Maironis „Uosis ir žmogus“

Maironis „Uosis ir žmogus“

Tautinis atgimimas – liaudies kūrybos atradimas. Nors dainos, padavimai, pasakos jau daugelį amžių gyvavo žmonių lūpose, tačiau jų kultūrinė, meninė ir tautinė reikšmė buvo suvokta tik paskutiniaisiais šimtmečiais – K. Donelaičio „Metuose“ dar beveik nematomas sąmoningas atsigręžimas, atidus žvilgsnis į folklorą. XIX a. viskas keičiasi: pripažįstama tautosakos, kaip neatsiejamo tautos kultūrinio ir dvasinio paveldo dalies, vertė. To meto kūrėjams, aišku, ir Maironiui, tai naujas impulsas kūrybai, naujos temos ir nauji, visiems suprantami ir gilūs simboliai. Tautosaka, kaip ir mitologija, – pagrindas viisų žmogaus sielos ir būties problemų sprendimams, tarsi medis, kurio šakos skverbiasi į visas vėlesnes literatūros kryptis bei sroves.
„Uosis ir žmogus“ – vienas iš įdomesnių Maironio asmeninės lyrikos eilėraščių. Pagal temą ir problematiką jis priskirtinas filosofinei poeto kūrybai (galima lyginti su „Išnyksiu kaip dūmas“ir „Vakaro mintys“), tačiau nutolsta nuo jos ne tik savo forma, bet ir kiek kitokiu žmogaus būties traktavimu. Iš pirmo žvilgsnio – tai tobula dvinarės lietuvių liaudies dainos stilizacija, nes labai lengvai išskiriamos dvi eilėraščio dalys: pirmoji – uosio, antroji – žmogaus gyvenimo apibendrinimas, tačiau negalima nepastebėti ir savitų, Maironio poezijai būdingų bruožų. Iš liaudies kūrybos perėmęs žmogaus ir medžio paralelę, neskubrų, liūliuojantį ritmą, kai kurias žodžių formas („uoselis“) bei atvirą jausmo išsakymą, poetas lieka ištikimas savo pagrindiniams žodžiams – „raktams“ („viesulai“, „ž

žvaigždės“, „dūma“) ir ne kartą kituose eilėraščiuose dvasingos, išskirtinės asmenybės koncepcijai. Taip pat galbūt stebintų ir sumanymas plačiau pavaizduoti uosio, o ne žmogaus likimą (dainose šių dviejų dalių santykis lygus), tačiau iš esmės paskutiniai du posmai yra eilėraščio, viso ankstesnio lyrinio pasakojimo apibendrinimas, filosofinė kūrinio prasmė, todėl nederėtų jų laikyti nelygiavertėmis. Pasitelkdamas seniai tautosakoje įteisintą žmogaus ir medžio paralelę, dažną lietuvio ir gamtos artimumo, bendrumo deklaraciją, Maironis pateikia savąją individo būties sampratą.
Dainose medis – liepa, ąžuolas, jovaras ir kiti – dažniausiai yra ne vien lyrinio subjekto likimo antrininkai, bet ir universalus archajinio pasaulio medžio simbolis, šaknimis bei šakomis jungiantis dangų ir požemį, mirtį ir amžiną gyvenimą. Prie jo glaudžiasi visos būtybės, kartu gyvenančios tuo pačiu gyvybės ritmu: mirtis nėra tragedija, gyvenimas nėra neesibaigiantis džiaugsmas. Kiekvienas neišnyksta be pėdsako, jis perduoda savo patirtį, dvasinę energiją kitoms kartoms, o pats tiesiog užima kitą vietą darnioje gimimo, mirties ir gyvenimo vienovėje. Viskas yra bendra, viskas linkę kartotis, ir žmogus tėra vienas iš šios sistemos elementų, paklūstantis tiems patiems egzistencijos dėsniams. Jo išskirtinumas, individualumas čia neakcentuojamas ir nėra labai svarbus, nes visos tiesos bendros kiekvienai gyvybei.
Žinoma, Maironis savo kūryboje neakcentuoja tos pagoniškosios pasaulio sampratos, bet šiame eilėraštyje labiau negu kituose jaučiamas kai kurių idėjų, teiginių giminingumas. Vi
isų pirma vyrauja ne dramatiška, bet lyriška nuotaika, nejaučiamas toks sielos nerimas, blaškymasis, kančia. Viskas natūralu, suvokiama. Be didesnių svarstymų paklūstama nusistovėjusiems būties dėsniams. Kur ryški priešprieša tarp žmogaus siekių ir gyvenimo realybės, taip ryškiai įsirėžusi Maironio poezijoje ? Nors užsimenama, kad „daužė jį viesulai“, bet tai daugiau trafaretinis sunkumų, gyvenimo išbandymų apibūdinimas, o ne vidinės disharmonijos, pilnatvės ilgesio ženklas. Ir eilėraščio žmogus, ir personifikuotas medis, kaip jo likimo, egzistencijos antrininkas, – statiškos, nekintančios esybės, iš tikrųjų daugiau idėjos atšvaitai negu realybė. Jie gana vienpusiški. Čia galime pastebėti vieną kitos asmeninės Maironio lyrikos žmogaus pusę: dvasingas, labai jautrus („jautriai apie meilę šlamėjo“), drąsus, stiprus („puikiai ir iš aukšto žiūrėjo“) ir išskirtinis individas („tarp beržų, drebulių / Viršūnės jis nelenkė savo“). Drebulės, beržai – nusistovėję svyravimo, neryžtingumo, net išdavystės simboliai. Tačiau tas grynasis idealumas eilėraščiui visai nekenkia: paprasčiausiai kalbant apie bendras egzistencines tiesas reikalingas tik įvaizdis, poeto būties suvokimo įkūnijimas. O uosis dar lietuvių liaudies kūryboje – teisingumo, tvirtumo ženklas.
Remdamasis uosio pavyzdžiu, kuris apibendrinamas žmogiškąja patirtimi, Maironis nurodo žmogaus gyvenimo prioritetus. Greta kituose kūriniuose aukštinamo dvasingumo, sielos tobulėjimo, kilnių idealų („o kai žvaigždės nušvis“), šiame eilėraštyje atsiranda dar viena – dvasinės ir gyvenimiškosios patirties perdavimo kitai kartai, vertybių sistemos tęstinumo – būtinybė, kuri čia svarbesnė už individo sielos pr
roblemas ir siekius („jau nerūpi miškai / taip nežiūri aukštai“). Vadinasi, visuomenės, jos sąmonės likimas yra žymiai svarbesnis už asmenybės likimą, todėl ir mirtis, jau nugyvenus prasmingą (pagal šiame eilėraštyje nurodytus kriterijus) gyvenimą, nėra tragedija, o tiesiog natūralus dėsningumas. Auga nauja karta, išauginta ant senosios, jau išėjusios, pamatų, perėmusi jos puoselėtas amžinąsias vertybes. Būtent šia optimistine gaida, šiuo nenutrūkstamos egzistencinės sąmonės, kuri įprasmina ir atskiros asmenybės būtį, pristatymu eilėraštis ir skiriasi nuo kitų Maironio filosofinės lyrikos kūrinių, kurie daugiau akcentuoja būties laikinumą, bet kokios žmogaus veiklos beprasmybę ir mirties neišvengiamumą.
Antroji, „žmogiškoji“, eilėraščio dalis praktiškai pakartoja pirmojo pasakojimo apie uosį mintis, tik dabar jau galutinai apibendrindama, perkeldama į žmogaus gyvenimo plotmę. Jungiamoji grandis – tas pats uosis, iš kurio bus ir karstas tėvams, ir lopšys vaikui. Įdomu, kad dabar net tokių dviejų, regis, visiškai priešingų dalykų sugretinimas, atrodo natūralus, atitinkantis viso eilėraščio prasmės kontekstą. Vienintelis skirtumas – uosio gyvenimą baigia žmogaus valia, o žmogaus gyvenimą (numanoma) lemia Dievas. Beje, panaši, kaip ir šiame eilėraštyje, būties koncepcija Biblijoje siūloma ir Abraomui: įprasminti savo gyvenimą palikuonimis, išlikti amžinybėje savo vaikais. Maironis šią idėją gal kiek susiaurina, suasmenina (dedikuoja daugiau ne didelei tautai, o kiekvienam žmogui) ir, aišku, pasirenka ne biblinius, o lietuvių liaudies kūrybos įvaizdžius.
Žmogaus ir medžio li
ikimo paralelė neužmirštama ir paskutinėje eilėraščio strofoje, kuri, atrodytų, įrėmina visą eilėraštį. Pasirinktas daugiaprasmis vaizdas–motina ir vaikas-ne tik dar kartą pakartoja pagrindinę eilėraščio mintį apie kelių kartų dvasinių vertybių tęstinumą (motina – tradicijos tęsėja, svarbiausios žmogui informacijos perdavėja), bet ir tarsi pabrėžia dainos magiškumą – ji tampa ritualu, vaiko gyvenimo užkalbėjimu („Auk, maželi, gražus, / kaip tas uosis puikus“), turinčiu nepaprastą reikšmę – tiek dėl motinos ir vaiko ryšio, tiek dėl dainoje užkoduotos universalios žmogaus gyvenimo patirties, perduodamos jau kūdikystėje. Apskritai šis motyvas (daina ir motina) – vienas pastoviausių Maironio kūryboje (pavyzdžiui, „ten močiutė užlingavo / raudomis mane“), nes jis, matyt, yra tradiciškai susiformavęs lietuvių sąmonėje iš senųjų laikų, iš liaudies kūrybos.
Galbūt šiam eilėraščiui būtų galima prikišti konkretumo stoką ir abstraktumą, tačiau tam iš dalies kūrinį pasmerkia jo filosofinis pobūdis, kuris išsakytas mintis turi pritaikyti kiekvienam žmogui, todėl tampa nesvarbi nei vieta, nei laikas, o tuo labiau – koks nors išskirtinis, atskiras individas. Viskas pateikiama apibendrintai, tarsi kiek išlaikant atstumą, ir kūrinio vaizdai yra daugiau simboliai, alegorijos ar abstrakcijos, kurioms konkretumo suteikia kiekvieno skaitančiojo asmeninė patirtis ir požiūris. Tokį bendražmogiškų idėjų įspūdį palaiko ir visame kūrinyje vartojamas esamasis laikas, kuris panaikina bet kokių abejonių ar neryžtingumo galimybę.
Kaip Maironio individualiosios lyrikos eilėraščius galime laikyti asmenybės ieškojimais, žvilgsniu į žmogaus sielos gelmes, taip jo filosofiniai kūriniai gali padėti suvokti poeto pripažįstamą egzistencijos prasmės ir individo vietos pasaulyje sampratą. Daugiausia ji remiasi krikščioniškuoju mokymu ir Dievo visagalybės pojūčiu, bet eilėraštyje „Uosis ir žmogus“ pateikiamas platesnis požiūris, jaučiamas žmogaus darbų, dvasios ir siekių nemirtingumas, sujungiantis visas kartas į vieną nesibaigiančią grandinę. Pateikdamas šią idėją, apipintą dainų simbolika, Maironis priartina ją prie liaudies išminties, pasaulio suvokimo ištakų, taip savo kūryboje dar kartą patvirtindamas bendražmogiškųjų vertybių aktualumą.

Leave a Comment