J. Grušo tragikomedijos “Cirkas” poetika

J. Grušo tragikomedijos “Cirkas” poetika

J.G. “Cirkas”, parašytas 1976m., – tai 2-jų dalių paradoksinė tragikomedija.Veikėjai: PILYPAS KARALIUS, pramintas ŽIOGELIU – cirko klounas; JAKSAS, vadinamas IKSU – cirko direktorius; DŽENĖ – cirko jojikė; APOLONIJA – klouno žmona; GYDYTOJAS; Cirko artistai, keleiviai, milijonieriai, narkomanai, literatai, hipiai, mergaitės.Veiksmas vyksta mūsų dienomis vienoje kapitalistinėje šalyje.

Tragikomedija – dramos kūrinys, derinantis tragedijos ir komedijos ypatybes, pasižymintis juoko ir rimtumo ambivalentiškumu [dvilypumu] su vieno ar kito elemento persvara. (Liet.lit-os encikloped.) Poetika – formų ir stilistinių priemonių, būdingų kurio nors rašytojo arba grupės rašytojų kūrybai, visuma, jų sistema.Paradoksas – netikėtas, neįprastas, keistas reiškinys ar teiginys, prieštaraujantis natūraliam galvojimui, gyvenimiškajai logikai ar tiesiog sveikam protui. Daugelis dramaturgų jaučia vidinį poreikį rašyti tragik-jas, nes: šis žanras artimiausias gyvenimui, kuriame į vieną kamuolį neišskiriamai susiraizgę tragiškieji ir komiškieji žmogaus būties bei buities pradai; tik tragik-ja teisingai atskleidžia chaotišką, ironišką ir skeptišką 20 a. dvasią; tradik-ja suteikia neribotą laisvę meniniams eksperimentams, nes nėra suvaržyta ankstesnių žanro kanonų ir taisyklių; tragik-ja leidžia su kartėliu ir liūdesiu pasijuokti iš žmogaus ir savo paties bejėgiškumo grėsmingų ir dažnai nesuprantamų bei nepaaiškinamų jėgų akivaizdoje. Pats Grušas yra taip pasakęs: “Pastaruoju metu labiausiai pamėgau tragik-ją (jų parašė tik 3: “Meilė, džiazas ir velnias”, “Pijus nebuvo protingas”, “Cirkas”). Tragik. galima duoti valią vaizduotei, “proto žaidimui”, ieškoti naujų formų, naujų kelių”.“Cirkas” atstovauja pamėgtam J.G. tragikomedijos žanrui. Šį kūrinį galima būtų vadinti ir filosofiniu farsu. Patetiški svarstymai apie šiuolaikinio žmogaus etiką, moralę ir psichologiją čia pateikti, galima sakyti, alegorine forma. Pagrindiniai veikėjai – keistuoliai, donkichotai, kovoją su blogiu ne visai racionaliais būdais. Veiksmo peripetijose daug paradoksalumo, ekscentriškų situacijų. Personažai ne vien santykiauja tarpusavyje, bet ir svaidosi sentencijomis, kurios yra tarsi autorinis vaizduojamų įvykių komentaras. Ir kartu visas šis sceninis žaismas bei deklaracija yra pagrįsta labai stipriu realybės pojūčiu. Dramaturgas su įniršiu smerkia žmogų smukdančios socialinės aplinkos reiškinius, gina humanistinius grožio ir gėrio idealus. Autoriaus moralinis ir satyrinis patosas yra tiek stiprus, jog vietomis jis net šiek tiek ima varžyti tragikomediškojo veiksmo sąmojį bei žaismingumą.

Šiuo veikalu J.G. sakyte sako, jog dramaturgas, vaizduodamas dabarties buitį ir moralę, privalo ieškoti tokių pat didelių konfliktų, kaip ir liesdamas praeitį, rodydamas istorijos didvyrių tragiškus bei herojiškus išgyvenimus. Gal todėl iki raudonumo įkaitintoje jo tragikomedijų žaizdre tragizmo daugiau, negu komizmo. Pjesėje realybė perkeliama į sąlyginius rėmus. Rodoma “pjesė pjesėje”, tikrovė susipina su vaidyba. Personažai ne tik veikia, bet ir imituoja veiksmą, jį analizuoja, diskutuoja apibendrina. Šeimyninės dramos elemntai (Dženė-Pilypas-Apolonija) įjungiami į parabolišką siužetą, grotesko scenos susilieja su lyriniais monologais, nuo filosofinių svarstymų einama prie poetinių vizijų bei alegorijų, psichologiniai prdai susilieja su publicistiniais.Čia totališkojo teatro principas dar ryškesnis, nes prieš mus – cirko arena, kuri simbolizuoja gyvenimo areną globaliniu mastu. Siekiama parodyti dabartinio pasaulio moralinį chaosą, beprotiškus civilizacijos tempus ir prieštaringumus, mašinų agresiją, žmonių susvetimėjimą ir sumaterialėjimą, dvasinių vertybių praradimą. “Mūsų cirkas filosofinis, -sako šio cirko direktorius Jaksas. – Mes vaidiname intelektualinę klounadą…”. “Čia viskas perkurta, – nurodo veikalo autorius, – stilizuota, naujai išreikšta pagal filosofinę ir poetinę mintį. Pasaulio žmogaus tiesa labai apibendrinta ir, ieškant jos gilumų, panaudota fantazija, groteskas, paradoksas”. Nors nurodoma, kad pjesės veiksmas vyksta “mūsų dienomis vienoje kapitalistinėje šalyje”, – įvykių vieta yra neapibrėžiama. Tai apibendrinta dabartinio pasaulio paradoksinė tragikomedija.Tragik-jos erdvė uždara: cirko arena. Groteskinėje fabuloje veiksmo vieta įgyja papildomą prasmę ir tampa prievartos, vienišumo, dvasinių traumų, nuolatinės įtampos, netikrumo ir susvetimėjimo simboliu. Vadinasi, tragikomedija kuria tarsi dvigubo reginio vaizdą: tai , kas yra paviršiuje – kas mums duota matyti bei girdėti, ir tai, ką mes patys turime iššifruoti, suprasti,ir įvertinti. Apvali cirko arena kaip pasaulio visumos simbolis – įvaizdis ne naujas, net gerokai nuvalkiotas. Grušas, kurdamas šitokią parabolę, t.p. neišvengė tam tikro minties aprioriškumo bei iliustratyvaus alegorizavimo. Tačiau gausu čia ir išmonės, ir sąmojo, ir net visai netikėtų meninių apibendrinimų.
Šio “filosofinio cirko” artistai – žmonės, slepiantys savąjį aš po vaidybinėmis kaukėmis (tarp jų pagr. figūra – klounas), jaučiasi esą giliai į jų sąmonę įsismelkusios publikos vergai arba, kitaip tariant, visuomenės mechanizmo aukos. Tai patvarus, sunkiai pakeičiamas dėsningumas. Klounados scenos buvo repetuojamos vakar, jos repetuojamos šiandien, bus repetuojamos rytoj. Išėjęs į areną, privalai tikėti viskuo, ką darai; turi tikėti, net ir netikėdamas, nes esi artistas. Yra ir kitos būtinos taisyklės, kurias primena cirko direktorius: “JAKSAS. Tai atsiminkite viena: kas pirko bilietą, tas, po velniais, turi būti patenkintas. Ar dalykas aiškus, ar neaiškus – tai nesvarbu. Taip… Aš leidžiu improvizuoti, bet improvizuoti protingai ir taktiškai. Aišku? SEPTINTASIS AKTORIUS. O jeigu neprotingai ir netaktiškai?.. Jeigu kartais velnias sugundo?.. JAKSAS. Tada aš būsiu priverstas bausti pagal cirko teisę”. Po šitokios ekspozicijos veiksmas išsišakoja dviem kryptim: plėtojasi realūs cirko vidinio gyvenimo įvykiai (klouno konfliktas su dorektoriumis Jaksu) ir paraleliai ryškėja menamas cirkas – savotiškas klouno “sąmonės srautas”, plaukiančios vizijos apie išorinį pasaulį. Tiesa, ne visur šias paraleles organiškai saisto klouno vidaus gyvenimo komplikacijos, herojaus psichinis dirglumas ir emocinė įtampa.Pamilęs cirko direktoriaus žmoną, klounas pasijunta išmuštas iš kasdieninių savo dorybės vėžių. Jo vidaus sukrėtimas rezonansu aidi išoriniame pasaulyje, cirko arena didėja. Atsiranda lyg kokia akustinė vizija. Spiegia automobilių stabdžiai, aidi šiurpus riksmas, pasigirsta raudančios moters balsas, pagr. veikalo herojus filosofuoja apie žmogų, įsipainiojusį tarp mašinų. Panašiai veiksmas perkeliamas į Paryžiaus ir Niujorko aerouostus, kur klouną trypia ir spardo nežinia kur skubanti minia. Garsintuvai rėkia apie visų žemynų politinius įvykius, čia pat pasirodo milijonieriai, filosofai, narkomanai, klaidžioja pusnuogė kažkokio rašytojo romano veikėja. Toliau į vizijas įsiterpia net paties J.G. ankstesnių kūrinių herojai: profesoriaus Marko Vidinio šešėlis, pamišėlė Konstancija, gydytojai psichiatrai, tartum pasikartoja scenos iš pjesės “Pijus nebuvp protingas”. Taip ieškoma atsakymo į klausimus, į kuriuos neranda atsakymo įsiaudrinęs dvasios klajūnas klounas. Pagaliau viso to globalinio cirko esmė atgręžiama į veiksmo užuomazgoje akcentuotą mintį apie žmogaus nuasmeninimą, jo poelgių ir minčių automatizmą. Mechaniniu balsu ima byloti groteskinė Biurokrato-Automato figūra apie “žmogaus ir instrukcijos vientisą junginį”.
Vizijose kalbama ne tik apie tokį filosofinį biurokratizmą, bet ir paie pragmatizmą, formalizmą, prievartą, konservatizmą, net apie branduolinius ginklus ir žodžio veidmainystę. O vieno personažo lūpose paradokslai ironija – “Ir einame pirmyn todėl, kad nesvyruodami sėdime tose pačiose vietose”. Klausimų paliesta tiek daug, kad net sunkoka tarp jų nubrėžti nuoseklų ryšį. Kiek chaotiška yra ir ta vizitinė veikalo sankloda. Emociniu atžvilgiu ją gaivina poetiški klouno monologai apie būtinybę atkurti žmonėse dvasios tėviškę. Šiais žodžiais, arba raginimu ieškoti dvasios paslapčių, bendriausia prasme gali būti nusakomas “Cirko” idėjinis patosas.Natūralesnė ir nuoseklesnė yra lyrinė veiksmo linija. Ją sudaro klouno emocinės kolizijos, jo meilės išgyvenimų pažadinti sąmonės kitimai. čIa cirko tema atsigręžia savo vidine puse, o dramos branduolys susitelkia pagr. personažo sieloje. Cirkas ne arenoje, bet žmogaus prote ir širdyje. Psichologinis arba vidinis dramos branduolys, be abejo, yra metaforiškas. Cirkas yra miniatiūrinis pasaulis, o klounas – nekarūnuotas šio pasaulio karalius, jo centras ir teisėjas, kuris gali arenoje verkti ir juoktis iki pat savo egzistencijos ribų.Klounas Pilypas Žiogelis – doro žmogaus, atsidūrusio sužvėrėjusios minios cirke, etalonas. Pusiau juokais, pusiau rimtai jis sakosi esąs doriausias iš doriausių, galįs šapą pakelti nuo tako, kur turi praeiti žmogus. O jam aiškina, kad doram būti – nusikaltimas. Tai iš tiesų panašu į cirko klouno dialogą su publika, bet tame žaidime kaskart vis labiau telkiasi vidinės personažo nesantarvės su pasauliu debesys. “Esu mažas žmogus, – sako Pilyoas, – ir savo gyvenimu noriu būti didelis. Aš klystu, painiojuos ir bijau. Su niekuo nesiginčiju, nieko nekritikuoju ir nenoriu supratsi tikrosios priežasties, kodėl galingieji ir jų vaikai daro pikta?”. Bet ar gera tai ar bloga? Meilės ar neapykanos, garbės ar pažeminimo vertas toks žmogus? O jeigu tai dar ir menininkas?
Herojaus sielą įaudrina meilė. Fatališak moteris – žavinga cirko jojikė Dženė nekenčia savo vyro – cirko direktoriaus Jakso ir ima domėtis klounu. Ji stengiasi išjudinti nuolankų ir santūrų Pilypą, kursto jo menines ambicijas, ragina pakelti galvas. Ji sakosi sugrąžinsianti Žiogeliu pravardžiuojamam klounui tikrąją Karaliaus pavardę, visaip žadina savo numylėtinio maištingus jausmus, bet šis vis traukiasi į neutralius gerumo vandenis, kur jį globoja geraširdė atsidavusi žmona Apolonija. Dženė pasiryžusi viskas. Ji siekia ne tik išvaduoti paniekintą klouno ir cirko jojikės meilę, bet ir žada keršyti pasaulio piktybei, grūmoja “galingajam žiaurumui, smurtui”. Nors Pilypas ir nėra tolygus Dženės partneris, klouno dvasios gelmės išjudintos. Susvyruoja ir visa cirko sistema. Jaksas skuba maištą užgiaužti. Žiogelis apkaltinamas kaip išsišokėlis, kuris vietos “šviesių žaidimų ir nekaltų šokių” sugalvoja “kažkokias neaiškias alegorijas ir drumsčia nepatovius žiūrovų protus”.Pilypas kenčia, su Jakso žiausrumu, cinizmu, biurokratine mąstysena, bet jis klounas, prieš gyvenimo šiurkštumą jis gali iškleti tik juokdario kaukę, tik mažojo žmogaus ištikimybę “nemirtingasm gerumui”. Įdomiausi veikalo puslapiai – Pilypo blaškimasis tarp dviejų moterų. Dženė ir Apolonija kiekviena savaip grumiasi dėl klouno-menininkol, kuris širdies gelmėse abejingas ir vienai, ir kitai – “Darykite, ką norite. Stoviu, rankas iškėlęs, kaip medis nugenėtas”. Atrodo, galima būtų poetizuoti tiokią kūrybinės sielos laisvę ir vidinę nepriklausomybę bei paslaptingumą. Bet autorius čia kaip tik randa svarbiausią herojaus dramatizmo branduolį. Klounas negali apsispręsti, pasyviai pasiduoda aplinkybėms, o tai gimdo tragišką savęs nesuvokimo, visiško susvetimėjimo nuojautą. Suskamba ironiškas klouno monologas apie žmogų – šešėlį: “…Taigi aš – žmogaus šešėlis. Tokia miglelė. Skystoka migla… Is labai esu patenkintas. Lengva vaikščioti, lengva sėdėti kokioje tik nori kėdėje – nors ir didžiausio viršininko. Jokios atsakomybės. Jokio savarankiško galvojimo. O galimumai nerboti. Gali kiek nori lankstytis, gali kristi po kojomis, gali lipti ant galvos. Tiesiog be vėjo. Sakysim, kokia gera burna papūtė, ir milijonai tokių šešėlių atsidūrė ten, kur reikia… Per mane gali kiaurai pereiti, ir aš nieko nejausiu”. Šešėlio simbolika pakreipiama ir kitu kampu. Pasaulio šešėlis – tai visos planetos blogis, kurį pajunta klounas savo širdyje. Nuo čia prasideda tikrasis maištas, iš sielos gelmių kylantis herojaus protestas. Ne vien priš Jaksą, ne vien prieš visas jo ginamas “vertybes”, bet ir prieš save patį.
Atrodo, galima sveikinti Pilypą jo didžio išsivadavimo proga (ką ir daro Dženė). Bet klounas-menininkas nebebūtų savimi, jeigu pergalės džiaugsmas jam nustelbtų liūdesį, jeigu jis ir toliau negalėtų sakyti – “pasaulis ne taip sukurtas ir žmogus ne taip…”. Šito dvasios alkio negali numalšinti nė didžiausia palaima, nė joks meilės triumfas. Ir čia J.G. prabyla tikrai didelio menininko žodžiais: “Sunku! Be galo sunku pergyventi didelę laimingą meilę. Daug sunkiau negu nelaimingą. Nuo tokios laimės amžinai kažkas rauda, artėdamas prie mirties. Kažkas panašus į galingą piktąją dvasią visu žemės vsoriu spaudžia tave. Lengviausia – tai meilės troškimas. O su pasiketąja meile ateina begalinis liūdesys”.Blaškydamasis tarp dviejų moterų, suskaidęs ir vėl susjungęs savo asmenybę, veikalo herojus suvokia ir pačią tiesą esant be galo daugialypę. Menininko šidis atsiveria visiems pasaulio reiškiniams, jo sielos gelmėse susitelkia nesuvokiamos priešingybės. Klouno žodžiuose ima skambėti tartum tiesioginė paties veikalo autoriaus kalba: “Mano dvasioje gyvena kažkas daug galingesnis už mane. Aš negaliu jo įveikti. Kai aš krintu, tai veržiuos į šviesą, virstu šešėliu, kai nežinau, kas aš – visada angelas ar demonas yra šalia manęs, teisingiau manyje pačiame… verčiau vaikščioti grožybės pasaulyje, naudotis kaskart naujais savo dvasios lobiais… Ir mano juokas būna kitas – vaisai kitoks, negu paprastas žmogaus juokas”.Drama baigiama raginimu ieškoti savyje dvasiios paslapčių. Paskutinė to ieškojimo pastanga – išeit už sdavojo aš ribų. Jeigu gyveni vien tuo, kad kažkas gaivina tavo dvasią ir kenčia už tave, – gyveni ne tikrą gyvenimą, esi tik kempinė, sugerianti vandenį. Bet gyventi visų gyvenimą, tai tas pats, kas išsižadėti kažko savyje. Todėl ir tragizmas, ir heroika neišvengiamiai lydi ieškotoją. Apolonijos mirtis reiškia klouno žuvimą ir žmogaus prisikėlimą. Mirusios apraudojimas simbolizuoja naujos dvasinės švieos švytėjimą, naujos ateities tikėjimą – “Ateis nauji likimai ir vis bus ne tie… Ne tie lauktieji”.
“Cirku” J.G., galima sakyti, pasiekė draminio sąlygiškumo apogėjų. Viskas čia grindžiama paradoksalumu – net lyrinėse pagr. herojaus išgyvenimų peripetijose. Bet paradoksaliausia yra tai, kad paradoksali mąstysena veda dramaturgą ne prie šalto intelektualinio diskutavimo ar juodo groteskinio sąmojo, o verčia ieškoti pakilaus poetiškumo. Klouno – menininko refleksijomis grindžiamas šio veikalo draminis branduolys skamba beveik kaip lyrinė poema. Kartu “Cirkas” išryškino kai kuriuos sąlyginės formos chaptiškumo bei iliustratyvumo pavojus, iškėlė uždavinį ieškoti paprastesnio draminės kalbos kodo. Galima teigti, jog tragik-ja neįsivaizduojama be grotesko (tai meninio vaizdavimo būdas, pagrįstas šiurpiu, alogišku realybės ir fantastikos, išminties ir absurdo derinimu), kuris labiausiai atitinka šio žanro prigimtį ir dvasią. Tragik-ja groteską naudoja l. įvairiai: kuria specialias fabulas ar situacijas su keliomis vaizdavimo plotmėmis, jungdama fantastiką, metaforas ir natūralistines detales, žmogaus – gyvio – daikto paralelę; mėgsta sudėtingą kaleidoskopinę kompoziciją su staigiais laiko ir erdvės šuoliais, retrospekcija ir ateities vizijomis, kontrastingiausių paveikslų bei nuotaikų montažu, su personažų poromis ir atskirų scenų kartojimu. Tragik-jos kalba polifoniška – primityvią komiką keičia patetiški monologai, sąmojį – nešvankybės, šiurkščiai ekspresyvius polilogus – aforistiniai apibendrinimai, o kasdieniškiausi dialogai slepia keliaprasmę potekstę. Grotesko fabulose ypač dažnas beprotybės motyvas, kuris padeda išsivaduoti iš melagingų pasaulio tiesų ir pažvelgti į jį laisvomis nuo tos “tiesos” akimis. Grušo nuomone, beprotybė yra “ne kvailumas, o milžiniška aistra, kurioje išnyksta įprastiniai tikrovės matai ir normos”. Grušo “Cirko” Klounas veltui stengiasi išsiaiškinti “paklydusio pasaulio” prasmę – viskas karštligiškai sukasi lyg beprotiškoje karuselėje, nežinia kur ir ko skubantys žmonės vieni kitus stumdo, muša, trypia kojomis. “Nėra tokio išminčiaus, kuris pasakytų, kas yra pasaulis. Jeigu yra Dievas, ir Jam tikriausiai viskas susimaišė”, – liūdnai konstatuoja Klounas.
Taigi tragik-ja prasideda nuo beprotiško ir absurdiško pasaulio vaizdo, įgijusio grotesko pavidalą. Šalia grotesko stovi paradoksas, – sąvoka, be kurios toliau nebegalėsime išsiversti. Paradoksas – netikėtas, neįprastas, keistas reiškinys ar teiginys, prieštaraujantis natūraliam galvojimui, gyvenimiškajai logikai ar tiesiog sveikam protui. Groteskas ir paradoksas reikalingi vienas kitam, remiasi vienas kitu, nes panašiai meto (ir apmąsto) pasaulį.Tragik-ja negailestinga. Ji nesitiki gėrio ir iš žmogaus, – nė vienas dramaturgijos žanras taip atvirai nekalba apie žmogų, kuris sąmoningai daro piktybes, žmogų – žvėrį ir gyvulį, daikto vergą, prilygintą tam daiktui. Tragik-ja užsimojo sunkiam uždaviniui – tyrinėti “dar neištirtą dvikojį”, svarstyti, kas yra žmogus ir ko jis vertas paties sukurtame blogio pasaulyje, kokie jo veiksmo motyvai, tikslai ir galimybės, kokiais keliais einama “nuo žmogaus iki žvėries” (Grušas), naikinant ne tik kitus, bet ir save.Klounas skirtinas prie idealistų, kuriem skirtini aiškūs moraliniai principai ir kilnūs siekimai. Idealistai nori tikėti stebuklu ir žmogumi, todėl narsiai stoja į kovą su blogiu apsiginklavę tik žodžiais ir savo gerumu. Bet juk gerumas žiauriame pasaulyje “seniai išėjęs iš apyvartos” ir tapęs silpnumo požymiu. Pjesės kovotojas neranda svarbiausio priešininko, su kuriuo galėtų stoti į atvirą kovą, – blogis toks išsikerojęs, jog nežinia, su kuo pirmiausia reikia susiremti; be to, idealistas negali smūgiu atsakyti į smūgį, nes gerumas jį ne tik iškelia į viršų, bet ir pražudo. Užsikrovęs ant pečių didžiulę atsakomybės naštą, pasiryžęs apginti žmogiškumą nežmoniškame pasaulyje, tas idealistas neturi tragedijos herojaus valios ir stiprybės, neranda veiksmingų priemonių savo tikslui pasiekti, todėl tampa…donkichotu. Pjesėje galima išskirti vadinamuosius teigiamus ir neigiamus veikėjus. Joje neigiami veikėjai ne tik komiški, bet ir tragiški, o teigiami – ne tik tragiški, bet ir komiški.
Pjesės paradoksas – ten, kur viešpatauja prievarta, godumas, melas, veidmainystė, apgaulė, ypač daug kalbama apie tiesą, teisingumą, teisybę. Vieni jos atkakliai ieško, ilgisi ir siekia, kiti bijo, nesupranta, ją keikia, išduoda ar išjuokia. “Kiekviena tiesa turi priešingą tiesą, kuri dar nesivadina melu” – sakoma “Cirke”.Meilė – viena iš žmogiškųjų vertybių, nuolat apmąstomų tragik-je. Tačiau šioje pjesėje Klounas nepajėgia suvokti tikrosios meilės esmės. Pjesėje neapsieita ir be mirties. Čia nusižudo Apolonija, protestuodama, graužiama kaltės, o gal iš bejėgiškumo ar nevilties?! Pjesė ir baigiama mirtimi, taigi pabaiga yra atvira, liūdna, kelianti nerimą ir daug klausimų. Čia yra sukoncentruotas tragiškasis efektas – nelaukta žmogaus prigimties pusė, dvilypumas, tragiškoji (o gal komiškoji?) plotmė.Juokingumo tragizmas (tragiškas juokas) – sudėtinga sąvoka, apimanti reiškinių paradoksalumą ir autoriaus bei skaitytojo intelektinę ir emocinę reakciją į neišsprendžiamus gyvenimo prieštaravimus, į blogio pastovumą ir visagalybę, ir beviltiškas (bet ne beprasmiškas!) personažų pastangas kovoti su tuo blogiu ar bent atsispirti jam. Tai neapykantos ir pikto pašiepimo juokas, skausmo, kartėlio ir baimės juokas, kurio teisieji ginasi nuo griaunančios to blogio jėgos. Tai linksmumas, kuriame girdėti mirties garsai. Todėl tragikomedijos juokas pagilina ir sustiprina tragizmą.Tačiau juokas leidžia ir lengviau pakelti blogį: “Juokas – šviesos ginklas. Jis pats yra šviesa. Bežodis kaip šviesa. Ir iškalbingas kaip saulės tekėjimas. Ateina juokas į palėpes, į rūsius, nušviečia ir sušildo. Ateina į ligonines – nutyla vaitojimai <…> Palaiminkit juoką!”. Šiuos pakilius Klouno žodžius galėtume laikyti ne tik tauriųjų pjesės personažų dvasinės stiprybės šaltiniu, bet ir paties autoriaus ir skaitytojo emocinę atsvara prieš liūdesį ir neviltį. Juk čia yra ne tik kartaus, kritiškai pikto, bet ir linksmo juoko, kurį sukelia šmaikštūs aforizmai, sąmojis, kalbos alogiškumai, personažų trumparegystė, išpūstos ambicijos, išradingos komiškos scenos.
Literatūra:1. Česnulevičiūtė P. Dramos pasaulis. V., 1996.2. Lankutis J. Etiudai apie Juozą Grušą. V., 1981.3. Lankutis J. Lietuvių dramaturgijos raida. V., 1979.