Julija Žilėnienė

Šalto prakaito lašeliai nusėjo kaktą, o rankos ėmė virpėti, lyg prie jų būtų prijungtas elektros šaltinis. Prieš akis gulėjo supjaustytas sijonas. “Nuo darbo ir mokslų buvau taip pervargusi, kad neišlaikiau siuvimo mašina “Overlok” siūto trikotažinio sijono. Tos mašinos turi specialų peiliuką, dailiai nupjaunantį trikotažinį audinį. Siuvinys kryptelėjo, ir peiliukas nubėgo skersai sijono. Siaubingai išsigandau. Iki šiol prisimenu tą baisų jausmą”, – pirmąjį darbą ir patirtus nuostolius prisiminė 32 metų dizainerė Julija Žilėnienė, dabar mados namuose kurianti apdarus iš prabangių audinių kūrėjų katalogų.
Pirmenybę attidavė darbui.
Linksmą šimtadienio vakarą, paskutinio skambučio šventę ir išleistuves Julija iškeitė į monotonišką darbą Vilniaus modelių namuose. Ši auka buvo reikalinga dėl truputį pavėluoto merginos apsisprendimo būti drabužių dizainere. “Mokydamasi vienuoliktoje klasėje suvokiau, kad gyvenime galėsiu užsiimti tais menais, kur greitai matyti rezultatas.
Vadinasi, nei architektė, nei skulptorė, nei tapytoja negalėsiu būti, juvelyrė – taip pat. Tda kantrybės neturėjau nė už skatiką. Nusprendžiau būti drabužių dizainerė. Pradėjau domėtis, ko reikia, kad galėčiau rengtis stojamiesiems egzaminams į Dailės akademiją”, – savo pasirinkimą motyvavo menininkė.
Paaiškėjo, kad reikia laabai daug – mokėti siūti, piešti akvarele ir pieštuku. Julijai iki šiol stebisi, kaip jai pavyko įtikinti tėvus, kad dvyliktą klasę leistų baigti vakarinėje mokykloje. Tada dieną ji galėtų dirbti. Tapybos, kurios keletą metų Julija mokėsi vaikų ir vakarinėje dailės mokykloje, vi

isai nereikėjo.
Pokalbiai prie juodosios arbatos.
“Niekada gyvenime nesigailėjau, kad tiek laiko praleidau prie molberto. Dailės mokykla buvo vienintelė, kurioje buvau nuo pradžios iki pabaigos. Mane laikė nuostabūs mokytojai. Tuo metu dėl labai liberalių pažiūrų jie nebuvo priimti į Dailės institutą, todėl dirbo Dailės mokykloje. Tie žmonės įtraukė mane į kūrybinį pasaulį ir išgelbėjo nuo per ilgo paaugliško periodo.
Taip buvau užsidegusi tapyba, kad baigusi mokyklą pratęsiau mokslus pas tapytoją arvydą šaltenį, dabartinį Dailės akademijos rektorių. Įsivaizduok, būrys įvairaus amžiaus žmonių jo studijoje tris keturias valandas tapo, o paskui išalkę ir pervargę suvalgo tapytą svogūną su sudžiūvusios duonos kriaukšlėmis. Niekas neskubėdavo namo -būdavo tiek kalbų apie meną, gyvenimą, kūrybą. Iki šiol prisimenu tuos pokalbius ir stiprią juodąją arbatą. Buvo tikras dinamita”, – pasakoja dizainerė J. Žilėnienė.
Julija giilinosi į amato subtilybes.
Darbas Modelių namuose 180 laipsnių kampu pasuko Julijos gyvenimą. Mergina buvo priimta mokine į eksperimentinį cechą. Ji dirbo tai viena, tai kita siuvamąja mašina, kad išmoktų visas siuvimo operacijas. Jokios kūrybos – tik alinantis ir sunkus darbas. Kiek vėliau Julija buvo perkelta į modeliavimo cechą. ‘Gavau puikią mokytoją, kuri išmokė tokių gudrybių, kurias iki šiol pritaikau darbe. Siuvėjams, konstruktoriams galiu pasakyti ir parodyti, ka jie netinkamai daro su audiniu ar siuviniu.
Tokių subtilybių Dailės akademijoje niekas nemokė. Darbas iki studijų buvo labai naudingas. Sv
varbiausia – išmokau būti kantri. Pavyzdžiui, reikdavo daigstyti drabužius. Atlieki darbą, o modeliuotoja jį vienu truktelėjimu išardo. Vėl viskas iš naujo. Kartais tėkšdavau siuvinį į kampa ir apsiverkdavau. Mano temperamentas neatlaikydavo tokios rutinos. Bet susikaupdavau ir vėl grįšdavau prie darbo”.
Julija nepalūžo ir tada, kai, vienerius metus padirbusi modelių namuose ir vakarinėje mokykloje išlaikiusi brandos egzaminus, į Dailės akademiją neįstojo. Tiksliau, komisija, vertinusi jos darbus, net neleido laikyti stojamųjų egzaminų. Ji vėl grįžo į modelių namus. Po metų įstojo į taip geistą specialybę. Drabužių dizaino katedros studentų sąraše jos pavardė buvo įrašyta pirmoji. Gyvenime atlyginama tiems, kurie moka kantriai laukti.
Pirmoji klientė – bankininkė.
Kūrybinė Julijos karjera prasidėjo dar studijuojant. Kartu su bendramoksliais kelis kartus ji dalyvavo Rygoje rengtoje “Nesutramdomos mados asamblėjoje”, kur pelnė prizų. Jos darbai buvo demonstruoti ir apdovanoti festivaliuose “Vilniaus mados dienos”, “In Vogue”.
Pirmoji J.Žilėnienės klientė buvo tuomečio “Hermio” banko vadovė Nadiežda Novickienė. Julijos mama dirbo su ponios Nadieždos vyru Juliumi Novicku. Ji prasitarė, kad duktė jo žmonai galėtų sukurti keletą vienetinių, geros kokybės drabužių. J.Novickas pažadėjo šią idėją papasakoti žmonai. Netrukus dizainerė ir jos konstruktorė pradėjo važinėti į bankininkės namus. Ten N.Novickienei būdavo matuojami drabužiai.
Netrukus atsirado daugiau klienčių. Jos atėjo pas savo pažįstamus, pamačiusios Julijos sukurtų drabužių. “Mano darbas – geriausia vizitinė kortelė. Dabar jau ir mano va
ardas man dirba, – pripažįsta viena žinomiausių šalies dizainerių. – Žinai, koks komplimentas man buvo mieliausias? Ne tie saldūs žodžiai – “kokia nuostabi tavo kūryba”, “kokia tu geniali”. Ne.
Viena klientė kartą paprašė patarimo, kaip turėtų apsirengti eidama į svarbų susitikimą. Neprisiminiau jos garderobo, todėl pasiteiravau, kas kabo jos spintoje. O ji nustebusi ištarė:”Tik,tai, ką tu pasiuvai. Visus kitus drabužius išmečiau, nes nebegaliu jų dėvėti”. Įvertinimas buvo paprastas, bet toks mielas, kad vos neapsiverkiau”.
Elegancijos mokėsi iš mamos.
Moterys, kurios nuolat siuvasi apdarus pas Juliją, tikina, kad dizainerė turi ypatingą elegancijos nuojautą ir išlavintą aprangos kutūrą. Julija patikina, kad tai ji paveldėjo iš mamos, gebančios nepriekaištingai derinti drabužius, pasirinkti papuošalus. Tikriausiai dabar ją puošia dukra?
“dabar taip. Bet sunku būtų patikėti, kiek turėjau mamą įtikinėti, kad ir aš galiu ją papuošti. Ji visada turėjo savo siuvėją, kuri siūdavo ne tik jai, bet ir man. Nuo mažens žinojau, ką reiškia dėvėti pagal tavo kūno formas pasiūtą apdarą. Todėl ir dabar parduotuvėse perku tik trikotažo palaidines, apatinius rūbus ir batus. Kitus drabužius reikia siūdintis. Tiesa, pati nebesiuvu. Seniai nelaikiau adatos rankose’, – atsidūsta Julija. Bet ilgesio jos balse nesijaučia.
Julijos Žilėnienės mados namuose, kur plėtojamos įvairios veiklos rūšys, susijusios su drabužių kūrimu, individuolūs klientai – Julijos asmeninė darbo sritis, kur jai niekas nevadovauja. Pe
er pastaruosius porą metų atsiradob apie dvidešimt moterų, kiekvieną sezoną savo garderobą atnaujinančių pas J.Žilėnienę. dar daugiau yra tokių, kurios ateina pasipuošti tik išskirtinėmis progomis. Mados namuose sutiksi verslininkių, medikių, menininkių ir namų šeimininkių.
Klientei sukuria mini kolekciją.
Ištikimiausios klientės į mados namus pakviečiamos, kai iš garsiausių gamintojų gaunami naujausi audinių katalogai. Juose matyti visos sezono tendencijos – spalvos, audinių faktūra, madingiausi pluoštai.
Julijos klientės paprastai paskubomis praverčia katalogus ir ištaria; “nežiūrėsiu. Neturiu laiko. Man reikia.” – ponia išvardija pageidaujamą garderobą. Julija porą dienų mąsto, ką pasiūlyti, piešia eskizus. Taip sukuria mini kolekciją.
Kelerius metus pas Žilėnienę besilankančios klientės sutinka su dizainerės siūlymais. Jos ir eina pas dizainerę todėl, kad pasitinki jos skoniu bei kokybe. Su tomis, kurios ateina pirmą kartą, kūrėja ilgai šnekasi. Ji nori žinoti, ar moteris yra stipri asmenybė, žinanti, kaip turi atrodyti. Au tokia nesunku dirbti. Tereikia sekti jos susikurtą stilių ir deramai sudėti akcentus.
Depresijos atspindžiai drobėje.
Kai moteris nežino, ko nori ir yra sukaustyta stereotipų, kurie ją žlugdo, tenka juos keisti – pamažu, kantriai, bet negailestingai. “Tai – sunkiausia. Reikia ir žmogaus noro keistis. Aš juk ne burtininkė ar gydytoja, kuri šypsodamasi sakytų; “Štai jums piliulė grožiui, kita – nuo blogo gyvenimo, trečia – nuo liūdesio”, – šmaikštauja dizainerė, ne taip seniai atradusi dar vieną meno rūšį, kur taip pat nereikia ilgai ir kankinamai laukti rezultato.
Tai – fotografija. Tiesa, fotoaparatą į rankas ji paima gana retai. Pirmiausia Julija norėtų įgyti bent elementarių žinių. Kol naujoms studijoms nerado laiko, ji gali grįžti prie tapybos.
Šiemet gimtadienio proga draugas Julijai padovanojo molbertą ir aliejinių dažų. Tačiau nuo vasario mėnesio teptuką ji paėmė tik vieną kartą – gyvenimo tempas atima galimybę kantriai stebėti aplinką ir laukti, kol įkvėpimas leis išsilieti pojūčiams drobėje.
Išmoko mylėti save ir pasaulį.
Tą vienintelį kartą prie molberto atsistojo, kai ją apniko depresija. “Drobėje primaliau kažkokių gumulų. Pastačiau ją valgomojo kampe. Kai tą kūrinį pamatė mano sesuo Monika, pasakė: “ką tik girdėjau paskaitą apie žmogaus saviraišką depresijos metu. Tas kūrinys kampe – kaip tik tai”. Paklausiau ir tyliai nusukau drobę į sieną”.
Kada meniškos prigimties moterį apima depresija? Ji dizainerę apninka, kai trūksta kūrybinės laisvės, kai nusibosta rutina, kai iškyla meilės problemų ar kas nors nepavyksta darbe. Anksčiau dėl to Julija širsdavo ant kitų ir savęs. Tačiau per porą pastarųjų metų ji keitėsi. Tarsi išmoko kalbėti su savo širdimi. “Manau, kad dabar esu šiltesnė, jautresnė, ramesnė. Visai kitomis spalvomis matau pasaulį. Supratau, kad reikia išmokti mylėti save, o per save – ir kitus”, – patikina viena žinomiausių šalies dizainerių Julija Žilėnienė.

Gydytojai Kornelijai Mačiulienei sukurtas vasarinis lino kostiumas, kuriame dominuoja rusvi ir smėlio atspalviai. Natūralus pluoštas šiek tiek maišytas su sintetika, todėl drabužis ne taip stipriai lamdosi. Kostiumas stilizuotas pagal Azijos tautų nacionalinius drabužius – ilgus marškinius ir plačias kelnes. Poniai Kornelijai labai patiko Julijos naujausios kolekcijos papuošalai. Dizianerė sutiko savo nuolatinei klientei sukurti identiškus, tik truputį mažesnius papuošalus, puikiai derančius prie lininio kostiumo.

Operos solistė Nomeda Kazlauskaitė pas dizainerę siūdinasi puošnius sceninius drabužius, su kuriais koncertuoja ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių scenose. Iš lamdytos faktūros, sodriai žalios spalvos audinio pasiūtai suknelei prabangos suteikia ne tik blizgesys, bet ir “Swarovski” kristalai.
Sceniniams drabužiams keliami kitokie reikalavimai. Jie turi būti net ik išraiškingi, spalvingi, kad gražiai atrodytų didžiulėje scenoje, bet ir labai patogūs. Todėl ties suknelės liemeniu įsiuvamos gumos, kurios drabužio siluetą padaro prigludusį, tačiau leidžia dainininkei lengvai kvėpuoti.

Žaviai verslo moteriai Viktorijai Brajienei dalykinių susitikimų metu reikia vilkėti griežto stiliaus kostiumą, kuris parodytų jos socialinę padėtį, bet neatrodytų šokiruojamai. Dizainerė poniai Viktorijai sukūrė kelnių kostiumą iš aukščiausios kokybės vilnos, kuri visiškai nesilamdo.
Geriausios kokybės dalykiniai kostiumai siuvami iš grynos vilnos arba vilnos su natūraliu šilku, suteikiančiu subtilų žvilgesį. Prie šlapio smėlio spalvos kostiumo buvo priderinti margi natūralaus šilko marškiniai.

Šį blyškios rožinės spalvos natūralaus siuvinėto šilko kostiumėlį Daivai Bakutienei dizainerė kūrė šventinei progai. Švarkelio apykaklė truputį atitraukta nuo kaklo, nes ponios Daivos kaklas ir pečiai labai dailūs. Julija drabužiais visada stengiasi paryškinti gražiausias moters kūno dalis. Griežtas kostiumo linijas sušildo iš balto, rožinio ir kremo spalvos šilko sukurta gėlė. Kostiumo sijonas yra su tiulio pasijoniu, kuris išlaiko sijono formą.

Radijo ir televizijos laidų vedėjai Daivai Tamošiūnaitei šią vasarą Julija sukūrė spalvingą laisvalaikio drabužį. Ryškiomis orchidėjomis puošti laisvo stiliaus marškiniai pridengia pamažu pilnėjantį Daivos juosmenį. Gili palaidinės iškirptė paryškina gražų moters biustą.

Leave a Comment