NIJOLĖS MILIAUSKAITĖS KŪRYBOS BRUOŽAI

NIJOLĖS MILIAUSKAITĖS KŪRYBOS BRUOŽAI

Ryškiausios N. Miliauskaitės poezijos temos – neturėtų namų ilgesys ir moteriškumo refleksija. Abi jos kyla iš skaudžios asmeninės patirties. Tačiau ši patirtis reiškiama ypač santūriai. Jos eilėraščiai, atrodo, neatsiejami nuo jos pačios esybės – kuklios, su pasiaukojimu globojusios kad ir vyresnį, bet labai mylimą vyrą – Vytautą Bložę, kurio kūryba Nijolė žavėjosi dar nuo mokyklos laikų. Eilėraščiai atrodo autobiografiški ir panašūs vienas į kitą, ilgiau juos verčiant tiesiog įtraukia į poetės pasaulį, kuriame – niekam nereikalingi prieglaudos vaikai, benamiškumo jausmas. Eilėraščiuose ji sugebėjo suukurti ištisą pasaulį – žavų savo paprastumu, atveriantį takus į praeitį. Gal tą pasaulį netgi galima pavadinti kitu – paraleliniu pačios poetės gyvenimu. Tačiau norisi pažvelgti truputį iš kitos pusės – koks N.Miliauskaitės santykis su vertybe? Kas jai svarbiausia poezijoje? Iš tiesų į N.Miliauskaitės eilėraščius labai paranku Ištikimai Jūsų,pabandyti žiūrėti taip, kaip pati autorė žiūri į gyvenimą: pastebint tuos pačius, nebenaujus, kasdieninius dalykus, tačiau truputį kitokiu žvilgsniu. To pabandymo pakanka, kad suprastum, jog žiūrėjimas kaskart kitaip nėra tuščias žaidimas, o veikiau tam tikras darbas su savimi, reeikalaujantis pastangų ir vidinio atsinaujinimo. Eilėraštis dažniausiai kuriamas kaip pasakojimo dekoracija, galimybė, kurioje kalbėti leidžiama daiktams, portreto detalėms (kuriami moterų portretai, peizažų kompozicijos primena flamandų tapybą). Vėlyvojoje poetės kūryboje svarbi Rytų, rytietiško santykio su pasauliu tema. Tačiau Rytų poeziją primenantis mi

inimalizmas būdingas ir visai jos kūrybai.
Jau pačioje ankstyviausioje, dar mokyklos ir studijų metais rašytoje Miliauskaitės poezijoje krenta į akis praeities svarba. Ši tema, įvairiai varijuojama, išlieka ir pačiuose paskutiniuose eilėraščiuose. Praeitis sujungia laiką, įvykius, žmones su subjektyvia patirtimi, kurios šaknis neretai sunku atsekti.
Pati praeitis yra vertybė plačiąja prasme. Per ją atrandama kita, dar svarbesnė – savęs pažinimas, vidinė harmonija, santaika su savimi.
Praeityje išlikusios pačios didžiausios vertybės. Visuose eilėraščiuose pati svarbiausia, prasmingiausia praeities atkarpa yra vaikystė. Vaikiškas pasitikėjimas, atviras žvilgsnis į pasaulį jau pats savaime yra vertybė, kurią Miliauskaitė išsaugo savo poezijoje.
Miliauskaitės eilėse drauge su vaikiško praeities pasaulio adoracija žymus ir savotiškas dviprasmiško, svetimo suaugusiųjų pasaulio neigimas. Sugrįžimas į vaikystę, tiksliau – gebėjimas sugrįžti yra viena iš svarbiausių siekiamybių, nuolatos puoselėjamų, bet iki galo neišsipildančių svvajonių. Vaikystės laike likusios visos vertybės, ir nejučia peršasi mintis, kad Miliauskaitės poezijoje tas pats svarbiausias dalykas – vertybinis pagrindas, ant kurio laikosi pasaulėjauta ir aplinkos vertinimas, pažymėtas praradimo ženklu.
Miliauskaitės poezijoje sunku atrasti ką nors, kam galėtume pritaikyti antivertybės sąvoką. Tame, kas vienu atveju prieštarauja tyliai, ramiai buičiai, kitoje vietoje galima surasti prasmę. Tą prasmę poetė moka įžiūrėti visur: iš pirmo žvilgsnio nuobodžiame autobuso ar traukinio laukime, valgio gaminime, sodo darbuose, senuose daiktuose, kurie jau daug metų dūli suversti palėpėje. Ta
ai išeitis. Galbūt tuo Miliauskaitė ir ypatinga – jos kūrybinė jėga slypi ne pabėgime nuo kasdienybės, bet požiūrio specifikoje. Ji kuria iš kasdienybės, ir tai stipriausia jos pusė – pastebėti, ko dažnai nematome vien per savo skubėjimą ar užsimiršimą.
Svarbi, nors, atrodo, ne kiekvienu atveju pabrėžta Miliauskaitės poezijos dalis yra žmogus. Jis gali būti artimas, susijęs su vaikystės prisiminimais (tokia šilta ir šviesi močiutės, krikštamotės figūra) arba visai svetimas, nepažįstamas, tačiau patraukiantis kokiu nors ypatingu vaidmeniu. Negalima sakyti, kad Miliauskaitės poezijoje žmonės-personažai turėtų stiprius, išbaigtus charakterius. Iš tiesų nė pati poezija to nereikalauja. Žmogus dažniausiai atsiranda kaip iliustracija – pavidalas, reikalingas šiltam prisiminimui, apėmusiam jausmui išsakyti ar buities piešiniui papildyti. Tačiau jo funkcija toli gražu nėra dekoratyvinė. Jei eilėraštyje atsiranda žmogus, kitos detalės tarsi sukasi aplink jį, tinkamai parodydamos pasaulį , kuris, beribis rūstus nepagražintas, tarsi smelkiasi į šiltą kasdienybę, paversdamas ją niūresne, tamsesne.

Poetei vidinė ramybė svarbiau už išorinį pasaulį. Tai rodo paprastas, ramus tonas pasakojant apie sunkius išbandymus, situacijos, tikrai atrodančios dramatiškai. Jei tos situacijos ir ne probėgšmais ar bendrais bruožais papasakojamos, tai aprašomos visai ne iš objektyviosios, dramatiškosios pusės. Pvz. cikle “Bonifratrų ligoninė” svarbiausia yra ne išorinis pasaulis, koks jis bebūtų baisus ir neįprastas, išorė – tai tik priemonė, vedanti į jausmus, širdies slaptumą.
Du pagrindiniai da
alykai: paslaptingumas ir nuostaba (netikėtas grožio atradimas paprastume) Miliauskaitės poezijoje padeda sukurti spinduliuojančios ramybės įspūdį. Būtent tokia atmosfera, sujungianti iš esmės priešingus dalykus – detalizuojantį atvirumą ir paslaptį, moterišką subtilumą ir tiesioginį išsakymą, yra turbūt pagrindinė, visas kitas apimanti vertybė Miliauskaitės poezijoje.
Miliauskaitės poetinis subjektas be išimčių moteriškas. Autorė nesislepia pati nuo savęs, o priešingai – stengiasi, kad kūryba atspindėtų jos pačios asmenybę. Apie tai poetė, dar būdama gyva, yra užsiminusi ne viename pokalbyje. Pasak jos, kūryboje telpa patys svarbiausi asmeninių išgyvenimų momentai. Tai ne tik rūpestingas kasdieninių darbų atlikimas, bet ir begalinė kantrybė viskam, kas beatsitiktų, ir tuo pačiu metu skverbimasis aukštyn, už kasdienybės ribų, nors jokiu būdu jos neapleidžiant.
Miliauskaitės poezijoje gana ryški ištikimybė savo susikurtai vertybių sistemai. Ji aiškiai teikia prioritetą gėriui, paprastumui, estetikai. Atviras ir detalus kasdienybės įvardijimas su spalvingomis ir prasmingomis žmonių figūromis, rodos, neturėtų palikti per daug klausimų. Juk kiekvienas savo kasdienybėje atrandame bemaž tą patį. Tačiau yra kitaip. Skaitant Miliauskaitės poeziją nuolat norisi įminti kažkokią nežinomą paslaptį, slypinčią už tokių paprastų ir aiškių žodžių. Gal toji paslaptis ir yra tai, kas traukia vis giliau, sukelia begalinį norą prisiminti ir jausti. Belieka suabejoti, ar poetė iš tiesų žinojo kažką tokio, kas prikaustytų skaitytoją. O gal tai tik pa
aprastas gaivališkas ir labai stiprus noras gyventi, kuris, atrodo, yra aukščiau už visas kitas vertybes.

Leave a Comment