Turinys
Įvadas………………………………………………….3
Lietuvos ūkis XIX- XX a. sandūroje……….4
Lietuvos ūkis XX- XXI a. sandūroje………..8
Išvados…………………………………………………14
Informacijos šaltiniai……………………………..15
Įvadas
Tikriausiai būtu sunku lyginti XIX-XX a. sandūroje buvusi Lietuvos ūkį su XX a. pabaigos ūkiu. Tačiau kiekvienu iš paminėtų laikotarpių ūkio plėtra turėjo didelę reikšmę Lietuvai, todėl norėčiau siaurai apžvelgti to meto ir dabarties ekonominę situaciją Lietuvoje. Rašydamas šį darbą, pirmoje jo dalyje apžvelgiau Lietuvos agrarinio ūkio ir pramonės vystymąsi. Iki inkorporavimo į Rusijos imperiją Lietuvos ūkio augimo požymiai buvo vos pradėję reikštis. Ūkio struktūra formavosi jau XIX a., kai kraštas buvo politiškai suskaldytas, pavergtas, kentė žiaurią ekonominę, tautinę kolonijinę caro valdžios priespaudą. Net ir prisijungus prie Rusijos imperijos Lietuva priklausė pramoniniu atžvilgiu silpniems Rusijos rajonams.. Tai labai komplikavo ir lėtino naujos ūkinės socialinės struktūros susidarymą. Lietuvai 1918 m. vasario 16 d. atgavus valstybingumą savarankiškai tvarkyti ūkį teko pradėti itin sunkiomis sąlygomis: pramonė, energetika, prekyba, kaip ir kitos ūkio sritys, buvo atsilikusios, valstybė neturėjo savo valdymo struktūrų, tam parengtų kadrų. Antrąją darbo dalį rašiau kiek kitaip. Lietuvos ūkį norėjau parodyti statistinių duomenų pagalba, atskirai aptardamas pagrindines ūkio šakas konkrečiu 2000-2001 metų laikotarpiu. Kitaip trumpai aprašyti sparčią Lietuvos ūkio plėtrą dabartyje butu gan sunku. Manau, kad pagrindinis aspektas, atspindintis ūkio pažangą dabartyje, yra Lietuvos įstojimas į Europos sąjungą. Tai be komentarų parodo, ko Lietuva pasiekė per 11 nepriklausomybės metų.
Lietuvos ūkis XIX- XX a. sandūroje
XIX a. pirmoje pusėje didesnių permainų įvyko žemės ūkyje, kur dar iki baudžiavos panaikinimo valstietija jau buvo diferencijuota. Činčinių, lažinių valstiečių ekonominė padėtis labai skyrėsi. Tuo metu geriausiai gyveno valstybiniai valstiečiai, kurie turėjo palankesnes sąlygas didinti savo turtą. Tarp dvarininkams priklausiusių valstiečių turtinė diferenciacija buvo irgi labai ryški, tačiau suvaržyta, nes priklausė nuo dvarininko gero noro ir sutikimo. Kai kurie dvarininkai dar prieš 1861 m. reformą leido turtingesniems ūkininkams
išsipirkti iš baudžiavos. Taigi, Lietuvos kaime jau iki baudžiavos panaikinimo egzistavo privati žemės nuosavybė, buvo gaminama rinkai, samdoma darbo jėga, t.y. vyko tie patys procesai, kaip ir po reformos, tik nepalyginti lėčiau.1863 m. sukilimas paspartino kapitalistinių santykių vystymąsi. Ūkio raida iš esmės pakeitė visuomenės struktūrą. Sukilimas privertė caro administraciją padaryti nuolaidų. 1863 m. kovo 1 d. caro patvirtintais nuostatais Šiaurės vakarų krašte nuo gegužės 1 d. panaikintas lažas, nutraukti privalomieji dvarininkų ir valstiečių žemės santykiai, valstiečiai įsiliejo į savininkų sluoksnį. Tai vienas svarbiausių sukilimo iškovojimų. Šie nuostatai drauge su duoklės sumažinimu, žemės išperkamųjų mokesčių įvedimu buvo veiksniai, skatinę ūkio raidą, buržuazinių santykių formavimąsi Lietuvos kaime.1869 m. balandžio 7 d. išėjo įstatymas dėl dvarininkų ir valstiečių žemės atribojimo. Tiesa, šis atribojimas vyko labai lėtai. Tačiau ligi XX a. pradžios buvo atribota Kauno gubernijoje apie 70%, o Vilniaus – apie 90% visos žemės. Atribojimas buvo paskutinis reformos etapas. Po jo žemės ginčus jau sprendė ne valstiečių, bet teismo įstaigos.Didelis stabdys agrariniams santykiams plėtotis buvo feodalinė žemėtvarka. Žemių išdėstymas atskirais laukais, jų susipynimas neleido naudoti racionalesnės sėjomainos, intensyvinti žemės ūkio gamybos. Todėl jau XIX a. pirmoje pusėje kaimai pradėjo skirstytis į vienkiemius. Ryškiausiai šis procesas vyko Suvalkijoj ir Žemaitijoje. Antai XIX a. pabaigoje Užnemunėje į vienkiemius buvo išsiskirstę dauguma kaimų. Tai spartino valstiečių diferenciaciją.Žemės reforma Lietuvoje vyko nevienodai. Per 1863 m. sukilimą smarkiai nukentėjo Kauno gubernijos gyventojai. Slopindama pasipriešinimą, caro kariuomenė degino vienkiemius ir kaimus. Kazokai ištrypė pasėlius, kaimuose kareiviai plėšikavo, gyventojams būdavo uždedamos piniginės baudos ir kt. Per sukitimą materialinės paramos reikalavo ir sukilėliai. Nusiaubtas žemės ūkis negalėjo greitai atsigauti. Kapitalistinių santykių plėtrą smarkiai varžė ir per sukilimą įvesta karo padėtis. Ekonominę ūkininkų būklę dar labiau pablogino septintojo dešimtmečio antroje pusėje kelerius metus trukęs nederlius ir badas. Todėl Kauno gubernijoje agrarinė reforma užtruko iki Pirmojo pasaulinio karo.Kitokios sąlygos agrarinei reformai buvo Suvalkų gubernijoje. Ji mažiau nukentėjo per sukilimą. Čia karo padėtis buvo panaikinta tuojau po sukilimo, o visoje Kauno gubernijoje – tik 1872 metais. Suvalkų gubernijoje buvo mažiau paplitusi dvarininkų žemėvalda, sparčiau vyko valstiečių ūkių skirstymasis į vienkiemius. Taigi palankiausios sąlygos kapitalizmo raidai žemės ūkyje, kartu ir turtingojo valstiečių sluoksnio – valstiečių buržuazijos spartesniam atsiradimui poreforminio laikotarpio pradžioje buvo Suvalkų gubernijoje. Čia agrarinė reforma baigėsi jau XIX a. aštuntojo dešimtmečio pirmoje pusėje.Lietuvos valstiečius slėgė mokesčių našta. Be išperkamųjų mokesčių, jie mokėjo valstybinės žemės, zemskinius, bendrijų, draudimo mokesčius, taip pat turėjo atlikti daug luominių prievolių. Dėl to pagrindinė valstiečių dalis negalėjo pakankamai rūpintis, kaip pagerinti savo ūkį, įsigyti naujo inventoriaus ar geresnių veislių gyvulių. Mokesčiai smukdė mažiau žemės turinčius valstiečius, spartino socialinę diferenciaciją. Antai vargingieji valstiečiai mokėjo iš savo darbo pajamų, o valstiečių buržuazija – iš pridedamosios vertės. Taigi valstietis turtėti ir plėsti savo ūkį galėjo tik išnaudodamas samdinius ir varginguosius valstiečius. Todėl poreforminio laikotarpio ekonominė raida skatino turtingųjų valstiečių ūkiuose vis plačiau naudoti samdomąją darbo jėgą. Laisvai samdomo darbo naudojimas buvo valstiečių buržuazijos egzistavimo požymis. Šiuose ūkiuose dirbo bežemiai valstiečiai. Tokių kaimo bernų su žemės sklypeliu ir atskiru kampu gyventi, vadinamųjų kampininkų, arba trobelninkų, Lietuvos kaime buvo gana gausu.Vykstant žemės reformai, tobulėjo agrotechnika ir agrokultūra. Dvaruose pagrindiniu arimo padargu tapo plūgas. Jį plačiai ėmė naudoti ir pasiturintys valstiečiai. Beveik visi dvarai turėjo arklines kuliamąsias. XIX a. pabaigoje dvarų derlius pradėtas kulti lokomobilių varomomis kuliamosiomis. Laukams tręšti dvarininkai pradėjo vartoti mineralines trąšas, vėliau – superfosfatą, kurį pirko ir turtingieji valstiečiai. Kauno bei Suvalkų gubernijų dvaruose nuo dešimtojo dešimtmečio ėmė vyrauti daugialaukė sėjomaina, išplėsti dobilienų pasėliai.Ryškios žemės ūkio specializacijos dar nebuvo. Kaip ir anksčiau, svarbiausios buvo grūdinės kultūros. Iš rugių, miežių, avižų, kviečių, grikių valstiečiai gaudavo daugiausia pajamų. Ir toliau buvo gausiai auginamos bulvės, linai. Dėl devintojo dešimtmečio pasaulinės agrarinės krizės grūdinių kultūrų plėtotė sustojo. Be to, nutiesus geležinkelius, Lietuvą užplūdo pigesni centrinių Rusijos juodžemio gubernijų grūdai. Žemės ūkis ėmė specializuotis pieninės gyvulininkystės ir kiaulininkystės srityse.Po baudžiavos panaikinimo ir agrarinės reformos valstiečiai tapo piliečiais bei žemės valdytojais. Feodalinės žemėvaldos monopolis suiro. Šalia dvarininkų privačios žemės atsirado kita žemės nuosavybės rūšis – valstiečių skirtinė žemė. Absoliučią valstiečių daugumą – 77,1% – sudarė lietuviai. Dėl to kaimo buržuazija buvo tautinė. Vadinasi, lietuvių tautos ekonomini pagrindą sudarė žemės ūkis. Antra vertus, dvarininkams dar liko didžiuliai plotai. Žemė valdoje buvo daug feodalizmo liekanų.XIX a. pirmoje pusėje, atsiradus nuolatiniams ryšiams su Rusijos rinka, Lietuvoje sparčiau pradėjo augti pramonė. Vilniuje veikė mašinų ir metalo apdirbimo, tekstilės, tabako ir kitos pramonės šakos. Daug įmonių dirbo Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje. Be to, lengvosios bei maisto pramonės šakos buvo plėtojamos Anykščiuose, Biržuose, Jonavoje, Kazlų Rūdoje, Kėdainiuose, Kelmėje, Lazdijuose, Lentvaryje, Marijampolėje, Naujojoje Vilnioje, Radviliškyje, Raseiniuose, Šalčininkuose, Širvintose, Švenčionyse, Tauragėje, Telšiuose, Trakuose, Ukmergėje, Vilkaviškyje, Zarasuose. Panaikinus baudžiavą, Lietuvoje susidarė dar palankesnės sąlygos pramonei sparčiau augti bei miestams ekonomiškai plėtotis. Tačiau iki XIX a. paskutiniojo dešimtmečio padėtis Šioje srityje mažai pakito. Tik 1894-1895 m. prasidėjo dar nematytas visos Lietuvos pramonės pakilimas, trukęs ligi 1899-1900 m. Per šį trumpą laiką pramonė išaugo, ir jos darbininkų pagausėjo daugiau kaip per visus ankstesnius poreforminius metus. Smarkiai pasikeitė ir pramonės šakų struktūra. Ligi devintojo dešimtmečio daugiausia darbininkų dirbo maisto pramonėje. Labiausiai iškilo metalo apdorojimo pramonė.Iki devintojo dešimtmečio pradžios Lietuvos stambioji pramonė buvo sukoncentruota daugiausia miestuos. Vilniuje vystėsi maisto, odos ir poligrafijos pramonė. Antras pagal reikšmę centras buvo Kaunas su metalo apdorojimo įmonėmis. Per devintąjį ir dešimtąjį dešimtmetį susikūrė nauji centrai – Šiauliai, Panevėžys.Plečiantis vidaus rinkai, augo ir pramonės prekių paklausa,kurios stambioji pramonė negalėjo visiškai patenkinti. Todėl poreforminiu laikotarpiu padaugėjo smulkiųjų gamintojų, dirbančių rinkai, supirkėjams, užsakovams. Smulkioji pramonė koncentravosi visuose Lietuvos miestuose bei miesteliuose. Kad plėstųsi stambioji pramonė, o smulkioji gamyba būtų nukreipiama stambiajam kapitalui, XIX a. pabaigoje didžiuosiuose Lietuvos miestuose buvo panaikinti amatininkų cechai.Kapitalistinį ūkį skatino geležinkelių tiesimas. Jis Lietuvoje buvo susijęs su Rusijos ekonomikos raida, kuri ypač paspartėjo po 1861 m. žemės reformos. Geležinkelių reikėjo administravimui stiprinti, pramonei plėsti, žemės ūkiui-pertvarkyti bei užsienio prekybai. Dėl geografinės padėties ir Baltijos uostų reikšmės užsienio prekybai XIX a. pabaigoje Pabaltijyje geležinkelis buvo tiesiamas ypač intensyviai.Po Krymo karo Rusijos iždas buvo ištuštėjęs, todėl sumanyta panaudoti užsienio kapitalą. 1857 m. įsteigta Vyriausioji Rusijos draugija geležinkeliams tiesti, kurios nariai daugiausia buvo užsienio kapitalistai. Tos draugijos žinioje buvo ir linija Peterburgas-Vilnius-Varšuva su šaka į Rytų Prūsiją. Tiesiant šj geležinkelį, prie Panerių bei Kauno darbininkai iškasė tunelius, įrengė stotis. Geležinkelio atkarpa Kaunas-Virbalis pradėjo veikti 1861 m., o linijos Peterburgas-Varšuva per Lietuvą einanti dalis, atkarpa Kaunas-Lentvaris – 1862 m. 1869 m. pradėtas tiesti geležinkelis- Liepoja-Šiauliai-Radviliškis-Kaišiadorys-Romnai. Norėta, kad kroviniai iš Ukrainos keliautų tiesiai { Liepojos uostą, nesiekdami Karaliaučiaus. Linija pradėjo veikti 1871 m. Caro administracija pasirūpino sutvarkyti Liepojos uostą ir dar 1873 m. užbaigė geležinkelio liniją Radviliškis-Panevėžys-Kalkūnai. Ja buvo galima pasiųsti daugiau krovinių į Liepoją. 1873 m. pradėjo veikti ir geležinkelio linija Mažeikiai-Jelgava bei Radviliškis-Panevėžys Daugpilis. 1884 m. – Vilnius-Rovnas per Lydą, Baranovičius. XIX a. pabaigoje buvo nutiestas geležinkelis Varėna-Alytus-Simnas-Suvalkai-Gardinas, kurį prijungė prie Peterburgo-Varšuvos linijos.Caro valdžia tiese ir siauruosius geležinkelius, kurių statyba buvo daug pigesnė. 1895 m. pradėjo veikti linija Švenčionys-Pastovys, o 1899 m. – Švenčionėliai-Panevėžys su šaka nuo Utenos į Ukmergę ir Jonavą.Vis dėlto Lietuva priklausė pramoniniu atžvilgiu silpniems Rusijos rajonams. Antai 1910-1911 m. Lietuvos pramones darbininkai tesudarė apie 1% visų gyventojų, o Rusijos – apie 2,5%. Lietuvos pramonėje dirbo tik 27,6% lietuvių (miestuose – 5%). Truputį daugiau lietuvių buvo Kauno metalo apdirbimo įmonėse. Vadinasi, Lietuvoje nebuvo tautinio proletariato.Netgi Rusijos sąlygomis gana lėtas Lietuvos pramonės kilimas tiesiogiai atsiliepė miestams. Jie augo lėtai ir sutraukdavo nedidelę dalį gyventojų pertekliaus, kuris susidarė dėl sparčios diferenciacijos kaime, nes vyravusioms amatininkiškoms įmonėms reikėjo gana nedaug bei jau gamybos (gūdžių turinčios darbo jėgos. Dėl didelio darbo jėgos pertekliaus miestuose, mažo darbo užmokesčio. Lietuvos kaimiečiai emigruodavo į užsienį. Jie vykdavo uždarbiauti į Rusijos imperijos pramonės centrus – Rygą, Jelgavą, Peterburgą, Odesą. Nuo 1868 m. prasidėjo masinė Lietuvos gyventojų emigracija i Vakarų Europą ir ypač i Šiaurės Ameriką. Tai turėjo įlaką Lietuvos miestų gyventojų bei buržuazijos profesinei ir tautinei sudėčiai. Išskyrus Kauno gubernijos miestus, kuriuose lietuvių nuolat daugėjo ir XX a. pradžioje pasiekė 20%, Suvalkų gubernijos miestuose XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje lietuvių procentas, o Vilniaus gubernijoje – ir bendras lietuvių skaičius – mažėjo. Lietuviai šiuo laikotarpiu ne tik nesudarė absoliučios miestų gyventojų daugumos, bet ir nebuvo vyraujanti tautybė.Ekonominė raida po reformos iki XX a. pradžios nepakeitė tautinio kultūrinio Lietuvos miestų veido. Šis procesas vyko jau Lietuvos Respublikos metais.Lietuvos ūkis XX- XXI a. sandūroje
Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo tempas 2000-2001m. leidžia teigti, kad valstybė pagal ekonomikos plėtros greitį tampo Vidurio ir Rytų Europos šalių lydere. 2000-2001m. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, augimo greitis siekė 6.9 proc. Palyginus tris pagrindinius makroekonomikos rodiklius paaiškėjo, kad Lietuvos BVP augimas šiame regione yra pats didžiausias, infliacija – mažiausia, einamosios sąskaitos deficitas taip pat nėra didelis, mažėja nedarbo lygis.
Pasak specialistų, tokio ūkio augimo minėtu laikotarpiu Lietuva laukė beveik ketverius metus. Paskutinį kartą BVP prieaugio tempu Lietuva stebino 1998 metais, kai antrąjį ketvirtį BVP padidėjo 10 proc. Po to prasidėjusi Rusijos krizė ne tik privedė prie ūkio nuosmukio, bet taip pat privertė Lietuvos eksportą labiau nukreipti iš Rytų į Vakarus.Bendras vidaus produktas (BVP)
LR statistikos departamento duomenimis, BVP 2001 m., palyginti su 2000 m., išaugo 5,9 proc. (ketvirtąjį ketvirtį _ 7,9 proc.). 2002 m. I ketvirtį sukurtas BVP siekė 11.06 mln. litų ir, palyginti su 2001 metų atitinkamu laikotarpiu, padidėjo 4,1 proc. Pirmąjį ketvirtį bendrosios pridėtinės vertės augimą lėmė žemės ūkio, elektros tiekimo, vidaus prekybos, draudimo įmonių produkcijos pokyčiai.
Infliacija
2001 m. metinė infliacija (2001 m. gruodžio mėn., palyginti su 2000 m. gruodžio mėn.) sudarė 2,0 proc. 2002 m. balandžio mėn. metinė infliacija siekė 1,3 proc.
Investicijos
Tiesioginės užsienio investicijos 2002 m. sausio 1 d. sudarė 10.66 mlrd. Lt (3.02 mlrd. eurų) ir per metus padidėjo 14,2 proc. (2001 m. sausio 1 d. buvo 9337,3 mln. Lt). Vienam Lietuvos gyventojui teko 3062 Lt (868 eurai) tiesioginių užsienio investicijų. Pagrindinės šalys investuotojos _ Danija (1982,9 mln. Lt, arba 18,6 proc.), Švedija (1720,6 mln. Lt, arba 16,1 proc.), Estija (1071,5 mln. Lt, arba 10,0 proc.), Vokietija (984,5 mln. Lt, arba 9,2 proc.) ir JAV (882,6 mln. Lt, arba 8,3 proc.). Per 2001 metus 80 proc. išaugo Estijos, 43 proc. -Vokietijos tiesioginės investicijos.
Privatizacija
Lietuvos Valstybės turto fondo duomenimis, per praėjusius metus šalyje privatizuoti 842 valstybei ir savivaldybėms priklausę objektai už 462 mln. Lt. Per keturis šių metų mėnesius Lietuvoje privatizuoti 336 objektai už 129,7 mln. litų. Valstybės turto parduota _ 200 objektų už 102,96 mln. litų, o savivaldybių – 136 objektai už 26,74 mln. litų.
Valstybės skola
LR finansų ministerijos duomenimis, visa valstybės skola 2001 m. pabaigoje siekė 12.90 mlrd. Lt ir per metus padidėjo 17 mln. Lt. Užsienio skola sudarė 9.86 mlrd. litų, arba 76.4 proc. visos valstybės skolos. Paskutiniais LR finansų ministerijos duomenimis, visa valstybės skola š.m. kovą sumažėjo 20.2 mln. Lt ir baigiantis mėnesiui sudarė 25.2 proc. prognozuojamo BVP.
Nedarbas
Respublikinės darbo biržos duomenimis, 2001 m. vidutinis metinis nedarbo lygis (užsiregistravusių darbo biržoje bedarbių skaičiaus santykis su darbo jėga) siekė 12,5 proc. Š.m. gegužės mėn. 1 d. buvo 206.1 tūkst. bedarbių. Per mėnesį jų skaičius sumažėjo 15 tūkst. Nedarbo lygis Lietuvoje 2002 m. balandžio mėn. buvo 11.8 proc.
Transportas
2001 m. transportavimas, sandėliavimas ir ryšiai sukūrė 5.31 mlrd. Lt pridėtinės vertės (veikusiomis kainomis), arba 11.1 proc. BVP. 2002 m. sausio-balandžio mėn. krovinių pervežimas geležinkelių transportu padidėjo 22.0 proc., oro transportu _ 1.7 proc., vidaus vandenų transportu sumažėjo 37.4 proc., lyginant su 2001 m. tuo pačiu laikotarpiu.
Užsienio prekyba
Muitinės deklaracijų duomenimis, 2001 m. Lietuvos užsienio prekybos apyvarta sudarė 43.46 mlrd. Lt: eksportas _ 18.33 mlrd. Lt, importas _ 25.13 mlrd. Lt. Lyginant su 2000 m., eksportas išaugo 20.3 proc., importas _ 15.1 proc. Neigiamas užsienio prekybos deficitas siekė 6.8 mlrd. Lt. 2001 m. daugiausia prekių eksportuota į ES valstybes _ 47.9 proc. bendro eksporto (į NVS eksportas sudarė 19.5 proc.). Importuota prekių taip pat daugiausia iš ES valstybių _ 44.4 proc. bendro importo (iš NVS importas sudarė 29.7 proc.). Importas iš ES valstybių per metus padidėjo 18 proc., iš NVS _ 8 proc., lyginant su 2000 m. Eksportas į ES valstybes padidėjo 20.4 proc., o į NVS _ 44.7 proc., lyginant su 2000 m. Svarbiausios Lietuvos eksporto partnerės _ Jungtinė Karalystė (14 proc.), Latvija (12.6 proc.), Vokietija (12.5 proc.), Rusija (10.9 proc.), importo _ Rusija (25.6 proc.), Vokietija (17.4 proc.), Lenkija (4.9 proc.) ir Italija (4.3 proc.). Einamoji sąskaita
2001 m. mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitas (ESD) sudarė 2.29 mlrd. Lt. Palyginti su 2000 m., ESD sumažėjo 404.6 mln. Lt, arba 15 proc. LB vertinimais, 2001 m. ESD sudarė apie 4.8 proc. BVP (2000 m. – 6,0 proc.). 2002 m. kovo mėn. mokėjimo balanso einamosios sąskaitos deficitas sudarė 21.8 mln. Lt. Palyginti su 2001 m. kovo mėn., jis sumažėjo 217.4 mln. Lt. 2002 m. sausio-kovo mėn. ESD sudarė 475.3 mln. Lt. Prognozuojama, kad 2002 m. I ketvirčio ESD sudarys 4.3-4.7 proc. BVP.
Nacionalinis biudžetas
LR finansų ministerijos duomenimis, per 2001 m. į valstybės biudžetą buvo surinkta 6344,789 mln. Lt pajamų. Valstybės biudžeto deficitas 2001 m. buvo 654.635 mln. Lt (planas – 906 mln. Lt). Galutiniais Finansų ministerijos duomenimis, 2002 m. sausio-balandžio mėn. valstybės biudžeto pajamos 98.6 mln. Lt, arba 3.5 proc., viršijo planuotąsias. Per keturis š.m. mėnesius gauta 2934.4 mln. Lt pajamų, prognozuota surinkti 2835.8 mln. Lt. Palyginamosiomis sąlygomis šiemet gauta 121.1 mln. Lt, arba 6.02 proc., pajamų daugiau nei tą patį 2001 m. laikotarpį. Š.m. sausio-balandžio mėn. nacionalinio biudžeto pajamos 124.6 mln. Lt viršijo prognozuotąsias. Palyginamosiomis sąlygomis nacionalinis biudžetas šiemet gavo net 179.1 mln. Lt, arba 6.1 proc., daugiau pajamų nei pernai per atitinkamą laikotarpį. Nacionalinio biudžeto pajamos siekė 3444.8 mln. Lt.
Žemės ūkis
LR statistikos departamento duomenimis, 2001 m. žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė sukūrė produkto už 3.01 mlrd. Lt veikusiomis kainomis, arba 6.3 proc. BVP. Lyginant su 2000 m. (palyginamosiomis kainomis), šios ekonominės veiklos sukurta pridėtinė vertė sumažėjo 6.9 proc. 2001 m. IV ketvirtį žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje dirbo 17 proc. visų užimtųjų. Per metus užimtųjų skaičius šiame sektoriuje sumažėjo daugiausiai _ 16 tūkst. Bankų sektorius
Lietuvos banko duomenimis, 2002 m. pabaigoje Lietuvoje veikė 9 komerciniai bankai, 4 užsienio bankų skyriai, 42 kredito unijos su 12.4 tūkstančiais narių. 2002 m. I ketvirtį privatizavus AB LŽŪB, padidėjo užsienio investuotojų dalis bankų akciniame kapitale, tai pratęsė užsienio investuotojų įtakos bankų kapitale augimo tendenciją: 1996 01 01 užsieniečiai valdė 16 proc. veikiančių bankų akcinio kapitalo; 2001 01 01 _ 58 proc., 2002 01 01 _ 81 proc., 2002 04 01 _ 89 proc. 2002 m. balandžio 1 d. duomenimis, septyniuose iš devynių veikiančių komercinių bankų užsienio investuotojai valdė daugiau nei pusę akcinio kapitalo. 2002 m. I ketvirtį komerciniai bankai uždirbo 32.3 mln. Lt pelno. Bankų vykdoma aktyvi kreditavimo politika, aštrėjanti konkurencija lėmė tai, kad Lietuvos rinkoje nukrito palūkanų normos. Analitikų vertinimais, šiuo metu palūkanų normos Lietuvoje yra vienos mažiausių Vidurio ir Rytų Europoje.
Integracija į Europos Sąjungą
Mano apžvelgiamu laikotarpiu Lietuva ir toliau dėjo visas pastangas išlaikyti derybų spartai bei stiprinti savo pozicijai labiausiai pažengusiųjų kandidačių tarpe. Per Ispanijos pirmininkavimo laikotarpį (2002 m. pirmajame pusmetyje) Lietuva sėkmingai baigė derybas šešiuose derybiniuose skyriuose: “Mokesčių”,“Teisingumo ir vidaus reikalų“, “Regioninės politikos ir struktūrinių priemonių”, “Energetika”, “Institucijų“, “Žemės ūkio” veterinarinėje ir fitosanitarinėje dalyje . Lietuva preliminariai užbaigė derybas dėl 28 derybinių skyrių.Lietuva jau yra susitarusi dėl 17 pereinamųjų laikotarpių ir 2 išimčių. Lietuva sėkmingai dalyvavo politiniame dialoge su Europos Sąjunga Bendros užsienio ir saugumo politikos rėmuose. Lietuva prisijungė prie 342 ES pareiškimų, demaršų bei bendrų pozicijų, paskelbtų įvairiuose forumuose (per ES Tarybos Generalinį sekretoriatą Briuselyje, Jungtinių tautų organizaciją bei jos specializuotas agentūras, o taip pat Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos rėmuose).Lietuva rengiasi naudotis Europos Sąjungos finansine parama ir tapusi ES nare. Yra priimtas sprendimas dėl institucinės Struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo paramos įgyvendinimo modelio (Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimai Nr. 649 (2001 m. gegužės 31 d) ir Nr. 1026 (2001 m. rugpjūčio 24 d.)), nustatyta atsakomybe už ES finansines paramos valdymą, paskirtos mokėjimo institucijos.1999 m. PHARE parama Lietuvai siekė 58,8 mln. eurų, 2000 m. – 49,5 mln. eurų, 2001 m. – 48,5 mln. eurų, 2002 m. bei 2003 m. – po 60,5 mln. eurų. Pagrindinė PHARE programos lėšų dalis skiriama Institucijų plėtrai ir susijusioms investicijoms bei Ekonominei ir socialinei sanglaudai. PHARE parama taip pat skiriama Bendradarbiavimo abipus sienos projektams, Lietuvos institucijų dalyvavimo Bendrijos programose mokesčiams mokėti ir t.t.PHARE projektų rengimo pagrindas yra Stojimo partnerystė bei Nacionalinė ACQUIS priėmimo programa. PHARE Ekonominės ir socialinės sanglaudos projektai rengiami taip pat remiantis ir Nacionaliniu plėtros planu. Lietuva sėkmingai naudoja PHARE lėšas, kas yra pabrėžiama ir Europos Komisijos reguliariojoje ataskaitoje.
Nuo 2000 m. Lietuva gauna paramą pagal Europos Sąjungos iniciatyvą – ISPA (Instrument for Structural Policies for Pre-Accession), kuri daugeliu atveju panaši į Europos Sąjungos Sanglaudos fondą (Cohesion Fund). ISPA priemonė buvo sukurta Tarybos reglamentu Nr.1267/1999. ISPA tikslas – padėti įgyvendinti Stojimo partnerystės ir Nacionalinės ACQUIS priėmimo programos tikslus aplinkos apsaugos bei transporto sektoriuose. Lietuvai kiekvienais metais gali būti skiriama nuo 4 iki 6 proc. (41,6-62,4 mln. eurų) ISPA biudžeto. ISPA finansuoja ne mažesnius kaip 5 mln. eurų vertės projektus, projektų grupes, techniškai savarankiškas atskiras projektų dalis padengdama ne daugiau kaip 75 proc. projektų vertės. Naudojant ISPA fondo lėšas, turi būti išlaikytas balansas tarp transporto ir aplinkos apsaugos finansuojamų projektų. Du kartus per metus vyksta ISPA Priežiūros komiteto posėdžiai, kuriuose projektus įgyvendinančios agentūros atsiskaito Europos Komisijai už patvirtintų projektų įgyvendinimą. Finansinės paramos departamentas kartu su ISPA įgyvendinančiomis agentūromis kiekvieną mėnesį rengia Europos Komisijai ISPA projektų būklės ataskaitas. Šios ataskaitos leidžia stebėti projektų įgyvendinimo statusą bei operatyviai reaguoti į iškilusias problemas.Nacionalinis fondas kartu su ISPA įgyvendinančiomis agentūromis ruošiasi įgyvendinti ISPA projektus pagal EDIS (Extended Decentralised Implementation System) procedūras, kurios taikomos šalyse narėse. Su Europos Komisija yra suderintas veiksmų grafikas bei priemonės. Planuojama, kad 2003 m. 1 ketvirtyje Lietuva bus visiškai pasiruošusi įgyvendinti ISPA projektus pagal EDIS procedūras. Tai svarbi užduotis, nes sukurtos struktūros ir sukaupta patirtis įgyvendinant ISPA projektus bus pagrindas valdant būsimų struktūrinių fondų bei Sanglaudos fondo lėšas.IšvadosIlgametės carinės Rusijos priespaudos ir Pirmojo pasaulinio karo sunkumų iškamuotai Lietuvai, 1918 m. vasario 16 d. atgavus valstybingumą, savarankiškai tvarkyti ūkį teko pradėti itin sunkiomis sąlygomis: pramonė, energetika, prekyba, kaip ir kitos ūkio sritys, buvo atsilikusios, valstybė neturėjo savo valdymo struktūrų, tam parengtų kadrų. Nepriklausomos Lietuvos valstybės valdymo sritims tvarkyti buvo steigiamos ministerijos. Vienu ar kitu pavadinimu sukurtose ministerijose atsispindėjo pramonės, prekybos sričių valdymas. Esant sudėtingoms sąlygoms, ministrai dažnai keitėsi, kartais išdirbę vos kelis mėnesius.
Nors šiais laikais ministrai irgi keičiasi gana dažnai, bet mes galime tikrai pasidžiaugti Lietuvos pasiekimais plėtojant savo ūkį. Tai geriausiai atspindi Lietuvos respublikos integracija į Europos sąjungą. Lietuva sulauks didesnių tiesioginių užsienio investicijų ir užsitikrins ūkinę ir technologinę pažangą pirmiausia todėl, kad bus ES vidaus rinkos dalis. Kad ši galimybė būtų išnaudota (tokį patį privalumą turės visos į ES įstojusios Vidurio Europos ir Baltijos šalys), Lietuvai būtina užtikrinti kuo geresnę telekomunikacijų, transporto, energetikos, žmogiškojo kapitalo ir logistikos infrastruktūrą. Kaip atrodys Lietuva XXI a.? Norėčiau pacituoti prof. habil. dr. Joną Čičinską: „Lietuva pertvarkė savo politiką žinių ekonomikos infrastruktūros plėtojimo požiūriu ir 2015 metams prasidėjus pasiekė savo tikslą – švietimo, mokymo, informacinių technologijų plėtros ir telekomunikacijų išvystymo lygiu prilygsta minimaliems išsivysčiusių Europos šalių rodikliams ir tuo sukuria pagrindą visiškam savo atsilikimui nuo jų likviduoti.“Informacijos šaltiniai
http://www.std.lthttp://www.finmin.lthttp://www.is.lt/rdbhttp://www.transp.lthttp://www.zum.lthttp://www.ekm.lthttp://www.lrinka.lthttp://www.vz.lthttp://www.lietuvauzsienyje.com