M. Sluckis ir A. Škėma

39. M. Sluckio „Adomo obuolio“ (1966) ir A. Škėmos „Baltos drobulės“ (1958) lyginamoji analizė

M.Sluckis (g. 1928), hitlerininkų sušaudyto žydo amatininko sūnus, karo metais evakuotas iš Palangos pionierių stovyklos į Sovietų Sąjungos gilumą, 1951m. VU baigęs rusų k. filologijos studijas, atėjo į lit-rą su „lyrinės prozos“ banga, kuri siekė sujausminti epinio pasakojimo objektyvumą, suromantinti karo ir pokario patirtį. [1. 582]

Pasakojimo centre atsidūrusi spontaniška psichinių būsenų kaita ir maišatis lenkė M.Sluckį į modernią vidinio monologo struktūrą, kuri buvo išplėtota romanuose „Adomo obuolys“, „Uostas mano neramus“ (1968), „Saulė vakarop“ (1976). Lietuvių romanistas, eiidamas J.Joyce’o pėdomis, stengiasi įsižiūrėti, kas lieka žmoguje, nuėmus išorinės buities kevalą, kas dedasi už jo veiksmų ir kalbų fasado, atgręžto į dienos šviesą. Romane „Adomo obuolys“ žmogaus psichika padėta tarsi po padidinamuoju stiklu. Žmogaus psichikoje atsiveria keli vidiniai sluoksniai (intelektualinis, moralinis, biologinis), tarp kurių vyksta nuolatinė trintis. Valingą ir drovų Augustiną Kamanį drasko dirglus erotinis instinktas, kaip ir Leoną Blumą J.Joyce’o romane „Ulisas“, užkrečiąs visus jo pojūčius nervingu irzlumu ir virstąs neretai šizofrenišku košmaru. Kiekvieną jo poelgį paralyžiuoja skeptiška savistaba, kuuri įkyriai byloja apie aš menkumą ir pastangų bergždumą. Jis norėjo tyrinėti biologinio paveldimumo mechanizmą, bet paveldimumo teorija pokario metais buvo paskelbta reakcinga, ir jauną mokslininką permetė į siloso tematiką, vėliau į durpinių puodelių tematiką. Jis negalėjo protestuoti, nes „burną kietai užčiaupė br

rolis“ – avantiūristas, 1940m. įstojęs į komjaunimą, o, atėjus hitlerininkams, stojęs tarnauti okupantams, vėliau išmovęs už jūrų marių. Baimė, kad darbe sužinos ir paklaus – o ką gi veikė tavo brolis, kur jis dabar – verčia Augustiną Kamanį baikščiai taikytis prie esamų aplinkybių, nedrįstant ko nors reikalauti ar ginti save. Augustino Kamanio drama – konformisto (prisitaikėlio) drama, nustatyta istorijos aplinkybių. Sąmonės susiskaldymas ir žmogaus kaip asmenybės žlugimas nevirto autonominiu (savarankišku) procesu, o turėjo aiškias visuomenines priežastis, tik giliau paslėptas. Uždarytas istorinio laiko rėmuose, žmogaus mąstymo turinys liko toks pat buitiškas ar net fiziologiškas, kaip ir tradiciniuose romanuose. Žmogus su įlūžusia sąmone, nepatenkintas savimi ir aplinka, praradęs gyvenimo tikslą ir energiją, liko pagrindiniu Sluckio kūrinių herojumi. [ Kubilius, 583-584 ]

„A.O.“ ir „Uostas mano – neramus“, kaip vertina pats rašytojas, „llabiau lyriniai negu psichologiniai, o tai savaime įpareigoja stambias konstrukcijas skaldyti ir smulkinti.“ „A.O-lio“ poetiniai simboliai: laiptai paprastame gyvenamajame name, „smulkūs kaip pajuodę dantys laipteliai“. Ištrupėjusios kalkės, vaikų keverzonės ant sienų. Kasdienių Augustino (A.) ir Genovaitės (G.) maršrutų pradžia ir pabaiga. Šviesa koridoriuje dažnai primindavo G-ei „sąskaitą už tarpmiestinį pasikalbėjimą; jau kalios dienos, kai ant lentynėlės šepečiams boluoja storas, vos ne kartoninis atvirlaiškis: laiku neįmokėjus, išjungs telefoną be įspėjimo.“

Romanas prasideda patetine uvertiūra. Jo pradžia l. kasdieniška: „A.Kamanis nusižiovavo“. Prašvito rytas to
oks pat kaip vakar ir kaip užvakar. Veiksmas prasideda be įprastinės užuomazgos. Tai panašu į kiną: atgyja fotografija ir viskas ima judėti. Kamanio žmona, dar neatmerkusi po miego akių, įsivaizduoja būsimą dieną su menkiausiomis smulkmenomis: „Strykt iš lovos.mankšta.pusryčiai Augustinui.brūkšt skuduru šen, brūkšt ten.dundėjimas laiptais.sausakimšas troleibusas.darbas. landžiojimas po parduotuves.skuboti pietūs.skalbimas, laidymas.“ G-tę erzina Kamanio skustuvas. Senoviškas, prieštvaninis skustuvas. Nors kaip atsargiai skuskis, vis tiek lieka brėžiai ant veido, ant kaklo. Čia kaltas ne skustuvas, o A.K. užsispyrimas, nenoras skirtis su juo ir įsigyti elektrinį. Nuo daiktų pamažu einama prie žmonių. Beje, laiptai „A.O-je“ – Kamanių nerimo šaltinis. Čia jų tyko sargės sugyventinis. Amžinai girtas vienakis žmogėnas su savo kvailais prašymais ir reikalavimais.jo prašymų amplitudė l. plati: meilikavimas, pataikavimas, grasinimai, šantažas. Ne, G. nemėgo laiptų: „Durų pokštelėjimas, žingsniai. Slydimas žemyn, į bedugnį šulinį.“ Daiktai „A.O-je“ visus interjerus, jie braunasi tarp žmonių, juos stelbia.

Julija, epizodinė romano veikėja, neturi tylios. Ramybės. Ji bijo tylos, kai negriaudžia radiola, ją apima neaiškus nerimas, ji bijo būti viena – kavinėje, plepant lengviau atsikratyti minčių. Tyla žmogų ko norįs klausia, radiola išvaduoja nuo klausimų. Karštligiškas vaikymasis madingų palaidinukių, tranzistorių, plokštelių sukuria užimtumo, tikslo siekimo iliuziją. Valerijonas Kamanis, A.K. tėvas, rimtai įtikinėja mesiąs gerti, jei sūnus nepašykštės pinigų televizoriui; tada, girdi, negirtaus, o sė
ėdės sau ir kels kultūrinį lygį. Automobiliai, televizoriai, žiebtuvėliai M.S. romane ne tiktai buitinė technika, bet ir dvasingumo erzacas. Jais papildomas vakuumas, apdovanojama, pasigerinama, užsimokama už jausmus, bet už juos ir reikalaujama jausmų. A.K., niekinantis savo tėvą, stveriasi daiktų kaip išsigelbėjimo inkaro: „Mašinos įsigeidžiau, kai atsivėrė spraga, kuri vis plėtėsi ir didėjo. Ar tik nenorėjau mašinos blizgėjimu užpildyti tuštumos? <.> O gal turėjau viltį, kad G., blizgindama „Moskvičiaus“ šonus, nesidairys į šalis, nematys kitų vyrų?“ Bet ar ne toks pat buvo buto, naujos suknelės, nepabaigiamų kalbų apie disertacijos gynimą tikslas? Visa tai tik skirtingos „Moskvičiaus“ transformacijos. Sudaiktinta tikrovė – prieš idealią tikrovę. Žmonių santykiai ir daiktai , pavergiantys jausmus,- ir jausmai, protestuojantys prieš susvetimėjimą. Dramatiškus harmonijos ieškojimus rašyt. konkretizuoja 2-jų pagrindin veikėjų – A. ir G.- vidiniuose monologuose.

Nors prieš mūsų akis praslenka vienos veikėjų dienos kronika, laiko rėmai neatrodo ankšti: prisiminimai leidžia grąžinti veiksmą į praeitį, prie biografijos ištakų. Menkiausi įvykiai, kaip antai: telefono skambutis ar kvietimas pas viršininką, – duoda impulsą virtinei alegorijų ir asociacijų. Sąmonės srauto elementai teikia toms asociacijoms, šuoliams iš dabarties į vakarykštę ar užvakar. dieną gyvumo, laisvumo. Tačiau rašytojas nėra visiškai pasidavęs sąmonės srauto m-klos kanonams: nors peršokimai iš vienos būsenos į kitą dažnai sąlygojami minties ar jausmo poslinkio pasąmonėje, bet po tų šu
uolių einantys epizodai parašyti tradicine pasakojimo maniera; jie siužetiniai, plėtojami griežtai logiškai, kartais aprašomieji.

A. ir G-tės savianalizė „A.O-je“ parodo dabarties ir vakar dienos savitarpio ryšį, sudėtingą didelių problemų ir įvykių lūžį kasdieniuose žmogaus poelgiuose ir mintyse. Istorijos raida iškyla tartum perleista per žmogaus sąmonę. Vidinio monologo forma leido M.S-iui parodyti, jo paties ž. Tariant, kokia yra „šiuolaikinio žmogaus vidaus ir visuomenės gyvenimo sąveika, jų tarpusavio priklausomybė“. „A.O-yje“ M.S. savo herojams suteikė kur kas didesnį savarankiškumą. Jiems duota teisė suprasti ir aiškinti įvykius. Rašytojas nesutapatina savęs nė su vienu herojum. G-tės charakteris be jokio dirbtinumo. Ji nemoka slėpti savo minčių, jausmų. Jos nuoširdumas apstulbino K. jau per pačius pirmuosius susitikimus. Ji pasakoja apie save, savo pomėgį plaukti, apie savo namus, kur ji peršama už senyvo daktaro Oskaro, apie tai, kad jos idealas – rimtas vyras, kokiais 5 ar 10m. vyresnis už ją. G. visai nesirūpino, kokį įspūdį padarys jos žodžiai, ar tinka juos sakyti vos susipažinus. Ji gyveno, kaip liepė prigimtis, širdis. Jos širdy nebuvo vietos daktarui O., nors, atmetusi jo pretenzijas, ji buvo priversta nutraukti ryšius su motina (palieka namus). Merginos akys žvelgė atvirai ir patikliai. Jos nuoširdumas pavergė A.K.; kietas Kamanio skepticizmas pasidavė jos tyram ir nuoširdžiam jausmui.gyvenimo prietarų, miesčioniško doros supratimo purvas nelipo prie jos. G. jausmui nereikėjo to formalaus sankcionavimo (kaip metrikacija, sutuoktuvės), kuriam tiek reikšmės teikė jos vyras.
Tai, kuo K. visados didžiavosi (kaipgi, nepabūgęs liežuvių ir apkalbų, nuvedė likusią be pastogės merginą pas kurso draugo seserį), herojai buvo ne žygdarbis, o norma: „Kiekvienas tikras vyras būtų pasielgęs kaip tu.“ Žygdarbis ir norma – du skirtingi požiūriai, vertinant tą patį poelgį. Kankinanti egzaltacija ir ramus pasitikėjimas savim.
Kamanis – santūrus, uždaras, likimo vergas: „Skubu, lekiu, o likimas pakankamai mane prigainiojęs, viską išgliaudo pats, tėkšdamas po kojų nuosprendžius it lukštus – nepribėgęs, nepasiekęs jau girdi triokštelėjimą.“ Kamanis gėdijasi savo genealogijos. Jo tėvas – buvęs bažnyčios vargonininkas, sąmoningas ar ne religijos tarnas. Brolis Algirdas okupacijos metais susipainiojo su okupantais, o paskui pabėgo į Ameriką. Atsakomybės už svetimus nusikaltimus baimė lydėjo herojų kaip šešėlis. Ir kai instituto mokslinėje taryboje jis gavo pylos už genetinius eksperimentus, tylėjo klausydamas kvailų, analfabetiškų samprotavimų: „Burną kietai užčiaupė brolis“.
Ši baimė iš dalies paaiškina K. nuolankumą, keliaklupsčiavimą prieš tokius kaip instituto direktorius Karalius. Kai G. Veržiasi į viešumą, A. paskubom traukiasi pasiryžęs „pavisti vabaliuku, mikroskopiniu augalu, planktonu.“, kad tiktai nesuteiktų dingsties raustis jo praeityje. Traukiasi net laikams pasikeitus ir anketai nebetekus ankstesnės galios: „Tai, ką nuslėpiau ir palaidojau savyje, ištirpo kraujyje, įsigėrė į medžiagų apykaitą ir nenori išeiti lauk.“
Dėl to visas K. gyvenimas pavirsta virtine nuolaidų, atsižadėjimų. Talentingas mokslininkas atsisako svajonės tirti paveldimumo mechanizmą ir imasi spręsti siloso problemas. Sukauptas vertingas pastabas ir išvadas jis nuolankiai atiduoda negabiam Karaliui, kad šis galėtų apsiginti dr. Disertaciją. Visos šios aukos sudėtos stengiantis apsaugoti save ir G. Nuo išbandymų, bijant netekti vietos institute, o kartu ir ateities perspektyvų. Jis nelinkęs priešintis, būti aktyvus. Jam svarbu rasti dingstį išsisukti nuo problemos sprendimo. Ta atsakomybė kausto, paralyžiuoja, pavirsta, G. ž. Tariant, įkyriu, nevyrišku rūpesčiu dėl visko: instituto direktoriaus požiūrio, G. Jaunesniosios sesers Gaudos elgesio, sargės vyro grasinimų, karo grėsmės. A. nesikiša į įvykius, nemėgina jų paveikti, tiktai įspėja, išsako būgštavimus. Jis nepritardavo G. Norui turėti kūdikį. Kamanis jautė atsakomybę, tačiau kad ir kaip atrodytų paradoksalu, jos bijojo ir vengė pareigų, kurios g.b. neįveikiamos.
Realios gyvenimo galimybės buvo pakankamai rūsčios, ypač po karo įsivyravus asmenybės kultui. A. nerimas ne prasimanytas, tačiau dėl savo nesėkmių kaltas ir jis pats. Jis net nebandė priešintis Karaliui kai galėjo ir privalėjo tai padaryti. Nenoras rizikuoti ramybe ir materialine gerove nustelbė aukštesnį tikslą.
„A.O.“ herojaus nesantarvė su pačiu savimi liguistai deformavo jo psichiką. A.K. nuolat jaučiasi nuskriaustas nepelnytai. Tartum gyvenimo šventėje jam būtų tekę apgraužti kaulai: „Iš pradžių žąsies kaulai.Buto kaulai.<.> „Moskvičiaus“ kaulai? Disertacijos kaulai?“ Nors buvo gabiausias iš instituto kolegų, jis iki šiol tebedirbo jaunesniuoju mokslininku bendradarbiu. Kiti seniai apgynė disertacijas, užkopė į aukštumas, o jis vis trypčioja papėdėje. Dėl to kiekviena bendraamžių sėkmė liguistai žeidė savimeilę. Dėl to pavydėjo jauniesiems – tiems viskas atiteko lengviau negu jam. Jis jautė pavydą stipriems, sveikiems, laimingiems žmonėms ir gynėsi skepticizmu. Jam knietėjo „nuvainikuoti išrinktuosius, kuriuos publika palydi šūksniais ir plojimais“. Nuvainikuodamas kitus, aukštino ir teisino save. Po pašaipa lengviau buvo slėpti užgautą ambiciją.A.K-iui nuoskaudos neleisdav priekaištaut sau, įteisindavo aukos vaidmenį.
M.S. charakterio kūrimo metodą g. palyginti su gręžimu. Nuo paviršiaus skverbiamasi vis toliau ir giliau. Nuo fakto konstatavimo prie visapusiškos analizės. Romane faktai, iš pažiūros netgi neutralūs, beveik visados siejami su herojaus psichologija, vienaip ar kitaip ją atskleidžia. Nauja G. Suknelė „tiksliai ir nenumaldomai atspindėjo jos pakitusį vidinį gyvenimą“. Romano teksto audinys tankus, materialus, prisodrintas paralelių ir sugretinimų.
Iš dabarties rašytojas eina į praeitį. Iš 7-ojo dešimtmeč. į 5-jį, į karo ir prieškario laikus. Praeitis čia nenugrimzta be pėdsakų į amžinybę. Išgyventas laikas A.K-iui tebėra čia pat, apčiuopiamas ir skaudžiai rėžiantis. Ta praeitis įsigėrusi į poelgius, kraują, į psichologiją, pažiūras, daiktus. Ji gali ne tik žeisti, bet ir pražudyti žmogų.
Kamanio monologai prie instituto direktoriaus durų – trys krizinės situacijos jo biografijoje. Laikai glaudžiai suartinti, kad būtų galima išreikšti charakterio raidos kulminacinius momentus. Dėl tokios romano sandaros, veiksmas, prasidedantis rytą, o pasibaigiantis tos pačios dienos vakare, apima visą žmogaus gyvenimą. M.S.: „Mano veikėjai, nelengvo likimo žmonės, įaugę į praeitį labiau negu jie patys norėtų“. Praeitis „A.O-je“ ne aiškina dabartį, bet padeda geriau ją suprasti.
A.K. vaikystė prabėgo buržuazinės santvarkos LT-je metais. Tada formavosi dauguma jo įpročių, sampratų, kurios įsigėrė į kraują. Jo tėvo psichologija, mąstysena – buržuaziška. V.K. – kuklus bažnyč. vargonininkas, šeimoje despotas. Čia jis stengiasi gauti tai, ko neturi visuomenėje. Pasidaro tuo, kuo nori ir tikisi būti, – „mažu stabu virš visko“. Jo balsas skambus kaip varpas, judesiai – didingi. Žmona, sūnūs – visi dreba jam pasirodžius, pagarbiai vykdo jo valią. Jau tada A.K. sąmonė dvejinosi tarp nuolankumo tėvui ir protesto prieš jo žiaurų elgesį su motina ir broliu. Protesto jausmas, neradęs realios išeities, virto „pasakėlėmis“. Vaizduotėje A.K. atstatinėjo teisingumą, baudė blogį, teikė atpildą už skriaudas. Bet kurdamas „pasakėles“ jis nesąmoningai mėgdžiojo tėvą. A. ne tik paveldėjo iš savo gimdytojo Adomo obuolį, bet ir svarstė: „įsišaknijo manyje V.Kamanis.jo silpnumas.įprotis lankstytis prieš visus, kurie stipresni.kentėjimo saldybė, aukštinanti mus mūsų pačių akyse. Tu, tėve, l. greitai nusiramindavai, permiegojęs su pirmu pasitaikiusiu sijonu arba prikaldamas iš kapo senelį Joną“.
A.K. „pasakėlės“ ne skatino veikti, bet gesino polėkį, buvo įtampos iškrovos priemonė. Svyravimai tarp bandymų pakovoti už save ir įpročio lankstytis brėžia herojaus elgesio kreivę. Jis ėjo pas instituto direktorių tvirtai pareikšti, kad Karalius pasinaudojo jo tema, jo duomenimis, kad tai apskritai nesąžininga, bet repetuodamas kaltinamąjį monologą perdegė, atvėso ir nusiraminęs klusniai sutiko vykdyti žeminančią šefo užduotį – užsakyti vaišes kilmingam banketui. A.K. vaidmuo – „Juk aš juokdarys Karaliaus šventėje“. Nesipriešindamas neteisybei, A.K. aktyviai jai pritarė. Dalyvavimas bankete žadėjo ne tik pažeminimą, bet tikrą moralinę katastrofą. Apvogtas Karaliaus A.K. užsako savo šefo ir jo svečių garbei gėlių. 100 gėlyčių 100-ui asmenų. Scena tiesiog dostojevskiška. F.Dostojevskio tradicijos romane aiškiai jaučiamos šiurkščiose moralinėse kolizijose.
M.S. romane nesiriboja veikėjo uždarumo ir veikėjos atvirumo konstatavimu. Jis randa šioms savybėms istorinį-socialinį motyvavimą. A.K. šaknys siekia buržuazinę praeitį, ir nuo vaikystės jis išorinę praeitį suvokė kaip priešišką jam, stengėsi nuo jos atsiriboti. G., gimusi 10m. vėliau, aplinką laikė natūralia sąjungininke kovoje už savo teises, rėmėsi ja stodama prieš miesčioniškus namų papročius: „Bet ji neatsinešė kryžiaus – 10 m. jaunesnė. Kitokiu laiku brendo, kankiniai jau ėjo iš mados“.
Romanui būdingas polemiškumas, atsirandantis iš veikėjų pozicijų ir idealų nesutapimo. Nepatenkintam savo padėtimi ir nemokančiam jos pakeisti A.K. reikia tokių moralinių pamatų, kurie nuramintų jo nerimo graužiamą sąžinę, pateisintų jo pilką egzistenciją „Gerbkime žmogų tokį, koks jis yra, o ne pramanytą“ – šie ž. Herojaus devizas. Bet jo žmona, nekaustoma baimės ir nuolankumo, negali sutikti su jais nepadariusi esminės pataisos: Taip, bet žmonės nevienodi, vieni – drąsūs, gailestingi, o kiti – bailiai ir savanaudžiai. Praėjo stabų laikai <.>, bet negi jau nebereikalingi kilnūs ir atkaklūs žmonės? Vis dėlto bjaurus žmogaus įprotis – abejoti kitų dorybėmis, kai savyje panašių pasigendi!“ Čia ir brėžiama takoskyros linija. A. pažeidinėja moralės normą, o G. Ją puoselėja. Harmonija, kurios siekia herojus, faktiškai pavirsta tuo pačiu kompromisu su savimi ir aplinkybėmis. Tikslas, t.y. šeimos gerovė, pateisina priemones. Savaime nelabai patrauklūs A.K. poelgiai netikėtai nušviečiami gilios prasmės. Kiekviena kapituliacija tampa tartum auka G-ei, įgauna kilnumo. Nuolankus darbe – dėl buto, uždarbiauja – vėl žmonos labui, kad nedrebėtų dėl kiekvieno rublio: „Šviesią, džiaugtis ir žavėtis sugebančią pusę paskyriau G., o juodą ir sunkią užkišau po velėna, po balkiais ar gelžbetonio luitais, – su savo negandais rungsiuosi tylomis, vienas, nedrumsdamas jos“. Iš tiesų šis dvilypumas tik sugadino jų nuoširdžius santykius. Nuslėpęs kančių priežastis A.K. ne priartėjo prie jos, bet nuo jos nutolo. Ji jautė, kad nuo jos slepiami svarbūs, reikšmingi dalykai.
A.K. visur norintis išsižadėti tėvo, o mintyse net nuvežęs jį į mišką ir pririšęs prie medžio stora kapronine virve, turi to paties V.K. bruožų. Savikritiškas, išsilavinęs, mylintis žmoną A. namuose elgiasi kaip savininkas. Jis apsupa žmoną tam tikru užtvaru.priverčia ją atsisakyti mėgstamo darbo, atskiria nuo buvusių draugų, ironizuoja šviesiausius jos prisiminimus. Vietoj viso to jis duoda jai pinigų. Svajonę apie automobilį, miglotą viltį, kad rytojus bus aprūpintas, kai jis pagaliau apsigins disertaciją. Atsineštas iš praeities įprotis sudaiktinti pasaulį jam temdė protą. Žmona svajojo apie vaikus, tačiau A.K. nebūtų norėjęs dalytis nuosavybės teise į savo dabartinę salą. Jį slėgė vien mintis apie pareigas, susijusias su šeimos padidėjimu. Kamanis kaip įmanydamas stengėsi užkirsti tam kelią.
Didžiausias A.K. kaltinimas tėvui – dėl motinos likimo. Nuolankiai, užguitai moteriai vienintelis gyvenimo tikslas buvo patarnauti V.K-iui, nuolaidžiauti. A.K. įsitikinęs, kad gyvena dėl žmonos. Jo meilė tikra. Tačiau ir iš G. jis reikalauja, kad gyventų dėl jo, atsižadėtų savarankiškų siekių. Jis kurčias žmonos pasakojimams, jos svajonėms, troškimams. Jis švelniai gniuždė jos valią, stengėsi atimti teisę būti pačia savimi, asmenybe.
G. charakteris dinamiškas. Iš pradžių A. jai buvo tartum Visatos centras. Meilė užpildo viską, reikalauja visų dvasios jėgų.bet šių jausmų ir minčių harmonija nebuvo nei trumpa, nei ilga. Jos pasaulis nesiplėtė, o darėsi vis ankštesnis, siauresnis. Ji atsisveikino su tuo, be ko neįsivaizdavo savo gyvenimo: sportu, darbu. Tokį nepasitenkinimą ji jautė dėl to, kad nepritarė vyro išdavystei, dvasiniam skurdui ir tuštumui. Ji nenorėjo ir negalėjo atsižadėti savęs dėl buto, jaukios namų gūžtos, A.K. ramybės. Meilė jai nustojo būti vienintele prasme, egzistencijos pagrindu. Ji troško gyventi prasmingai ir neveidmainiauti bendraudama su aplinkiniais. Gyventi ne tiktai dėl savęs, bet ir dėl kitų, harmoningai jungti viena ir kita. G. Atmeta tą idealą („Volga- gražus namas- prabangūs baldai), kurį už ją ir tarytum jos vardu buvo numatęs A.K. Naujasis G. Šefas Giniūnas (ja susižavėjęs instit.direktor.) ėjo ten, kur A.K. svyravo ir baikščiai slėpėsi krūmuose.
Viena diena, pavaizduota M.S. išoriškai panaši į kitas dienas, vis dėlto nepaprasta herojų likime. „Kažkas turi prasidėti ir kažkas pasibaigti“- toks knygos leitmotyvas. Praeičiai jau nebeprikluso ir gyventi kaip anksčiau nebegali nei G., nei A.K. A.K-į baugina mintis, kad neteks žmonos, tvirto pagrindo po kojom.tarsi savisaugos instinktas kuždėjo, jog reik įtikinti žmoną, kad dar ne viską jam pražudė nuolankumas, įprotis trauktis susiklosčius sunkioms aplinkybėms. Jis turėjo pereiti iš gynybos į puolimą. Vidinis monologas atveria herojaus nepasitenkinimą savimi, jo dvasines pastangas įveikti save.
G-ė tą dieną pajutusi, kad joje bręsta nauja gyvybė, pasiryžusi ją paginti. Tai, kas anksčiau atrodė pasiaukojimas dėl meilės, dabar suvokiama tik kaip daugybė nuolaidų, sandėrių su sąžine. Herojė stengiasi įtvirtinti savo teisę į savarankiškumą.
Romano pab. – daugiareikšmė. Po troleibuso ratais beprasmiškai žūsta V. Kamanis. Jo kūnas guli lavoninėje, numatytoje nugriauti. „Paskutinis mūsų klientas“ – liūdnai šaiposi daktaras. Ši reali mirtis simboliška. Troleibuso ratai pervažiavo Kamanio praeitį. Liūdesys sykiu su išsivadavimo jausmu. Senio mirtis ir nauja gyvybė, kurią nešioja savy G. Juos abu, A.K. ir G.,r. palieka šioje kryžkelėje tarp praeities ir dabarties. Atėję iš vakar dienos jie atsakingi už rytojų. „Eime, Augustinai“ – tais ž. užbaigia knygą G., vientisiausia ir nuosekliausia iš visų jos veikėjų. Ji nusiveda vyrą nuo nebegyvo V.K., nuo brolio Algirdo, kurio laiškas buvo rastas senio kišenėj.
A.K. nėra sektinas pvz., bet jis gyvena tarp mūsų ir menas negali jo aplenkti. Herojaus sąmonės drama esminė, ir pasinerdamas į herojaus psichologiją rašytojas įprasmina ją ne tik asmeniniu, bet ir visuomeniniu požiūriu. Šios dramos šaknys siekia įvairias istorines epochas ir aplinkybes, bet iš dalies jį sąlygojo istorijos lūžis, pasukęs gyvenimo tėkmę nauja vaga.
Romano patosas – ateitis. M.S. daiktų, atliekančių jo kūriniuose tokį svarbų, simbolinį vaidmenį, nelaiko viena blogio priežasčių. Jis ne prieš daiktus, o prieš jų fetišizavimą („butas – elementariausių reikmių patenkinimas, jis žaizdų negydo!“). „A.O.“ autoriui buvo sunkus ir atsakingas eksperimentas, jėgų išbandymas konfliktiškoje urbanistinėje situacijoje, visapusiškas vidinio monologo galimybių patikrinimas. [ Terakopianas, 127-147 ]
A.Škėma (1911-1961), studijavęs mediciną ir teisę Kauno universitete , Kauno ir Vilniaus teatrų aktorius, ginkluoto sukilimo 1941m. birželyje dalyvis, aktorius ir režisierius, JAV fabrikų darbininkas ir viešbučio lifto aptarnautojas. Griežtai neigė egzodo lit. konservatyvų uždarumą, politinį ir moralinį didaktizmą („pagrindinė kiekvieno kūrinio idėja: gėris visada laimi“), prisirišimą prie kaimo kaip vienintelio tautinės gyvybės šaltinio („lietuviškas kaimas pražygiuoja vien apsikaišęs jurginais ir maldaknygėmis“). Jis buvo prieš romantinį rašytoją – tautos gelbėtoją, išeivijos lit-je praeities susentimentalinimą. Tikroji lit., pasak A.Š., nėra „raminantys vaistai“ – ji bando „išrengti žmogų visoje jo nuogybėje“, vaizduoti kančią, išreikšti nebūties suvokimą („keturpėsčiomis ropoja į tragiškąjį finalą“). Lietuv meninis žodis turėtų pasiremti šiuolaikiniu Vakarų mentalitetu, kurį formuoja Freudo, Jungo teorijos Kafkos ir Camiu proza. [1.]

A.Škėmos kūryba pabrėžtinai autobiografiška – ir faktų, ir psichologinių išgyvenimų prasme. Jis buvo įsitikinęs, „kad kiekvienas kūrėjas yra pirmiausia savo paties išraiška<.>. skirtumas tik toks, kad vieni išreiškia save per aplinką, gamtą, o kiti vien save su atvira ar nuslėpta aistra ir veik autosadizmu (Po, Čiurlionis, Kafka ir t.t.)“. A.Škėma aiškiai priklauso prie pastarųjų.[2. 44-52]

„Balta drobulė“ – kraštutinė neurozinės sąmonės įtampa pereina į vidinio monologo fragmentus, kuriuos įrėmina detalizuotos aplinkos piešinys. Vidinių būsenų tėkmė, spontaniškai prasimušanti, gulasi į vieno žmogaus gyvenimo istoriją, kuri plėtojama šokinėjančiu ritmu, maišant laikus, pagal modernaus romano konvenciją. Paskutiniųjų dešimtmečių šalies istorija – nepriklausomybės metai, sovietinė okupacija, „perkeltųjų asmenų“ stovyklos – įsiterpia ne tik įtaigiomis atsiminimų detalėmis, bet ir išplėtotais epizodais. Aplinka regima iš l. arti, aštriai įsikirtusi į pojūčius, – Amerikos didmiesčio aplinka (požeminiai traukiniai, ūžiantis daugiaaukštis viešbutis, greitaeigiai liftai), kurì priimama kaip įprasta, sava, jau nežadinanti kaimietiškos atstūmimo reakcijos, itin stiprios pirmuose egzodo lit. kūriniuose. Dialoguose atgyja amerikietiško kalbos būdo intymùs šūksmingumas, energingos trumpasakės frazės, lietuviškas-amerikietiškas slengas / („Bye. Ateik šeštadienį. Bus lobsteriai.“). „Baltos drobulės“ – sukiršintos šizofreniškos sąmonės pulsavimas – yra itin ekspresyvi ir dinamiška („vaizdas seka vaizdą“), kaip įprasta „sąmonės srauto“ romanuose. [Kubilius. 497]

Antanas Garšva, poetas, enkavedistų muštas per galvą, kad imtų rašyti tarybinius eilėraščius ir taptų „mūsų“, serga neišgydoma nervų liga – protarpiais jį užgula, paralyžiuojantis siaubas. Jis nedrįsta vesti mylimos moters. Jis neturi suformuotos pasaulėžiūros, o vykdo tik „ieškančiųjų įsakymus “, kurie neigia „griežtą tikėjimą“, virstantį galų gale blogiu. Jis atmeta patriotinio poeto – pranašo moralinę direktyvą: „mums nevalia dabar rūpintis vien savimi. Mums reikia rūpintis tauta“. Jis ironiškai stebi, kilnodamas liftu prabangaus viešbučio gyventojus, margaspalvį ūžiančio pasaulio šurmulį, regėdamas tik tuštumą, kuri nieko nesako atklydusiam „lietuviškam kaukui“. Jis nuolat ironizuoja ir pats save, griaudamas savo reikšmingumo iliuzijas (NKVD viršininko kabinete jam „paleidžia vidurius“), sugriaudamas šventą vaikystės gražumą (išprotėjusi motina, maniakiškas tėvo smuikavimas). „Mano pasaulis dūžta. Noriu aprašyti slydimą į bedugnę“, – sako A.Garšva, apimtas išprotėjimo baimės. Jis jaučiasi žengiąs Golgotos keliu ir šaukiasi Kristaus, kaip tõs amžinos kančios pranokėjo: „Mano Broli, mano Mylimasai, išgirsk mane“. Tačiau vienintelis A. Garšvos egzistencijos akstinas – kūryba: „Bijau mirties, todėl rašau“.toji kūryba yra tikra, kai rašantis žmogus apsinuogina iki pat slapčiausių savo psichologinių kompleksų, kai jis pagaliau nebetiki niekuo – tik mirtimi. [1. 497-498]

Pagrindinis veikėjas poetas A.Garšva – išeivis iš LT , savo charakteriu, asmenybės turiniu ir likimu artimas pačiam autoriui. A.G. kenčia dėl savo varganos padėties – bedvasiame Niujorko pasaulyje jis tik robotas, nereikšmingas mechanizuoto gyvenimo sraigtelis. Dėl to atsiranda ironiškas žvilgsnis į savo bejėgiškumą ir aplinkos absurdą. Jo samprotavimuose iškyla nežmoniško, baisaus ir bjauraus pasaulio vaizdas. A.G. nėra pasyvus „gyvenimo vartotojas“ ar, atvirkščiai, tik sausas teoretikas stebėtojas. Jis ir menininkas, ir savo žmogiškosios esmės kūrėjas (tai turi sutapti). Herojus kenčia, veržiasi iš vienišumo, trokšta dieviškumo šviesos. Atsakymų į klausimą, kaip išsilaikyti žmogui beprasmybės apsupty, jis ieško filosofijoje (dažnai remiasi XIXa. I pus. Filosofu A.Šopenhaueriu ir egzistencialistais) ir savo tautos praeityje. Didysis pesimizmo fil. A.Šopenhaueris jau vaikystėje atėmė iš A.G. prasmingo gyvenimo viltį. Iš jo raštų išskaityta genijaus samprata padėjo A.G-ai suprasti tėvą ir formavo būsimojo kūrėjo pasaulėjautą bei estetines pažiūras: „Kai pradėjau skaityti pirmąsias rimtas knygas, „genijaus“ vaizdą atitiko mano tėvas savo smuikinėse mankštose. Besiklausydamas jo pekliško grojimo, pajutau grožio ašaras, norą mirti vardan sprogstančios manyje ekstazės“. Tėvas turėjo ir kitų kūrybinių polinkių (dramaturgo, kalbėtojo), tačiau ten buvo tik patriotinių idėjų propaganda. O grodamas (pagal A.Šopenh., muzika – aukščiausias menas) jis buvo grynas estetas. Estetinius sūnaus jausmus ugdė ir tėvo sugebėjimas grožėtis gamta: „Gėlės, kadagių krūmokšniai, vandens tekėjimas, debesys, aižus pušyno kvapas jį sustabdydavo. Šios statiškos tėvo pozos, mano supratimu, buvo estetiškiausios“. Iš tų atmintinų dienų su tėvu herojaus sielon įsismelkęs egzistencinio vienišumo jausmas.

Savo žmogiškąjį įprasminimą žemėje A.G. pirmiausia sieja su kūryba. „Neparašiau geros knygos“ – vadinasi, negimiau. Kūrėjas visada vienišas ir kenčiantis. „Noriu kančios!“- šaukia jis visomis savo sielos galiomis. A.Škėmos požiūriu, tik kenčiantis žmogus gyvybingas ir gebantis priešintis. „Kuo tobulesnis organizmas. Tuo tobulesnis kentėjimas.“ Kančia – žmogaus sielos turtas ir gyvenimo vertės matas. Tuo pačiu matu matuojama ir kūryba. Apie A.G. eilėraščius Elena sako: „Jūsų kūryba verčia kentėti. Ji –verdąs aliejus, pilamas į žaizdas“.

Kenčiantis ir kuriantis herojus, įsigilinęs į save jaučiasi vienišas. Jis ilgisi žemiškos laimės, artimo žmogaus, meilės, bet vos tik tokia galimybė priartėja, jis išsigandęs traukiasi – bijo miesčioniškos buities, sočios ramybės, o dar labiau – primityvios instinktų vergovės. „Strikt, strikt pieva, iškelta uodega, ar tai nėra aukščiausioji palaima?“ Šinšilai – ne tik bedvasės buities, bet ir žiaurumo, kruvino agresyvumo bei nužmogėjimo simbolis. Per visą romaną vesdamas šinšilo ir nužmogėjimo paralelę, rašytojas rengia skaitytoją romano pabaigoje išvysti A.G. šinšilo veidu – praradusį protą.

Svarbi veikėjo vidinio gyvenimo problema – dievoieška. Ir didžiausias pesimistas gyvas viltimi. A.G. sakosi išpažįstąs vienišumą lyg kokią naują religiją. Jis lygina save su Kristumi, nes jie abu yra tiesos ieškotojai, Golgotos kelius praėję kankiniai. Senka žmogiškos ir kūrybinės A.G. jėgos, ir vargšas keltuvininkas kreipiasi į kentėjimo dievą, prašydamas išvesti iš pražūtingos „niujorkinės dykumos“. A.G. slegia mirtina nuodėmė – jis gynėsi ir užmušė žmogų. Veikė gyvybės instinktas. XX a. kupinas prievartos ir žiaurumo. Mūsų amžininkas tarsi grįžta į pirmykščio, necivilizuoto žmogaus situaciją. Humanistines senųjų filosofų ir menininkų nuostatas nušlavė galingas mūsų amžiaus tornadas. Škėma su savo herojumi yra ieškantieji. Tačiau ano pasaulio teisėjai tokių nepripažįsta. Tikėjimo dogmatikai nuodėmes gali atleisti, o ieškojimo – ne. Į dangų g.b. perkelti tik vykdžiusieji tikinčiųjų įsakymus. A.G. pasmerktas sunaikinimui. II-je romano pusėje veikėjas vis dažniau susiduria su mirties ir beprotybės ženklais. Kuo ryškesni artėjančios nebūties ženklai, tuo įnirtingiau herojus priešinasi. Jis trokšta gyventi, tikėti kūryba, meile. Tačiau daugybė ženklų rodo, kad visos pastangos bergždžios. Keltuve A.G-ai pasirodo keista kaulėto žmogaus vizija, išpranašaujanti jam: „Vėlė, balta drobule apsisiautusi. Jūsų išganymas“. Kas tai? Mirties, beprotybės, kūrybos jungtis? Artėjanti neišvengiamybė?

Nepasydamas nuojautų, pranašingų ženklų, herojus džiaugiasi galimybe „laimėti save“. Gyvenimas vertingas pats savaime („Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą“). Bet čia pat atomazga: „Jo veidas laimingas. Ramaus idioto.“

Abiem kūriniams bendra tai, jog autoriai, kurdami tekstą panaudoja vidinį monologą bei minčių srautą. Tiek A. Garšva, tiek A. Kamanis skaudžiai išgyvena
Literatūra:
1. A. Bučys. Romanas ir dabartis.V.,1977m. 250-267p.2. V.Daujotytė, E.Bukelienė. Lietuvių lit. 12 klasei.K.,1995m.
3.V.Kubilius. XX a. literatūra.V.,1996m. 4. L.Terakopianas. Mykolas Sluckis. V., 1987m.

Leave a Comment