandis, kuri mus sieja, vienija ir šiuo atveju baltų perlas, dėl kurio esame gerbiami pasaulyje. Taigi pirmiausia ji turėtų remtis ne mokslu, o praktika. Ir jau vien dėl to kalbininkui J. Jablonskiui nėra lygių – jis kalbą pritaikė žmonėms. Kaip teigė prof. Arnoldas Piročkinas, „mokslas yra dėsnių atskleidimas, artėjimas prie jų suvokimo ir jų pritaikymas praktikoje. Ko vertas mokslas, kuris neatskleidžia reiškinio dėsnių! Jablonskis kaip tik yra didis mokslininkas tuo, kad jis sugebėjo nustatyti daugybę lietuvių kalbos dėsnių ir juos pritaikyti praktikai. Tas jo sugebėjimas ypač krinta į akis, palyginus Jablonskį su Jauniumi, kai kieno vadinamu genialiu kalbininku. Jis iš tikrųjų savo darbuose yra apibūdinęs nemaža kalbos dėsnių, bet buvo bejėgis, kai juos reikėdavo pritaikyti praktikai“.

Išvados
Kalba visada buvo ir bus žmonių bendravimo priemonė. Taigi savos nemokėti iš tiesų didi gėda. Juozas Balčikonis sakė „geras kalbos mokėjimas skiria mokytą žmogų nuo ne mokyto. Todėl galima teigti, kad žmogaus kalba yra jo išsilavinimo veidrodis“. Bet labiausiai gerbiami žmonės tie, kurie ne tik puikiai moka savo kalbą, bet ir lengvai susikalba kitomis kalbomis. Nes tik tada jie savo tautos palikimą gali ne tik gerbti, bet ir perduoti pasauliui.
Tačiau anot Vydūno „Maišyta kalba temdo žmogaus sąmonę“, taigi prieiname tokią išvadą, kad svetimą kalbą mokėti yra labai gerai, bet vis dėlto turime tausoti ir mylėti savąją ir jokiu būdu nesiskolinti svetimų žodžių, nes turime puikius atitikmenis.

Naudota literatūra

www.nlbendrija.org
www.ualgiman.dtiltas.lt
Bronius Dobrovolskis „Lietuvių kalba 8-9kl.“
Galina Dauguvietytė „Post skriptum“

Leave a Comment