Pasakojama, kad 1397 ar 1398 metais vienas Vytauto karvedys, su Lietuvos kariuomene peržygiavęs beveik visą Krymo pusiasalį, grįždamas pakvietė į Lietuvą gyventi nemažai karaimų ir totorių su šeimomis. Tuos pirmuosius totorius Vytautas įkurdino netoli Vilniaus prie Vokės. Ten atsirado Totorių Vokės kaimas. Vėliau daug totorių susibūrė Trakuose. Jie gyveno prie Totoriškių ežero, pusiasalio plačiosios dalies vakarinėje pusėje, vadinamajame Totorių gale. Nemažai totorių įsikūrė Vilniuje, Butrimonyse ir kitose Lietuvos vietose. Jie laikėsi musulmonų tikybos, savo papročių, bet gerai sutarė su vietos gyventojais, greitai išmoko jų kalbos ir lengvai prisitaikė gyventi svetimame krašte. Vytauto laikais totoriai tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1569 metais, kai buvo sudaryta Liublino unija, totoriai gavo bajorų teises. Vyrai buvo geri kariai ir toliau tarnaudavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo XVII a. karuose su turkais. Dėl kokių nors priežasčių negalintys tarnauti kariuomenėje raiteliais, vežiodavo pirklių prekes, augindavo žirgus, garsėjo kaip geri odininkai, balniai, pakinktų ir diržų meistrai, o kaimuose – kaip geri daržininkai. Daug totorių gyveno Nemėžyje, už 9 kilometrų į pietryčius nuo Vilniaus. Ten jie buvo įkurdinti Vytauto kaip karo belaisviai. O vėliau atsikėlė ir Krymo išeivių, kurie saugojo didžiojo kunigaikščio pilį. Apie jų palikuonis XIX amžiaus poetas ir istorijos tyrinėtojas Vl. Sirokomlė rašė: “Šiandien šios totorių gyvenvietės būklė liūdna. Išsiskirstę Nemėžyje į keliolika dvarelių, kurių kiekvienas priklauso keletui savininkų, totoriai gyvena dirbdami žemę ir iš daržų. Turtingesni verčiasi valstybine arba karo tarnyba, vargingesni dirba žemę. Tikybos žino tik formas ir tradicijas, kai kurie moka paskaityti Koraną, bet niekas jo nesupranta, net mula. Kiekvieną penktadienį lanko medžių pavėsyje stovinčią mažą mečetę, maždaug stropiai pasninkauja per ramazaną – tai ir visa jų religinė praktika. Laikydamiesi Alkorano nuostatų, negeria vyno, beje, mažai kas įstengtų jo nusipirkti. Tačiau gudrauja su degtine ir išmaukia nemažai, mat Alkorane apie tai nė žodžio. Bet vis dėlto reikia pripažinti įgimtą šios tautos dorovingumą, nes, jau beveik visai užmiršusi tikybą, ji ganagriežtai laikosi dorovės normų”.
Pagrindinės imigracijos priežastys buvo daugelį metų trunkantys tarpusavio karai dėl valdžios. Jie trukdė verstis gyvulininkyste, sodininkyste, daržininkyste. Totorių (kaip ir karaimų) gyvenvietes Vytautas steigė valstybės gynybai, todėl apgyvendino juos giminėmis išilgai Žemaitijos pasienio, tarp sustiprintų pilių ir miestų: Trakų, Vilniaus, Kauno, Punios, Lydos, Krėvos, Naugarduko, Gardino. Savo noru atvykusią totorių diduomenę Vytautas apdovanojo žemėmis, leido statyti mečetes, vertino juos kaip Lietuvos ir Rusijos bajorus. Už tai totoriai žemvaldžiai turėjo eiti karo tarnybą ir pristatyti nuo savo valdų atitinkamą skaičių žirgų. Kazimieras Jogailaitis 1438 – 1449 m. globojo Krymo chanato įkūrėją Hadži Girėjų. Lietuvoje pakaitomis ieškojo prieglobsčio Aukso ordos chanai ir jų sūnūs. XV amžiuje totorių kolonijos įsitvirtino ir nuolat plėtėsi daugėjant atvykstančių iš stepių ir Krymo. Kazimiero Jogailaičio, Aleksandro ir Žygimanto Senojo laikais plėtėsi totorių kolonizacija. Už ištikimą tarnybą valdovai dalijo bajorų dvarus totoriams kariams, vertėjams, raštininkams, dvariškiams. Manoma, kad paskutinės politinių emigrantų grupės iš totorių kraštų į LDK atvyko XVI a. pradžioje. Po Klecko mūšio (1506) LDK atsirado daug Krymo totorių belaisvių. Valdant Žygimantui Augustui 1559 m. buvo padaryta LDK totorių valdų revizija, po kurios išaiškėjo, kad dalį totorių žemių buvo pasisavinę kaimyniniai bajorai. Dėl to karo tarnybai buvo pristatoma mažiau žirgų. Totorių žemių valdos smulkėjo ir karo tarnyba tapo sunkia prievole. Totoriai buvo valstiečiai ir žemvaldžiai. Žemvaldžių sluoksnį sudarė didžiojo kunigaikščio totoriai ir totoriai kazokai. Totoriai kazokai buvo paprastų bėglių palikuonys. Jie gavo mažiau žemių ir turėjo atlikti įvairias prievoles kunigaikščiui, valdininkams ir joti karo tarnybon. Didžiojo kunigaikščio totoriams bajorų teises pripažino Žygimantas Augustas 1561 ir1568 m. privilegijomis, taip pat Steponas Batoras 1576 m., Žygimantas III 1609 m., Vladislovas IV 1634 m. privilegijomis ir daugeliu seimų konstitucijų. XVI a. antroje pusėje prasidėjo totorių kolonijų ekonominis smukimas. Dėl didelio gimstamumo valdos ir ūkiai smulkėjo. Mažo sklypo savininkui karo tarnyba tapo sunkia našta. Net ir daugiau žemės turintys sunkiai įstengdavo atlikti prievolę. Todėl totoriai stengėsi išsivaduoti iš tarnybos didžiajam kunigaikščiui ir pardavę žemes apsigyvendavo didikų valdose. Pajamas gaudavo iš apmokamos karo tarnybos. Jau Žygimanto Augusto, Stepono batoro laikais atsirado pirmosios samdomos totorių vėliavos, kurias verbavo totorių rotmistrai, remdamiesi etmonų ir karalių išduotais patentais algininkams samdyti. Totoriai kovojo 1831 ir 1963 m. sukilimuose. Už ryšius su sukilėliais dalis totorių patyrė represijų. Atimta teisė įsigyti dvarus, uždėta kontribucija, atimti ginklai, įvestas pasų režimas.Pasunkėjusi padėtis lėmė tolesnę totorių emigraciją į Turkiją. Pavieniai emigrantai žinomi net iki XX a. pradžios. Pirmasis pasaulinis karas sumažino totorių skaičių, bet po karo jie atkūrė Kauno, Raižių ir Vinkšnupių totorių bendruomenes. Totoriai dažniausiai būdavo policininkai, kanceliarijų darbuotojai, pašto tarnybos tarnautojai, amatininkai, žemdirbiai. Tarpukarės Lietuvoje totoriai vertėsi žemdirbyste, amatais, daug jų tarnavo valdininkais valstybinėse tarnybose. Už Lietuvos nepriklausomybės kovas 6 totoriai buvo apdovanoti Vyčio kryžiumi. Per antrąjį pasaulinį karą dalis totorių pasitraukė į vakarus. Vilniuje 1929 m. Įkurtas Totorių muziejus. Dabartiniai totoriai yra susijungę į 12 draugijų (1998). Lietuvos totorių kultūros draugija turi skyrius Kaune, Alytuje ir Vilniuje. Totorių mečetės yra Keturiasdešimties Totorių kaime, Nemėžyje ir Raižių kaime. 1991 m. buvo restauruota Kauno mečetė, paskirtos lėšos Keturiasdešimties Totorių kaimo mečetei suremontuoti. Rūpinamasi atstatyti Vilniaus totorių mečetę, kuri 1969 m. buvo nugriauta. Totoriai aktyviai dalyvauja Lietuvos ekonominiame, politiniame ir socialiniame gyvenime. Lietuvoje 1970 m. gyveno 3400, 1979 m. – 4000, 1989 m. – 5100 totorių. Tuo pačiu metu kaip ir totoriai, iš Krymo į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę atsikraustė karaimai – 183 šeimos. Pirmiausia jie apsigyveno Lucke, o iš ten dauguma persikėlė į Trakus ir Vilnių. Vėliau jų įsikūrė Kruonyje, Upytėje, Panevėžyje, Pušalote, Naujamiestyje, Krekenavoje, Pumpėnuose, Kėdainiuose. Karaimų gyvenviečių būta ir dar toliau nuo Vilniaus – Saločiuose, Biržuose, Pasvalyje. Karaimų vardas kildinamas iš žodžio kara – skaityti (Šventąjį Raštą). Jų tikėjimas – karaizmas susiformavo VIII a. Mesopotamijoje. Pradininkas Ananas ben Dovydas (754 – 775) atmetė judėjų religinę knygą Talmundą ir, subūręs daugiau šalininkų, sukėlė judaizmo skilimą. Karaizmas ėmė plisti ne tik Mesopotamijoje, bet ir Viduržemio jūros kraštuose. Po kiek laiko jį priėmė Krymo chazarai ir polovcai, iš kurių atsirado karaimų tauta. Lietuvoje Karaimai buvo labai gerai priimti, neblogai įsikūrė, bet ir su tėvyne niekada nenutraukė ryšių. Gyveno netoli pilių, jas saugojo. Sakoma, kad pavojaus metu iš Trakų ir Vilniaus kartais pabėgdavo lietuviai, rusai, net žydai, bet niekada nebuo pasitraukę karaimai. Visi pasižymėjo stropumu, draugiškumu ir ištikimai tarnavo didžiajam kunigaikščiui. Ne vieną išdavystę ir klastą patyręs Vytautas daug kartų įsitikino, kad karaimai yra geriausi sargybiniai, todėl jais pasitikėdavo labiau negu mielais tautiečiais lietuviais ir uoliais katalikais lenkais. Būtent dėl to daugiausia Lietuvos karaimų buvo apgyvendinta Trakuose, šiaurinėje pusiasalio dalyje. Jie saugojo abi pilis – Pusiasalio ir Galvės ežero salos. Mokyti karaimai lydėdavo didįjį kunigaikštį kaip vertėjai, raštininkai, atlikdavo diplomatines misijas. Dažnaiusiai vykdavo derėtis dėl belaisvių išpirkimo iš totorių vergijos. Tos kelionės būdavo labai pavojingos, bet karaimai valdovo įpareigojimus atlikdavo drąsiai ir sumaniai. Tie, kurie netarnavo didžiajam kunigaikščiui, vertėsi įvairiais verslais, ypač gerai augindavo daržoves. Todėl tip išgarsėjo Lietuvoje Trakų agurkai. 1857 m. vienas caro armijos kapitonas rašė, kad karaimai trakuose niekada nerakina savo namų, o jų butuose svečią nustebina baldų, patalynės ir indų švara. Karaimai esą labai sąžiningi, visada tesi pažadus, niekada nesiima pareigų, kurių negalėtų atlikti, negabūs prekybai, bet puikiai augina daržoves, pirmiausia agurkus, įvairius vaisius. Jie nesiekia turtų, jau Vytauto laikais visi mokėjo skaityti. Karaimų tikėjimas – karaizmas, turintis islamo ir arabų filosofijos elementų, pripažįsta tik Senąjį Testamentą. Karaimai laikosi nuostatos, kad kiekvienas žmogus tiesos Šventajame Rašte turi ieškoti savarankiškai, nesiremdamas kitų aiškinimais. Kristų pripažįsta kaip krikščionių, o Mahometą – kaip musulmonų pranašą. Karaimai meldžiasi kinesėse (kinisa arabų kalba – bažnyčia). Altorius yra pietų pusėje. Metinėms šventėms nustatyti yra atskiras bažnytinis kalendorius. Liturgija remiasi Dovydo psalmėmis. Pamaldose daug teologų ir karaimų poetų sukurtų giesmių. Aukštinamas neturtingumas ir gailestingumas. Karaimų pamaldoms vadovauja renkamas dvasininkas. Pamaldos vyksta dažniausia karaimų kalba. Karaizmas nepripažįsta mišrių santuokų, todėl bendruomenės narių skaičius nedidelis. Taigi, manau, kad karaimai ir totoriai yra geri žmonės gyvenę Lietuvoje kaip ir mes, tačiau mes turime daugiau privilegijų negu jie. Jie nuo mūsų skiriasi tikėjimu, bruožais, šiek tiek išvaizda, o šiaip jie kaip ir visi žmonės yra ir buvo Lietuvos gyventojai. Tiesa dabar jų belikęvisai mažai, bet visdėlto yra.Naudota literatūra: Viktoras Marengolcas Lietuvos istorijos problemos ,,Lietuvos tautinės mažumos”Mikalojus Kondratas ,,Lietuvių tautos ir valstybės istorija” I dalis