Maironio eilėraščio “Išnyksiu kaip dūmas” interpretacija
Maironis gyveno 1862-1932 metais ir buvo romantizmo epochos poetas. Jo kūryboje pilna patriotizmo, raginimo branginti savo tautos laivę. Jis vienas reikšmingiausių poetų Lietuvos nepriklausomybės raidai. Maironis – didžiausias ir stipriausias lietuviško orumo žadintojas, atsakomybės, pareigos, pasiaukojimo Lietuvai šauklys. Jo kūryba to meto lietuviuose žadino meilė tėvynei, ryžtą, valią, drąsą kovoti vardan Lietuvos. Maironio poezija yra tarsi nemirtinga ir tas nemirtingumas slypi skambume, romantinio Lietuvos vaizdavime, praeities įvykių sužadinime, raginime kovoti už laisvę, didingame praeities šlovinime ir gražių santykių tarp bajorų ir valstiečių vaizdavime.Kiekvienas posmelis turi vis kitokią “išnykimo” prasmę, atskleidžia naują vaizdą. Kūrinys kupinas retorinių sušukimų ir klausimų, kurie paaudrina eilėraščio nuotaiką. Tai lyrinio “aš” apmąstymai, kurie pasireiškia sudėtingomis filosofinėmis mintimis apie laikinumą, emocijas, kančią, paliktų giesmių reikšmę ir užtarnautos garbės likimą. Vidiniu monologu atsiskleidžia dvejojimas, vidinės nuotaikos kaita, nerimastinga siela. Nuo vienų filosofinių pamąstymų lyrinis veikėjas staigiai pereina prie kitų, tad šis eilėraštis yra meditacinis, su giliais filosofiniais pamąstymais. Šioje poemoje lyrinis “aš” mąsto apie savo ir tūkstančius kitų žmonių greitai prabėgančius gyvenimus. Sakinyje “Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, Ir niekas manęs neminės! Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo, O kas jų bent vardą atspės?” išryškėja požiūris į gyvenimą, nesutramdomą, nenumanomą jo tėkmę, galią ir asmenybės likimą laike. Tačiau jo mintys išsakomos netik apie save, bet ir apie kitus: “Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo…”. Tie kiti veikėjai – kovoję už tautos laisvę, kalbą, žemę, aplietą jų krauju. Bet ar kas nors apie juos, didžiavyrius pagalvos, susimąstys kiek čia kentėta, kovota dėl to kas dabar turima? Lyrinis“aš” baiminasi, kad jo niekas neprisimins po jo mirties, niekas jo nė vienu žodeliu nepaminės ir jo atminimas greitai išdils iš aplinkinių prisiminimų ir iš poezijos, giesmių, kūrybos. Herojus susimąsto ir apie savo viso gyvenimo darbus, kuriuos greitai gali pakeist kiti poetai, sunaikinsiantys jo egzistenciją kūryboje. Lyrinis “aš” susimąsto ir apie savo kančias. Ar tai įkvėpimas? Eilėraštyje ieškoma kovos prasmės, keliančios dvasinę kančią ir mąstoma ar užteko tų pastangų sudėtų per visą gyvenimą. Galop prieinama prie tokios minties, kad visos kančios yra dėl savo egzistencijos, dėl savo esybės ir dėl savo kūrybos “Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas”, kuriai nebeužilgo kapai. Lyrinis “aš” suvokia, kad būtent jo giesmės ir yra jo didžioji kančia. Veikėjas gailisi dėl savo gyvenimo, nes jis apsigavo pamatęs savo kūrybinę žvaigždę, kuri jį suklaidino, apgavo, tarsi kviesdama į lengvą, malonų, kūrybinį gyvenimą. Viena pagrindinių kūrinio temų išryškėja kaip mintis, kad visi darbai, garbė yra laikini “Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota, Išblyško kaip ryto aušra!”. “Aš” šiame eilėraštyje “Išnyksiu kaip dūmas” savo gyvenimą įvertina neigiamai, nes per visą jį įgauta garbė, visi darbai išnyks su tuo momentu, kai ateis paskutinioji tavo gyvenimo valanda ir niekam tu nebūsi žinomas ateityje, niekas tavęs neprisimins.
Lyrinis “aš” išsilieja, išlieja savo jausmus šioje poezijoje giliai apmąstydamas savo gyvenimą, kuris galbūt buvo menkavertis ir būtent ši mintis labiausiai gąsdina vekėją. Tai pagrindinė kūrinio problematika, kuri neduoda lyriniui “aš” dvasios ramybės.Filosofinės lyrikos eilėraštyje “Išnyksiu kaip dūmas” jaučiamas vis besitęsiantis lyrinis vyksmas, dvasiniai apmąstymai, laikų kaita: viename stulpelyje apie tūkstančius gyvenusių praeities žmonių, kitame apie ateities užmarštį, kuri prarys visus išžengusius iš šio pasaulio.