Lietuvių rašytojai

J. APUTIS – XXa. Modernistas. Prozininkas, novelistas. Atskleidžia vertybių kaitą, kaimo nykimas. Kaip žmogui kovoti su smurtu ar būti abejingu. Ieškoma atramos vertybių skalėje. Svarbiausios vertybės: dvasingumas ir žmogiškumas. Svarbi atminties galia, meilė, vaikystės ir jaunystės išgyvenimai. Svarbu tai, kas egzistuoja dabar, nesidomi istorija.

J. BILIŪNAS – XIX pab. – XXpr. realistas. objektyviai vaizduoja tikrovę, jos socialines problemas ir buitį. Nėra laikomas grynuoju realistu, nes tolo nuo realizmo ir artėjo prie modernizmo, kai pradėjo rūpėti žmonių išgyvenimų pavaizdavimas. Apsakymai lyriniai, nes 1. gilinamasi į veikėjų vidinį pa asaulį, 2. dažniausiai pasakojama 1a. 3. trumpas dabarties veiksmo įvykis, o ilgas prisiminimų laikas. Novelės, apsakymai psichologiniai ir lakoniški. Temos ir problemos: socialinės skriaudos, tautos kovos už laisvę, humanizmo, moralinio smukimo. Dažnai pats dalyvauja veiksme, vertina kitų ir savo poelgius.

BITĖ VILIMAITĖ – XXa. modernistė. Novelės minimalistinės. Punktyrinis vaizdavimas (nėra laiko nuoseklumo, renkamos detalės, kurios yra svarbios, be smulkmenų). Svarbi detalė, iš jos susidaromas vaizdas, požiūris į žmogų, įvykį. Tiesioginė menamoji kalba. Naudojami pasakos ar kitų tekstų intarpai. Rašytoja solidarizuojasi nuskriaustųjų akimis. Rūpi šiuolaikinės problemos: še eimos darna, žmonių skirstymas pagal turtinę padėtį, susvetimėjimas. Per kontrastą skleidžiasi mintis. Emocinis krūvis sutelkiamas novelės pabaigoje.

K. DONELAITIS – XIIXa. Švietimo epochos atstovas. Didaktiniai vaizdai kūriniuose. Lietuvybės gynimas. “Metai” – epinė poema. Kompozicija 4d. – 4 metų laikų ciklas. Problemos: socialinės, tautinės, socialinės nelygybės. Id

dėjos: 1. darbas – visuomenės gerovės šaltinis. 2. gamta – žmogaus gyvenimo mokytoja. 3. prigimtinės lygybės deklaravimas. 4. pasaulio tvarka nustatya Dievo. 5. lietuvybės supratimas pagrįstas papročiais, kalba, gyvenamaja vieta.

R. GRANAUSKAS – XXa. Modernistas. Prozininkas, dramaturgas. Pasakojimo būdas ne tik biuitiškas, bet ir metaforiškas, ritmiškas. Vaizduoja kaimo žmonių gyvenimą, nenutrūkstamais ryšiais susietą su gamtos ritmu. Smerkiama techninė, miestietiška pasaulėjauta ir išaukštinama gamtinė, kaimiška. Mitinis pasakojimas, juo siekiama daugiaprasmiškumo ir universalumo. Svarbi pilnatvė.

V. JUKNAITĖ – XXa. Modernistė. Svarbus žodžio skambėjimas, tikslumas, ritmas. Svarbios dvasinės vertybės. Sovietinės okupacijos kaimo tragedija, nykstanti agrarinė kultūra. Moters santykis su savimi, vaikais, vyru.

V. KRĖVĖ – modernistas, neoromantikas. “Skirgaila” – istorinė drama. Per “Skirgailą” grįžta į praeitį, kritiškai ją vertina. Veiksmas vyksta 14a. Lietuvos krikštas 1387m. Problemos: valstybės, atsidūrusios tarp pagonybės ir krikščionybės, Lietuvos valstybingumo, žmogaus ir valdovo dr rama.

MAIRONIS – XIXa. romantikas. Sukūrė egocentrinės poezijos tipą, atvėrusį kelią moderniajai poezijai. Idealizuojama praeitis, siekia laisvės, kovojo už šalies nepriklausomybę, lyr. “aš” – individas. Gilinasi į tautos istorinį likimą, patriotizmas. Lyrika skirstoma į patriotinę (visuomenė rūpinasi tautos likimu, šauklio kovoti pozicija, nacionalinio išsivadavimo judėjimo dalyvis) ir egocentrinę (lyr. sub. jausmų raiška, Maironio žmogus yra ieškanti, kenčianti, kūrybinga asmenybė, ieško dvasiškai artimo žmogaus). Rašė satyras, išjuokiančias to meto negeroves.

J. MARCINKEVIČIUS – XXa.renesanso epochos atstovas. Humanizmas, laisva asmenybė, svarbus išsilavinimas. Draminė trilogija “Mažvydas”. Eiliuotas, veikmas laisvai komponuojamas, pa

akili intonacija, kuri kaitaliojasi su tragizmu, ironija, komizmu, mėgstama stilizuoti. Lietuvių kalbos išlikimo problema. Vertybės išsakomos ne per moralus. Temos: tėvynės, žmogaus gyvenimo, būties tėvynėje. Išryškinamas idealo ir tikrovės konfliktas.

M. MARTINAITIS – XXa. modernistas. Būdinga valstietiška pasaulėjauta, mitinis mąstymas (pasaulio medžio struktūra, gamtinis laikas, ryškios opozicijos, cikliškumas), mėgsta jungti du laikus – mitinį ir realųjį, ezopinė kalba, stilizacijja (pamėgdžioja, perkuria liaudies dainas), paradoksas, mėgstamas personažas – Kukutis (lyg 3 brolio kvailio atitikmuo)

N. MILIAUSKAITĖ – XXa. modernistė. Būdinga skaudžios patirtys (ypač iš vaikystės, nes augo internate), prozinis stilius (kasdienybės detalės, paprastos ir visiem pažįstamos situacijos), po proziškumu paslėptos egzistencinės problemos ir jausmai, santykis tarp viso teksto ir pabaigos.

V. MYKOLAITIS – PUTINAS – XXa. simbolistas. Gilinasi labiau į dvasinį, sielos pasaulį, lyr. sub. išgyvena dramatizmą, nes jam reikia ir dvasinio, ir kūniško gyvenimo. Kūryba filosofinė, nes kalbama apie egzistencines problemas, žmogus nepatenkintas savo būtimi. Simbolizme vaizdas kuriamas per simbolį (išorinio gyvenimo vaizdas virsta vidinio gyvenimo plotme). Kūrybai būdingas poliariškumas (priešybių, opozicijų susidūrimas). Tarp opozicijų yra žmogus. “Altorių šešėly” – 1 psichologinis (dvasios pasaulio analizė) intelektualinis (minties, proto) romanas.

H. RADAUSKAS – XXa. Modernistas, estetas. Būdinga antilyrizams (lyr. “aš” pereina į stebėtojo poziciją, eilėraščiai rašomi pasikliaujant ne jausmais, o protu), lyrizmas (tobulas eilutės tekėjimas, sąskambių grožis, kompozicinės sandaros darnumas, fonika, melodingumas, darni poetinė sintaksė, 1 tikslas –

išreikšti mintį, nuotaiką, jausmą, vaizdą), peizažinis vaizdas, kaukės motyvas, ironiškumas, daiktų transformavimas, sinestezija (dera keli vaizdai: garsai, kvapai, spalvos, judesys).

SALOMĖJA NĖRIS – XXa. Modernistė, neoromantikė. Neoromantizmo požymiai: gamtos grožio pavaizdavimas, žmogaus ir tautos likimo klausimai, tėvynės svarba, lyr. sub. šgyvenimai, žmogaus santykis su tauta. Tautosakiškumas, gamtos ir žmogaus paralelė. Rinkiniai: “Dievmedžiu žydėsiu”(1934) ir “Prie didelio kelio”(1994 originalas, nes sovietmečiu buvo cenzūruotas ir pavadintas “Lakštingala negali nečiulbėti”). “Dievmedžiu žydėsiu” temos: egzistenciniai klausimai – gyvenimo prasmės, mirties, amžinojo gyvenimo, motiniškumo, harmonijos gamtoje, meilės. “Prie didelio kelio” temos: tėvynės ilgesio, karo metų, namų praradimo, lyr. sub. išgyvenimų svetimoj žemėj.

J. SAVICKIS – XXa. modernistas. Dažniausiai priskiriamas prie ekspresionistų, bet turi ir impresionizmo požymių. Ekspresionistams būdinga priblokšti visuomenę originalumu: nestandartiškai mąstyti, ieškoti netikėtų raiškos formų. Pastebėjo, kad visuomenės materializmas užgožia dvasingumą. Fragmentiškumas, pastraipavimas, teksto nenuoseklumas, netikėtos metaforos.

S. ŠALTENIS – XXa. Modernistas. Ironiškas, o kartu ir lyriškas prozos stilius išreiškia protestą prieš išgalvotas vertybes, perteikia tikrumo ilgesį, atspindi nevienareikšmį autoriaus požiūrį į vaizduojamą laikotarpį. Būdinga: novelėse dažna tema “Jauno žmogaus susitikimas su idealus triuškinančia tikrove”, aštri, graudi ironija, pasakotojas pasislepia po personažo kauke, pasaulis matomas vaiko akimis, svarbios vertybės, ypač dvasinės.

A. ŠKĖMA – XXa. Modernistas. Romano “Balta drobulė” temos: mirties, dievoieškos, kūrybos, meilės, emigracijos. Intelektualinis – psichologinis romanas. Parašytas “sąmonės srauto” forma, mozaikinė pa

asakojimo technika, fragmentiškumas, nuolatinė 1 ir 3 a. kaita, ironija, sukuriama destruktyvaus pasaulio trgiška literatūra, beveik nejaučiamas pasakotojas, asociavus tekstas. Svarbios izotopijos.

J. VAIČIŪNAITĖ – XXa. Modernistė. Šiuolaikinė poezija. Rašo verlibru (nerimuotai), astrofiškai (be posmelių), impresija (momento įspūdžio fiksavimas), fragmentiškumas, intymus kalbėjimas, personažas – kaukė, mėgstama žvelgti iš šalies, kreiptis į save 2a., nepoetiškų dalykų poetizavimas.

Leave a Comment