J
J.Apučio novelės „Erčia, kur gaivus vanduo“ ištraukos interpretacija
Juozas Aputis – iškiliausias, sovietinio laikotarpio moderniosios novelės ir apysakos autorius. Kurio kūryba neatsiejama nuo kaimo žmonių gyvenimo. Idealas – jautrumas ir eilė. Šioje ištraukoje, kaip ir visoje novelėje, jaučiamos meilė šeimai, taip pat išsiskirimo nuojauta, noras palikti namus, išvažiuoti, gimtų namų svarba.
` Šios novelės laikas – vasara, galbūt jos pabaiga, nes jauna mergaitė jau galvoja apie mokslus. Nuo ryto iki dienos vidurio veiksmas vyksta, iki tol, kol mergaitė išvažiuoja. Tačiau ši ištrauka yra svarbi ne savo laiku, o konkrečiais įvykiais – mergaitės galvoje vykstančiais apmąstymais. Kaip erčios gyventojai gyvena prisiminimais, taip pagrindinė veikėja galvoja apie ateitį.
Šios novelės veikėjai neturi vardų, nes tokie įvykiai aktualūs daugumai šeimų, kurių vyresnieji vaikai nori palikti namus. Tad šioje ištraukoje svarbiausi – mergaičių išgyvenimai. Vyresnioji ir mažoji seserys skiriasi tuo, kad viena dar džiaugiasi vaikyste, o kita jau jaučiasi suaugusi.
Maudimasis duburyje tai lyg laiko sustabdymas, nes tekantis vanduo simbolizuoja laiko tėkmę, o stovintis vaizduoja sustojusį.Laikas kaime tarsi sustoja, jame lieka tik vaikystė ir senatvė. Nes visi jauni žmonės palieka šį kaimą, kaip ir vyresnioji sesuo ruošiasi išvykti. Vien šios novelės pavadinimas parodo, kad bus rašoma apie vandenį. Ilgos kasos ir įdegusios krūtys siejamos su moteriškumu, taigi iš to suprantame, kad mergaitė jau yra moteris ir jaučiasi subrendusi.
Dėl to ji ir atstumia jaunėlę seserį, nes jau nebenori žaisti vaikiškų žaidimų. Todėl jaunėle lieka įskaudinta, jaučiasi nebemylima. Atsiskyrimas nuo mažosios taip pat suaugusio žmogaus požymis, nes ji nori pamąstyti apie save ir jos jaukiančią ateitį būdama viena. Akmuo – tai mitologinis įvaizdis, kaip „mąstytojas“ mergaitė mąstė atsisėdusi ant jo. Tačiau ji dar nedrąsiai jaučiasi žinodama, kad jau nebėra vaikas, taip yra ,todėl, kad vaikystės atsisakyti nelengva: nebegalima lakstyti pievomis ir degintis saulėje, o tenka prisiminti atsakomybę.
Vėjo atneštas jurginų kvapas baugina merginą, nes ji vis dar nori pasilikti čia kaime, tačiau žino, kad negali. Su laiku visi vaikai užauga ir turi palikti tėvų namus. Jėga – traukianti ją pas save – tai ateitis, kitur. Tačiau jaunėles ir vyresniosios dialogas atskleidžia, kad mergina sis dėlto yra dar vaikas. Jaunajai sesutei atrodo, kad jos sesė negera, nes ją palieka, vaikas nesupranta, kad taip reikia. Subraižytos kojos siejamos su vaikiškumu, iš to ir matome, kad vyresnioji sesuo dar nėra visiškai suaugusi.
Jaunesnioji atstumia savo seserį, nes supranta, kad ir pati gali išmokti plaukti, kad suaugs ir bus tokia pati kaip vyresnioji. Tačiau mergina prisiverčia pasirūpinti sesute ir pasikalba – tai suaugusio žmogaus požymis. Ji vis dar nenori palikti savo namų, nes ji myli šį kraštą ir savo šeimą. Kūdikystės ir vaikystės daiktai, tekantis vanduo, akmenys primena gražią vaikystę, taip pat tarsi „užkonservuoja“ visa tai savo galvoje, kad prireikus galėtų šiais prisiminimais praskaidrinti savo beprasmišką, monotonišką ir sunkų gyvenimą, kad galėtų toliau gyventi.
Juozas Aputis savo novelėse atskleidžia kaimo žmogaus savijautą. Didžiausiomis vertybėmis jis laiko šeimą, gimtus namus, meilę ir gyvenimą. Taigi šia novele autorius nori pasakyti, kad ir kaip norėtum palikti gimtus namus, visada jie bus tam atspirtis gyvenime. Taip pat pajutęs gyvenimo beprasmiškumą visada gali prisiminti vaikystę ir gyvenimas vėl įgaus prasmę.