“Grazinos” paveikslas

Adomo Mickevičiaus poema „Gražina“ mums leidžia suvokti senųjų laikų gyvenimą. Poetas aiškiai išdėsto visus mūšio minusus, kurie kelia grėsmę Lietuvai. O grėsmę kelia dižiausi senosios Lietuvos priešai-kryžiuociai.

Gražina buvo nepaprasta moteris. Ji kunigaikštienė, ištekėjusi už kunigaikščio Liutauro, kuris turėjo didelę valdžią. Kunigaikštienės klausė daug žmonių, ji turėjo tarnus. Net jos vyrui dažnai prireikdavo žmonos išminties. Gražina jam patardavo, svarbius klausimus padėdavo išspręsti.
• „Ji liūdesy paguosdavo valdovą, Jai brangūs buvo vyro reikalai.
Su Gražina protingai pasitarus, Aiškėjo bylos, sąjungos ir karas.“
Moteris buvo labai išmintinga, paatyrusi. Mat ji jau buvo nebe pirmos jaunystės.

Liutauro žmona Gražina buvo neapsakyto grožio. Neiviena negalėjo jai prilygti. Jos sudėjimas buvo kaip kario, o ūgiu nenusileido savo vyrui.
• „Didžiavos ji viena visoj pily, Kad nuo Liutauro-milžino galingo- Ūgiu nė kiek neatsiliko ji.“
Daugelis net pilyje sisitikusią ją maišė su kunigaikščiu ir lenkėsi kaip Liutaurui.

Gražina buvo teisinga. Neleidė niekšybėms klestšti. Jos širdis buvo drąsi kaip vyro. Sugebėjo ji imtis iniciatyvos. Savarankiškai viską atlikdavo, be vyro pagalbos ir žynios. Nedaugelis to laiko moterų išdrįsdavo neatsiklaususios vyyrų, daryti tai kas jiems būdinga daryt.
• „Netik kad kūnas, veidas jos dailus, Bet širdis į vyro panašėjo.
Į verpstę ir mergautinius žaislus Iš tolo ji su panieka žiūrėjo.“
Dižiausias jos žygis buvo, kad nepabūgo ir visus karius vedė į mūšį. Gražina parodė drąsą ir žuvo dė

ėl Lietuvos. Bet ji nepagalvojo, kad galėjo savo nesugebėjimu valdyti kariuomenės, padaryti daug neatlyginamos žalos. Jai ne Rimvydas, būtų žuvę daug daugiau lietuvių ir mūšys būbų praloštas.

Gražina pasielgė neapgalvotai, bet ji neturėjo kur trauktis. Jos poelgis yra patriotiškas. Ji kiek galėjo kovojo, bet apleista jėgų žuvo nuo kryžiuočio rankos.

Leave a Comment