Maironio elėraščio “Vasaros naktys” analizė

Maironio eileraščio “Vasaros naktys” analizė

Ramios, malonios vasaros naktys;
Medžio užmigęs nejuda lapas;
Viskas nutilo, viskas nurimo,
Vienos tik žvaigždės mirkčioja, dega.

Viskas užmigo, viskas nurimo;
Žemę apsupo meilės svajonės;
Neša jos sielą, neša, liūliuoja,
Ilgesio pilnos ir įkvėpimo.

Vasaros naktys, ramios, malonios,
Atilsiu liūdną širdį viliojat!
Tiek tų ant žemės sielvartų, vargo!..
Jūs tiktai vienos ramios, vienodos.

Ramios, vienodos! Magiška jėga
Migdote gamtą saldžia svajone!
Kam gi nemigdot mano troškimų?
Ko man taip ilgu, ko man taip liūdna?

Noris apimti visą pasaulį;
Noris mylėti Dievą Aukščiausį;
Noris pasiekti amžiną grožį!..
Ko gi taip liūdna? Ko gi taip ilgu?

Maironis – Vienas garsiausių XIXa. pab. XXa. pradžios poetų. Jo kuryba tapo prasmingumo ir meniškumo ženklu. Eilėraštį “Vasaros naktys” parašė būdamas jau nebejaunas, tačiau kūrinys kupinas svajonių. Nepaisant to, kad žmogus sensta, jo siela išlieka jauna.

Nagrinėjamas eilėraštis yra iš rinkinio “Pavasario balsai”. Eilėraštis apie svajones, troškimus, liūdesį, ryšį su Dievu.

Pirmame posme aprašomos vasaros naktys, jų ramumas: “ Ramios, malonios vasaros naktys;/ Medžio užmigęs nejuda lapas;/ Viskas nutilo, viskas nurimo,/ Vienos tik žvaigždės mirkčioja, dega.”

Ramios nakties įspūdį sustiprina personifikacijos – užmigęs lapas; žvaigždės mirkčioja, dega. Gaalima suprasti, jog lyrinis subjektas žavisi naktimis, nes įvardija jas kaip malonias.

Antrame posme galime suprasti, kad kalbantysis turi svajingą, jautrią sielą: “Žemę apsupo meilės svajonės;/ Neša jos sielą, neša, liūliuoja,/ ilgesio pilnos ir įkvėpimo.” Būtent ramios nakties fone atsiskleidžia jo sv

vajinga siela, pagauna ilgesys, įkvėpimas.

Trečias posmas kuriamas kontrasto principu: “Tiek tų ant žemės sielvartų, vargo!../ Jūs tiktai vienos ramios, vienodos.” Nepaisant to, kad naktys ramios, lyrinis subjektas nesijaučia ramus. Jį jaudina žemėje esantys vargai ir sielvartas. Jis stebisi, kaip naktys gali būti tokios ramios ir vienodos, kai pasaulyje tiek daug skausmo.

Ketvirtame posme jaučiame eilėraščio kulminaciją: “Ko man taip ilgu, ko man taip liūdna?” Kalbantysis netgi kaltina naktis, kodėl jos migdo visą žemę, tačiau neleidžia užmigti jam, jo troškimams. Jis nesupranta, kodėl tokios gražios nakties fone jis jaučia ilgesį ir liūdesį.

Penktame posme atsiskleidžia lyrinio subjekto troškimai:” Noris apimti visą pasaulį;/ Noris mylėti Dievą Aukščiausį,/ Noris pasiekti amžiną grožį!..” kalbantysis trokšta susilieti su Dievu, daug ką suprasti, sužinoti. Nepaisant visų gražių troškimų, jiis jaučia ilgesį. Galbūt dėl to, jog supranta, kad viso šito jam nepavyks pasiekti.

“Vasaros naktys’ gali būti laikomas filosofiniu eilėraščiu, nes jame užduodami filosofiniai klausimai:” Kam gi nemigdot mano troškimu?”/ Ko man taip ilgu, ko man taip liūdna?”

Eilėraštyje gausu pakartojimų, kurie sustiprina ramumo – neramumo kontrastą. Kūrinyje galima surasti daug meninės raiškos priemonių: Epitetų – ramios, malonios naktys; personifikacijų – užmigęs lapas; žemę apsupa meilės svajonės. Šios meninės raiškos priemonės suteikia kūriniui gražesnį skambesį. Kūrinyje taip pat gausu retorinių sušukimų, klausimų ir daugtaškių. Ji
ie sustiprina sielvarto įspudį, kalbantysis ieško atsakymų į savo klausimus, tačiau neranda.

Kūrinyje “Vasaros naktys” atsiskleidžia didelis kontrastas tarp ramios nakties ir neramių troškimų. Keliami klausimai, į kuriuos lyriniam subjektui niekas neatsako. Ramios nakties fone siaučia nerami kalbančiojo siela. Pagrindinė kūrinio tema yra ryšys su Dievu, svajotojo sielos gelmė. Šis eilėraštis būdingas Maironio kūrybai, jis atskleidžia žmogaus sielos vingius.

Leave a Comment