Mačernio antroji vizijos dalis

Vizijos II dalis

Mačernio vardas ir poezija apgaubta paslapties, kurioje justi šiek tiek mistifikavimo, bet ne kokio nors subjektyvaus, – tiesiog taip veikia jo gyventa aplinka bei idėjos.
Eilėraščių ciklas “Vizijos” – tai jaunuolio programa, tai – kuriančiojo, suvokusio savo pašaukimą, įsipareigojimas žemdirbių genčiai, jį išauginusiai ir savo kantriu darbu parodžiusiai labai svarbų gyvenimo prasmės variantą. Šiuose eilėraščiuose poeto prisiimamas didaus žmogaus vaidmuo.
Galima sąlygiškai teigti, kad V.Mačernio kūryboje susitinka du pasauliai: senasis, archainis ir naujasis europietiškas, lyrinis subjektas balškosi tarp jų: viename eilėraštyje dominuoja vienas, kiitame kitas. Galima tik spėti, kad senieji vaizdiniai atklysta iš pasąmonės klodų, o naujoji europietiškoji samprata formavosi vakarų kultūros įtakoje. Tai atsispindi II Vizijų dalyje, čia lyrinis “aš” prieš save išvysta kaimą, jo tylų, prasmingą gyvenimą. Lyrinis subjektas tiki, kad namai – tai vieta, “kur išeina kažin kur nakties tamsa <. > /Vėl slepiasi po stogais šikšnosparniai juodi, /Pabūgę rytmečio šviesos”. Namai – lyg jauki ramybės salelė visuotinėje sumaištyje, kur žmogus, jausdamas žemės kvapą, dar gali pasijusti ramus, laimingas, apsaugotas nuo “triukšmo, gaatvių purvinų”. Namų svarbą labai pabrėžia žodis – “vieni”. “Vieni namai” ir jokių kitų, net panašių nėra. Pirmojo posmelio antrojoje eilutėje netgi sakoma, “kuriems dabar ateina rytas nuostabus” – rytas ateina ne žmonėms, ne gamtais, bet namams. Tai tik dar labiau išaukština ir

r pabrėžia namų vertę bei svarbą. Eilėraštyje ne kartą kartojamas žodis “ten” : “ten ilgesingai”, “ten aplink namus”, “tenai toli”, “ten, kur šviečia”. Šis žodis, nors ir reiškiantis: ten – namuose, rodos, atitolina namus, nes jų vieta nenusakoma konkrečiai. Jie tiesiog yra – “ten” , o priveiksmis “kur” dar labiau išskiria namus iš bet kurios kitos vietos lyrinio “aš” pasaulyje, mat namai yra “tenai <.> kur auga vien rugiai šviesių spalvų./ Kur triukšmo, gatvių purvinų/ Nėra.”, “ten, kur šviečia vaiskios tolumos.”
Eilėraštyje matomi ne tik vaizdai, čia susipina kvapai “rasoj sudrėkusių kalvų kvepėjime/ Apsvaigsta man galva”, garsai “Tasai traliavimas/ Ligi širdies gelmių giliausiai smelkias.” ir jų įtaka lyrinio subjekto jausmams “aš laimės svaigulį jaučiu”.
Eilėraščio laikas – rytas, mat jau antroje pirmojo posmelio eilutėje tai aiškiai paasakoma – “darbar ateina rytas”, taip pat minima ir rytmečio rasa. V.Mačernio eilėraščių žmogaus vidiniai konfliktai kyla dažniausiai naktimis ar prabudus, jaučiant situacijos šventumą ir netradiciškumą. Rytas šiame eilėraštyje, o ypač rytmečio šviesa išveja naktį, lyg kokį mirties, nežinomybės, baimės šauklį : “Išeina kažin kur nakties tamsa ,<.>/ Vėl slepias po stogais šikšnosparniai juodi,/ Pabūgę rytmečio šviesos”.
Trečiajame II – osios Vizijų dalies posmelyje lyrinis subjektas išvysta piemenį, kurio traliavimas ne tik lyriniam “aš” ligi širdies gelmių giliausių smelkias”, bet ir “pažadina iš miego sl
lėnius ir laukus”. “Meldo <.> daina” – “paprasta”, tačiau tokia galinga, visą kelianti bei įkvepianti.
Eilėraščio lyrinis subjektas, jausdamas žemės artumą, šalia junta ir ilgesį bei nežinomybę, tad ir II – oji Vizijų dalis baigiama lyrinio subjekto žodžiais:

O aš einu vėl žemės ilgesy
Regėjimų liepsna liepsnot.

Regėjimai – lyrinio subjekto vaizduotės kūriniai, vizijos grąžinančios jį į praeity ar paliekantį dabarties nežinomybėje. Regėjimai – lyg ugnies liepsna, kuri sunaikina viską – tiek gera, tiek bloga. Bet vėlgi, žodis “vėl” tarsi parodo, jog šis procesas kartojasi nuolat: “o aš einu vėl” , tik kiekviena vizija sustabdo ieškojimus ir tarytum atskleidžia lyriniam sebjektui kažką naujo, kažką dar nepažinto.

V.Mačernis – vienas iš tų jaunų, talentingų, skaudaus likimo menininkų, kurie tik trumpam sužibėjo lietuvių literatūros padangėje. Dabar sunku nujausti ar įsivaizduoti; kokias kūrybines aukštumas būtų pasiekęs šis poetas, tačiau net tas nedidelis palikimas yra labai vertingas ir įvairiaspalvis.

Leave a Comment