Abraomas Kulvietis kilęs iš senos turtingos lietuvių bajorų šeimos. Jo tėvas Žeimio apylinkėje turėjo didelį dvarą Kulvą. Savo vienintelį sūnų tėvas su motina labai rūpestingai auklėjo namie. Kuomet jau buvo tiek išmokslintas, kad galėjo studijuoti, jaunas Abraomas buvo išsiųstas į Krokuvos universitetą, kuris anais laikais buvo viena garsiausių ir išvis labiausiai lankomų aukštųjų mokyklų Europoje. Krokuvoje Kulva išgirdo apie plačiai po pasaulį pagarsėjusį humanistą Erazmą ir jo gilias klasikinių kalbų studijas. Jo susidomėjimas mokslu patraukė jį į Luveno universitetą Belgijoje. Čia humanizmo vado priežiūroje jis tęsė savo studijas. Su ypatingu darbštumu pasišventė graikų ir hebrajų kalbų nagrinėjimui. Be to, gilino ir lotynų kalbos žinias. Ir šiaip visa senovės kultūra domino jaunuolį. Sugrįžus Abraomui į Lietuvą, tėvas didžiavosi sūnaus dideliu išmintingumu; visų akys buvo atkreiptos i jaunąjį Kulvą, o Vilniaus vaivada Albertas Goštautas sudarė jam galimybes įvykdyti jo širdies troškimą – vykti į Italiją ir ten baigti mokslus eiti. 1536 metų pavasarį vykdamas per Prūsiją, jis sustojo Karaliaučiuje, kad įteiktų savo globėjo Goštauto laišką kunigaikščiui Albrechtui. Iš pastarojo gavo patarimą važiuojant užsukti į Vitenbergą. Erazmo įtakoje visai atsidavusiam humanistinėms studijoms jaunam Kulvai iki tol nerūpėjo religinis ginčas, kuris buvo išjudinęs ir ant kojų pastatęs beveik visą Europą. Dabar jis nusprendė vykti pas tuos vyrus, apie kuriuos visi kalbėjo, ir tiesiai iš jų susipažinti su naujai skelbiamojo mokslo charakteriu. Kelionė iš Karaliaučiaus į Vitenbergą buvo pavojinga. Kelyje jis buvo užpultas ir apiplėštas. 1536 m. gegužės 14 d. jis buvo imatrikuliuotas kaip Vitenbergo universiteto studentas, lietuvis. Greitai jį pagavo ir perėmė ta šilta religinė dvasia, kuri spinduliavo iš reformatorių Liuterio ir Melanchtono. Jo gyvenimas ir siekimai tapo susidujinti ir pagilinti; prie humanistinių studijų prisidėjo naujai užgimęs religinis tikėjimas. Liuterio įtakoje senovės rašytojai turėjo užleisti pirmą vietą Šventajam Raštui. Savaime suprantama, kad Kulvai studijuojant Vitenberge didesnės negu Liuteris įtakos jam turėjo humanistas tarp reformatorių Filypas Melanchtonas, pas kurį klausė teologinių ir klasikinių paskaitų.
Bet Kulvos studijos Vitenberge buvo sukliudytos. Mat Lenkijos karalius Zigmantas (Žygimantas Senasis), griežtas katalikas, būdamas Vilniuje, 1536 metų vasario 4 d. išleido įsakymą, kuriuo uždraudė savo pavaldiniams eiti mokslus „atskalūnų mieste“. Šis nelemtas įsakymas vertė visus studentus iš Lietuvos ir Lenkijos, tarp jų Kulva, išsibraukti iš Vitenbergo universiteto. Trumpą laiką Kulva buvo Leipcigo universiteto studentu. Bet ir šio trumpo laiko užteko susipažinti ir susidraugauti su vyru, su kuriuo vėliau susitiko Karaliaučiuje; tai buvo Jonas Sekliucijanas iš Poznanės. Jei studijuojant Vitenberge pas Liuterį ir Melanchtoną klasikinių studijų tėvynės išsiilgimas buvo gerokai apsilpęs, tai Leipcige vėl atgijo ir sustiprėjo. Todėl iš Vokietijos Kulva išvyko į Italiją. Sienos mieste jis įgijo teisių, o gal ir teologijos daktaro laipsnį. Sugrįžus iš Italijos 1537-1538 žiemą ir pradėjus tęsti pertrauktas Švento Rašto studijas, atėjo žinia iš Lietuvos, kad Kulvos tėvas ir motina kalinami už tai, kad leido savo sūnui vykti į Vitenbergą mokytis. Ši nemaloni žinia paragino skubotai grįžti i tėvynę. Bet jau nebuvo reikalo rūpintis, kad galingasis vyskupas tėvą ir motiną išlaisvintų iš kalėjimo. Tai buvo jau padarę jų draugai. Dar Italijoje būdamas, Kulva neteko savo globėjo mecenato Goštauto, bet toliau jį globojo ir palaikė aukštesnė ir galingesnė ranka. Lietuvos sostinėje Vilniuje jam pasitaikė proga pažinti karalienę Boną. Švelnus jo išsiauklėjimas, plačios ir gausios žinios padėjo jam įgyti visišką karalienės palankumą. Ji dažnai kviesdavo Abraomą į savo rūmus. Savo užtarimu, pagalba ir įtaka ji padėjo įsteigti aukštesniąją mokyklą Vilniuje. Lietuvos didžiūnų bajorų šeimos atiduodavo savo vaikus Kulvai auklėti ir mokslinti. Tokių mokinių pas jį prisirinko daugiau kaip 60. Savo auklėtinius jis mokė senovės kalbų, bet teikė jiems ir geresnį krikščioniškosios tiesos pažinimą, kokį pats buvo įgijęs Vitenbrege. Kulva nežinojo, kas yra žmonių baimė. Drąsiai ir laisvai skelbė evangeliškąją tiesą, nurodydamas bažnyčios nukrypimus nuo Šventojo Rašto. Itin negailestingai jis plakė palaidą kunigų ir vienuolių gyvenimą. Karalienė veltui graudeno Kulvą savo pamoksluose vartoti švelnesnę kalbą: mat, nepaisant to, kad ji stipriai laikėsi senosios bažnyčios, visgi buvo tvirtai įsitikinusi, kad jaunas humanistas dėl jo didelio išsimokslinimo būtinai reikalingas Lietuvai. Bet Kulva buvo nesukalbamas. Draugų padedamas ir nieko nebijodamas, jis nesiliovė rodyti didelių Romos bažnyčios mokslo ir Švento Rašto priešingumą.Dvasiškąja numatė pavojų, grėsusį jai ir jos atstovaujamai bažnyčiai. Ji dėjo daug pastangų iš Vilniaus pašalinti šitą pavojingą humanistą, skelbiantį atskalūnų mokslą. Bet karalienė Bona laikė jį savo globoje ir neleido, kad kas nors paliestų Kulvą. 1542 m. gegužės mėn. karalienė išvyko iš Lietuvos sostinės į Krokuvą, į savo sūnaus ir Elžbietos sutuoktuvių iškilmes. Kulvos priešai tuojau tuo pasinaudojo. Vilniaus vyskupas Povilas Algimantas kreipėsi į karalių Zigmantą, griežtą kataliką, ir gavo iš jo ediktą, kuriame karalius įsakė Kulvai stoti prieš dvasiškąjį teismą pasiteisinti ir pasiduoti kanoninėms baudoms, jei tokios būtų jam uždėtos. Jei jis gera ir laisva valia nepaklausytų, tai pasaulietinė valdžia turėjo jį suimti ir atiduoti į vyskupo rankas; jei jis pabėgtų, tai būtų išskirtas iš įstatymų globos, o turtas nusavintas bažnyčios ir valstybės naudai. Matydama, kad ant jos globojamojo renkasi tamsūs debesys ir kad jį gali ištikti labai netikėti ir nelaukti dalykai, karalienė jam patarė gelbėti save ir savo įsitikinimus ir vykti į Prūsiją. Labai nuliūdęs Kulva išvyko 1542 metų vasarą iš Lietuvos, lydimas savo studijų draugų ir vienminčių. Tarp jų buvo Jurgis Zablockas, kuris paskutiniu metu mokytojavo jo mokykloje. Turtingą biblioteką ir šiek tiek namų turto Kulvai pavyko išsivežti.Kulva nebuvo pirmasis lietuvis, dėl savo įsitikinimų išguitas iš tėvynės ir Prūsijoje radęs prieglaudą ir naują veikimo vietą <…>Karaliaučiuje Kulvos laukė labai garbingas uždavinys. Pastaraisiais metais kunigaikštis buvo labai susirūpinęs savo krašto sostinėje įsteigti aukštesnę mokslo įstaigą, kuri turėjo laikinai pavaduoti universitetą ir kurį vėliau galėjo išaugti į akademiją. Jis įsteigė vadinamą partikuliarą. Rūmai mokyklai buvo jau pastatyti, bet dar nebuvo surastas vedėjas ir pirmas mokytojas, nes neturėjo pasisekimo visos derybos, vedamos rektorato paskyrimo klausimu.Kunigaikštis norėjo, kad mokslas tuojau būtų pradėtas, todėl laikinai, kol bus pakviestas iš Vokietijos žinomas mokytojas ir paskirtas vicerektorium, šioms pareigoms buvo numatytas Kulva. Dėl įvairių aplinkybių buvo sutrukdytas partikuliaro atidarymas. Ištikimai ir sąžiningai Kulva dirbo savo naujam urėdui. Kaip mokytojas ypač puoselėjo humanistinius mokslus. Ne mažiau rūpinosi, kad jo mokiniai sugebėtų praktiškai naudotis lotynų kalba. Tuo tikslu dažnai rengė disputus, kuriuos Albrechtas sveikino kaip jaunos įstaigos auklėjimo ir lavinimo ženklą. <…> Tschackert‘as duoda šią įdomią Kulvos charakteristiką: „Pamaldumas buvo pagrindinis jo gyvenimo bruožas. Elgesio tyrumas ir charakterio skaidrumas žymėjo jį. Gyvai moksliška nuovoka ir geležinis darbštumas darė jį meistru daugybėje sričių“. Prie tokios charakteristikos ne daug ką galima pridėti. Šiltas tikėjimo gyvenimas ir šventas pasiryžimas savo tėvynėje skleisti reformaciją, tikra vidinė, nė jokio pavojaus nė jokių aukų nebijanti meilė tėvams, nenuilstamas moksliškas darbštumas, visapusis, visas žinojimo sritis apimantis domėjimasis jungėsi ir nuodugniu humanistu, kilniausia asmenybe Lietuvos reformacijos istorijoje. Kiek palaiminimo jis būtų galėjęs suteikti savo tėvynei, jei jam būtų buvę lemta ilgiau pagyventi!