M
M. Martinaičio eilėraščio „Kukutis nori pamatyti tėvynę“ interpretacija
Marcelijus Martinaitis – žymus XX amžiaus lietuvių poetas modernistas, linkęs į senąją tradiciją. (stilistinė klaida) Vienas svarbiausių jo poezijos motyvų – senosios valstietiškos pasaulėžiūros susidūrimas su moderniu pasauliu ir jos žlugimas. Ši tema ryški ir M. Martinaičio eilėraštyje „Kukutis nori pamatyti tėvynę“.
Eilėraščio kalbantysis – folkloro personažas keistuolis Kukutis. Jis kalbasi tarsi pats su savimi, mąsto apie gyvenimą, tačiau iš pirmo žvilgsnio Kukučio mintys atrodo naivios, alogiškos ir netgi kvailos. „Taip ilgai nemačiau tėvynės,/ dirbdamas jos laukus, taisydamas šiaudinius stogus“. Kažkada anksčiau Kukutis yra matęs tėvynę, o dabar, nors ir turėdamas tiesioginį santykį su ja (dirbdamas tėvynės laukus), jau ilgą laiką nebemato. Turint galvoje, kad eilėraštis parašytas Lietuvos sovietinės okupacijos metais, toks paradoksas gali nusakyti tėvynės sąvokos dvilypumą: nors Kukutis dirba SSRS laukus, tačiau nelaiko (ž. klaida) jos savo tėvyne. Tėvynė jam – Lietuva, o dirbami laukai ir šiaudiniai stogai – senojo Lietuvos kaimo simbolis.
Erdvė eilėraštyje nėra tiksliai apibrėžta, galima tik numanyti, kad tai – Lietuvos, tapusios SSRS dalimi, kaimas. Jungiami keli laikai – praeitis, dabartis ir ateitis. Visgi daugiausia dėmesio kūrinyjeskiriama praeičiai, kadangi gausu būtojo laiko veiksmažodžių.
Eilėraščio kalbančiajam nebuvo leista matyti ir jausti tikrojo gyvenimo, laisvai, nevaržomai mąstyti: „Taip gyvenimas nedavė laiko,/ temdydamas akis ir galvojimą“. Pagrindinė Kukučio veikla yra darbas: „vis ką nors reikėdavo dirbti“, tačiau tai jam – tarsi prievolė, kurios nepavyksta suderinti su troškimais. SSRS visi privalėjo darbuotis „tėvynės“ labui, norėjo to ar ne.
Trečioje kūrinio strofoje Kukutis priešinamas geriau už paprastus darbininkus gyvenantiems žmonėms. Apie šį SSRS visuomenės sluoksnį kalbama su ironija: nors ir „greitai važinėja“ – turi gerus automobilius bei „daug pasigardžiuodami valgo“, bet jiems vis tiek „nieko neišeina“. Jie taip pat nemato savo tikrosios tėvynės, o tik, pamynę idealus ir amžinąsias vertybes, garbina naująją santvarką siekdami materialinės gerovės.
„Dirbau ir dirbau,/ net savo minčių nesuprasdamas“- dar kartą akcentuojama eilėraščio kalbančiojo veikla stokojant laiko geriau pamąstyti, turint tik vieną tikslą – „užsidirbti sekmadienį“. Sekmadienis – šventa diena tikinčiajam, skirta poilsiui ir susikaupimui – pagal Bibliją, Dievas šešias dienas kūrė pasaulį (dirbo), o septintąją ilsėjosi. (trūksta įrodymų)
Ketvirtosios strofos trečioje – ketvirtoje eilutėse ir paskutinėje eilėraščio strofoje išreiškiamas Kukučio noras mąstyti, siekis nenužmogėti, netapti panašiu į mašiną bei nedrąsi jo svajonė, viltis: „norėčiau dar pamatyti tėvynę“. Čia pabrėžiamas laisvas, darbu nusipelnytas sekmadienis, laisvai ant žemės padėtos rankos ir laisvas žmogaus buvimas savoje žemėje. Neiginių paskutinėse kūrinio eilutėse kartojimas („nieko daugiau neuždirbau“, „nieko daugiau neturiu“, „nebenoriu“) parodo Kukučio svajonės svarbą.
Eilėraštis nerimuotas, jo kalba paprasta, be ypatingų stilistinių pagražinimų – čia svarbus ne žodžio skambėjimas, o pati prasmė, idėja.
Kukučio personažo naivumas slepia gilią išmintį – prisidengęs kvailelio kauke jis gali pasakyti teisybę. Tai – pavyzdys ezopinės kalbos, kurios pagalba netiesiogiai kritikuojamas gyvenamasis laikas, įkūnijamos priešinimosi sovietiniam režimui idėjos.
Eilėraštyje „Kukutis nori pamatyti tėvynę“ bei visoje M. Martinaičio kūryboje šiuolaikinio žmogaus patirtis susiejama su kaimiškąja pasaulėjauta. Poezijos žmogus susilieja su praeitimi, nuolat gręžiasi į savo valstietišką kultūrą ir supranta savo egzistencinės situacijos paradoksiškumą.