Maironio kūrybos ypatumai.

1126 0

Maironio kūrybos ypatumai

 

Maironis yra ne vien mūsų literatūros klasikas, bet ir mūsų naujosios poezijos pradininkas. Jo kūryba žymi ankstesnės lietuvių literatūros raidos epochos pabaigą ir naujosios pradžią. Maironis niekada nebuvo vien literatūros, meno ar kultūros reiškinys. Jo meninės individualybės ir estetinės saviraiškos laukas buvo nepalyginti platesnis ir gilesnis. maironis buvo šauklys nacionalinės sąmonės ir patriotizmo žadintojas. Maironio gyventa istorinė epocha, suformavusi jį kaip asmenybę ir menininką, seniai nuėjo į praeitį, omes ir šiandien gyvai jaučiame jo kūrybos idėjinę ir estetinę prasmę, joo poetinio žodžio žavesį. Skaidrus Maironio poezijos kristalas ir šiandien spinduoliuoja galinga prasmingo grožio šviesa. Patriotinė Maironio kūryba labiausiai veikė lietuvių tautinę sąvimonę XIX a. pab. ir XX a. pr. istorinėje situacijoje. Maironis iš tiesų išreiškė tautos laisvės siekimus, gyvybinius liaudies interesus, skyrė savo poetinį žodį pirmaujančioms epochos idėjoms. Skaitydami pirmuosius „Pavasario balsus“ (18950, poemas „Tarp skausmų į garbę“ (1895) ir „Jaunąją Lietuvą“(1907), daugelis pajuto, kad atėjo didelis poetas, kuris kaip carizmo pavergtos ir vėl atgyjančios tautos dainius, o aukšta ir jausminga jo pooetinio žodžio galia sujudino širdis, ištroškusias ir laukiančias. Maironis niekada nebuvo abstraktus rašytojas. Jis aktyviai formavo savo asmenybę pagal aukštą romantizmo epochos moralinį imperatyvą, to mokė, to reikalavo iš kitų. Su Maironio poezija į lietuvių literatūrą „įžengė gilios, turtingos praeities žmogus su

u emocinio gyvenimo pilnatve ir plačiu intelektualiniu akiračiu, sąminingai įsitraukęs į savo išsivadavimo judėjimą. Tai vienas iš pagrindinių Maironio įnašų į lietuvių literatūrą“(V.Zaborskaitė).

•Maironis – sudėtingo likimo žmogus ir poetas. Yra jo kūryboje ir tokių puslapių, kuriuose atsispindi konservatyvios pažiūros, ribota klasinė idealogija. Maironis juk buvo Kauno dvasinės seminarijos ir Peterburgo imperatoriškosios katalikų akademijos auklėtinis, o paskui tos pačios akademijos profesorius, teologijos magistras, Kauno dvasinės seminarijos rektorius. Jis buvo aukštas katalikų dvasininkas – kelių kapitulų garbės kanauninkas, prelatas, protonotaras, kurį tik žingsnis skyrė nuo vyskupo mitros, kurios užsidėti jam taip ir neteko. Suderinti savyje ir poetą, ir kunigą Maironiui nebuvo lengva. Maionis pajuto konfliktą tarp poetinių savo sielos polėkių-išgyvenimų ir dvasiškojo luomo idealų bei normų. Maironį įkvėpė ir palaikė, mobilizavo jo dvasines ir fizines jėgas vaardan šviesių tautos ir žmogaus idealų pirmiausia kūryba. Visa tai reikalavo iš jo tiesiog neįmanomo – dvasininko luomui uždraustos asmens laisvės, savos nuomonės ir įsitikinimų. Iš šio vidinio konflikto kilo ir skaudžios meditacijos, ir idealoginis konservatyvumas, o neretai ir kūrybos meniniai netolygumai. Patriotinis jausmas Maironio iki pat gyvenimo pabaigos. Jis nenusmilko, neužtroško po ankštais konfesinių pareigų ir konservatyvios klerikalinės ideologijos varžtais: kurstė, revoliucionizavo rašytojo meninę vaizduotę ir ideologinę mintį, išsiliedamas (visų pirma poezijoje) karšto, progresyvaus patoso žodžiais, ne vienu atveju peraugdamas ka
asdieniškąjį, realųjį poeto aš. Didelio ryžto ir geležinės savikontrolės pareikalavo iš Jono Mačiulio poetas, lietuvių tautos garsusis dainius Maironis. Dviejų vienos asmenybės projekcijų sandūroje mezgėsi arši kolizija. Abu to paties žmogaus poliai turėjo savą nepajudinamą logiką, reikalavo savo teisių, diktavo net priešingą individo subordinaciją.

Kūrybinio darbo apyaušriu, pasirinkdamas vienu metu Lietuvos dainiaus ir dvasininko kelią, Maironis nenumatė būsimų sunkumų. Jam iš tolo viliojamai švietė iškilnūs rašytojų ir vyskupų – A.Baranausko ir M.Valančiaus – pavyzdžiai. Širdies gilumoje tikėjo be didesnių dvasios svyravimų ir išorinių kliūčių nueisiąs jų takais. Maironis dvasininkas rūsčiai smerkė ir tardė Maironį poetą, vertė abejoti, atgailauti. Tuo atžvilgiu visa Maironio kūryba negailestingai nuskriausta. Ir vis dėlto imponuoja poeto atkaklumas, asmenybės reiklumas sau, vidinė savitvarda ir tai, kas visų nuostabiausia – po rūsčių draudimų skliautais išsiskleidęs tyras kūrėjo širdies žiedas. Skausmingoji, giliai žmogiškoji Maironio kūrybos dramatizmo versmė. Kiek joje savitų vingių, subtilių akordų, kiek į aukštą būties skrydį besiveržiančio žmogaus sielos aimanos.

Kūrybinio darbo pradžioje Maironis dar taip aštriai nejautė vidiniu prieštaravimų, konflikto tarp poeto siekimų ir dvasininko pareigos. ypač vaisingi Maironiui, kaip poetui, buvo ketveri metai, praleisti Peterburgo dvasinėje akademijoje. Tada buvo sukurti beveik visi pirmojo „Pavasario balsų“ eilėraščiai. Jie tvirtai įėjo į lietuvių poezijos lobyną.

•Kuo Maironis pelnė nemarią poeto šlovę? Kur jo poezijos jėga ir
r gyvybė? Visuotinumas, liaudiškumas, demokratizmas – trys pagrindiniai Maironio kūrybos bruožai. Maironis neatsiejamas nuo savo tautos, nuo jos istorinio likimo. Jis tiesiog prigludęs prie savo tėvynės krūtinės. Visa Maironio kūryba buvo be galo autentiška, net autobiografiška. Ją suvokiame kaip tautos istorinį metraštį, ir kaip poeto-didelio menininko ir didelio žmogaus-sielos, jos slapčiausių ir esmingiausių puslapių istoriją. Maironio kūryba praauga rašytoją kaip žmogų. Ji yra jo ryškiausioji, brangiausioji dalis. Visa, kas lieka už jos, tėra tiesiog gyvenimo lukštas, kuris niekada nepatenkino romantiškos poeto širdies polėkių. Sieloje Maironis visą gyvenimą buvo romantikas. O romantizmas reiškia pastangas išsiveržti iš dabarties, iš ankštos realybės į platų ir laisvą romantiško idealo, svajonės lauką. Suvienyti svajonę ir realybę, suglausti jų kontrastingus-baltą ir juodą-sparnus į vieningą žmogaus būties skrydį-toks buvo galingas tvirtos ir valingos Maironio asmenybės troškimas. Ir visos šio kūrėjo pastangos susilieja į jį.

•Kūrybos ypatumai. Maironio kūrybos centre stovi kenčiantis žmogus: individas, žmonija, tauta. Skvarbios poeto romantiko, poeto ideologo, politiko akys aštriai matė ir jautė painiausius tikrovės disonansus. Ne,-nėra pasaulyje darnos,-sakė romantiko siela. Ir kartu tvirtino: tad siek jos, veržkis į ją. Ir svajonėse (jų taku nukrypsta ir meditacinė refleksinė Maironio lyrika ir drama), ir realybėje (joje išaugo patriotinis poeto eilėraštis ir poema). Disonansai ir žudo žmogų, verčia jį kentėti,-ir gelbsti jį-per sk
kausmą gimsta žmogus, atsiskleidžia jo esmė: „Ir nelaimingas tas žmogus, kurs veido ašara neplovė:/ Jam uždarytas bus dangus“. Ji-pagrindinis visos humanistinės literatūros ir paties Maironio kūrybos vidinis akstinas. Maironio kūryba ekstravertiška. Ji tarsi veržiasi iš poeto širdies, liedamasi į plačią žmonijos, tautos erdvę. Ji ieško žmogaus, kreipiasi į jį. Joje lyrinio aš poziciją dažnai pakeičia lemtingos kolektyvinis mes. Kūrybos vidinį impulsą sudaro išeities ieškojimas, noras išgelbėti, padėti, bent jau suprasti. Toks humaniškas polėkis į savo centrą iškėlė protingą valią-veiksmą, ryžtą-ir gilų, nuoširdų jausmą-meilę, užuojautą, troškimą. Maironio kūryba trokšta pati prisiglausti prie kitų ir drauge glaudžia prie savęs, prie savo kenčiančios krūtinės. Toks geras, meilės pasauliui kupinas poeto dvasinis judesys atsiskleidžia įvairiausių tipų ir žanrų kūryboje. Apibūdindama romantiškuosius Maironio lyrikos bruožus, V.Zaborskaitė yra pažymėjusi: „Audringas maištavimas, karštas entuziazmas, atviras jausmingumas-visas tas nevaržomas pasidavimas emocinio gyvenimo impulsams yra būdingas romantiniam menui, kuris jausmų sferoje randa esmingiausias žmogaus prigimties ypatybes. Išraiškos srityje šioms būsenoms atitinka įvaizdžių sistema, pagrįsta vaizdinių intensyvumu, kur vyrauja ne imitavimo, o ekspresijos menas“. Audringą maištą skelbė Maironio eilėraščių posmai, metę iššūkį sustingimui ir nuoboduliui, bevaisėms svajoms („Nenoriu sapnų“). Energingais mostais veržiasi, kovodama su apatija, jo posmų poetinė mintis. ji tiesiog sprogdina posmo erdvę drąsiomis tezėmis, iššūkiais, antitezėmis. Dar Vaižgantas yra pastebėjęs, kad Maironis buvęs garsus tezių ir aforizmų meistras, sukūręs neužmirštamus, plačiai vartojamus jų pavyzdžius. Ne vienas Maironio eilėraštis parašytas kaip kovos manifestas, kaip direktyva pačiam sau. Tokių kūrinių stilistika kategoriška, tekstas sudarytas iš trumpų, energingų frazių („Pasitikėjimas savimi“). Poetizuodamas pozityvų veiksmą, kovodamas su dvasią apninkančiomis abejonėmis, Maironis intensyvino meninio vaizdo spalvas. Jis mėgo hiperbolę, imlią ir taiklią metonimiją. Dviem amfibrachiais išskanduojami raginantys šūkiai, į tekstą įvedamos perifrazės. Viskas išsakoma poetiškai ir pakiliai. Kartais Maironio lyrinio subjekto jausmai įsisiūbuoja iki maksimumo-romantiškai poeto sielai norisi apimti visą pasaulį, pasiekti amžinąjį gėrį („Kas tas paslaptis suprastų“; „Ko siekiu ir alkstu“). Maironio lyrikos pasaulis nerimastingas. Jis iš tikro labai primena jūrą, jo nežabotą stichiją ir įnoringą būdą. Ji tai rami-vos juntamai vilnija ir švelniai glaudžiasi prie žemės, tai staiga įsisiūbuoja su tokia nežabota jėga, kad niekas jos negali numaldyti. Paralelė šiuo atveju gali būti ir kitokia. Ir jūra, ir Maironio lyrika išgyvena dėsningą ciklą: po didelio nerimo ateina ramybė, po ramybės vėl prasideda jausmų šėlsmas-audra. Toks psichologinių būsenų derinimas atitinka dar antikos laikais pagrįstą universalųjį kūrybos proceso ciklą. Galutinis Maironio eilėraščio tikslas-skleisti dvasios harmoniją ir nuskaidrėjimą-katarsį. Su antikos laikų poezija Maironį sieja daugelis jo kūrybos postulatų. Maironio poezija, kaip ir antikos, buvo kuriama pagal gėrio ir grožio idealą. Poetas tikėjo, kad grožis neatsiejamas nuo moralinio gėrio, kad poezija kaip grožio įsikūnijimas, gydo žmonių sielas („Poeta“, „Pavasaris“). „Pavasaris“-idealios dvasinės pusiausvyros eilėraštis, Maironio estetikos ir poetikos etalonas. Viskas jame aišku, gražu, prasminga. Į šitokią didžiosios visatos pilnatvę, į šitokią klasikinę poetinės šviesos normą atsigręžęs visas Maironio sielos ir kūrybos pasaulis. Maironis niekada nebuvo vien abstraktus svajotojas. Jis pats aktyviai formavo savo asmenybės modelį pagal aukštą romantinės poezijos imperatyvą, to mokė, to reikalavo iš kitų. Su gyvenimu, su realybe Maironį poetą labiausiai susiejo jo istorinė epocha. Tėvynė ir jos likimas buvo Maironio gyvenimo ir kūrybos kelrodė žvaigždė. Klasikinė rimtis, santūrumas, ori ir tauri asmenybės laikysena ir ją atitinkanti poetinė sistema. Šia linkme formavosi Maironio lyrika. Už klasikinę pusiausvyrą ir poetiškumą Maironis šlovino F.Šilerį, J.V.Gėtę, A.Mickevičių, J.Slovackį, M.Lermontovą, A. Puškiną. Pastarojo poemą „Poltava“ jis vertino ne tik už turinį, bet ir už poetiką: „kalba ir eilės labai lengvos, vaizdai ryškūs ir realiai petingi“. J. Slovackio lyriką mėgo ir dėl to, kad jo kūryba kalbos turtingumu ir nuoširdumu pralenkia net patį A.Mickevičių. M.Lermontovą gyrė už „individualų lyrizmą“, nepaprastai lengvas ir skambias eiles, „rimtai vyrišką“ stilių.

•Gimtinės patirtis suteikė Maironiui jėgų išsaugoti tautinį atsparumą ir demokratizmą. Visą gyvenimą poeto akys krypo ne į didikų salonus, ne į prabangą, kurią jis pats, išėjęs aukštus dvasiškus ir pasaulietiškus mokslus, užimdamas aukštą padėtį bažnyčioje ir visuomenėje, galėjo turėti, o iš dalies ir buvo pasiekęs, bet į savo vargstančią tautą. Skvarbios rašytojo-tautos tribūno, jos ideologo ir politiko-akys matė aštrius socialinius kontrastus. Tauta, už kurios interesus jis visą gyvenimą kovojo, nebuvo jam tik sentimentalios užuojautos, abstrakčių simpatijų objektas. Poetas stebėjo kylantį darbo masių judėjimą, savo kūryboje piešė sukrečiančio socialinio taiklumo XIXa. pab. skurstančio proletariato vaizdus, gailėjosi, kad nepakeliama vargdienių dalia išgena tūkstančius lietuvių už Atlanto, priverčia palikti tėvynę („Kame išganymas“). Lemtingą įtaką Maironio likimui yra turėjęs ukrainiečių tautos kovų už laisvę tribūnas T. Ševčenka, su kurio eilėraščiais poetas susipažino sprendžiamuoju, kad ir trumpalaikių, bet gyvenimo ir kūrybos linkmę nulėmusių studijų Kijevo universitetuose metu. Tada Maironis išgirdo ukrainiečių studentų deklamuojamus T.Ševčenkos poezijos posmus. Tiesioginis šio impulso priminimas-garsusis, revoliucingasis Maironio poemų „Tarp skausmų į garbę“ ir „Jaunoji Lietuva“ himnas. Įkvėptas laisvės keliu išeinančių slavų tautų vizijos, Maironis užmiršta savo gyvenimiškąjį konservatyvizmą ir, kaip pastebėta V.Mykolaičio-Putino, „išdrįsta atvirai pulti carizmą.“. Kovingai, maištingai skamba ir garsioji Maironio „Jaunimo giesmė“, vėliau poeto pavadinta „Užtrauksime naują giesmę“ ir dedikuota jaunimui-pačiai entuziastiškiausiai lietuvių tautos daliai. Visų Maironio poemų pagrindiniai herojai-jauni, ryžtingi, plačių visuomeninių siekimų, griežtos idėjinės subordinacijos, pastovių siekių ir veiksmo žmonės. Maironis visada sugebėjęs blaiviai įvertinti susidariusią politinę situaciją, nebuvo toks naivus, kad žadėtų savo tautai greitą ir lengvą pergalę prieš carizmo jungą. Priešingai-poetas, grūdindamas lietuvio nacionalinį charakterį, vaduodamas jį iš susidariusioje to meto istorinėje situacijoje itin nepageidautinos apatijos, ypač pabrėžė kovos už nacionalinę laisvę sunkumą ir galimo išsivadavimo kainą. Daugelis jo kūrinių veikėjų, nors ir vedami šviesios idėjos, yra nelaimingi. Dėl visuomeninių idealų jie išsižada asmeninės laimės-meilės, šeimos, jų kelias į tautinę savivoką nelengvas, jame pasitaiko įvairių kliūčių, nuolat verčiančių atplėšti dalį asmeninio gyvenimo ir atiduoti jį kitiems. Bet tik tokia kaina žmogus ir visuomenė tobulėja, tik taip ateina į pasaulį daina. Atskiras individas privalo aukotis kitų labui, privalo savo laimės ir net gyvybės sąskaita nešti kitiems šviesą: „Juk šviečia tik deganti žvakė“. Ši tezė iš Maironio poemos „Tarp skausmų į garbę“, suformuluota ir įsisąmoninta dar jaunystės metais.

•Ypač svarbią vietą Maironio kūryboje užima kovos su amžinuoju lietuvių tautos priešu-kryžiuočių ordinu: „Eina garsas Prūsų žemės:/ žirgą reiks balnoti;/ Daug kryžiuočių nuo Malburgo/ rengias mus terioti.“ Plačiai, iš kažkur toli atsklinda šio eilėraščio melodija (kūrinys sukurtas remiantis A.Baranausko patriotinio eilėraščio „Tu Lietuva, tu Dauguva, pasilikit sveikos“ muzikiniu leitmotyvu). Atrodo, kad eilėraštis dainuojamas kažkur senovėje, Lietuvos laukų platybėje, po atviru dangumi. Regis, kad dar gyvi tebėra už savo laisvę kovojantys Prūsai. Tas platus, Maironiui būdingas istorinės erdvės pojūtis, plati poetinio vaizdo panorama.kokios gilios jų idėjinės ir estetinės šaknys! Jos siekia ir poeto tėviškę prie Raseinių, už Dubysos, jos aukštą, jausmus užbūrusią dangaus mėlynę, ir karštą jo širdies troškimą matyti tautą laimingą, taikiai žengiančią savo keliu. Maironio patriotinis eilėraštis tarsi išauga iš tos slaptos minties, iš svajonės, iš gilaus susimąstymo, ir, apglėbdamas didžiulę dvasinę erdvę, išsilieja joje.

•„Jaunoji Lietuva„. Šioje poemoje poetas apėmė plačią lietuvių nacionalinio judėjimo panoramą, rašė šį kūrinį su didele meile ir atsakomybe. Nors „Jaunoji Lietuva“ išaugo iš to paties, kaip ir „Tarp skausmų į garbę“, siužeto ir problematikos, ji žymi naują Maironio kūrybos pakopą. Nuo šiol Maironis nepuls taip stipriai į vaizduojamųjų įvykių sūkurį. Jis išliks autobiografiškas, subjektyvus, bet sykiu užims ir ramesnę-stebėtojo, liudytojo poziciją. Į kūrinio srautą įsiliejo gausi istorinė medžiaga : „Aušros“ steigimas, įvairių kultūrinių draugijų bei grupuočių veikla, kova dėl spaudos atgavimo, ideologiniai luomų ir sluoksnių ginčai. 1905 revoliucija ir porevoliucinė nacionalinio sąjūdžio situacija. pati istorijos raida pateikė naujų faktų ir prašyte prašėsi meniškai apibendrinama. Kaip ir ankstesniu atveju, į kūrinio centrą Maironis iškelia Lietuvos idėją ir visuomeniškai naudingos patriotinės veiklos problemą. Poema dar ryškiau išreiškė Maironio ideologines pažiūras, jo simpatijas ir antipatijas. Kūrinys poetizavo. apgaubdamas romantikos aureole, patriotinio sąjūdžio iniciatorius, tą grupelę ištikimų savo tėvynei širdžių, kurios atlaikė visas carinės valdžios represijas, atkakliai skynėsi kelią į šviesą. Kaip tikras tautos kankinys žūsta nuo džiovos, gautos caro kalėjime, pagrindinis poemos veikėjas Juozas Rainys, kurio apoteozė sudaro vieną svarbiausių kūrinio idėjinių momentų. Š. . .

  • Neverk daugiau ir neliūdėk!
  • Taip pat ir prašymas palydėti kovon. Šioje vietoje matime ryškiausiai išsakytą artimumą tėvynei. Tačiau jis smarkiai skiriasi nuo pirmojo švelnaus prašymo. Jaučiamas staigus intonacijos ir nuotaikos pokytis. Pradžioje lyrinis subjektas liūdi kartu su tėvyne, nori ją apsaugoti nuo skausmo ir kančių. Tačiau paskutinės eilėraščio strofos antroje pusėje lyrinį subjektą užplūsta ryžtas ir noras išlaisvinti ją.

    Visame eilėraštyje vyrauja lyrinio subjekto nerimas dėl tėvynės, jos likimas, taip pat noras padėti. Kalbama apie buvusį tėvynės grožį, lyg ji jau būtų tą grožį praradusi, karų ir negandų nuniokota:
  • Tada graži graži buvai.
  • Eilėraštis „Lietuvai“ gana dramatiškas, jame jaučiamas ryžtas išgelbėti tėvynę, sugrąžinti jos laisvę ir buvusį grožį. Tuo pačiu nepamirštamas ir autorei taip būdingas romantizmas bei lyrika. Meilė tėvynei ir karo baisumai – visą šį eilėraštį apimanti tema. Tai būdinga ir pačiai S. Nėriai, buvusiai kažkur toli ir norėjusiai kuo daugiau padėti savo gimtajai šaliai.

    Salomėjos Nėries eilėraščio „Lietuvai“ interpretacija
  • Salomėja Nėris – viena ryškiausių Lietuvos neoromantizmo autorių. Ryškų pėdsaką jos kūryboje paliko karo metai ir jų sąlygotas autorės pasitraukimas į Rusiją. Eilėraštis „Lietuvai“ yra iš rinkinio „Prie didelio kelio“, jame ypač jaučiamas autorės tėvynės ilgesys bei noras į ją sugrįžti. Tai yra ir paskutinis S. Nėries parašytas rinkinys, taigi eilėraščiuose ryškus nerimas dėl artėjančios mirties.

    Kalbėdami apie eilėraštį „Lietuvai“ mes jaučiame labai ryškų karo motyvą. Jį galime atpažinti iš audrų, įkaitusio nuo žarų dangaus ir ašarų vaizdų. Konkretizuojama vakarų pusė („Iš negandingų vakarų,/ Audrų, perkūnijų prikrauti,/ Lingavo debesų laivai.), kuri turėtų simbolizuoti priešą, atėjusį iš vakarų. Kaip žinome, Lietuvos, o tuo pačiu ir Rusijos priešas, buvo Vokietija, esanti į vakarus nuo minėtų šalių. Autorė dar nesuprato, koks didelis jos tėvynės priešas yra ją priglaudusi Rusija.

    Eilėraščio lyrinis „aš“ nuolat kalba su tėvyne. Lyrinis kalbėtojas – tai žmogus, norintis tą tėvynę apginti, besigailintis numylėtos tėvynės ašarų. Kaip matome, lyrinis „aš“ nesigaili materialinių praradimų, sielvartauja tik dėl savo numylėto krašto:
  • Negaila juodbėrių bėrų,

    Jaunų dienų jaunam negaila, –

    Man gaila tik tavęs vienos,

    Įsigalvojusios, liūdnos –

    Akim tyliųjų ežerų.

    Tavęs man begaliniai gaila <.>
  • Tėvynė nuo pačios eilėraščio pradžios yra personifikuojama. Kuriamas jos išorinis vaizdas, lyg ji būtų mergelė, paminimos jos akys („Akim tyliųjų ežerų.“), kaspinai („Upelių kaspinais žydraisiais.“). Tačiau vien tuo neapsiribojama, nepamirštama ir jos dvasinė būsena, iš pradžių ji tik nustebusi, o vėliau darosi susimąsčiusi, liūdna, net ima verkti. Tuo parodoma, kad situacija darosi vis sudėtingesnė, kol paskutinės strofos gale lyrinis subjektas pasako norintis ją išlaisvinti („Tau dovanų parnešiu laisvę.“). Šis sakinys mums ir parodo, kad tas kūrinyje plėtotas paveikslas yra tėvynės, tėvynės, kurią reikia vaduoti.

    Kūrinyje pastebime nemažai tautosakos motyvų. Tai jau ir minėta Lietuva-mergelė, taip pat minimi lineliai, kuriuos ji rengiasi rauti, tačiau ryškiausias iš jų visų yra juodbėrių žirgelių motyvas. Matome ir vieškelį, ypatingai pasikartojantį motyva šiame S. Nėries eilėraščių rinkinyje. Vieškelis – tarsi gyvenimo kelias, kuriuo taip sunku eiti. Šiame eilėraštyje jis „vėjuotas“, dulkėtas ir dar labiau pasunkina ir taip jau nelengvą lemtį.
  • Join the Conversation