Marcelijaus Martinaičio eilėraščio „Sugalvok man vakarą su žiburiu“ analizė ir interpretacija

Marcelijaus Martinaičio eilėraščio „Sugalvok man vakarą su žiburiu“ analizė ir interpretacija

Lietuvių poetas Marcelijus Martinaitis rašo remdamasis kaimo ir kultūriniu aspektais, jo kūryboje dažnas vaikystės motyvas, pastebima ezopiška poetinė kalba. Marcelijaus Martinaičio žymiausias darbas „Kukučio baladės“ sujungia visus pagrindinius poeto kūrybos bruožus, o išgalvotasis herojus daugkart apdainuotas žymaus lietuvių šou pasaulio veikėjo Vytauto Kernagio. Turint omeny Marcelijaus Martinaičio eilėraščių liaudiškumą, šio žanro kūriniuose vyrauja kaimiška kalba, tautosakos motyvai, tačiau poeto kūryba neturi griežtų ribų, o stebina netikėtais žodžių junginiais. Bene žymiausias – „tu numegzk man, mama, kelią“, todėl lietuvių literatūra turi didelį įdomios Marcelijaus Martinaičio poezijos palikimą.
Skaitydama šį poeto eilėraštį („Sugalvok man vakarą su žiburiu.“), matau tamsą, kurios rimtį bando sudrumsti bepradedantis užsimegzti pokalbis, tačiau eilėraščio pradžia neleidžia suprasti, tarp ko tas eilėraštis vyksta. Jau įprastai netikėta Marcelijaus Martinaičio eilėraščio pradžia, ypač pirmoji jo eilutė, stebina paradoksalumu – ar galima vakarą sugalvoti, juk jis paprasčiausiai ateina ir būna toks, kokį jį padaro diena, todėl galima spręsti, kad eilėraščio lyrinis „aš“ išgyvena savotišką iliuziją, noori pamatyti tai, kas šviesiau, nori įkvėpimo savo pokalbiui. Prašydamas minčiu sielai, lyrinis subjektas parodo savo išsemtumą. Šį jausmą dar labiau sustiprina naktis. Tamsa sukuria baigties efektą, menkas ir lyrinio „aš“ turtas: „.o aš nieko, / nieko neturėčiau. Ką reiškia tas lygumas na

aktų, žodžių, vasarojaus? Manau, kad tai tuštybė, beprasmiškumas, skurdas. Bet tuoj lyrinis „aš“ prieštarauja savo paties mintims – jam jau nebereikia žodžių, nes, kaip pats aiškina, – žodžiai kenksmingi, atima regėjimą. Ar didelė netektis būtų nematyti vakaro, nakties tuštybės?
Ir štai lyrinis subjektas prabyla, pradeda kalbinti. Kažkas davė jam žodžius, mintis, bet kalba tyliai, nedrąsiai: „Kalbinu taip tyliai, taip lyg nekalbu.“ Ar dabar jis aklas? Ne, nes gali užsimerkti rytdienai. Čia įžvelgiu priesštaravimą – pradžioje lyrinio „aš“ žodžiai jam akis kapojo, o dabar jis kuo puikiausiai eina miego būsenos link, su ta mintim, jog ryte vėl atsibus naujai dienai. Iki pat eilėraščio pabaigos neaišku, su kuo kalba lyrinis „aš“, o gal pats nežino, kreipiasi į bet ką. Paskutiniame posmelyje, prieš užmiegant, išgirstame prašymą nušluostyti sielą, o juk ji ir taip buvo pustuštė, tuščia. Kyla klausimas, iš kur vakare rasa. Tai dažniausiai ryte vykstantis reiškinys. Apskritai, visas paskutinysis posmas – padrikas minčių ir jausmų dėstymas, lyg skubant viską užbaigti, atsikratyti klausytojų, pabėgti, pasislėpti, užsidaryti.
Tai, kad šis Marcelijaus Martinaičio eilėraštis neturi pavadinimo, sąlygoja abstrakti eilėraščio erdvė. Galbūt tai pasaulis su visais jam būdingais atributais: vėjo pučiamomis nendrėmis, rasa, nors ir vakaro. Lyrinio subjekto blaškymąsis ir depresija artėjant rudeniui taip pat nepalankios sąlygos kurti eilėraščiui pavadinimą.
Kūrinyje mažai apibūdinimų, epitetų. Ra
adau tik keturis: „toks gyvenimas“, „nupjautas vasarojus“, „juodas varnų pulkas“ ir keletas objektų apibūdintų „lygiai“. Suprantame, kad lyriniam „aš“ pritrūksta žodžių išreikšti nuomonę apie savo aplinką.
Aš manau, kad eilėraštis beprasmis, nors ir gražiai dėstomos mintys apie netolimą ateitį. Visa M.Martinaičio kūryba verta dėmesio, tačiau eilėraščių panašiomis temomis lietuvių literatūroje be galo daug, todėl nagrinėti buvo sunku, o skaitant kūrinį pirmą kartą, susidarė įspūdis, kad žodžiai tik gražiai dėliojami, nesuteikiant jiems jokios prasmės.

Leave a Comment