Vingių šeimos charakteristikaReferatas
Savo idėją rašytoja išreiškia siužetu ir charakteriais. Jos sukurti veikėjai tartum atėję iš paties gyvenimo: jie tokie ryškūs, kad juos tiesiog matome, girdime jų kalbą. Visi Vingiai iš vieno pasaulio, Katrė – iš kito, bet kiekvienas yra individualybė, gyvas žmogus, turintis savo nepakartojamus bruožus. Ryškiausi „Marčioje“ Vingių paveikslai. Abu senieji Vingiai turi daug bendra: juos sieja panašus požiūris į gyvenimą, jie neturi jokių abejonių, nejaučia sąžinės griaužimo. Abu žiūri tik naudos, puikuojasi savo nugyventu ūkiu, apsileidę ir tinginiai. Tačiau jų charakteriai savaip skirtingi. Vingis – tipiška patriarchalinės šeimos galva, įsitikinęs, kad visi jo turi klausyti ir besąlygiškai vykdyti jo valią. Jo šiurkštumą, nesiskaitymą su šeimyna demonstruoja kiekviena replika: „tylėk, na!- sušuko vyras.- Tuoj gauni į snukį! Kaip sakau, taip ir bus“. Savo neribotą valdžią Vingis ir tokiais visai jo elgsenai būdingais žodžiais : „Mano žemė, mano gyvenimas, mano viskas, turiu valią“. Tačiau Vingis daugiau šūkauja, o iš tikrųjų jokios galios neturi, nes ir žmona, ir sūnus jo ne itin bijo. Vingienė, rodos, turėtu būti tokio vyro užuita, o tuo tarpu ji priešgyniauja, ginčijasi, bet jų abiejų požiūriai į gyvenimą iš tiesų beveik sutampa. Vingienė nemažiau atžari negu vyras, jos pagiežingas balsas nuolat skamba troboje. Apsileidėlė ir tinginė, ji tiesiog negali pakęsti švaros ir tvarkos, todėl ir marti, mėgstanti apsigerbti, jai kelia įtarimą. „Man nereik cackų pacackų! Man reik tokios purvabridės kaip ir aš pati“, – šaukia ji, sužinojusi, kad tėvas siūlo Jonukui siųsti piršlius pas Driežo Katrę. „Nepaduosiu samčio, nenoriu ponios ant savo galvos, aš nemeilysiu kąsnio iš marčios rankų, to nenoriu, neprašau!” – šaukia Vingienė tarsi nenormali. Iš tiesų dar nė nežinodama, kas ateis, ji jau kovoja už vietą šeimoje. Vyro sudrausminta per daug neprieštarauti bei nesibaiminti nerealios grėsmės („Jonukas ves, gaus paspirtį, ir galėsime gyventi kaip gyvenę”), rimsta, bet daugiau tariamai: „Aš šeimininkausiu, o marti tegul sau būna ant šalies, parsineš sau duonos.” Paskendusi nešvaroje, ji iš savo apsileidimo daro principą – „jei purvų nebraidysi, duonos neėsi“. Santykiuose su Katre Vingienė – tipiška liaudies dainų ar pasakų anyta, kuri visada priešiška marčiai.
Vingių neigiamybės tartum koncentruotu pavidalu iškyla sūnaus Jono paveiksle. Rašytoja pirmiausia pateikia jo išorinį portretą: Tai „vyras ir iš stuomens, ir iš liemens“, stambus, aukštas, truputį sulinkęs, „rankos degutuotos, burna kaip sėtuvė, nosis kaip už trečioką agurkas, akys užgriuvusios, galva didžiausia“, apsivilkęs baltiniais, kurie „juodai sudėvėti, šunies neperkandami“. Tą portretą papildo jo pamėgimas bet kur ir bet kokiomis aplinkybėmis miegoti, jo nuolatinis abejingas atsikalbinėjimas. Mūsų akyse iškyla paveikslas jauno vyro, kuris visiškai išglebęs ir ištižęs, amžinas tinginys ir miegalius, viskam, be valgio ir miego, abejingas. Iš jo užgriuvusių akių nešviečia protas, jo elgesyje pasireiškia tik patys paprasčiausi instinktai. Tai tikras „giltinių atpūtnagis“, kaip supykusi bloškia Katrė. Vaizduodama Vingius, rašytoja pabrėžia jų elgsenos komiškus bruožus, nevengia ironiškų komentarų. Vingiai nežino ir nepripažįsta jokių aukštesnių vertybių, tik materialinę naudą, jiems kad tik lengviau, savo malonumui, būtų galima pagyventi.