Pasirinkimas – sielos veidrodis.
Per visą istoriją žmoniją yra ištikęs ne vienas pakilimas, tačiau būta ir skaudžių nuopuolių. Žmonės tai kariavo – tai taikėsi, tai smerkė – tai garbino, tai žudė – tai gelbėjo. Atsakingi už tamsiosios pusės „nuopelnus“ ginasi – nebuvo kito pasirinkimo. Šviesuoliai tvirtina – taip tik ir būtų pasielgęs kiekvienas. Bet galimybė pasirinkti kitą kelią buvo visada, ir tai įrodo realūs, literatūriniai pavyzdžiai.
Žmogus, mirtinų aplinkybių spaudžiamas gali pasirinkti vergovę ir teisintis, jog nebuvo kito kelio . Individo prigimtis – troškimas gyventi. Galbūt todėl , pamiršę visas dorovines, dvasines vertybes, prispausti ekstremalių gyvenimo sąlygų, kur tenka spręsti gyvybės ar mirties klausimą, žmonės ima ir paprasčiausiai pamiršta kas yra garbė, vertybės ir renkasi naivų išdaviko kelią. Vėliau teisinasi – nebuvo pasirinkimo. Specialūs ,antrojo pasaulinio karo metu veikusieji, „Sonders“ komandos būriai, žydų naikinimo stovyklų pamatai, veidmainiai brolių „antidepresantai“ , buvo verčiami įsimaišyti į naujai atvežtą ,milžinišką pasmerktų mirčiai tautiečių minią, ir patikinti , jog pastarųjų gyvybei niekas negresia, nors tiesa buvo daug liūdnesnė. Jie veidmainiškai melavo tautiečiams ir nuolankiai vergavo savo tautos priešams, tikėdamiesi brolių gyvybių kaina gyventi ilgiau. Bet koks gi gyvenimas ,kai aplinkui nieko artimo nelikę ir ant širdies , didžiulėmis, neištrinamomis raidėmis išdaviko etiketė išgraviruota? O juk galėjo rizikuoti savo gyvybėmis, ir pamėginti išgelbėti tūkstančius, pranešdami tiesą – kur jie vedami ,ir kas jų laukia. Pasipriešinusi tūkstantinė minia būtų turėjusi galimybę išsivaduoti. Tačiau išdaviko duoną pasirinkę tautiečiai, tą galimybę iš jų atėmė. Tai – ciniškos ir egoistiškos dvasios buvimo požymiai. Tokio vidinio pasaulio savininkams išdaviko kelias galbūt atrodė priimtiniausias ir mieliausias širdžiai.
Tačiau istorija rodo , jog būta ir garbingų pasirinkimų. Buvo tokių , kuriems kitų gerovė pasirodė svarbesnė už pačių gyvybę. Tokie žmonės – herojai nuo prigimimo. Kad ir Icchoko mero kūrinyje „Sunkūs žingsniai“ pagrindinis veikėjas Jurgis savo gyvybę paaukojęs kitų išgelbėjimo vardan. Jis apsimetė išdaviku tik tam, jog galėtų išlaisvinti draugus. Tai buvo garbingas, tačiau mirtinas pasirinkimas. O juk galėjo išgelbėti save, tačiau draugus palikti mirtį pasitikti. Galimybė pakreipti įvykius priešinga linkme – egzistavo, tačiau savigarba, orumas bei geras vardas buvo svarbesnis už gyvybę .
Asmuo turi pasirinkimą bet kurioje gyvenimo srityje. Turi galimybę pripažinti kaltę, kaip ir gali neigti ją. Gali pasirinkti – daryti nusikaltimą ar to išvengti. Ištiesti pagalbos ranką nelaimėliui – arba pasilaikyti ją sau. Per visą savo gyvenimą savo „kailiu“ esu patyręs abi šias medalio puses. Kartą , Šiek tiek vėluodamas į autobusą paskambinau draugui ir per jį perdaviau vairuotojui, jog palauktų keletą minučių ir išvažiuotų ,kai aš būsiu vietoj. Geraširdis buvo tas žmogus – palaukė. O juk galėjo griežtai laikytis tvarkaraščio, ir mane, kažkokį nepažįstamą berniūkštį palikti vieną patį su savo problemomis. Kitas , artimos aplinkos pavyzdys – klasiokas prisiėmęs atsakomybę už sulaužytą mokyklos inventorių. Tai įvyko netyčia , grėsė piniginė bauda, tačiau sąžiningasis draugas nepabūgo ir prisipažino nusikaltęs. Pasiteiravus kieno tai darbas – galėjo paprasčiausiai tylėti – niekas nebūtų apkaltinę jo. Gerumas – darbų, pasaulį darančių gražesniu, kuras. Šios vertybės veikiami žmogaus pasirinkimai – tik dori.
Kad ir koks būtų žmogaus pasirinkimas, tai priklauso nuo jo dvasinių vertybių , sąžinės balso, savigarbos bei orumo. Neturintys nei vienos iš šių pamatinių žmogaus dorovės elementų – dažniausiai elgiasi egoistiškai, renkasi nuodėmių kelią. Dorųjų pasirinkimai – orientuoti į kitus.